|
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
Šį pavasarį, balandžio 28, mirė prancūzų filosofas Jacąues Maritain. Tai mūsų amžiaus įtakingiausias katalikų filosofas, kurio poveikis buvo jaučiamas visoje Bažnyčioje. Todėl pagrįstai nekrologuose buvo rašoma, kad su jo mirtimi pasibaigė katalikybės istorijoje ištisa intelektualinė ir kultūrinė era.
J. Maritainas gimė 1882 lapkričio 18, tad jau buvo įpusėjęs 91-sius amžiaus metus. Bet ne ilgas amžius daro jo biografiją neeilinę. J. Maritaino biografija yra daugiau negu paprasta filosofijos profesoriaus biografija.
Gimė Paryžiaus turtingo advokato šeimoje. Per protestantę motiną buvo vaikaitis advokato ir politiko Julės Favre'o (1809 - 1880), vieno iš III Respublikos kūrėjų, buv. užsienio reikalų ministro, eilės veikalų autoriaus. Jacąues (Jokūbas) formaliai buvo protestantas, faktiškai augo indiferentinėj aplinkoj. Baigė Paryžiaus garsųjį Henriko IV liciejų ir 1901 pradėjo studijas Sorbonoje, tapęs ateistu ir socialistu. Tačiau Sorbonoje viešpatavęs scientiz-mas, vis vien empiristinio ar racionalistinio pobūdžio, Maritaino nepatenkino. Susidraugavęs su filosofijos studijų kolege rusų žydaite Raiša Umanko-va (prancūziškai Raissa Oumancoff), 1903 m. ją vedė. Abu buvo tų pačių pažiūrų, bet abu tose pažiūrose nerado gyvenimui pagrindo. Kartą, bevaikščiodami parke, jie net sutarę, kad jei neras gyvenimo prasmės aukštesnės už materialinius pasiekimus, po metų patys nutrauks savo gyvybes. Šalia studijų Sorbonoje abu klausė ir H. Bergsono paskaitų Col-lėge de France (tai mokslo įstaiga, neturinti studentų; paskaitų gali klausyti, kas tik nori, be jokio registravimosi; klausytojus sutraukia pačių profesorių garsas). "Kūrybinės evoliucijos" Bergsono filosofija, iškeldama intuiciją prieš "sausą" protą, darė gilų įspūdį jaunimui, kuris bodėjosi mechanistine pasaulio samprata. Ir Maritainą buvo patraukusi Bergsono filosofija. Tačiau lemiama jo gyvenimo įtaka buvo pažintis su rašytoju Lėon Bloy (1846 -1917). Šis ugningos prigimties žmogus, atsivertęs į katalikybę, vedė karštą polemiką ne tik su netikinčiais, bet ir su katalikais, negyvenančiais evangelinę dvasia. Paveiktas L. Bloy, J. Maritain su žmona pervertino savo ankstesnius gyvenimo prasmės ieškojimus ir 1906 birželio 11 priėmė krikštą katalikų Bažnyčioje.
Nebuvo tai tik "išsišokęs" atvejis. Kiek iš vienos pusės ir mokslo, ir valdžios įstaigose triumfavo antikrikščioniškas nusistatymas, tiek iš antros pusės prasidėjo prancūzuose katalikybės atgimimas, pasireiškęs intelektualų atsivertimo į Bažnyčią banga. Net paties E. Renano (XIX a. Vol-taire'o, neigusio Kristaus dieviškumą bei visas Bažnyčios dogmas ir skelbusio hedonistinį skepticizmą) vaikaitis, E. Psichari (1883 - 1914), atsivertė į katalikus. Su šiuo bendraamžiu J. Maritainas buvo artimi draugai liciejuje ir vėliau Sorbonoje. Taip pat J. Maritainas dar studijų metais buvo susipažinęs su vyrėlesniu Ch. Pėguy (1873 - 1914), grįžusiu krikščionyben iš socialistų veikėjų ir skleidusiu socialines mintis katalikuose. Ir E. Psichari, ir Ch. Pėguy žuvo I pasaulinio karo lauke. Nuo poeto ir dramaturgo Paul Claudelio (1868 - 1955) atsivertimo 1886 m. ligi filosofo ir dramaturgo Gabriel Marcelio (g. 1889) atsivertimo 1929 m. galima priskaičiuoti daug garsių konvertitų. Bet iš visų jų filosofui J. Maritainui buvo skirta įgyti plačiausio poveikio, mūsų šimtmetyje atstovaujant krikščioniškajai tiesai.
Baigęs Sorboną (licence ės lettres ir licence de sciences diplomais), J. Maritainas dvejus metus dar studijavo Heidelbergo universitete (1906 - 08) pas vėliau išgarsėjusį biologą ir filosofą H. Drieschą, kuris plėtojo neovitalizmą, atremtą į Aristotelio entelechijos, kaip savito gyvybės principo, sąvoką. Aplamai H. Bergsono ir H. Driescho filosofinio mąstymo pagrindai buvo skirtingi, bet abiems biologiškai orientuotiems filosofams yra bendras nusigręžimas nuo scientistinio pozityvizmo. Per juos ir J. Maritainas laisvinosi iš XIX amžiaus nusistatymo prieš metafiziką. Tačiau filosofui, iš ateisto tapusiam kataliku, nepakako nei Bergsono, nei Driescho vitalistinių filosofijų. Jam, kaip viduramžių ir aplamai filosofams krikščionims, pagrindiniu rūpesčiu kilo filosofinio mąstymo suderinimas su krikščioniškuoju apreiškimu. Tai ir nukreipė Maritaino dėmesį į šv. Tomą Akvinietį, kuris labiausiai atsidėjo šiam uždaviniui ir savo "Summo-se" sistemingiausiai jį sprendė. Pagrindinai išstudijavęs Akviniečio krikščioniškąją filosofiją, Maritainas tapo nesvyruojančiu tomistu. Pagal visus neo", buvo kalbama ir apie neotomizmą. Maritainas šiuo klausimu nedviprasmiškai pasisakė: "nesu neotomistas, nes greičiau norėčiau būti paleoto-mistas negu neotomistas; esu ar bent tikiu esąs tomistas". Tomo Akviniečio filosofijoje Maritainui ypač imponavo pasitikėjimas protu ir jo, proto, sugebėjimas pasiekti objektyvią tiesą. Šiuo atžvilgiu Bergsono apeliavimas nuo proto į intuiciją Maritainui atrodė neteikiąs pagrindo nugalėti subjektyvizmui. Antra vertus, Maritainas buvo kritiškai nusistatęs ir dėl naujųjų amžių filosofijai būdingo proto pervertinimo, nuvedusio į tokį racionalizmą, kuris virto krikščioniškojo apreiškimo paneigimu. Čia pagrindas, dėl ko J. Maritainas, tapęs tomistu, stojo opozicijon prieš visą naujųjų amžių filosofiją. Daugiausia patyręs įtakos iš Bergsono, savo pirmąjį veikalą jis ir skyrė šio filosofo kritikai (La philosophie bergsonienne, 1914). Kai visi stengėsi būti "modernūs", J. Maritainas nesibaimino būti "antimoderniu" ir vieną pirmųjų savo knygų jis tiesiog išleido antrašte "Antimoderne" (1922). Suprantama, šitaip nusistatęs "moderniosios" universitetų filosofijos atžvilgiu, J. Maritainas turėjo atsisakyti akademinės karjeros valstybiniuose universitetuose. Akademinį darbą jis pradėjo Paryžiaus katalikų Stanislovo kolegijoj (College Stanislas) 1912 m. Po dvejų metų (1914) buvo pakviestas profesoriumi į Paryžiaus Katalikų Institutą ir jame dirbo ligi II pasaulinio karo. Nors profesoriaudamas tik šioje privačioje katalikų mokykloje. Maritainas netrukus pradėjo garsėti ne tik Prancūzijoje, bet ir kitų kraštų katalikuose. Garsino jį viena po kitos pasirodančios knygos, kurios buvo imtos versti ir į kitas kalbas. Nepaisant intensyvaus atsidėjimo savo raštams, Maritainas nieku būdu netapo kabinetiniu profesoriumi. Priešingai, Maritainų namai tarpkaryje buvo virtę gyvu Paryžiaus intelektualiniu židiniu. Kas savaitę rinkosi pas Maritainus ne tik filosofai, bet ir rašytojai, dailininkai, muzikai.
Be E. Gilsono, G. Marcelio ir kitų prancūzų filosofų, Maritainų namus lankė ir rusų emigrantų filosofai stačiatikiai N. Berdiajevas ir L. Šeštovas. Iš muzikų žymiausias buvo I. Stravinskis, su kuriuo Maritainas buvo suartėjęs. Artimas jo draugas dailininkuose buvo Georgės Rouault, kurio kūrybą jis vėliau pats aptarė reprodukcijų albume (išleistame Nevv Yorke, 1952). Iš kitų dailininkų paminėtini M. Chagall ir G. Severini (Paryžiuje apsigyvenęs italas, vienas iš futurizmo pradininkų). Bet ypač platūs buvo Maritaino ryšiai su rašytojais — nuo Paul Claudelio ligi Max Jacob (konvertito iš žydų į katalikus, iš bohemininko į religinį mistiką. 1944 m. nacių sunaikintą kacete) ir įvairių talentų Jean Cocteau (kuris taip pat buvo išmokęs melstis ir kurį laiką sukatalikėjęs). Tarp Maritaino draugų buvo Charles du Bos, Georgės Bernanos, Julės Supervielle, Julien Green, Pierre Reverdy, Henri Massis ir kt. Kas artimiau pažįsta šio šimtmečio kultūrinį prancūzų gyvenimą, tas žino, kad daugelis aukščiau suminėtųjų vardų atstovavo ano meto avangardinėms srovėms. Tie visi platūs Maritaino santykiai atspindi jo aktyvų dalyvavimą savo laiko intelektualiniame gyvenime. Nesitenkindamas tik knygomis, jis bendradarbiavo ir spaudoje, be to, buvo knygų kolekcijų ("Le roseau d'or" ir kt.) redaktorius. Vėliau Maritainas jungėsi ir į prancūzų katalikų visuomeninės minties formavimą. Drauge su rašytoju F. Mauriac'u ir kitais jis buvo tarp katalikų "kairės" atstovų, besiėmusių prancūzų katalikus laisvinti iš seno konservatizmo ir rodyti jiems pažangų kelią.
1939 m. Maritainas buvo atvykęs su paskaitomis į Ameriką. Čia jis praleido visą II pasaulinį karą. Jo garsas buvo jau toks, kad buvo pakviestas profesoriauti į tokius žymius universitetus, kaip Princeton (1941 - 42) ir Columbia (1941 - 44). 1943-44 jis vadovavo karo metu prancūzų New Yorke įsisteigtam universitetui — Aukštųjų studijų institutui. Kas savaitę kalbėjo prancūzams par radiją, stiprindamas rezistencinę dvasią. New Yorke išleido ir keletą brošiūrų aktualiosiomis to laiko problemomis. Po II pasaulinio karo Prancūzija Maritainą paskyrė savo ambasadoriumi prie Šv. Sosto. Romoj jis ypač susidraugavo su Valstybės sekretoriate dirbusiu monsinioru G. B. Montini, kuris pats vieną jo knygų (Les trois rėtormateurs, 1925) buvo savo metu išvertęs į italų kalbą (1928). Tada su dabartiniu popiežiumi Povilu VI jiedu susitikdavę bent kartą per savaitę, dažnai drauge ir pietaudavę. Prancūzijos ambasadoriaus prie Šv. Sosto pareigas Maritainas ėjo trejus metus (1945 - 48).
Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos, Maritainas vėl grįžo į Ameriką, kur buvo pakviestas Princetono universiteto profesoriumi. Šiame universitete profesoriavo ketverius metus, kol pasitraukė į emeritūrą. Kaip svečias profesorius skaitė paskaitų ir kituose universitetuose: Yale, Čikagos universitete, Notre Dame ir kt. Tuo būdu kai kurie jo veikalai pirma pasirodė anglų kalba, o tik vėliau buvo prancūzų išsiversti į savo kalbą. Politinės filosofijos veikalas "Man and the State" (1951) išaugo iš paskaitų Čikagos universitete 1949 m., o istorijos filosofijos veikalas "On the Philo-sophy of History" (1957) atsirėmė į paskaitas, skaitytas Notre Dame universitete 1955 m. Beje, į prancūzų kalbą šį pastarąjį veikalą iš "amerikiečių kalbos" išvertė garsus šveicarų teologas, dabar kardinolas Charles Journet. Pirma Amerikoj anglų kalba pasirodė ir stambus estetikos veikalas "Creative Intuition in Art and Poetry" (1962), kuris prancūziškai išėjo tik 1966 m. Gana ilgą savo gyvenimo tarpsnį praleidęs Amerikoje, Maritainas šiame krašte pasiekė nemaža įtakos. Suprantama ši įtaka katalikuose, bet ji siekė ir plačiau. Pagal Walter Lipmanną, Maritaino raštai, II pasaulinio karo metu plėtoję demokratijos moralinius pagrindus, įtakoję ir prezidentą F. D. Rooseveltą. 1960 m. Maritainą ištiko skaudus smūgis — mirė jo penkiasdešimt šešerių metų gyvenime draugė. Raissa buvo didelės inteligencijos moteris, apdovanota rašytojos talentu. Ji anksti ir vyrą sudomino estetinėmis problemomis, o taip pat padėjo palaikyti plačius santykius su intelektualų sluoksniais. Ji buvo Maritainui ne tik gyvenimo draugė, bet ir bendradarbė. Kai kurios knygos yra jų drauge rašytos: apie poeziją — "Situation de la poėsie" ir "Frontiėres de la poėsie", iš religinių knygų — "De la vie d'oraison" ir "Liturgie et con-templation". Be keletos kitų pačios Raissos parašytų knygų, Maritaino biografijai svarbi jos knyga "Les grandės amiHės" (1949).
Po žmonos mirties Maritainas visą laiką gyveno Prancūzijoj. Jo kūrybinį poveikį paliudijo dvi reikšmingos prancūzų premijos: 1961 m. Prancūzų Akademija jam paskyrė Grand Prix de littė-rature, o 1963 m. jis gavo Grand Prix national des lettres — aukščiausias literatūrines premijas. Bet kai garbė supa, jau žinant jos tuštumą, ji nebegresia išdidybe. Savo gyvenimui baigti po žmonos mirties Maritainas pasirinko kuklų Mažųjų Jėzaus Brolių (Petits Frėres de Jėsus) vienuolvną prie Tulū-zos, pietinėje Prancūzijoje. Ši vienuolija mažai žinoma, nes neseniai įsikūrusi, tik prieš II pasaulinį karą (1933 m. Alžire). Jos dvasia grindžiama beduinų nužudyto Saharos apaštalo kun. Charles de Foucauld (1858 - 1916) idėjomis. Norėdami evangelinį paprastumą įgyvendinti mūsų laiko sąlygomis, Mažieji Jėzaus Broliai nesibaimina fizinio darbo, dirba tarp vargšų, gyvena mažomis trijų - penkių žmonių grupėmis. Tai pas šiuos kuklius vienuolius nuo 1961 m. rado prieglaudą mūsų amžiaus garsiausias katalikų filosofas. J. Maritainas visą laiką šalia filosofinės spekuliacijos pabrėžė ir mistinę kontempliaciją kaip supraracionalinio žinojimo versmę (pagrindinį savo veikalą "Les degrės du savoir" būdingai baigė skyreliu apie šv. Joną nuo Kryžiaus kaip kontempliacijos praktikuotoją). Vienuolyno aplinka tiko jau devintą dešimtį metų varančiam filosofui atsidėti religinei meditacijai. Bet ir tokio amžiaus sulaukęs, Maritainas dar nemetė plunksnos. Iš seminarų, 1962 m. pravestų su jį priglaudusio vienuolyno teologijos studentais, išleido knygą klausimu, kodėl Dievas leidžia blogį (prancūziškai ta knyga išėjo 1963 m., amerikiečiai ją išsivertė 1966 m.). Blogio klausimą jis lietė jau ir anksčiau, bet šįkart specialiai prie šio klausimo grįžti, gal būt, paskatino asmeniškai patirtas žmogiškosios būties tragizmas — savo artimiausio žmogaus netekimas. Šiaip ar taip, šią knygą jis dedikavo savo mirusiai žmonai (jai buvo dedikavęs savo pagrindinio veikalo "Les degrės du savoir" centrinį skyrių apie metafizinį pažinimą, o iš kitų knygų 1947 m. išleistą ateistinio egzistencializmo kritiką). Šios knygos pratarmėj Maritainas pastebėjo: "Mano kaip mokytojo darbas yra visiškai pasibaigęs; man lieka čia žemėje jau kiti reikalai". Galima šiuos žodžius suprasti kaip gręžimąsi nuo žemiškųjų rūpesčių ir ruošimąsi kelionei į amžinybę. Tačiau ir iš vienuolyno uždarumos Maritainas sekė dabarties sūkurius Bažnyčioje ir, eidamas jau 84-sius amžiaus metus, išleido savo paskutinį ir tad testamentinį veikalą "Le paysan de la Garonne" (1966). Ši knyga visu "kaimiečio" tiesumu pasmerkė tą "neomo-dernizmą", kurį sukėlė Vatikano II susirinkimas. Prie šios knygos, sulaukusios plataus atgarsio, bet drauge ir karštos polemikos, grįšime vėliau.
Paskutiniais keleriais metais, aprimus ginčui dėl "Le paysan de la Garonne", Maritaino vardo viešumoj nebebuvo girdėti: jį slėgė senatvė ir kankino ligos. Tik mirties žinia vėl po visą pasaulį nuskardėjo, jį primindama. Pats popiežius Povilas VI viešai savo kalboj kitą dieną po Maritaino mirties jį pagerbė kaip "mąstymo, gyvenimo ir maldos mokytoją", kuris mirė "vienišas ir neturte kaip Tėvo Foulcauld Mažųjų brolių bendras". Vertindamas Maritainą kaip tokį mokytoją, iš jo nespausdintų tekstų popiežius pacitavo šį pasisakymą: "Kiekvienas mokytojas rūpinasi kaip galima būti tikslus ir kaip galima pažinti savo sritį. Bet jis yra pašauktas tarnauti tiesai gilesniu būdu — jam privalu aukščiau už viską mylėti tiesą kaip absoliutą, kuriam jis yra visiškai pasišventęs. Jei jis yra krikščionis, tai jis myli patį Dievą". Toks mokytojas ir buvo Jacąues Maritainas: "kilnus filosofas ir pavyzdingas krikščionis", tariant Povilo VI žodžiais užuojautos telegramoj tiems broliams, kurių "religinėj šeimoj jis norėjo savo dienas baigti maldoj ir kontempliacijoj".
2. Maritainas buvo didžiausias mūsų amžiaus katalikų filosofas originaliu Tomo Akviniečio minties atgaivinimu ir jo principų pritaikymu dabarties problemoms. Kai Leonas XIII enciklika "Aeterni Pat-ris" (1879) rekomendavo kunigų seminarijoms ir kitoms katalikų mokykloms laikytis Tomo Akviniečio mokymo, tomizmas tapo lyg oficiali katalikų filosofija (nors pranciškonai ir toliau tradiciškai laikėsi savojo Duns Skoto, o taip pat liko ir Augustino pasekėjų). Tačiau tai tomizmą ir darė faktiškai tik dvasiškių reikalą. Buvo tarp jų ir rimtų filosofų, kaip kardinolas D. Mercier (1851 - 1926), J. Mausbach (1861 - 1931) ar J. Geyser (1869 - 1948), A. D. Sertillanges (1863 - 1948) ar R. Garrigou -Lagrange (1877 - 1964) ir kt. Vis vien toks katalikų filosofų apsiribojimas tik kunigais ir vienuoliais akivaizdžiai liudijo apgailėtiną katalikų užsidarymą nuo dabarties pasaulio. Net ir patį tomizmą išvesti į savo amžiaus filosofinę areną buvo skirta ne gausiems jo sekėjams dvasiškiams, bet pasauliečiams, būtent visų pirma Maritainui su E. Gil-sonu.
Kokiu būdu Maritainui pavyko neotomizmą į-vesdinti į dabarties filosofines sroves? Pirma, nors Maritainas sakėsi greičiau norįs būti paleotomis-tas negu neotomistas, jis nestokojo kūrybinio originalumo. Maritaino tomizmas yra ne vadovėliškas Tomo Akviniečio doktrinų perteikimas, bet visų pirma kūrybiškas jų plėtojimas kone visose filosofijos srityse.
Antra, nesiribodamas tradicinėmis tomizmo problemomis, Maritainas ėmėsi sprendimo ir visų tų problemų, kurios dabarty kilo. Tai ir darė ii aktualų. Trečia, ne be reikšmes buvo ir pats jo knygų gausumas. Paskutinė jo knyga "Le paysan de la Garonne" buvo skaičiuojama 50-tąja. Nemaža ir bro-šiūrinių leidinių tarp tų 50 knygų, bet nestokoja ir stambių veikalų. Ketvirta, daug lėmė autoriaus sugebėjimas parašyti savo knygas palyginti nesunkiai prieinamomis ir platesniam skaitytojų ratui. Žinoma, savo stiliaus literatūrine kokybe Maritaino knygos neprilygsta H. Bergsono, Nobelio literatūros laureato, raštams. Tačiau ir Maritaino raštai pasižymi stiliaus kultūra: neveltui gi buvo apdovanotas minėtomis aukštomis prancūzų literatūros premijomis.
Naujųjų amžių filosofija būdingai prasidėjo radikaliu žmogiškojo pažinimo pervertinimu, Maritaino nuomone, nuvedusiu ne tik į tiesos susubjektyvinimą, bet ir į pačios filosofijos pastatymą klausimo ženklan. Iš vienos pusės Maritainas kritiškai žvelgia į visjį naujųjų amžių filosofiją, bet iš antros pusės taip pat savo pagrindinį dėmesį skiria tai pačiai žinojimo problemai. Pagrindinis jo veikalas skirtas "žinojimo laipsniams": Dis-tinguer pour unir ou Les degrės du savoir (1932, keli leidimai, 1946 metų ketvirtame leidime veikalas turi XXII+919 psl.). "Skirdamas, kad vienytų" (distinguer pour unir), Maritainas atriboja eksperimentinius mokslus nuo filosofijos (prieš empiristinį pozityvizmą, paneigiantį metafizinį pažinimą) ir savo ruožtu aukščiau protinio — mokslinio ir filosofinio — pažinimo iškelia antgamtinį, arba supraracionalinį, pažinimą (prieš racionalizmą, paneigiantį ir mistinę patirtį, ir antgamtinį apreiškimą). Nors šis veikalas formaliai skirtas "žinojimo laipsniams", faktiškai jame Maritainas atskleidžia savo žvilgį į visą būtį. Tai ir daro jį šio filosofo opus magnum. Vienu ar kitu požiūriu ta pati žmogiškojo proto ir aplamai žmogiškojo žinojimo problematika nagrinėjama ir šiuose Maritaino veikaluose: Rė-flexions sur Vintelligence et sur sa vie propre (1924; be kitko, šiame veikale kritiškai žvelgiama į Mau-rice Blondelio, kito žymaus mūsų amžiaus katalikų mąstytojo, filosofiją); De la philosophie chrė-tienne (1933; tuo metu buvo kilęs tarp katalikų filosofų ginčas, kuria prasme galima ar negalima kalbėti apie krikščioniškąją filosofiją); Science et sagesse (1935; grįžtama prie klausimo, kas skiria mokslą ir išmintį), Cuatre essais su Vesprit dans sa condition charnelle (1939; šiuos keturius essais apie proto kūnines sąlygas Maritainas yra nurodęs kaip savo pagrindinio veikalo papiftlymą).
Kitą Maritaino veikalų eilę sudaro didesnės ar mažesnės knygos, kuriose jis išdėsto savo žvilgį į atskiras filosofijos disciplinas. Daug leidimų susilaukė filosofijos įvado ir logikos vadovėlis Elė-ments de la philosophie (I tomas: Introduction gė-nėrale a la philosophie, 1920; 11 lomas: LTordre des concepts, 1923). Septyniems ontologijos klausimams, daugiausia būties sąvokai ryškinti, yra skirta knyga: Septlecons sur Vetre (1934). Tomistinę egzistencijos sampratą aiškina ir drauge kritikuoja ateistinį egzistencializmą Court traitė de Vexistence et de Vexistant (1947). Gamtos filosofijos objektą ir jos ribas apibrėžia La philosophie de la nature (1936). Ryškindamas religijos ir kultūros santykius, teikia kultūros filosofijos apmatus tomukas Religion et culture (1930), daug kartų cituotas mūsų St. Šalkauskio. Turime Maritaino ir auklėjimo filosofiją Pour une philosophie de Vėducation (1954). Dėl aversijos Hegeliui jaunystėj turėjęs antipatiją net pačiai istorijos filosofijai, senatvėj jis davė įdomią jos apybraižą (On the Philosophie of History, 1957; vertimas į prancūzų kalbą: Pour une philosophie de l'histoire, 1959). Moralės filosofijos dvi knygos: Neuf lecons sur les notions premieres de la philosophie morale (1951) ir La philosophie morale (1960, apie 600 psl.). Pastaroji knyga laikytina antruoju pagrindiniu filosofiniu Maritaino veikalu. Kaip "Les degrės du savoir" sukaupė jo spekuliatyvinės filosofijos teorinius pagrindus, taip "La philosophie morale" sutelkė jo kilnią gyvenimo išmintį. Buvo numatytas šio veikalo ir antras tomas, bet nebebuvo parašytas (nieko nuostabu: pasirodant I tomui, autorius jau ėjo 78-sius amžiaus metus). Nėra nė vieno veikalo, kuriame Maritainas nebūtų lietęs Dievo. Specialiai svarstė Dievo priėjimą (Approches de Dieu, 1953) ir Dievo absoliutų nekaltumą moralinio blogio atžvilgiu (Dieu et la permission du mal, 1963). Dabarties ateizmą nagrinėja La signification de Vathėisme mntemvorain (1949).
Kitą mažesnę Maritaino raštų eilę sudaro tos knygos, kuriose jis atakavo priešingas pozicijas. Pirmoji jo knyga, kaip minėta, buvo H. Bergsono kritika (La philosophie bergsonienne, 1914) Po trisdešimt metų jis vėl konfrontavo Bergsoną ir Tomą (De Bergson a Thomas d'Aąuin, 1944) Tarp pirmųjų knygų yra ir Antimoderne (1922, straipsnių rinkinys). Liuterį, Descartes'ą ir Rous-seau, kaip "tris reformatorius", Maritainas teisia knygoj Trois rėformateurs (1925). Prie Descartes'o jis dar grįžo ir vėliau (Le songe de Descartes, 1932). Žinoma, daug kritikos yra ir visuose kituose Maritaino raštuose, kuriuose jis plačiau ar siauriau aprėpė visą filosofijos plotą. Bet kurį filosofinį klausimą spręsdamas, Maritainas paprastai savo tomistinį sprendimą konfrontuodavo su "moderniomis" pažiūromis tuo klausimu.
Patį Tomą Akvinietį Maritainas apibūdino tik kuklioj knygutėj Le docteur angėlique (1930). Tačiau savaime Akviniečio minties turtingumą atskleidžia visi Maritaino raštai, nes visi jie daugiau ar mažiau yra atremti į Angeliškojo Daktaro filosofiją. Tai betgi nieku būdu nereiškia, kad Maritaino raštuose terastume Tomo Akviniečio egzegezę. Priešingai, cituojant vieną komentatorių, Maritainas išlaisvino tomizmą iš istorinio narvo, panaudodamas Tomą dabarties filosofinėms problemoms spręsti. Savo santykį su Tomu pats Maritainas taip nusakė: tai "ne vergiškas laikymasis šv. Tomo ir Aristotelio, mechaniškai kartojant jų formules", bet "dvasine ir sūniška ištikimybė", kuri jų principuose ieško kelio "sprendimui naujų problemų, galinčių dabar kilti". Tuo būdu ieškoti sprendimo naujoms problemoms tai šį sprendimą pasiekti "savita proto pastanga". Iš tiesų, Maritaino tomistinė inspiracija anaiptol nepaneigia jo kūrybinio originalumo. Jei tomizmas iš seminarijos vadovėlių tapo gyva filosofija, tai visų pirma Maritaino jautrumo laiko problemoms dėka. Būtų visiškai klaidinga Maritainą vaizduotis viduramžiniu filosofu, lyg pasivėlinusiu scholastikų. Išpažindamas savo "antimodernuma", Maritainas ne praeitin grįžti kvietė, o greičiau rūpinosi ateitimi, keldamas savo gyvenamojo laiko problemas.
Tai, kas pasakyta, dar labiau galioja dviems grupėms Maritaino raštų, kurių dar neminėjome. Neatsitiktinai Maritainas tarp savo draugų turėjo įvairių menų atstovų. Daugelis jų buvo savo meto avangardo žmonės. Su jais bičiuliaudamasis, Maritainas buvo artimai susipažinęs ne tik aplamai su menu, bet ir su jo moderniosiomis srovėmis. Tai savaime jį saugojo nuo ekskliuzyvizmo ir lenkė į integralinę, arba pilnutinę, meno sampratą. Bent kelios jo knygos yra skirtos estetikos klausimams. Kaip tik pati pirmoji knyga po Bergsono kritikos ir drauge pirmoji po I pasaulinio karo tuštumos buvo estetinė studija Art et scolastiąue (1920). Nebuvc tai stambus veikalas, bet sulaukė gyvo atgarsio ne tik filosofuose bei teologuose, bet ir pačiuose menininkuose. Vėliau išleido knygą apie poezijos padėtį (Situation de la poėsie, 1938, parašyta drauge su žmona) ir jos ribas (Frontiėres de la poėsie), menininko atsakomybę (Responsibilitė de Tartiste, 1961). Pati pagrindinė estetikos studija yra stambus veikalas apie kūrybinę intuiciją mene ir poezijoj: Creative Intuition in Art and Poetry. 1962 (prancūziškai — L'intuition crėatrice dans Tart et dans la poėsie, 1966, 420 psl.). Kūrybinę intuiciją Maritainas šioj knygoj aiškina dvasine pasąmone, griežtai ją atribodamas nuo freudinės pasąmonės.
Daugiausia plačiuosius šviesuomenės sluoksnius Maritainas pasiekė savo ideologiniais bei politiniais raštais, skelbusiais krikščioniškąjį, arba pilnutinį, humanizmą ir krikščioniškąją demokratiją. Pirmasis ryškiausiai formuluotas knygoj Humanisme intėgral (1936), antroji — knygoj Man and the State (1951), prancūzų kalbos vertime — Vhomme et Vėtat (1953). Šių dviejų pagrindinių problemų įvairius aspektus plėtojo eilė kitų Maritaino raštų. Dvasinių vertybių pirmumą kėlė humanizmo pagrindu jau 1927 m. išleista knyga Primau-tė du spirituel. Tą knygą po kelerių metų sekė nauja apie žmogaus laisvę valstybėje (Du regime temporel et de la libertė, 1933). "Pilnutinio humanizmo" knygą netrukus lydėjo sąžinės klausimai (Questions de conscience, 1938) ir brošiūra apie žydus (Les juifs parmi les nations, 1938). II pasaulinio karo pradžioje išleistas žodis, kaip pakelti šią katastrofą (A travers le dėsastre, 1940), įvairiais pogrindinės spaudos būdais plito Prancūzijoje ir teikė paguodos rezistencinėje kovoje. Patį šį karą Maritainas vienoj brošiūroj apibūdino civilizacijos sutema (Le crėpuscule de la civilisation). Bet ir šiuo karo metu jis kreipė žvilgį ateitin leidiniais apie politinį teisingumą (De la justice politiąue, 1940), žmogaus teises ir prigimtinį įstatymą (Les droits de Thomme et la loi naturelle, 1942), krikščionybę ir demokratiją (Christianisme et dėmocratie, 1943), humanistinės politikos principus (Principes d'une politiąue humaniste, 1944). Jau po karo išėjo knyga apie asmenį ir bendrąjį gėrį (La personne et le bien commun, 1947; tais pačiais metais pasirodė ir straipsnių rinkinys: Raison et raisons). Šių ideologinių bei visuomeninių leidinių eilę baigia 1960 m. pasirodęs veikaliukas apie filosofą valstybėje Le philosophe dans la cite) — paskaita UNESCO II konferencijoj Meksikoj 1947, kur Maritainas vadovavo Prancūzijos delegacijai.
(Beje, tarp kelių likusių nesuminėtų Maritaino raštų yra ir jo refleksijos apie Ameriką: Reflections on America, 1958). Humanistinė žmogaus samprata ir demokratinė valstybės samprata Maritainui yra neatsiejami dalykai, savo giliausias šaknis turintieji evangeli-nėje dvasioje. Tik ta santvarka yra tikrai demokratinė, kur valstybė respektuoja dvasinių vertybių primatą ir kur todėl valstybė atsisako bet kokio absoliutizmo (tegu ir daugumos!). Ne žmogus valstybei, bet valstybė žmogui, nes jos uždavinys sudaryti sąlygas žmogaus laisvei ir socialinei teisybei. Demokratija — tai "politinio gyvenimo moralinė racionalizacija".
Šios pagrindinės Maritaino mintys nebuvo visiškai naujos nė katalikuose. Tačiau Maritainas krikščioniškojo humanizmo ir krikščioniškosios demokratijos sampratą ne tik pagilino, bet ir sura-dikalino, paprasčiau sakant, suliberalino. Šiuo atžvilgiu Maritaino žvilgsnis į naujuosius amžius buvo kitoks negu į jų filosofiją. Filosofijoje jis rėmėsi Tomu Akviniečiu, o visą naujųjų amžių filosofiją griežtai atmetė (gal būt, kartais ir nesuprato jos problemų savitumo). Betgi visuomeniškai nekilo Maritainui klausimo, kad būtų galima grįžti į viduramžius kaip sakralinį amžių. Pastaraisiais amžiais visuomenės santvarka supasaulėjo ir pasiekė pilną autonomiją. Ir būtent tai yra "savyje normalus dalykas, kurio reikalauja pats evangelinis skyrimas Dievo ir Cezario reikalų" (L'homme et l'ėtat, p. 148). Demokratinė santvarka natūraliai suponuoja pliuralizmą laisvei užtikrinti. Cituojant patį Maritainą, demokratinė valstybė savo piliečiams "negali primesti filosofinį ar religinį credo" (id., 111, taip pat 104). Tiek principinės Maritaino pažiūros, tiek ypač jo "kairus" laikymasis konkrečiais atvejais ne kartą savo metu piktino konservatyviuosius katalikų sluoksnius. Net buvo dėta pastangų Vatikane, kad jo raštai būtų pasmerkti. Šios pastangos liko bergždžios. Priešingai, Maritaino poveikis didele dalimi sudarė dvasinį klimatą Vatikano II susirinkimui. Baigiantis šiam susirinkimui, Maritainas naujojo popiežiaus Povilo VI 1965 gruodžio 8 buvo pakviestas Šv. Petro aikštėje tarti žodį intelektualams. Senas jo draugas Povilas VI yra viešai išpažinęs save Maritaino mokiniu. Nors ligi tol nebuvo enciklikose įprasta cituoti pasauliečių, Povilas VI savo enciklikoj apie ekonominį teisingumą "Populorum progressio" (1967) tarp tos enciklikos šaltinių išvardijo ir Maritainą. Spaudos žiniomis, jis norėjęs savo pasaulietį mokytoją pakelti į kardinolus, bet Maritainas atsisakęs tos garbės.
3 Maritainas nebūtų buvęs, kas buvo, jei nebūtų reagavęs į tą sąmyšį katalikuose, kuris prasidėjo po Vatikano II susirinkimo. Nors jau eidamas 84-sius amžiaus metus ir pasitraukęs į eremito vienumą, tuojau po Vatikano II susirinkimo jis paskelbė provokuojantį veikalą Le paysan de la Garonne (1966, 406 psl.). Tai testamentinis veikalas, kuriame jis suglaudžia savo ankstyvesnių raštų pagrindines mintis. Drauge tai poleminis veikalas, kuriame aštriai pasmerkia "neomodernizmą", pradėjusį reikštis jau Vatikano II susirinkimo metu. "Garonos kaimiečio" antraštė parinkta pagal La Fontaine'o pasakėčią apie tiesmuką Dunojaus kaimietį, kuris "įkelia koją į dubenį" — vadina daiktus jų vardais. Dunojų pakeičia Garona, tekanti pro Tulūzą, kur Maritainas buvo pasitraukęs pas Mažuosius Jėzaus Brolius. Knygos antrinė antraštė: "Senas pasaulietis klausinėja save dabartinio laiko klausimais,, (Un yieux laic s'interroge a propos du temps prėsent). Autoriaus paaiškinimu, "senas pasaulietis'' reiškia ne tik, kad jis seno amžiaus, bet ir tai, kad jis "užkietėjęs pasaulietis" (un laic invėtėrė). Atitinkamas ir knygos motto, būtent, kinų priežodis: "kvailybės neimkite perdaug rimtai". Ši paskutinė Maritaino knyga sulaukė tiek pat pasisekimo (nereikėjo nė trijų mėnesių parduoti 70,000 egzempliorių), kiek ir karštos polemikos. Sulaukė puolimų iš kairės ir dešinės. Kairės katalikų laikraštis "Tėmoignage Chrėtien" naują Maritaino knygą pasveikino antrašte: "Mokytojas išsižada savo mokinių". Priešingai, dešinės katalikų organas "Aspects de la France" rašė, kad Maritainas panašus į prancūzų revoliucijos žirondistus, kurie apgailestavo teroro beprotybę: jie to nenorėjo, bet prie to privedė. Nors ir "dešinieji" iš pradžių nešoko džiaugtis nuo seno juos piktinusiu "kairiuoju" filosofu, bet ypač su dideliu kartėliu naują Maritaino knygą sutiko dabarties katalikų kairė. Kadangi "senas pasaulietis" daugiausia buvo nusivylęs dvasiškiais, tai šie pastarieji aštriausiai jam ir replikavo. Buvo jam prikišamas ne tik senas amžius, bet ir tiesiog šaukiama apie "išdavystę". Vienas prancūzų domininkonas stačiai apgailestavo, kad Maritaino draugai neatkalbėjo jo nuo šios knygos paskelbimo.
"Užkietėjusį pasaulietį", gal būt, geriau suprato patvs pasauliečiai. Bendraamžis prancūzų rašytojas F. Mauriac, drauge su Maritainų vadovavęs katalikų kairės intelektualams, panašiai buvo susirūpinęs dėl prasidėjusio "povatikaninio" sąmyšio. Jis rašė: "Kiek kartų II Vatikano sūkuriuose klausiau savęs: 'Ką apie tai galvoja Maritainas?' Štai, dabar jau žinome. Reikės iš naujo skaityti skyrių po skyriaus šios knygos, kuri mums padeda neprarasti širdies ir kuri, svarbiausia, mus vėl įveda į Bažnyčios paslaptį".
Aptilus polemikai dėl šios Maritaino knygos ir per laiką ryškiau atsiskleidus "povatikaninei" padėčiai, du dalykai yra aiškūs: a. Maritainas savo paskutinėje knygoje nei savo mokinių (kiek tikrų jų buvo) neišsižadėjo, nei pats savęs neišdavė; b. ne be pagrindo jis rūpinosi, kad Vatikano II susirinkimą iškreipia tie, kurie jį piktnaudžiauja savo įvairioms ambicijoms ar nuobodžiauja savo pašaukime lyg kokiame prakeikime.
Remtis Tomo Akviniečio filosofija Maritainui visų pirma ir visada reiškė išpažinti tiesos objektyvumą ir galutinį jos pagrindą Nelygstamąją Tiesą — Dievą. Ir kadangi Dievas drauge yra Nelygstamoji Meilė, jis drąsiai plėtojo krikščioniškąjį humanizmą, reikalaudamas visiškos sąžinės laisvės ir socialinių reformų. Prisimindamas, kaip net patys šventieji buvo persekiojami savo brolių, Maritainas kartą ironiškai klausė: "ar, tiesą sakant, yra malonesnis persekiojimas už brolišką persekiojimą" (Pour une philosophie de Thistoire, p. 156). Bet kokiu prievartavimu Maritainas baisėjosi. Lygiai jautriai jis žvelgė į socialinį neteisingumą, daugelį verčiantį gyventi nežmoniškomis sąlygomis. "Faktas, jog milijonai žmonių kenčia badą ir gyvena neviltyje, nežmoniškose sąlygose, yra įžeidimas Kristui ir broliškai meilei. Tad krikščionio žemiškoji misija yra stengtis išrauti tokį blogį ir kurti krikščioniškai įkvėptą socialinę ir politinę santvarką, kurioj vis labiau būtų vykdomas teisingumas ir broliškumas" (id., 163).
Tarp kitų savo ankstesnių tekstų Maritainas cituoja ir šį pastarąjį "Le paysan de la Garonne" knygoj (p. 96). Nieko jis neišsižada iš to, ką anksčiau skelbė. Tad ir džiaugiasi Vatikano II susirinkimu, kad iškėlė laisvę "tarp krikščioniškosios išminties didžiųjų vadovaujamųjų idėjų"; kad pabrėžė reikalą visus iš tiesų laikyti broliais ("kurių išganymu rūpinimasis nereikalauja, jei jie heretikai, iuos atversti į pelenus"); kad labiau negu bet kada pripažintas pasaulio vertingumas ir palaiminta krikščionių žemiškoji misija; kad aiškiai nušviesta pasauliečių padėtis Bažnyčioje (anksčiau juos laikius "krikščioniško netobulumo" padėtyje); kad "dabar likviduoti visi Šventosios Imperijos pėdsakai", popiežiui savo rankose pasilikus tik "dvasinius raktus". Jau anksčiau pasmerkęs visas "teokratines iliuzijas", Maritainas savo paskutinėje knygoje konstatuoja, kad "galutinai išėjome iš sakralinio ir barokinio amžiaus", ir džiaugiasi, kad prasideda naujas amžius, kur Bažnyčia kviečia visomis dimensijomis išplėtoti pilnutinį žmogų (hominem integ-rum, pp. 10 - 13).
Tai vis idėjos, už kurias Maritainas nuo seno kovojo ir brandino laiką Vatikano II susirinkimui. Todėl, klaupdamasis (nors "to daugiau nebepraktikuojama, bet tuo blogiau") prieš Bažnyčią, jis dėkoja "už visa, ką susirinkimas nutarė ir atliko" (p. 9). Jis laukė "begalinio atsinaujinimo" iš gilesnės evangelinės sąmonės, atskleidusios broliškos meilės galimybes ir reikalavimus. Epocha didelė: sielos ištroškusios aukotis bendram uždaviniui — "tai, kaip Evangelijos ir Jėzaus ilgesys" (p. 15).
Tikras atsinaujinimas turi pasireikšti konkrečia veikla. Betgi, Maritainui atrodo, įvairių kraštų "krikščioniškos" politinės partijos ligi šiol visiškai nuvylė tikros krikščioniškos politikos viltį. "Težinau tik vieną autentišką 'krikščioniškos revoliucijos' pavyzdį — tai prezidento Eduardo Frei šiuo metu Čilėje bandomą revoliuciją, ir nėra tikra, ar ji pasiseks" (p. 41). (Dabar jau žinome, kad iš Frei Čilės "revoliucijai" vadovavimą buvo perėmęs marksistas S. Allende, nuo kurio kraštą išlaisvino tik kariuomenės perversmas). Taip pat autentišku revoliucionieriumi Maritainas citavo pernai mirusį čikagietį Saul Alinsky, kurį jis vadino "vienu iš mano didžiųjų draugų" ir apibūdino kaip "nesuvaldomą ir besibijomą" liaudies organizatorių ir an-tirasistą, besivadovaujantį "tiek pat efektyviais, kiek mažai ortodoksiškais metodais" (p. 41).
Deja, Maritainas buvo nusivylęs, kad tikrą atsinaujinimą, kurio siekė Vatikano II susirinkimas, užgožė įvairūs "pesudoatsinaujinimai". Reikia reformų politiniame bei socialiniame gyvenime. Tačiau, savais žodžiais formuluojant Maritaino mintį, tiesa yra nereformuojama. Bet kaip šokama ją reformuoti vardan "pastoralinės" teologijos! Ima siautėti toks "neomodernizmas", su kuriuo lyginant Pijaus X laikų modernizmas tebuvo "švelni šienligė". Tai tikra "imanentinė" apostazija, kuri krikščioniškųjų tiesų — dogmų paneigimui ar iškreipimui melagingai remiasi "Vatikano II" ar "Jono XXIII dvasia". O kas melo tėvas, žinoma. "Bet kaip tik nebetikima į velnią . . . Kam vargti neigiant pragarą, daug paprasčiau jį užmiršti" (p. 16 - 17). Sumitinamos bei susimbolinamos ir kitos krikščioniškosios tiesos nuo sukūrimo ir gimtosios nuodėmės ligi Įsikūnijimo ir kūnų prisikėlimo. Krikščioniškasis tikėjimas ištuštinamas nuo bet kokio turinio ir, nejaučiant jo suniekinimo, paverčiamas tik tuščiu sentimentu. Nuostabu Maritainui, kad šie "neomodernistai" vis vien save laiko nuoširdžiais krikščionimis: "jie išduoda Evangeliją, norėdami jai tarnauti savo būdu" (p. 23). Bet tuose pačiuose smegenyse gerai sugyvena krikščioniška- tikėjimas su žmogišku kvailumu, kai pasiduodama dabar dominuojančiai chronolatrijai (naujumo kultui) ir logofobijai (proto paniekai). Tuo būdu suklumpant prieš pasaulį, vyksta visiška krikščionybės sekuliarizacija ir temporalizacija. Bėgama nuo bet kokios askezės (pvz., "į pasninką taip nepalankiai žvelgiama, kad geriau nieko nekalbėti nė apie kad Kristus pasninku pasiruošė savo viešajai misijai . . . Mes nepasninkaujame, tad ir Viešpats nepasninkavo!"). Seksas taip iškeliamas, kad net masė jaunų levitų juo domisi ligi garbinimo. Skaistybė ir nekaltybė — ne madoj. Seksologinėmis knygomis idealizuojamos vedybos kaip vien tarpusavio malonumų teikimas, nors tokią šeimą riša tik tarpusavio vienatvė. Kada rūpinamasi tik žemiškojo gyvenimo laime, savaime grimzta užmirštin ir išganymas, ir kryžius, ir šventumas (pp. 85 - 90).
"Senas kaimietis" (kitur — "senas eremitas"), Maritainas savo paskutinėj knygoj jaučiasi laisvas pasakyti visa, ką galvoja. Ir kadangi "senas kaimietis nieko negerbia", savo tiesų ir kartų žodį jis visų pirma kreipia į dvasiškius: tiek į profesorius, "reinterpretuojančius" teologiją "numitinimo mitais", tiek į jų suvedžiojamus pastoracinio darbo vykdytojus tikinčiųjų bendruomenėse. Kad "teologija turi būti savo laiko", sutinka ir Maritainas. Bet tai neturi reikšti tiesos temdymo tariamu pastoraliniu efektyvumu. Skliausteliuose Maritainas ironiškai pastebi, kad ne jo kaltė, jog garbingas pastoralinės teologijos žodis dabar "su-prostitutintas" (p. 214). Kai "integristai" ir "modernistai", "konservatoriai" ir "liberalai" tarp savęs kovoja, didžioji tikinčiųjų masė darosi nelaiminga ir — sunerimusi, jausdama, kad kažkas didelio prasideda, bet nežinodama, kaip jai pačiai dalyvauti Bažnyčios atsinaujinime. Paties Maritaino žodžiais, jis kreipiasi ne prieš nuoširdžius tiesos ieškotojus, bet prieš konformistinius ekstremistus (p. 16). Tai tie kunigai, kurie giriasi nebelenkią kelių prieš tabernakulą, bet nori tikinčiuosius sudominti eksperimentinėmis naujovėmis. Lygiai skeptiškai Maritainas vertina ir tokį ekumenizmą, kuris yra atsidarymas ne žmonėms ir jų rūpesčiams, bet tik laiko madoms (p. 38). "Nepasitikėkime dialogais, kur kiekvienas alpsta iš džiaugsmo, klausydamasis herezijų, blasfemijų ir tuštybių. Tai nėra broliški dialogai, nes skirtina 'mylėti' ir 'stengtis įtikti' " (p. 137). Komišką jausmą Maritainui kelia ir naivus sielovadai griebimasis psichoanalizės. Aplamai jis neneigia Freudo nuopelnų dabartinei psichologijai: "Vizitas pas psichologą ne daugiau mane traukia, kaip vizitas pas dantistą, bet žinau, kad tam tikrais atvejais tai gali būti būtina. Psichologai gali ir didžiai pasitarnauti tiems, kurie iš tikro jų reikalingi". Tačiau komisKa stebėti "įšventintųjų asmenų rush, kurie, nepaisydami savo beviltiško nekompetentiškumo, su pagarbiausiu (ir mažiausiai mokslišku) entuziazmu skubinasi insidoktrinuoti" (p. 225). Konkrečiu pavyzdžiu Maritainas cituoja savo metu išgarsėjusį vieno Meksikos vienuolyno išsipsichoanalizavimą, kuris, kaip buvo galima numatyti, pasibaigė gausiomis vedybomis. "Ir iš naujų krikščioniškų šeimų pageidaujama, kad vaikai būtų psichoanalizuojami nuo pat to tragiško įvykio, kai jie palieka intrauterinį (įsčių) rojų" (p. 224).
Iš pacituotų tekstų aiškiai matome, kad "senas pasaulietis" į visus dabarties "pseudoatsinau-jinimus" žvelgė su ironija, net su sarkazmu. Giliai visa tai skaudino Maritainą dėl to, kad tuo būdu buvo pamirštamas tikrasis atsinaujinimas, kurio reikalavo Vatikano II susirinkimas ir kurio ilgisi mūsų amžius. Nežabotas naujovių ieškojimas teologijoje — tai pamiršimas tiesos antlaikiškumo. "Koks žmogus, gavęs teologinį tikėjimą, galėtų būti toks kvailas įsivaizduoti, kad amžinosios tiesos pradėtų keistis, tuštėti abejonėmis ir klaustukais, laiko tėkmėje praskysti?" (p. 10). Kai chronolatrijos (laikinų naujovių kulto) ir logofobijos (paniekos protui) įtakoj "visi pradeda prarasti galvą" (p. 29), reikia atramos ieškoti objektyvios tiesos filosofijoj. Tokia filosofija Maritainui ligi galo liko Tomo Akviniečio filosofija. Tai "ne vieno žmogaus doktrina, tai darbas Bažnyčios Tėvų, ir graikų ieškotojų, ir Izraelio įkvėptųjų" (p. 192). Tai doktrina, "atvira visai tikrovei, kur ji bebūtų, ir visai tiesai, iš kur ji ateitų". Ši pilnutinio realizmo doktrina pačiu savo "niekada nepasotinamu tiesos alkiu ir troškuliu" yra neaprėžiamai progresyvi: "