Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BAŽNYČIA: JOS KILMĖ, ESMĖ, VEIKLA PDF Spausdinti El. paštas
Bažnyčia yra Kristaus karalystė žemėje. Jis ją įsteigė. Jis jai vadovauja per savo vietininką, šv. Petro įpėdinį, Romos popiežių. Ji yra jo, bet skirta mums, kad mus vestų į išganymą.

Bažnyčia yra Kristaus įsteigta išganymo Bendrija (Mt 18,17). Jėzus pastatė ją, it rūmą, ant Petro ir apaštalų tvirto pamato (Mt 16,18; Ef 2,20). Ji yra Kristaus šeima (Mt 12,49s); jo tauta (Lk 1,17); jo vynuogynas Jon 15,1-8); jo kaimenė (Mt 26,31; Jon 10,1-16); jo sužadėtinė (Mt 9,14; 22,1-14; 25,10, Jon 3,28; Ef 5,25-30). Kristus ją įsteigė, kad ji būtų išgelbėjimo arka visiems, kurie tiki į jį (Jon 21,3ss.l5; Mt 24,37s) ir leidžiasi vedami išganymo keliu (Mt 18,17; Lk 16,10).

Kristus savo apaštalavimo eigoje pakartotinai kalbėjo apie savo karalystę. Apaštalai suprato, jog Mokytojas turėjo mintyje mesijaninę karalystę, kurios įsteigti buvo atėjęs. Zebediejaus žmona ir apaštalų Jokūbo ir Jono motina Salome viena proga išdrįso prašyti dieviškąjį Mokytoją, kad laiduotų jos sūnums pirmąsias vietas jo įsteigsimoje mesijaninėje karalystėje (Mt 20,21). Apaštalai vylėsi ir nekantriai laukė, kada Mokytojas įsteigs savo karalystę. Prieš įžengiant Jėzui į dangų, jie teiravosi ir klausė, ar jis jau dabar įsteigsiąs laukiamą mesijaninę karalystę (ApD 1,6). Jėzus, atsakydamas, priminė ir pabrėžė, jog turi visų pirma laukti nužengiančios šv. Dvasios; o, kai ji ant jų nužengs, tada jie galės pradėti skelbti Evangeliją, ir tuo pačiu kursis Bažnyčia; ji išsiplės ir pasieks visus žemės kraštus (ApD 1,7s). Visa pildėsi ir išsipildė, kaip Jėzus pranašiškai buvo nusakęs. Apaštalai, gavę šv. Dvasią, kuri nužengė ant jų Sekminių dieną, ėjo ir skelbė Evangeliją visuose kraštuose, kuriuos tik galėjo pasiekti (Mk 16,15), organizuodami tikinčiuosius į atskiras bendrijas. Šios tačiau jungėsi tarp savęs po viena aukščiausia Petro apaštalo vadovybe, kuriam Išganytojas buvo pažadėjęs (Mt 16,18) ir suteikęs primatą savo Bažnyčioje (Jon 21,15ss).

II
Kas yra Bažnyčia? Kokia yra jos prigimtis? Apie tai liudijimą teikia pats Kristus, apaštalas Paulius ir apaštalas Jonas Apreiškimų knygoje. Be to, į klausimą: kas yra Bažnyčia? — autentišką atsakymą duoda pati mokančioji Bažnyčia.

1. Kristus, kaip skaitome evangelijose, duoda išsamų liudijimą apie Bažnyčią, kurią atėjo įsteigti, kad ji tęstų ir vykdytų išganymo misiją iki pasaulio pabaigos.

1)    Visų pirma Jėzus nurodo, kad jo steigiamoji Bažnyčia nėra visai naujas kūrinys, o iš tikrųjų yra Senojo Testamento Sinagogos tęsinys, jos tobulas atbaigimas. Jis aiškiai sako: "Nemanykite, kad atėjau panaikinti Įstatymą ar Pranašus. Neatėjau panaikinti, bet įvykdyti" (Mt5,17). Kaip Sinagoga buvo pastatyta ant dvylikos Izraelio giminių pamato, taip Kristus savo Bažnyčią pastatė ant dvylikos apaštalų pamato. Jėzus pasirinko 12 apaštalų. Juos parengė ir jiems pavedė vadovauti savo Bažnyčiai jo vardu bei jo dieviška galia, Petrui vykdant vyriausią valdžią bei atsakomybę. Kai Petras apaštalų vardu klausė, kokį atlyginimą jie gaus, kad, palikę visa, jį ištikimai seka, Mokytojas atsakė: "Iš tikrųjų, sakau jums, jūs, kurie mane sekėte, atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo garbės soste, sėdėsite ir jūs dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių" (Mt 19,28).

2)    Jėzus kalba apie savo Bažnyčią, kurią žada pastatyti ant tvirto pamato ir padaryti nenugalimą po vyriausia Petro vadovybe (Jon 16,18). Jis ją nurodo kaip savo karalystę (Jon 18,36), kuri tačiau tuo pačiu yra dangaus bei Dievo karalystė (Mt 13,1; 21,43; Lk 10,9; 17,21).

3)    Savo Bažnyčiai Jėzus davė naujus nuostatus, kuriais papildė bei patobulio Mozės Įstatymą. Kalno Pamoksle dieviškasis Mokytojas primygtinai pabrėžė, sakydamas: "Seniesiems pasakyta..., aš gi jums sakau..."'(Mt 5,21-48).

4)    Jėzus patikėjo Bažnyčiai savo paskelbtą Evangeliją. Ji yra gi pažadai ir gairės, pamokymai ir įsakymai, kurių reikia laikytis, kad, naudojantis šv. Dvasios teikiamomis antgamtinėmis malonėmis, pasiektume išganymą.cMorkaus evangelijoje skaitome: "Po to, kai Jonas buvo įduotas, Jėzus atėjo į Galilėją. Jis skelbė Dievo karalystės Evangeliją. Jis sakė: "Atėjo metas. Dievo karalystė yra arti. Darykite atgailą ir tikėkite Evangelijai" (Mk l,14s). Po prisikėlimo, pasirodęs apaštalams, Jėzus juos siuntė, sakydamas: "Eidami į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui" (Mk 16,15). Dieviškasis Mokytojas paskelbė savo Evangeliją ir ją patikėjo Bažnyčiai, įgaliodamas ir įpareigodamas ją saugoti ir autentiškai apie ją liudyti visur ir visiems. Teisme prieš Pilotą Jėzus iškilmingai pareiškė: "Aš tam gimiau ir tam atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą; ir kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso" (]on 19,37).

5)    Jėzus pasirūpino pašaukti ir parengti tuos, kurie po jo turėjo tęsti išganymo darbą, kuriant ir vadovaujant Bažnyčiai. Jis pašaukė, parengė ir pasiuntė apaštalus, kad jie liudytų apie jį ir jo Evangeliją, organizuodami ir vadovaudami jo vardu ir jo galia Bažnyčiai. Prieš palikdamas pasaulįjis kalbėjo apaštalams ir sakė: "Man duota visa valdžia danguje ir ant žemės, — eikite tad ir mokykite visas tautas, krikštydami vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir šv. Dvasios. Mokykite, kad laikytų visa, ką esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio pabaigai" (Mt 28,18s). Iš čia seka, kad Jėzus, nors ir pavedė apaštalams vadovauti Bažnyčiai, vis dėlto pasiliko pats su jais, tiesa, nematomas, bet realiai esąs ir veikiąs, kad jie veiktų per jį, ir jis perjuos. Žodžiu, apaštalai ir jų įpėdiniai turėjo vadovauti Bažnyčiai ne savo žmogiškomis jėgomis, o jo teikiamomis dieviškomis galiomis.

Jėzus įgalino ir įpareigojo apaštalus vadovauti Bažnyčiai jo vardu bei autoritetu, teikiant žmonėms dangiškas malones, kad taip jie būtų Dievui priimtini ir užsitikrintų amžiną gyvenimą danguje. Jėzus pažadėjo ir suteikė Petrui dangaus karalystės raktus (Mt 16,18), o visiems apaštalams suteikė galią atleisti ar neatleisti nusikaltusiems nuodėmes. Jis, pasirodęs po prisikėlimo apaštalams, prabilo į juos ir sakė: "Imkite šv. Dvasią! Kam tik atleistumėte nuodėmes, jiems yra atleistos; kam sulaikytumėte, yra sulaikytos" (Jon 20,23). Vadovaudami tačiau Bažnyčiai, apaštalai ne sau ir ne tikintiesiems atstovauja, o Kristui; ir veikia ne savu autoritetu ir ne tikinčiųjų įgaliojimu, o Kristaus pavedimu. Jėzus šitai aiškiai nurodė ir primygtinai pabrėžė: "Kas jūsų klauso — sakė jis — manęs klauso; kas jus niekina, mane niekina; o kas niekina mane, tas niekina tą, kuris mane siuntė" (Lk 10,16). Prieš grįžtant pas Tėvą, Jėzus užtikrino apaštalus, jog atsiusiąs šv. Dvasią, kuri juos globos ir jiems teiks antgamtinių galių. Prieš įžengiant į dangų, Jėzus įsakė apaštalams pasilikti Jeruzalėje ir laukti nužengiančios šv. Dvasios, kuri apgaubs juos "galybe iš aukštybių", kad galėtų būti autentiški Evangelijos liudytojai nuo Jeruzalės iki pasaulio kraštų (ApD 1,8; Lk 24,49).

Jėzus specialiai meldėsi už apaštalus, kad dangiškasis Tėvas apsaugotų juos pasaulyje nuo pikto, laikytų tobuloje vienybėje tarp savęs ir su juo, pašvęstų tiesoje bei ištikimybėje ir atlygintų garbe bei laime danguje. "Šventasis Tėve — meldė Išganytojas, prašydamas — išlaikyk juos savo vardan, kurį esi man suteikęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes... Neprašau atimti juos iš pasaulio, bet apsaugoti pasaulyje nuo pikto... Pašventink juos tiesoje. Tavasis žodis yra tiesa. Kaip tu mane pasiuntei į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašvenčiau save, kad ir jie būtų pašventinti tiesoje... Tėve, noriu, kad tie, kuriuos man davei, būtų ir jie ten, kur aš esu" (Jon 17,11-24).

6) Jėzus pasirinko ir pašaukė dvylika apaštalų, kad ant jų pamato pastatytų savo Bažnyčią, kaip ant dvylikos Izraelio giminių buvo pastatyta Senojo Testamento Sinagoga. Bet iš dvylikos dieviškasis Mokytojas pasirinko ir paskyrė Petrą apaštalą, pažadėdamas ir vėliau suteikdamas jam vyriausią valdžią savo Bažnyčioje. Jau pašaukdamas į apaštalų tarpą, Jėzus davė naują — Petro — Kefa vardą. Šio Jėzaus žygio prasmė paaiškėjo, kai Petrui buvo pažadėta aukščiausia vadovybė įsteigsimoje Bažnyčioje. Pilypo Cezarėjoje, kai Petras išpažino savo ir kitų apaštalų tikėjimą, jog Jėzus yra Mesijas ir Dievo Sūnus, Mokytojas atsiliepė ir sakė: "Palaimintas esi, Simonai, Jonos sūnau, nes nei kūnas, nei kraujas tau to neapreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. O aš tau sakau, — tu esi Petras (uola), ir ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai (galybės) jos nenugalės. Aš tau duosiu dangaus karalystės raktus, ir ką tik surištum ant žemės, bus surišta ir danguje; ir ką tik išrištum ant žemės, bus išrišta ir danguje" (Mt 16,16ss). Šiais žodžiais Jėzus pažadėjo aukščiausią valdžią savo Bažnyčioje ir drauge davė suprasti, kodėl jam buvo davęs naują vardą — Kefa — graikiškai Petros - Uola. Jėzus žinojo, kad Petras bus ana uola, ant kurios bus pastatyta ir tvirtai stovės Bažnyčia, taip kad net pragaro galybės jos nenugalės.

Nors Jėzus buvo pažadėjęs Petrui primatą, apaštalai tačiau vis dar ginčijosi, kas iš jų po Mokytojo turės perimti vyriausią valdžią Bažnyčioje (Lk 22,24). Juoba, kad Jėzus apart Petro, rodė išskirtino prielankumo taip pat Zebediejaus sūnums Jokūbui ir Jonui (Mtl7, lss; Mk 5,37; Mt 26,36). Šitai padrąsino Salome, Jokūbo ir Jono motiną, prašyti Jėzų, kad suteiktų jos sūnums mesijaninės karalystės pirmąsias vietas (Mt 20,20s). Tai suerzino apaštalus. Jėzus tačiau prieš pat kančią davė apaštalams aiškiai suprasti, jog Petras turės vadovauti ir stiprinti tikėjime net ir pačius apaštalus. Jis kalbėjo ir sakė: "Simonai, Simonai, štai šėtonas siekia jus sijoti it kviečius. Bet aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas neišblėstų. Tu gi, kartą atsigręžęs, stiprink savo brolius". (Lk 22,31s).

Pagaliau, baigiant žemišką misiją, pasirodęs apaštalams Galilėjoje po prisikėlimo iš numirusiųjų, Jėzus, tęsdamas savo anksčiau duotą pažadą, suteikė Petrui aukščiausią valdžią savo Bažnyčioje. Jis pavedė jo vadovavimui visus ir visa; bet prieš tai pakartotinai reikalavo būti užtikrintas, kad šis labiau mylės ir bus ištikimas labiau negu kiti. Pasivadinęs į nuošalę Petrą, Jėzus tris kartus klausė, — ar jis myli jį labiau negu kiti. Gavęs teigiamą atsakymą, tris kartus jam sakė: "Ganyk mano avis, ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis"(/on 21,15ss). Iš šių žodžių seka, kad Išganytojas pavedė Petro valdžiai absoliučiai visus, t. y. ne tik tikinčiuosius (avis), bet ir tikinčiųjų vadovus — dvasiškiją (avinėlius).

2. Šv. Paulius savo laiškuose kalba apie Kristaus Bažnyčią ir ją pristato, kaip Kristų, kaip Kristaus Mistinį Kūną, kaip Kristaus Sužadėtinę.

1) Apsireikšdamas Sauliui-Pauliui prie Damasko vartų, Jėzus davė jam suprasti, kad Bažnyčia iš tikrųjų yra jis pats — Mistinis Kristus. Apie šį apsireiškimą Apaštalų Darbų autorius rašo: "Bekeliaujant, kai jis prisiartino prie Damasko vartų, atsitiko, kad staiga jį apgaubė šviesa iš dangaus ir jis, kritęs ant žemės, išgirdo balsą, kuris jam sakė: "Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji!?" (ApD 9,3ss). Iš tikrųjų gi Saulius persekiojo Jėzaus įsteigtą Bažnyčią. Taigi šv. Paulius gerai suprato, jog Bažnyčia yra pats Mistinis Jėzus. Laiške Korintiečiams, kalbėdamas apie Jėzaus pasirodymus, jis aiškiai sako: "Visų paskiausiai pasirodė man, lyg ne laiku gimusiam. Mat aš esu mažiausias apaštalų. Nesu net vertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią" (IKor 15,8s). Iš čia plaukia, kad Bažnyčia ne tik yra Kristaus, ne tik yra viena su Kristumi, bet yra pats Kristus.

2)    Kokia prasme Jėzus yra viena su Bažnyčia, šv. Paulius teikia eilę paaiškinimų savo laiškuose. Jis teigia, kad Bažnyčia yra Kūnas, kurio galva Kristus. Laiške Efeziečiams skaitome: "Mes, laikydamiesi tiesos, vispusiškai augsime tame, kuris yra galva-Kristus. Jo Kūnas yra visas sudėtas ir sujungtas, taip kad visais organiškai sujungtais sąnariais, kiekvienam sąnariui atliekant savo paskirtį, jis vykdo savęs augimą meilėje" (Ef 4,15s). Laiške Korintiečiams tas pats Apaštalas primena: "Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus sąnariai?" (IKor 6,15). Vadinasi, Bažnyčia yra Mistinis Kristus. Kiekvienas tikintysis yra paskiras šio Mistinio Kūno sąnarys. O Būdamas jo Mistinio Kūno sąnarys, kiekvienas tikintysis gauna iš Kristaus antgamtinę gyvybę ir iš savo pusės, būdamas su Mistiniu Kūnu organiškoje vienybėje, talkina jo Kūno — Bažnyčios — statyme bei ugdyme. Visi tikintieji jungiasi Bažnyčioje su Kristumi meilės ryšiu, taip kad tampa "vienas Kūnas ir viena Dvasia" (Ef 4,4).

3)    Šv. Paulius Bažnyčią vaizduoja kaip Kristaus sužadėtinę. Pagal jį, kaip sužadėtinis myli savo nuotaką, taip Kristus myli savo Bažnyčią; kaip sužadėtinis jungia savo gyvenimą su savo nuotaka, kad su ja būtų viena meilėje, taip Kristus jungiasi su Bažnyčia, kad su ja būtų viena dieviškame šventume ir tobuloje meilėje. Laiške Efeziečiams skaitome: "Kaip Bažnyčia yra pasidavusi Kristui, taip ir moterys tebūna pasidavusios vyrams. Vyrai gi, mylėkite moteris, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir pats save atidavė už ją, kad ją pašventintų, ... kad jis pats paruoštų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią sutepimo, raukšlės ar ko kita panašaus, bet kad ji būtų šventa ir nesutepta" (Ef 5,24ss).

3. Šv. Jonas Apreiškimų knygoje kalba apie kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią.

Šv. Jonas savo regėjimuose matė moterį. Ji spindėjo puošnumu ir grožiu. Ji rengėsi gimdyti. Bet prieš ją kėsinosi baisus slibinas. Štai kaip aprašo Apaštalas savo regėjimą: "Pasirodė didelis ženklas danguje — Moteris apsiausta saule; mėnulis po jos kojomis; ant galvos dvylikos^žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia, kentėjo gimdymo skausmus ir gimdydama aimanavo. Pasirodė ir kitas ženklas danguje. Štai didelis rausvas slibinas, turįs septynias galvas ir dešimt ragų ir ant savo galvų turėjo septynis vainikus. Jo uodega vilko trečdalį dangaus žvaigždžių ir jas nužėrė žemėn. Slibinas atsistojo prie gimdysiančios moters, kad, jai pagimdžius, prarytų jos kūdikį. Ji pagimdė kūdikį — berniuką, — kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą... Ir užvirė danguje kova... Didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinama velniu ir šėtonu, kuris suvedžiojo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir drauge su juo buvo išmesti jo angelai... Slibinas pamatęs, kad yra nutremtas žemėn, vijosi moteriškę, pagimdžiusią berniuką. Bet moteriškei buvo duoti du didžiojo erelio sparnai, kad skristų į tyrus,... toli nuo slibino veido... Tuomet slibinas užsirūstino ant moteriškės, ir metėsi kovoti su kitais jos vaikais, kurie laiko Dievo įsakymus ir turi Jėzaus Kristaus ludijimą" (Ap 12,1-17).

Regėjimo moteris yra Bažnyčia. Slibinas — piktoji dvasia. Kūdikis — Kristus. Velnias visų pirma kėsinosi prieš Kristų. Jį pasmerkė mirti ant kryžiaus. Bet jis prisikėlė iš numirusių ir grįžo pas Tėvą į dangų, kaip žmonijos Atpirkėjas ir visatos Viešpats. Velnias, nepajėgdamas kovoti ir laimėti prieš dangaus galybes, atsigręžė į žemės žmones, į žemėje esančią Kristaus Bažnyčią, kad kovotų prieš ją ir kliudytų vykdyti išganymo darbą. Velnio kova prieš Bažnyčią vyko, vyksta ir vyks iki pasaulio pabaigos. Apaštalo Jono regėjimą apie persekiojamą Bažnyčią patvirtina istorijos minimi faktai. Kada Bažnyčia nebuvo persekiojama? Kada ji nebuvo puolama, šmeižiama, niekinama? Kada ji neturėjo priešų ir nebuvo puolama iš kairės ir dešinės, iš išorės ir iš vidaus, panaudojant visas galimas ir pačias niekšingiausias priemones? Nuo pat pradžios, nuo Jeruzalės iki žemės pakraščių, Bažnyčia buvo puolama, bet nepalūžo, nes pastatyta ant uolos; nes jai vadovauja ir ją gina, nors nematomas, pats Kristus. Jis juk įspėjo ir užtikrino, sakydamas: "Pasaulyje jūsų laukia priespauda. Bet pasitikėkite, — aš nugalėjau pasaulį" (Jon 16,23). "Ir štai esu su jumis iki pasaulio pabaigos" (Mt 28,20).

2) Šv. Jonas Apreiškimų knygoje, nusakęs bei pristatęs kenčiančią Bažnyčią, nurodo, jog, nežiūrint persekiojimų ir kovos, Kristus savo Bažnyčiai užtikrina pergalę ir triumfą. Apaštalas regi ją kaip pasipuošusią ir žavinčią nuotaką, nužengiančią iš dangaus. "Aš, Jonas, — rašo jis, — mačiau šventąjį Miestą, naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, pasirengusią kaip nuotaką, kuri yra pasipuošusi savo sužadėtiniui" (Ap 21,2).

Bažnyčia eina žemės keliu tarp skausmų ir sopulių, bet puošni ir garbinga. Ji eina rami ir užtikrinta, kad per kovas laimėtų galutinę pergalę prieš pikta, nes jai vadovauja Kristus-Avinėlis, sėdįs ant balto žirgo su dviašmeniu kalaviju rankoje. Jis kovoja ir laimi, nes yra karalių Karalius ir viešpataujančių Viešpats (Ap 17,14). Jo vadovaujama Bažnyčia yra "Dievo buveinė su žmonėmis" (Ap 21,3).

3)    Jėzus, kaip skaitome Apreiškimų knygoje, rūpinasi ne tik visuotine Bažnyčia, bet ir vietinėmis krikščionių bendrijomis. Jis jas bara dėl apsileidimų ir paklydimų, bet taipgi giria ir drąsina tesėti gerame bei ištikimybėje (Ap 2-3).

4)    Pats Bažnyčios autentiškas mokymas aiškiai apibūdina bei nusako, kokia yra jos prigimtis: kokią tikintieji ją turi suprati ir išpažinti. Vatikano II Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo dekrete "Lumen Gentium" apie Bažnyčios kilmę ir esmę šitaip teigiama: Bažnyčios įsteigimą Dievas Tėvas nusprendė: Sūnus laiko pilnybei atėjus, įvykdė; šv. Dvasia globoja, pašvenčia ir veda iki galutinio atbaigimo dangiškoje garbėje. Taip kad Bažnyčia "stovi prieš mus kaip Bendrija, sujungta Tėvo, Sūnaus ir šv. Dvasios vienybės ryšiu." (Sacrosanctum Concilium Vaticanum II, Romae 1966, 96). Toliau tame pačiame dekrete pabrėžiama, kad Bažnyčia yra Dievo karalystė žemėje. Ji auga ir klesti; kyla ir siekia dangaus, kad kartą galutinai ir amžinai susijungtų su dangiškuoju Tėvu garbėje ir laimėje (Lumen Gentium I, 5-6: op. cit. 98ss). Vatikano II Susirinkimas taipgi pabrėžia, kad Bažnyčia yra pats Kristus: yra jo Mistinis Kūnas; kad ji yra Kristaus nuotaka, ir jis ją globoja, pašvenčia ir pripildo "visa dievystės pilnybe" (Lumen Gentium I, 7: op. cit. lOOss). Pagaliau Vatikano II Susirinkimas nurodo, kad Kristus Bažnyčią, kuri yra tikėjimo, vilties ir meilės Bendrija, įsteigė ir pristatė kaip regimą organizmą. Bažnyčia yra žemėje, bet nėra iš žemės; yra duota žmonėms, bet nėra iš žmonių, o iš Kristaus; yra jo, o ne mūsų nuosavybė. Kristus ją valdo ir palaiko. Tiesa, Bažnyčia yra sudėta iš dviejų elementų: žemiško ir dieviško, tačiau yra viena realybė, kurioje jungiasi dangus su žeme, Dievas su žmonėmis. Žemiškasis elementas yra rūbas, bet po juo slepiasi dangiška realybė. Žemiškas rūbas yra drauge įrankis, tarnaująs dvasinėms malonėms perteikti žmogui. Žinant, kad Bažnyčia yra Kristus, o jis yra "šventas, nekaltas, be jokios dėmės^Žyd 7,26) ir nepažino jokios nuodėmės" (2 Kor 5,21), bet atėjo, kad "atlygintų už tautos nusikaltimus" (Žyd 2,17). Tad, nežiūrint, kad tikinčiųjų tarpe pasitaiko ir nusidėjėlių, ji savo esmėje lieka šventa, atmesdama nuo savęs, kas nešventa, kas nuodėminga, kas jos kūne yra mirusio. Ji nuolat eina atgailos ir atsinaujinimo keliu (Lumen Gentium I, 8: op. cit., 104). Sis yra autentiškas Bažnyčios mokymas — kas ji iš tikrųjų yra. Šitaip apibūdina Bažnyčią Vatikano II Susirinkimas.

III
Iš to, kas pasakyta, nesunku yra suvokti: kas yra ir kas nėra Bažnyčia.

1. Bažnyčia yra tikinčiųjų Bendrija. Bet ji nėra kaip kiekviena kita žmonių bendrija.

1)    Bažnyčia yra Dievo, o ne žmonių kūrinys. Ji yra ana "dangaus - Dievo karalystė", apie kurią pakartotinai kalbėjo Kristus. Tiesa, ji susideda iš žmonių ir pasaulyje veikia naudodamasi žemiškomis priemonėmis, bet savo prigimtimi bei esme yra "Dievo buveinė su žmonėmis" (Ap 21,3), ir savo pašaukimu yra nukreipta į dangų, o ne į žemę. Bažnyčioje realizuojasi, ką angelas apaštalui Jonui regėjime kalbėjo, sakydamas: "Štai Dievo padangtė su žmonėmis. Jis gyvena su jais. Jie bus jam jo tauta; ir pats Dievas bus su jais jų Dievas" (Ap 21,3). Tikintieji Bažnyčioje yra bendrija. Bet ji yra šventa Dievo bendrija. Mat jie yra organiškai sujungti su Kristumi, kaip paskiri sąnariai jo Mistiniame Kūne. Kristus visus gyvus savo Kūno sąnarius per Bažnyčios teikiamus sakramentus dvasiniai gaivina ir pašvenčia.

2)    Bažnyčia yra pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Jėzaus atsakymas, duotas Pilotui yra aiškus: "Mano karalystė nėra iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano sekėjai juk kovotų, kad nebūčiau išduotas žydams. O dabar mano karalystė nėra iš čia" (Jon 18,36). Bažnyčia yra žemėje, bet siekia dangaus. Ji neturi žemiškų siekių. Ji yra motina, kuri gimdo — atgimdo — savo vaikus dangui. Jėzus sakė Nikodemui: "Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau tau, jei kas negimtų iš naujo, negali regėti dangaus karalystės... Kas gimė iš kūno, yra kūnas; ir, kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk tad, kad tau sakiau: "Reikia jums iš naujo gimti" (Jon 3,3ss). Minimą žmonių atgimdymą iš šv. Dvasios vykdo Motina Bažnyčia per teikiamus Sakramentus.

3)    Išorėje Bažnyčia dėvi žmogišką rūbą, bet viduje ji yra dieviška, nes yra Kristaus sužadėtinė; nes yra intymioje vienybėje su Kristumi, ir Kristus yra jos galva: nematomas, bet realus, jos Vadovas. Iš čia išeina, kad Bažnyčia yra šventa, ir visi tie, kurie yra pašaukti būti jos nariais, privalo būti, kaip pabrėžia šv. Paulius, "šventi ir nekalti Dievo akivaizdoje" (Efl,4). Tiesa, Bažnyčia yra anas vynmedis, pagal Kristaus duotą palyginimą, kuriame yra sausų bei nudžiūvusių šakelių. Tačiau nudžiūvusios šakelės turi būti nukirptos ir išmestos, kad būtų sudegintos. Jos jau nepriklauso vynmedžiui. Panašiai dvasia mirusieji tikintieji savaime yra šalia Bažnyčios ir jai neatstovauja. Kaip vynininkas kasmet nuvalo ir apkuopia kiekvieną vynmedį, kad būtų gaivalingas ir našus, taip ir Bažnyčia nuolat stengiasi atsinaujinti, pašalindama iš savęs tai, kas yra nesveiko bei sugedusio (Plgjon 15,1-7).

4) Bažnyčia yra sudėta iš daugelio narių. Kiekvienas jų atlieka, paties Kristaus pavedimu, savo pašaukimo pareigas išganymo vyksme, bet tuo pačiu metu yra, tariant šv. Pauliaus žodžiais, "vienas kūnas ir viena dvasia" (Ef 4,4), nes "vienas yra Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas; vienas Dievas visų Tėvas, kuris yra virš visų, per visus ir visuose" (Ef 4,5s). Prieš palikdamas pasaulį, Jėzus meldė Tėvą, kad apaštalai ir visi jo sekėjai būtų viena tokia meilės vienybe, kokia yra tarp jo ir Tėvo. "Šventasis Tėve — meldė Išganytojas — išlaikyk savo vardan, kurį man davei, kuriuos man esi pavedęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes... Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį įtikės į mane, kad visi būtų viena. Kaip tu, Tėve manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse... Aš juose ir tu manyje, kad jie būtų pilnai viena, idant pasaulis pažintų, kad tu mane siuntei, ir juos mylėjai, kaip kad mylėjai mane" (Jon 17,11.20ss). Iš čia seka, kad Bažnyčia yra viena tobulu meilės ryšiu, kuris sieja hierarchiją ir tikinčiuosius ne tik tarp savęs, bet ir su Dievu. O jei taip, tai ji tikrai yra viena, apaštalinė ir dieviška, ir tuo pačiu šventa, neklaidinga ir nenugalima. (PlgMt 16,18).

2. Klysta ir klaidina tie, kurie neskiria Bažnyčioje to, kas yra esminio, nuo to, kas joje yra pripuolamo; kurie žiūri į Bažnyčią, tartum ji būtų kaip kiekviena kita žmonių bendrija.

1) Daug kas šiandien kalba ir rašo, teigia ir skelbia, kad esą Bažnyčia turinti savo silpnybių, esanti už daug ką kalta, net nuodėminga. Priešingai, negirdim nūdien kalbant apie Bažnyčios šventumą, apie jos dieviškumą, apie jos neginčijamą išganingą veiklą žemės žmonių gyvenime. Gyvename laikus, kada tiesiog konkuruojama, kas daugiau niekins Bažnyčią; kas vaizdžiau ją apkaltins; kas ryškiau atskleis jos žemišką, purvais apdrabstytą veidą. Tuo skaudžiau, kad neretai šiems ir kitiems Bažnyčios niekintojams talkina kai kurie iš pačių vadinamų bažnytininkų. Šie turėtų žinoti, kad Bažnyčia, būdama Mistinis Kristus, negali būti laikoma nusidėjėle, nei atsakinga už galimas atskirų tikinčiųjų ar net hierarchų daromas klaidas ar apsileidimus. Paskiri tikintieji yra atsakingi už padarytas klaidas ar įvykdytus nusikaltimus, o ne Bažnyčia kaip tokia. Nusikaltėliai bei nusidėjėliai Bažnyčioje yra nudžiūvusios šakelės, yra mirusieji Kristaus Kūno sąnariai — jie jokiu būdu neatstovauja Bažnyčiai; priešingai, automatiškai jie stovi šalia Bažnyčios.

alt
PRANAS DOMŠAITIS        TRYS KARALIAI BETLIEJUJE (Aliejus)

2)    Dažnai girdim prekaištaujant kad esą Bažnyčia nesirūpinanti padėti žmonėms siekti žemiškos gerovės. Kai kas reikalauja, kad Bažnyčia sustabdytų karus, išspręstų socialines ir rasines problemas, aktyviai prisidėtų prie žemiškos gerovės užtikrinimo. Tačiau užmirštama, kad Bažnyčia nėra pašaukta rūpintis žemiško gyvenimo reikalais, bet verčiau kurti Dievo karalystę ir vesti žmones žemės keliu į dangų. Bažnyčios žvilgsnis tad visada yra nukreiptas ne į žemę, o į dangų. Žemiškas gyvenimas Bažnyčiai tik tiek rūpi, kiek jis sudaro sąlygas bei teikia priemones siekti dangaus, kovojant prieš pikta ir puoselėjant gera.

3)    Netrūksta tų, kurie reikalauja, kad Bažnyčia eitų su laiku, kalbėtų laiko kalba, derintųsi prie vyraujančios pasaulio dvasios. Šie tačiau užmiršta, ar nenori prisiminti, ką Kristus ir šv. Paulius šiuo reikalu yra įsakę, ir tuo pačiu nesuvokia tikrosios Bažnyčios prigimties.

Bažnyčia yra dieviškos kilmės ir prigimties. Bet kas yra dieviška, yra virš laiko, virš visko, kas yra grynai žemiško. Taigi Bažnyčia neprivalo derintis prie laiko dvasios, bet verčiau veikti ir nustatyti laiko dvasią.

Bažnyčia yra Mistinis Kristus. Kristus gi žemės žmonėms, kaip jis pats save parodė "yra kelias, tiesa, ir gyvenimas' (Jon 14,6). Be to, Kristus apaštalams yra pasakęs, jog jie yra "žemės druska" ir "pasaulio šviesa" (Mt 5,13s). Vadinasi, Bažnyčia pasauliui, o ne pasaulis Bažnyčiai, yra šviesa ir kelrodis. Bažnyčia turi įkvėpti žemės žmonių gyvenimui turinį ir nurodyti kryptį, o ne sekti pasaulį bei derintis priėjo. Kristus primygtinai įspėjo, kad pasaulis, kaip jam, taip ir jo sekėjams bus priešingas: nekęs ir persekios juos (Jon 15,20; Mt 10,22; Mk 13,13; Lk 21,17).

Šv. Paulius, rašydamas romėnams, įspėja: "Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujinkite dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula" (Rom 12,2).

Bažnyčia yra žemės druska. Ji privalo saugoti žmones nuo pikto. Bažnyčia yra pasaulio šviesa. Ji turi rodyti kelia į išganymą. Bažnyčia privalo budėti, kad apokaliptinis slibinas neprarytų jos vaikų; kad klaidingieji pranašai nesuvedžiotų ir nepražudytų sielų. Kristus įspėjo ir įsakė saugotis klaidingų pranašų, kurie dėsis nekaltais, bet sieks suvedžioti ir pražudyti, jei galima, net išrinktuosius. (Mt 7,15; 24,24). Vadinasi, Bažnyčia yra pašaukta saugotis nuo pasaulio ir ginti pasaulyje esančiuosius nuo pikto bei rodyti tikrąjį kelią į išganymą.

4) Mėgstama sakyti ir teigti, kad Bažnyčia esanti vargšų, o ne turtuolių; darbininkų , o ne darbdavių; laudies, o ne mokytųjų ir galingųjų. Tai didelė ir pragaištinga klaida, kurią noriai skleidžia marksistai, kad patrauktų prie savęs mases ir jas nugręžtų nuo Dievo ir Bažnyčios. Bažnyčia nepriklauso vienai kuriai žmonių klasei. Ji yra visų ir visiems. Kristus atėjo kaip Gerasis Ganytojas, turįs uždavinį atvesti į vieną avidę įvairių kaimenių avis, kad būtų viena avidė ir vienas ganytojas (Jon 10,16ss). Senelis Simeonas, paėmęs dieviškąjį Kūdikėlį į rankas, džiaugėsi ir sveikino jį, kaip šviesą pagonims apšviesti, ir kaip savo tautos Izraelio pažibą bei garbę (Lk 2,31s).

Pranašiškai apibūdindamas savo mirtį, Jėzus pabrėžė, jog, kai bus pakeltas ant kryžiaus, visus patrauksiąs prie savęs (Jon 12,32). Tai buvo Išganytojo troškimas. Jis pasiaukojo, mirdamas ant kryžiaus, kad visi galėtų pasiekti išganymą.

Bažnyčios visuotinumą ir drauge jos vienumą ypatingu būdu pabrėžia šv. Paulius — pagonių apaštalas. Laiške Galatams jis teigia: "Nėra nei žydo, nei graiko; nėra nei vergo, nei laisvojo; nėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje" (Gal 3,28). Laiške gi Romėnams skaitome: "Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats yra visų Viešpats, turtingas visiems, kurie jo šaukiasi" (Rom 10,12). O laiške Korintiečiams prisipažįsta: "Su žydais buvau žydas, kad žydus laimėčiau... Su tais, kurie neturi Įstatymo, buvau kaip neturintis Įstatymo... Visiems tapau viskuo, kad kaip nors kai kuriuos išgelbėčiau" (IKor 9,20s). Pagaliau laiške Efeziečiams primena ir pabrėžia, kad Kristus kryžiaus auka atnešė visiems išganymą ir sujungė visus — žydus ir pagonis — į vieną savo Mistinį Kūną. Kreipdamasis į pagonis, Apaštalas sako: "Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai, nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje; ant kurio ir jūs esate drauge statomi, kaip Dievo buveinė Dvasioje" (Ef2,19ss).

Bažnyčia yra visų motina ir vadovė į išganymą visiems. Joje nėra klasių, nėra sūnų ir posūnių, nėra jokių rasių, luomų ar kitokių skirtumų. Visi yra vieno dangiškojo Tėvo vaikai, vieno Mistinio Kristaus Kūno sąnariai.

Si yra Bažnyčios esmė. Bažnyčia savo esme visada yra ta pati, kaip ir Kristus, tariant šv. Pauliaus žodžiais, "vakar, šiandien ir iki pasaulio pabaigos" yra tas pats (Zyd 13,8). Ji niekad nepasikeis ir jos niekas nepakeis. Dangus ir žemė praeis, o iš Bažnyčios esmės nė vienas taškelis nebus pakeistas nei išmestas.

IV
Be Bažnyčios esimo savyje yra dar jos istorinis buvimas pasaulyje. Koks yra ryšys tarp Bažnyčios esimo savyje ir jos buvimo pasaulyje?

1.    Bažnyčia yra dieviška savo prigimtimi, bet ji yra žemėje ir jos nariai yra žmonės. Todėl jos buvime bei veikime, be dieviško elemento, yra ir žmogiškas. Jei savo esme Bažnyčia visada yra ta pati — apaštališka, viena ir šventa — tai savo žemiškame ir žmogiškame buvime bei veikime neišvengiamai patiria kintamumo ir žmogiškumo silpnumo reiškinių.

2.    Bažnyčia yra Mistinis Kristaus Kūnas. Taigi savyje yra šventa, ir tuo pačiu savo istoriniame buvime yra pašaukta į šventumą. Deja, žmogiškas silpnumas neišvengiamai daro tai, kad šalia šventų ir nekaltų tikinčiųjų atsiranda ir netobulų bei nuodėmingų Bažnyčios narių. Net dvylikos apaštalų tarpe buvo vienas išdavikas. Jėzus su liūdesiu šitai priminė. "Jūs esate tyri — sakė jis — bet ne visi" (Jon 13,10). "Aš žinau, kuriuos išsirinkau, bet, kad išsipildytų Raštas: — tasai, kuris valgo mano duoną, pakėlė prieš mane savo kulnį" (Jon 13,18). Getsemani, sugrįžęs pas rinktinius apaštalus ir radęs juos bemiegančius, Jėzus pareiškė: "Dvasia, tiesa, gaji, bet kūnas silpnas" (Mt 26,41). Šv. Paulius rašė Pilypiečiams giliai apgailestaudamas, kad jų tarpe atsirado negero elgesio žmonių. "Daugelis — rašo apaštalas — elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas — pražūtis, jų dievas — pilvas, ir pasididžiavimas tame, kas yra gėda. Jie temąsto apie žemiškus dalykus" (Pilyp 3,18s). Šv. Jonas Apreiškimų knygoje Kristaus vardu įspėja kai kurias bažnytines bendrijas dėl besireiškiančių jų tarpe iškrypimų ir net klaidų (Ap 2-3).

Neginčytina todėl ir nesistebėtina, kad Bažnyčioje pastebima silpnumų, regima negerumų, pasitaiko net nuodėmingumo, bet tai yra paskirų tikinčiųjų, o ne Bažnyčios kaip tokios silpnumai, negerumai ar nuodėmingumai. Bažnyčia, kaip minėjome, yra anas vynmedis, kuriame šalia sveikų, žaliuojančių ir vaisių nešančių šakelių atsiranda ir liguistų, vystančių ir nudžiūvusių. Bet šios pastarosios turi būti nupjaunamos ir išmetamos, o apvalytas vynmedis lieka ir tampa dar gajesnis. Kitaip tariant, silpni ar nuodėmingi tikintieji Bažnyčioje arba atgailojau* pasitaiso, arba atkrinta. O Bažnyčia lieka šventa ir dvasiniai gaivalinga, nes ją gaivina dieviškų malonių syvais Kristus. Bažnyčia juk yra jo Mistinis Kūnas.

3.    Daug kas Bažnyčioje kinta. Kinta žmonės, kinta žemiško buvimo būdas, kinta veikimo priemonės, kinta taktika. Bet Bažnyčia kaip tokia visada pasilieka ta pati, kokią dangiškasis Tėvas nuo amžių nusprendė, kokią Kristus, laiko pilnybei atėjus, įsteigė (Ef l,3ss). Kinta gyvenimo sąlygos, kuriose vyksta istorinis Bažnyčios buvimas ir veikimas pasaulyje. Bet nekinta jos vidinis esimas, nei jos turimi siekiai. Kinta Bažnyčioje tik tai, kas yra pripuolamo, kas yra tik forma. Kaip Dievas visada yra tas pats, taip yra visada ta pati savo vidiniame esime Bažnyčia, nes ji yra dieviška, nes ji yra Mistinis Kristus.

4.    Girdimi priekaištai, esą Bažnyčia per mažai prisiima išorinį kitimą; esą ji yra per daug tradicinė; esą ji bevelija eiti išorinio kitimo keliu, vėluodama. Tiesa, kad Bažnyčia yra atsargi ir lėta prisiimti išorinį kitimą. Tai galima paaiškinti tuo, kad esmės nekintamumas neišvengiamai yra stabdis išoriniam kitimui, juoba, kad išorinis kitimas neabejotinai sudaro pavojų vidiniam (esmės) tapatumui. Mat, keičiant formas, atsiranda pagunda paliesti ir turinį, t. y. skirtingai formuluoti principus, paliečiant pačią esmę.

Gyvename laikus, kai Bažnyčios gyvenime vyksta didelis išorinis kitimas, vadinamas atsinaujinimas. Palyginti per trumpą laiką Bažnyčios laikysena, jos buvimas bei reiškimasis pasaulyje patyrė didelių pasikeitimų. Tiesa, buvo pribrendęs laikas, kad išorinis Bažnyčios rūbas būtų atnaujintas ir geriau pritaikintas prie naujų gyvenimo laiko sąlygų. Tačiau greitas ir nevisada gerai paruoštas išorinis atsinaujinimas Bažnyčios gyvenime kai kur nuėjo tiek toli, kad pasiekė vidų ir ėmė liesti pačią esmę, kuri neturi ir negali būti keičiama.

Nėra paslaptis, kad po Vatikano II Susirinkimo įvykdyti pakeitimai liturgijoje pastūmėjo kai kuriuos teologus į pavojingą mokymą apie Sakramentų esmę, ypač Eucharistiją, būtent, realų Kristaus buvimą švč. Sakramente. Sumažėjo Eucharistijos kultas. O ir Atgailos Sakramento praktikoje atsirado pavojingų esminio pobūdžio spragų.

Kai kurie posūkiai bei pakeitimai Bažnyčios santvarkoje ir valdyme stato į pavojų ne tik tvarkingą Bažnyčios veikimą, bet ir patį mokymą apie jos dievišką kilmę ir teokratinę santvarką; apie popiežiaus autoritetą neklaidingai mokyti ir Kristaus suteikta galia visus valdyti. Netrūksta taip pat klaidingų nuomonių apie kunigystės prigimtį.

Vatikano II paskelbta doktrina apie religijos laisvę ir apie individualinės sąžinės paisymą sulaukė toli einančių neigiamų pasekmių. Visa tai plačiai atvėrė duris į subjektyvizmą ir reliatyvizmą mokyme ir gyvenime. Tai stato į pavojų ne tik religinį, bet ir civilinį gyvenimą. Religinį gyvenimą slopina nevaržomas palaidumas, o civilinį veda į anarchiją ir terorizmą.

Beatodairinis kėlimas žmogaus, jo statymas viso centre, lyg jis, o fre Dievas, būtų regimojo pasaulio viešpats, puoselėja iliuziją sukurti žemėje rojų ir veda į antgamtės nuvertinimą ar net visišką jos paneigimą. Iš čia — supasaulėjimas, atmetimas to, kas šventa, ir aukštinimas to, kas naudinga ir malonu žemės gyvenime. Iš čia pasinešimas eiti plačiais žemės keliais, kurie veda į pražūtį, ir nenoras rinktis siaurus ir erškėčiuotus takus, kurie veda į amžinąjį gyvenimą.

Yra dar daug ir kitų pavojų, kurie graso Bažnyčios esmės nekintamumui dėl vykstančio jos istoriniame buvime netvarkingo ir nesaikingo atsinaujinimo bei keitimosi. Todėl praeityje Bažnyčia buvo išmintinga, norėdama verčiau vėluotis išoriniu savo buvimo ir veikimo atsinaujinimu, negu atsirasti pavojuje kokiu nors būdu pažeisti savo dieviškos prigimties nekintamus principus.

Nežiūrint visų grėsmių, Bažnyčia ėjo, eina ir eis nenugalima, nes jai vadovauja per savo vietininkus pats Kristus, ir ji yra apsišarvavusi dieviškais ginklais. Bažnyčia atmeta klaidas, bet gailisi klystančiųjų ir stengiasi juos grąžinti į išganymo kelią. Iš gerųjų bei ištikimųjų savo vaikų Bažnyčia laukia pilno bendradarbiavimo ir pasivedimo iš tikros meilės, kol, tariant šv. Pauliaus žodžiais, "visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus tobulą pažinimą, tikrą subrendimą ir Kristaus pilnatvės amžiaus saiką" (Ef 4,13).

Kiekvienas tikintysis turi prisiminti ir paklusti šv. Pauliaus paraginimui: "Mes neturime būti it maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. Ne. Laikydamiesi tiesos, aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva — Kristuje Jėzuje" (Ef 4,14s).
alt
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai