Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SENOVĖS LIETUVIŲ DIEVIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS KRALIKAUSKAS   
Kai kurios tezės kelia abejonių. I. Absoliutūs dievai. 1. Perkūnas. 2. Laima. II Dangaus dievai. 1. Dievas (Dangaus Tėvas). 2. Mėnulis. 3. Saulė. 4. Vakarinė. 5. Aušrinė. HJ. Žemės dievai. 1. Žemyna. 2. Velnias. 3. Bangpūtys Vėjopatis). 4. Giltinė. 5. Medeinė. IV. Rūpintojėliai (globėjai) 1. Gabija. 2. Žemėpatis. 3. Dimstipatis. 4. Gabjauja. 5. Laumė. 6. Javinė. V. Namų dvasios. 1. Kaukas. 2. Aitvaras.' 3. Barzdukas. Baigminės pastabos.

Kai kurios tezės kelia abejonių Jau ištisa eilė gerų studijų nagrinėja senovės lietuvių dievybes, bet tą ar kitą vis pavieniui, tik atskirai nuo kitų. Ir ne tik kad atskirai, o dažniausiai tik vieną to dievo aspektą, ar funkciją, ar šaltinius, ar vardo etimologiją. Atskirai apie vieną ar kitą, tarytum jos būtų ir viešpatavusios pavieniui, atskirai, nepriklausomai nuo kitų. Nekreipta dėmesio j jų bendriją bei vieningumą ar hierarchiją. Ligi šiol dar neturime sintetinio senosios dievijos vaizdo. Neturime dievijos sąrangos, schemos ar plano. Tebėra tik Augusto Schleicherio dievų sąrašas str. Lituanica (1853 m.). Tad šio darbo tikslas — pasvarstyti senovės lietuvių dievijos (dievyno) schemą. Ši dievija — šaltininė ir tautosakinė. Visi šios schemos dievai yra patvirtinti pirminių šaltinių, senų žodynų ir tautosakos.

Bet visų pirma norėtume atkreipti dėmesį Į kai kurias sampratas bei tezes, kurios kelia abejonių. Čia teužkliudysime jų tik keletą šios temos ribose.

1. Esą, senoji lietuvių religija — "Gamtos kūnų bei reiškinių gerbimas".
Girdi, mūsieji senoliai dar nebuvo priėję antropomorfinių dievų. Jie dar neturėję iki pilnybės išaugusių dievų, išskyrus nebent tik vieną Perkūną. Jeigu per tris tūkstančius metų (nuo pat laivinių kovos kirvių, arba virvelinės keramikos, eros) "dar nebuvo priėję", tai kada gi jau ir bebūtų priėję? Vėl gi, kas tai yra "antropomorfinis dievas"? Kada jis išriedėjęs jau iki pilno asmeniškumo bei aiškumo? Iki kokio konkretybės laipsnio? Perkūnas — juk, be abejonės, antropomorfinis dievas. Laima nemažiau ryški, kaip ir graikų Likimas. Ryškios dievybės ir Mėnulis, ir Saulė, ir Giltinė, ir laumės, ir kit. Tie ir kiti dievai senovėje prosenoliams buvo nepalyginti pilnesnį ir aiškesni, negu mums šiandien. Asmeniškų dievų sampratą liudija ir aukų aukojimas: perprašant, permaldaujant, siekiant susitaikymo. Vadinasi, dievai gali įsižeisti, būti užpykinti, atleisti ar pasigailėti suvis kaip ir žmonės. Dievams aukodavo kaip asmenybėms, asmeniškoms prakilnybėms, o ne "gamtos objektams ar slėpiningiems reiškiniams". Mes vis dar pervertinam gamtos gerbimą ir menkinam dievus bei jų reikšmę.

Tiesa, šiandien daugeliui miglota, kaip iš tikrųjų įsivaizdavo senovės lietuvis tą ar kitą dievybę. Bet argi pakankamai ryškūs šiandien mums istoriniai valdovai bei rikiai? Per 700 - 600 metų nuotolį apmiglėję netgi istoriniai viešpačiai. Amžiams besikeičiant, blunka viskas: net karaliai ir dievai. Betgi nei karaliai, nei juo labiau dievai neišnyko be palikimo: be įtakos veldinių, paminklų, pėdsakų. Tad užsiliko ir senovės lietuvių dievų pavidalai bei funkcijos: liaudies folklore, mitologinėse (ypač latvių) dainose, sakmėse, papročiuose ir prietaruose. Pagal N. Biezais, mitologinės dainos siekia praeitin apie du tūkstančius metų.

Latvių mitologinėje dainoje Dievas pykosi su Saule "tris dieneles, tris nakteles", kitoje — Saulė metė į Mėnesėlį sidabro akmenėlį. Taigi, Saulė nėra vien tik visad šypsanti ramulė. Vėlgi "Dievo sūnelis" atėmė žiedelį iš "Saulės dukrytės". Kitoj mitologinėj dainoj: "Ėjo Dievulis rugių sėt su sidabro sietuvėle". Arba vėl:
Kas ten spindi, kas ten blizga
Ano kalno viršūnėlėj?
Miels Dievulis miežius sėja
Sidabrine sietuvėle.

Taigi, dievai gana asmeniški ir žmogiško būdo: susipyksta, ilgai neatsileidžia, sviedžia vienas į antrą akmenį, kerta Perkūnas kardu Mėnesėlį, sėja, medžioja. Dievas apsisiautęs plačiu sidabro apsiaustu. Ir su gražiais pakabučiais:
Kokie pupų žiedai!
Raibi žiedai pupų.
Tai ne pupų žiedai,
Tai Dievo pakabučiai.

Dievas sujuosta (diržu) ir kardu:
Kur Dievulis juostą juosė,
Ten nukrito kardelis.

Tasai Dievo paveikslas — tai atspindys viešpačių bei didikų iš pirmojo tūkstantmečio. Tai apranga tų didžiųjų, kurių palaikus archeologai atkasė XX a. Kardas. Vario ar sidabro plokštelės, kurios kitados blizgėjo ant plataus apsiausto ir kepurės. Sidabringa juosta (ar sidabruotas diržas) su gintaro ir stiklo priekabučiais. Plokštelės, kutai, karoliai, kabučiai . . . Tokia buvo priešistorinių viešpačių nešiosena pagal archeologiją; ir maždaug tokia pat Dievo pagal mitologines dainas. Priešistorinis aisčių Dievas toli gražu dar nebuvo prasčiokiškais žemdirbio drabužiais. Ir ne su ožiu jis, kaip daug vėlesnėj gadynėj Perkūnas. Priešistorinis Dievas — su žirgu. Mitologinėse dainose Dievui ypač artimi žirgai. "Iš lėto, iš lėto Dievulis jojo nuo kalnelio . . ." (Plg. žirgų kapus, dvynius žirgelius ant kraigų, žirgo kaukolę šąli vartėj etc).

Mitologinių dainų veldinys (pačių gi aisčių autentiškas palikimas" mums turėtų būti didesnis autoritetas, kaip keli atskiri žodžiai iš svetimšalio kronikos. Šv. Bazilijus sakė, kad psalmėse randama visa teologija. Bet nemažiau teisinga būtų parafrazuoti: mūsų bei latvių mitologinės dainos yra ne tik poezijos lobynas — tai senoji aisčių teologija. Psalmės lyrinės, bet nemažiau lyrinės ir lietuvių dainos. Psalmių centre Dievas, bet ir lietuvių dainų centre — dievai ir jų pras-menys, senojo tikėjimo liekanos. Kas aniems psalmėje ar dainoje buvo šventa, šiandien daug kam jau nebe šventa. Ką gi, bet tikrai klaida įtikinėti, kad tai ir aniems nebuvę šventa.

2. Ką gerbė ir ką garbino?
Gerbė ir garbino — šito neskiriama, šitai irgi painioja net Lietuvių Enciklopedija (XV, 469): "Senovės lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, gerbė ir garbino ugnį, žemę, kalnus ir akmenis,-vandenį, saulę, mėnulį, griaustinį, medžius (ypač ąžuolą) ir kai kuriuos gyvūnus (pvz. žalčius)". Taigi — "gerbė ir garbino". Mes irgi daug ką gerbiam, bet jų negarbinam, t. y. nedievinam. Ger-biam svečią, iškilų asmenį, numirusius, kryžių. Bet argi mes kryžių garbinam, ar jį Dievu laikome? Senovės lietuviai negarbino nei žalčių, nei rupūžių, nei kitų "kai kurių gyvūnų". Tiesa, senovės lietuviai laikė pirkiose žalčius. Bet ar XX a. lietuviai nelaiko šunų, kačių, papūgėlių, žuvelių? Prižiūrim, penim, gailim jų laidodami, bet argi garbinam, argi laikom dievais? Tai kryžiuočio P. Dusburgiečio užkarti "dievai": "... garbino kaip dievus visokius tvarinius . . . sparnuočius, keturkojus . . . girias, laukus . . .". Svetimšalis priešas per-mažai pažino baltų religiją. Viduramžių vienuoliui rūpėjo suniekinti ir sukvailinti "šitos sugedusios tautos" religiją. Turi šventų vietų budizmas ir krikščionybė; turi šventąjį akmenį islamas. Turėjo ir senovės lietuviai apie 220 (pagal Ed. Šturms) alkų bei kulto vietų: t. y. alkokalnius, gojus, šventas girias ir šventuosius vandenis. Bet girias ir medžius jie suprato ir gerbė ne kaip pačius dievus bei dievybes: kad ten kurios nors dievybės būstinė ar užeiga; kad medyje gal įsikūnijęs miręs žmogus. Ir kalnai ne dievybės: Perkūno buveinė; mirusieji kopdavo į kalnus ir kalnelius. Vėlgi miręs žmogus įsikūnija medin, rečiau paukštin, bet niekados keturkojin.
Yra latvių mitologinėje dainoje apie Dievo jojimą slėnin:
Lėnai lėnai Dievulis jojo
Nuo kalnelio slėnelin.

O kalnas — tai dangus: sidabrinis, kaip ir Dievo apsiaustas, kaip ir žirgo kamanos. Per balnelį Saulelė tekėjo,
Per kamanėles Mėnesėlis.

O pavadžios šilkinės ir su aukso kutais. Tad "pavadėlių galelyje Aušrinė ritinėjos". Kam tie žirgai, kam tie ratai
Prie Dievulio namo durų?
Dievo žirgai, Laimos ratai,
Saulės dukters važiuojėlės.

O kurgi Dievo namai? Arba ant kalno, arba užu kalno didelė Dievo dimstis: Tos sodybos treji vartai, Visi treji sidabruoti.

Pas Dievą sustoja paviešėti Laima, Saulė su dukrele, Mėnesėlis, ir Aušrinė, ir Perkūnas. Dievas veda Saulės dukterį. Dievo sūneliai bendrauja su Saulės dukrelėm: drauge bežaisdami ir susipyksta.

Dievo Tėvo galia labai plati ir didelė. Jis su Laima nulemia, "kam bus mirt, kam gyvent":
Dievui dienelė praėjo
Su Laimuže bešnekant,
Kam bus mirt, kam gyvuot
Po balta Saulyte.

3. Kokio vyriausio dievo baltai iš viso neturėję . . .
"Nors Perkūnas buvo laikomas didelėje pagarboje ir jo labai bijota, tačiau nėra davinių tvirtinti, kad jis būtų buvęs laikomas vyriausiu baltų dienu, kurio būtų priklausę visi kitie dievai, Atrodo, kad kokio vyriausio dievo baltai iš viso neturėjo, buvo sritinės dievybės, kurios veikė savarankiškai" (LE XV, 471). Tai ar buvo už Perkūną galingesnis dievas? Mėnulis? Bet jį Perkūnas perkirtęs. Saulė buvo mylima, bet ji nebuvo galingesnė nei už Mėnulį, nei už Aušrinę. Tik Perkūnas teturi griausmą — tai vyriausiojo rūstus bylojimas įspėjant arba baudžiant. Tik vyriausias tegali turėti tokį balsą, kurs aidi per visas girias, drebindamas skliautą ir žemę. Pagal H. K. Usnerį, liaudies sampratoje Perkūnas esąs ne tik vyriausiasis, bet iš tikrųjų vienintelis tikrasis dievas. Ir H. Lullies teigia, kad baltai teturėję tiktai vieną vienintelį dievą, asmeniškąjį dievą — Perkūną. Ir Vyskupų Agenda 1530 m. jį prilygina Jupiteriui: Parcuns (Jupiter). Ir jėzuitų pranešime 1583 m.: "Jupiteris tai žaibinis, kaimiškai Perkūnas".

Pirminių lietuvių religijoje yra buvusi visagalio Dievo idėja. Tai tas pat mūsų protautės Dievas Tėvas, kaip Tyras, Jupiteris, dar seniau Zeus pater ar Dyaus pitar. Pagal Max Muellerį, akmens amžiaus pabaigoje ir metalo pradžioje visi indoeuropiečiai tikėjo į Dievą Tėvą.

Malalos "Pasaulio kronikos" gudiškoji kompiliacija (1261) sako, kad lietuviai, prūsai ir jotvingiai "aukoja biauriems dievams Andij ir Per-kun ... ir Telvelik, tai reiškia kalviui, kurs nukalė saulę, idant ji žemei šviestų, ir pakabino ją dangaus skliaute". Šis Telvelik (Kalvelis?) atšaukia Teliavelį iš Ipatijaus kronikos: "Mindaugas . . . aukodavo savo dievams, pirmajam Nonadevi, ir Teliaveli, ir Diverikzu...". "Pirmasis" dievas ir Diverikzu (ar Diverix pagal Bruecknerį). W. Mann-hardtas ir A. Mierzynskis aiškino, kad Diveriks — tai dievas rikis, arba dievų rikis. O jeigu Di-crikzu — dievų rikis, tai — vyriausias dievyne, galįs įsakyti kitiems dievams. Ir jeigu jau karalius Mindaugas aukodavo dievams aukas, tai kokiam kitam dievui jis visų pirmiausia aukotų, jeigu ne vyriausiajam? Aišku, tam, kuris buvo vyriausias dievijoj, kaip karalius Mindaugas buvo vyriausias tarp rikių: toks tokį pažįsta — su vyriausiu reikia ir skaitytis daugiausia, jam pirmajam ir auka.

Gali klaidinti mažybiniai bei maloniniai prievardžiai senųjų "maldų" (pasiskundimų ir padėkos) likučiuose: Dievaiti! Dievaitėli! Saulute! Mėnu-lėli! Žemynėle! Gabietėle! Perkūne Dievaiti! Mūsų liaudyje ir šiandien dažniausia vis — Dievuli! Tai nereiškia, kad lietuvis savo Dievulio nelaiko visagaliu ir visų vyriausiuoju. Tai būdinga mūsų tautos išraiškos stiliui (plg. lietuvių tautosaką, ypač dainas). Ir tai ne tik maloningi kreipiniai, o gilus tikėjimas, kad visagalis Dievulis labai geras. Jis padės, jei jam iš širdies pasiskųsi. Per amžius lietuvio malda — tai tik jo paties vieno su vienu Dievaičiu. Tai tylus tyliausias kalbėjimasis su Dievulėliu. Be gestikuliavimų, pabrėžimų, maldų vadovo. Tuo ypač skiriamės nuo žydų, italų, slavų ir vokiečių. Lietuvis nuoširdžiausiai pasimeldžia ne bažnyčioj, o vienas suklupęs pakelėj po kryžium, rugių lauke, miške ar vasaros vakarą, žiūrėdamas į žaras. Ir mūsų dailioji literatūra vaizdžiai liudija, kaip meldėsi mūsų pro-motutės ir proseneliai (pvz. Vaižgantas).

Miršta žmogus: jis išeina "dievopi", t. y. pas dievą. Bet leidžiasi Saulė: ji irgi išeina "dievopi". Žmogus, išeidamas "dievopi", išeina pas vyresnį už save. Taipgi ir Saulė, išeidama "dievopi", išeina irgi pas vyresnį už save dievą.

Esą, Dievas Tėvas "demokratiškai santykiavęs su kitais dievais ir deivėmis". Bet senoji šeima nebuvo kokia demokratinė. Toli gražu ne tokia palaida, kaip dabar. Tiek apskritai indoeuropiečių, tiek ir aisčių šeimoje tėvas buvo galva bei vyriausias liepėjas. Jau ir žodis 'Viešpatis" akivaizdžiai liudija, kad anuose amžiuose Viešpatis buvo šeimos, bendruomenės, giminės bei kilties gyvenimo pagrinde. Viešpatis — anuometinės struktūros centre. Tad kaipgi galėtų senovės lietuvis įsivaizduoti dieviją be vyriausiojo, dievyrų be viešpaties?

Toks Dievas, kurio (kad ir drauge su Laima) lėmimu žmogus gyvena ir miršta, — aukščiausiasis, vyriausiasis.

Šito Dievo — rikio valios priklauso ar paiso ir kiti dievai:
Tavo, Dievuli, lėmimu
Šviesi diena, šviesi naktis.
Dieną šviesiai Saulė spindi,
Naktį šviesus Mėnesėlis.

Taigi, nuo jo galios bei valios pareina aukščiausios vertybės: gyventi, diena ir naktis. "Po balta Saulyte" bebus tik tie, kuriuos jis paliks. Ne pačios Saulės galioj pasirinkti visus tuos, kuriems ji dieną šviesiai spindės. Ir ne Mėnesėlio galioj nulemti, kas šviesią naktį vėl regės. Tai tik iš to malonės, kuris vyresnis ir už Saulę, ir už Mėnesėlį: vyresnis už dievaičius, kaip tėvas už sūnus.

Baltai turėjo vadus, rikius, "kunigus". Valdžia buvo monarchinė (Mindaugas). Daugeliui indoeuropiečių, taipgi ir aisčiams, bitė "šventa"; ji ne stimpa ar dvesia, bet miršta; ji ne ėda. bet valgo. Apie jas liaudis išsireikšdavo visada pagarbiai. Bitės gieda ir~gali išpranašauti žmogui ateitį. Iš žilos senovės bitėms ypatinga pagarba mūsų mitologijoje ir papročiuose. Tačiaugi šitos dieviškai gerbiamos ir pavyzdingos, šitos šventosios turi vieną vyriausiąjį viešpatį — bitiną, "karalienę". Tai kaipgi galėtų būti anų žmonių galvosena demokratinė? "Demokratinė" dievijos samprata prieštarautų aisčių tikrovei ir psichologijai. Mūsiškis tik bus buvęs ne toks prievar-tingas ir žiaurus, kaip graikų Zeusas ar skandinavų Vodanas (Odin).
Aisčiai turėjo keliolika dievų, kaip ir kiti indoeuropiečiai. Gentims prosenovėje dievai neatrodė lygūs reikšme ir galia. Demokratine idėja grįsti anų gadynių dievijos sampratą — per anksti bene dviem tūkstančiais metų. Visose religijose buvo ir tebėra arba tiktai iš viso vienas Visagalis, arba vienas daugiausia galįs, svarbiausias, visų aukščiausias Dievas. Dar niekur nėra buvę tokios religijos, kur dievija — lyg parlamentas ar kongresas. Kuris likimą lemia, dienas naktis bei dievybių darbą (švietimą ir judėjimą) rikiuoja, želmenis bei derlių kelia, perkūnijas ir giedrą rikiuoja, tas tik jaugi vyriausias Dievas-Rikis ("Dive-riks"). Pagal latvių mitologines dainas bei kitas pažintis, jis — ne karo dievas, ne piratiškų pajūrių ir salų Valdovas: genčių taikos, lėto gyvenimo Rikis.

4. Argi ne pernelyg reikšmės lyčių poliams ir jų simbolikai?
Ar senovės lietuvis taip viską ir dalijo į vyrišką ir moterišką pradą? Ar jo pasaulėžiūroj ir pasaulėjautoj iš tikrųjų viskas buvo perskelta į dvi pusi? Ir į du polius: dangaus ir žemės? Argi tikrai jis dangų laikė vyrišku poliu, o žemę
— moterišku? Visus reiškinius, gyvulius ir augalus kruopščiai skirstė dviems poliams? Tą daugybę simbolių irgi skirstė į du polius? Žynys, kareiva ir laukininkas būtų turėjęs galvoti, kad dangaus dievai — vyriško prado, o žemės — moteriško. Betgi Saulė, Laima, Aušrinė, Vakarinė
— vyriško prado, vyriškos lyties? Ogi tautosakoj
— tai Saulelė močiutė, Laimelė, Vakarinė žvaigždelė, Dievo dukrytės. Vėlgi Žemėpatis, Bangpū-tys, Dimstipatis — žemės poliaus dievai: jie moteriško prado, moterys, moteriškos lyties? Jau vien skr. "-paris" rodo, kad tai tūkstantmečiai vyrai.

Šita polių ašis — apie kurią tariamai sukosi visa senovės lietuvių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta - iškreipta samprata. Atrodytų, senovės lietuviams ypatingai rūpėjo vis nuolat pabrėžti dievų lytį. Šiam tikslui jie buvo prasimanę daugybę pras-menų, arba simbolių. Šitų simbolių gausybe jie toli pralenkė visus kitus indoeuropiečius. Tartum tos dievybės būtų liguistai budėjusios, kad tik koks aistis jos nepalaikytų ne ta lytim. Tada jaugi įsižeistų ir tokį sunkiai nubaustų. Argi šiandien vaikams galvoj vis pabrėžti savo tėvų lytį? Ar kas baiminasi, kad neįžeistų savo motinos, pavadindamas ją tėvu? Kurie gerbia savo karalienę, ar jie rūpinasi neužmiršti, vis pabrėžti ir simboliais rodyti, kad ji tikrai moteriško poliaus?

I. Absoliutus dievai
1. Perkūnas
Pagal senuosius šaltinius, Perkūnas buvęs žymiausias senovės lietuvių dievas. Jam buvo aukojamos aukos (Malalos kronika XIII a. ir M. Praeto-rius XVII a.). Jam buvę daromi įžadai (M. Mažvydo katekizmas 1547 m.). Perkūnas buvęs garbinamas (M. Daukšos katekizmas 1595 m.). Perkūnui alkuose kūrendavo nuolatinę šventąją ugnį. Jam būdavo pašvęsti ąžuolai. Jį pamini J. Dlugošas. Perkūnas vadintas dievu bei dievaičiu (J. Lasickis ir M. Praetorius).
Perkūnas — griaustinio ir žaibų dievas, lietaus ir audrų valdytojas. Latvių buvo Perkūns (dabar — Perkuons, tarmėse — Perkuonis), prūsų — Perkunis. Žmonės su baiminga pagarba jį garbino, jam aukas aukojo, norėjo jam kuo daugiau įsiteikti. Kad jo neužrūstintų, į jį kreipdavosi dažnai ne tiesiog vardu, bet įvairiais epitetais, t. y. perkeltinės reikšmės vardais: Dievaitis, Dundulis, Varpulis, Aukštasis.

a. Akmens kirvelis — Perkūno įrankis
Perkūnas — kovotojas prieš visa, kas bloga,
pikta ir neteisinga. Jis labai teisingas ir griežtas, neturįs nusikaltėliui jokio pasigailėjimo. Įsivaizduotas didelio, stipraus, griežto vyro išvaizdos, su vario spalvos barzda. Rankoje laikąs kirvį (kūjelį), kurį sviedžiąs į baudžiamąjį. Gyvenąs debesyse, kalnuose ir šventųjų girių ąžuoluose. Pagal senąją liaudies tradiciją, griaudžia tada, kai Perkūnas važiuoja debesyse, į ugnies dviratį vežimą pasikinkęs ožį. Ir žaibuoja tąsyk, kai jis sviedžia kirvį į nusikaltusį žmogų ar jo namus. Sviestasis kirvis sužiba pakeliui į baudžiamąjį ir vėl grįžta Perkūno rankon. Ugnį skelia ir jo ratai. Akmeninis kirvelis visur Lietuvoje buvo žinomas kaip Perkūno įrankis.

V. Simankevičius: Raudona galva (monotipas)
V. Simankevičius: Vizionierius (tušas)
V. Simankevičius: Revoliucionierius (tušas)

b. Pirmasis pavasario griaustinis
Pirmasis pavasario griaustinis būdavo labai laukiamas. Žemdirbiai pirmajam griaustiniui skirdavo ypatingos reikšmės. Dirvos negalima pradėti dirbti, iki jos Dievaitis neužgriaudė. Pirmasis griaustinis palaimingai sujudina žemę, viską pažadina iš žieminio miego. Perkūnas pirmuoju griausmu pranešdavo linksmą žinią: jau prasidėjo pavasaris ir metas sukrusti. Išėjęs į dirvą, žemdirbys pabučiuoja žemę. Ir paskum, vos pravėręs dirvą kapliu ar noragu, užkasdavo į žemę duonos ir druskos duonį (auką).

Pirmuoju griaustiniu Perkūnas nugena šalin nuo dirvų, pievų ir vandenų žiemos piktybines galias ir ligų pavojus. Pirmąkart išgirdęs griaustinį, verskis per galvą — tau bus laimingi tie metai. Pasiraičiojęs ant žemės, išleisk ganytis gyvulius. Išeik sėti ir sodinti. Nūnai jau nepavojinga išeiti basam, galima net ir maudytis. Viskas geriau seksis ir derlius bus geresnis, jei pavasarį lauke dirbti pradėsi pietų vėjokui dvelkiant, arba bent atsigręžęs į pietus. Skynymą, kurį dirbs ir sės, šermukšnio ar kadugio lazda aplinkui, apibrėždavo ratu arba kiaušinio forma. Tai saugos dirvą ir javus nuo viso pikto, kas galėtų kenkti iš šalies. Ratas bei kiaušinis išreiškia viltį į vaisą, į pilnatvę — kaupų, pakulų ir skalsų derlių. Net ir įrankiams (pvz. žagrei) dirbti brangindavo tokį medį, kurs būdavo griaustinio įtrenktas.

Ta ankstyvojo pavasario diena, kurią pirmąkart griaustinis užgriaudė, būdavo senovėje didelio džiaugsmo diena. Tai įvykis, kurs tik vienąkart per metus tebūna — tarytum šventė.

c. Gydymas Perkūno paliestais daiktais
Perkūno paliestas (įtrenktas) medis, akmuo ar vieta įgyja nepaprastų galių. Jais gydyta daugel ligų: sutinimai nuo persigandimo, dantų gėla, nuomaris (puolama liga), karščiavimai, kliedėjimai, pakvaišimai, priepuoliai ir t. t. Įtrenkto medžio ar akmens nuoskaldą laikydavo troboje (šeimos apgynimui nuo ligų) arba tvarte (gyvuliams, ypač karvėms nuo ligų saugoti).

Labai didelė gydomoji galia būdavo skiriama vadinamiems Perkūno kirveliams: akmeniniams kirvukams iš tolimos priešistorės. Esą, jie buvę Perkūno sviesti audros metu.

d. Perkūnas sunkiai baudžia nusikaltusius
Perkūnas akylai sekąs šeimas ir žmones. Už ką jis labiausiai baudžia? Visų pirmiausia — už neištikimybę šeimoje. Dainoj "Mėnuo Saulužę vedė" Perkūnas už neištikimybę net patį Mėnulį perkirto. Po to jis griežtai baudžia melagius ir vagis: "Kad tave Perkūnas dievulėlis nutrenktų, kam sumelavai". Paskui apgavikus ir sukčius. Toliau iš eilės — pavyduoliai ir pagyrūnai.

Perkūnas turįs rankoje kirvį, kurį sviedžiąs į nusikaltėlį. Jis atšiauriai ir sunkiai baudžiąs nedoruosius: 1. arba sudegina nusikaltėlio namus, 2. arba patį nusikaltėlį nutrenkia. Ši antroji bausmė — daugiau negu tik mirties bausmė: tai siaubingas užmušimas, nudėjimas dar ir baisiu trenksmu išgąsdinant.

Perkūnas įsivaizduotas kaip labai teisingas dievas: ginąs teisingumą bei teisiuosius ir baudžiąs nusikaltusius. Bet yra buvęs gilus tradicinis tikėjimas, kad ir Žemyna sunkius nusikaltėlius nubaudžia kartais prarydama, o kartais jų lavono nepri-imdama (pvz. tokio, kuris mušė savo motiną).

e. Perkūno kaita amžių slinktyje
Ilgainiui "dangaus dievo" (visuotinės danginęs dievybės) griausminė dalis išriedėjo į atskirą, savaimingą, asmenišką griausmo dievą Perkūną. Perkūnas yra suasmeninta "dangaus", arba "dangaus tėvo", dalis. Tad Perkūnas vėlesnio kilimo kaip Dievas. Iš pradžios Dievo ir Perkūno sąvokos buvo skirtingos, bet ilgainiui kito, suartėjo, o vėliau suvis vienon susiliejo — Dievas, arba Dievaitis (latvių Dievs, arba Dievins).

Įsidėmėtina, kad Perkūnas net vėlyvaisiais laikais vis dar įsivaizduotas kaip barzdotas medžiotojas: toks neva kartais žmonėms pasirodąs. Tai visų seniausioji samprata: dar net iš prolietuvinių medžioklinių laikų, t. y. iš priešžemdirbinės eros. Perkūnas pradžioje buvo medžiotojų ir kariautojų dievas: asmeniška, medžiotojiška, vyro išvaizdos dievybė. Irgi pastebėtina, kad Perkūnas rankoje laiko kirvį. Taigi Perkūno įrankis yra kirvis: ne koks žemdirbio įrankis, bet senovinio medžiotojo ir kario. Seniausiais laikais Perkūno rankoje bus buvęs titnaginis, arba akmeninis (pirminis), kinis. Vėlesniais laikais Perkūnas jau su kūju rankoje. Medžioklinės eros Perkūnas buvęs stiprus ir didelis vyriškis, vidutinio amžiaus. Ankstyvoje senovėje Perkūnas dar nebuvo senis.

Žemdirbinės gyvenžiūros eroje Perkūnas pradėta įsivaizduoti jau ir senio išvaizdos. Šis vienoje rankoje dar tebeturi kūjį (kirvį), bet antrąja jau vedasi už virvės ožį. Tai jau būdingas žemdirbio bei gyvulių augintojo įsivaizdavimas. Ir dar kas įdomu — šis Perkūnas (senis) važinėja debesyse, pasikinkęs ožį.

Sukrikščionintasis Perkūnas jau turi gailestingumo: jau jis nebėra anas atšiaurusis. Dabar Perkūnas jau ne tiek kietas teisingumo prižiūrėtojas, kiek nuskriaustųjų globėjas. Šis jau pagalbiškas, iš dalies net karitatyvinis. Sukrikščionintasis Perkūnas įgyja vieną (šalia kitų) ypač originalų bruo-žą: velnių mušėjas. Taigi Perkūnas jau tarnauja Dievui: jis persekioja ir žaibu muša velnius, kur tik bepritverdamas. Plg. priežodį: "Nulėkė išdegęs akis), kaip velnias nuo Perkūno". Dievo esą Perkūnui pavesta išnaikinti visus velnius. Audrai siaučiant, velniai nepraleidžia progos pasimėgdžio-ti iš Perkūno. Plg. priežodį: "Mėgsdosi, lyg kipšiokas prieš žaibus". Iššokęs iš drevės, vandens ar iš po akmens, velnias parodas debesims pasturgalį ar liežuvį ir sugriaudžiant sprunkąs vėl į savo slėptuvę.

Pagal velnio mušimą, skirtini du sukrikščioninto Perkūno laikotarpiai: ankstyvesnysis ir naujoviškasis. Senesniajame: jei griausmu persekiojamas velnias prisisuka prie žmogaus, tai Perkūnas tąsyk velnio nemušąs, kad nenukentėtų nekaltas žmogus. Todėl perkūnijos metu velniai (pasivertę katėmis) lendą į trobas arba prašosi (pasivertę ponaičiais) įleidžiami nuo lietaus. Plg. priežodžius: "Slepiasi, kaip katinas nuo Perkūno" ir "Bijo, lyg velnias Perkūno".
 Naujoviškajame laikotarpyje: nors griausmu persekiojamam velniui ir pavyksta pasislėpti prie žmogaus, bet Perkūnas tą velnią vis tiek muša; tad trenkdamas velnią, Perkūnas retkarčiais nutrenkiąs ir dorą žmogų. Toks nutrenktasis esąs palaimintas: jam atleidžiamos visos kaltybės, jis einąs į dangų. O jeigu Perkūnas pataikė į trobą, tai trenkė į ten pasislėpusį velnią. Tad nuo Perkūno nesą ir nereikią jokios kitos apsaugos, kaip tik to vieno — būti kuo toliau nuo velnio, praginti nelabąjį šalin. (Sugriaudus persižegnoti — reiškia kryžiaus ženklu tolyn nuo savęs velnius praginti).

Per kelis ilgus šimtmečius krikščionybė nepajėgė liaudyje Perkūno išdildyti nei jo suniekini-mu, nei užuomarštin išstūmimu. Jis liaudies akyse išsilaikė iki pat XX a. dar gana aukštoje ir pagarbioje vietoje.

Kaip žirgas susijęs su Dievu (Dievuliu), taip su Perkūnu — ožys. Dievas jojo žirgu, Perkūnas važinėjo ožiais. Krikščionys misininkai (ypač jėzuitai) bardavo žmones už ožio piautuves ir aukojimą. Taip ilgainiui liaudies sampratoje ožys išvirto velnišku (arba velnio) gyvuliu. Iš Vulfstano (IXa.) pranešimo matyti, kad Prūsuose žirgus tik kilmingieji ("kunigai") teturėjo.

2. Laima (Dalia)
Laima — žmogaus likimo lėmėja, žmogui gimstant laimę ar nelaimę ligi mirties nuskirianti dievybė. Ji paskirianti ir iš anksto apsprendžianti žmogaus visą žemišką ateitį. Tai absoliutaus nu-skyrimo dievybė (plg. priežodį: "Taip jau Laimos lemta").

Dievine prasme ji užrašyta D. Kleino giesmyno lotyniškame įvado eilėraštyje 1666 m. (Laimele), M. Praetoriaus 1690 m. (Leumele) ir J. Brodovskio XVIII a; pirmoje pusėje (Laimelė). XVIII a. ir XIX a. raštuose ši dievybė jau rašyta Laimos vardu: G. Ostermejeris, Mielcke, A. Schleicheris, Glogau ir kiti.
Mūsų tautosaka tvirtai liudija, kad negalima išvengti to, kas dar gimstant buvo nuskirta. Kas Laimelės nuskirta (gera ar bloga), to niekas negali pakeisti. Jos nuskyrimas — neišvengiamybė, būtinybė. Taip Laimelės lemta — ir nėra jokios galimybės nei prasilenkti, nei atsiginti, nei pabėgti. Tiek Laimos vardas, tiek pats šis fatalistinis į absoliutų nuskyrimą tikėjimas ataidi senosiose lietuvių dainose ("Laimužės lemta", "Laimos skirta"). Pvz.:

Neverki, mergele,
Raminki širdelę,
Rasi būsi Laimos skirta,
Būsi mano miela.
(A. ir J. Juškevičius, Lietuviškos svotbinės dainos, Nr. 14)
Tikėjimas į nuskyrimą gimstant ir šio nulė-mimo nepakeičiamumą atsispindi sakmėse ir dainose. Apsčiai tikėjimo į gyvenimo bei likimo nuskyrėją Laimą taip pat ir priežodžiuose. Plg. "Taip jau buvo lemta", arba "Tokia jau jo dalia".
Pagal senovinį tikėjimą, kiekvienas žmogus turįs savo žvaigždę, su kuria susietas jo likimas. Dar galima užgirsti liaudies žmogų sakant: "Kiekvienas esam po savo žvaigžde". Žmogui gimstant, skliaute atsirandanti nauja žvaigždė. Esą lygiai tiek pat žvaigždžių, kiek ant žemės žmonių. Jei žvaigždė krinta, kaip tik šiuosyk miršta žmogus. Nevalia žvaigždžių skaičiuoti, nes jeigu savąją priskaičiuosi, tai ji bemat kris, o tu susyk numirsi. Žmonės nelygūs sveikata, stiprumu, ūgiu, turtu ir garbe — visu kuo. Dėl to nelygios ir' žvaigždės: didesnės ir mažesnės, šviesesnės ir tamsesnės, raudonos ir išblyškusios. Kiekvienam kitoks Laimos lėmimas — kiekvienam kitokia dalia.

O vis dėlto Laima nebuvo aukščiausioji ir galingiausioji dievybė. Jos samprata tuo skiriasi nuo senovės graikų likimo sampratos (Homero ir Eschilo likimo). Antikinis Likimas buvo aukščiausioji galia: jis aukščiau visų dievų — aukštesnė galybė net ir už patį Zeusą.

Laima nebuvo įsivaizduojama rūsti: juo labiau ji nebuvo keršytoja. Tuo irgi skiriasi nuo antikinio graikų likimo, kurs buvo labai rūstus keršytojas. Laimos nusprendimas ir išsipildymo (arba įvykimo) būtinumas neturi bausmės už kažkokią kaltybę motyvo. Tai nėra kaltės pasėka: tai tik iš anksto nustatytos eigos bei tvarkos būtinybė.

Iš tokio į Laimą tikėjimo plaukė senovės lietuviui paguoda ir susiraminimas. Kas bus, tas bus neišvengiamybė. Tai fatalistinio nuskyrimo idėja, kuri senojoje lietuvių religijoje buvo viena iš pagrindinių. Ji per ilgus amžius ir kartų kartas turėjo didžiulės įtakos lietuvių tautos charakteriui. Čia slypi mūsų pasyvioji paguodos, susiraminimo ir su viskuo susitaikymo filosofija, išreikš-ta garsiąja teze: "Prieš vėją nepapūsi". Iš čia pagrindinė lietuvio būdo savybė — pasyvumas.
Pakrikštytas lietuvis netruko krikščionybėje užgirsti nuolėmio (Laimos) idėją. Anot dr. A. Maceinos, "Tačiau paties likimo kaip tokio krikščionybė ligi šiol vis dar nesugebėjo iš savo pergyvenimo bei mokslo visiškai pašalinti. Jis dar tebegyvena 1. gimtosios nuodėmės sąvokoje — ji ištinkanti mus kaip kaltė (ne tik kaip kaltės pasėkos!) nors mes savo valia joje ir nedalyvavome; 2. predestinacijos idėjoje — esama žmonių, iš anksto skirtų išganymui, ir esama žmonių, iš anksto skirtų pražūčiai; 3. vaisingos malonės (gra-tia efficax) idėjoje — gavęs šios rūšies malonę, žmogus būtinai padarys tai, ko Dievas šia malone siekia (pvz. atsivers iš klaidos, taps kunigu ar vienuoliu ir t. t.). Šiose trijose krikščioniškosiose idėjose dar tebegyvena senovinis likimas, su savuoju laisvės neigimu" (LE XVI, 193).
Ir iš tikrųjų krikščionybė ano "senovinio likimo" (galėtume tarti, indoeuropietinio — pra-baltinio), kaip lietuviškosios Laimos sampratos, ne-užtrynė lietuvių tautoje net ligi pat paskutinių me-tų.

Vienintelė išimtinė galimybė į Laimos nuosprendžius įsiveržti — bet vien tik pražūties link žmogų pastumiant — buvo sunkiai nuskriausto prakeikimas. Ypač neatšaukiami ir neišvengiamai išsipildą būdavę šie prakeikimai: nekaltai žudomo, be kaltės pasmerkto mirti, motinos, tėvo. nėščios moters, seno žmogaus ir nuskriaustos mergaitės. Čia išvysime tikėjimą į didžiąją žodžio galią: prakeikimo žodžio, kurs tariamas kraštutinai apvilto ir įtūžusio, perpykusio ir keršijančio — šaukiančio iš visos širdies, iš pačios žmogaus gilybės. Kaip neatšaukiamas keršytojas, prakeikimo žodis pradeda veikti tuojau pat jį ištarus. Jis tampa niekad neužmirštančia ir žiauria galia, reikalaujančia atsiteisti net daugiau negu krauju ir gyvybe: siaubinga mirtimi, baisia pražūtimi. Ta kruvino atsiteisimo būtinybė galėjo kirsti ir ant prakeiktojo nusikaltėlio vaikų, net ant vaikaičių. Tad prakeiktu galima jau ir gimti: galima jau gimti sunkiai atsakingu už savo tėvų ar senelių kaltes. Šia prasme lietuvių prakeikimas visai priartėja prie senųįų graikų likimo sampratos: ta pati jau gimstant kalto žmogaus, idėja, t. y. pirmgimystės kaltumo idėja.

Jeigu Laima viską iš anksto ir neatšaukiamai nuskiria, tai prašyk ar neprašyk, dėkok ar nedėkok — pasekmės vis tiek bus tos pačios. Kas nuskirta, būtinai atsitiks: tada, toje vietoje ir kaip nuskirta. Tad nėra visai jokios prasmės nei Laimos maldauti, nei jai aukoti. Dėl to Laimos — nors tokios ypatingai reikšmingos ir svarbios dievybės — kultas nebuvo išplitęs. Pastebime jai lenkimąsi ir maloninimąsi ("Laimelė"), bet neturime nuotrupų, liudijančių, kad jos maldaujama ar jai dėkojama. Kas Laimos lemta — vis tiek gi neišvengiamybė: mus ištiks būtinai, nors kažin kaip besistengtumėm išsisukti. Ir, be to, lemtis kiekvienam vis kitokia.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai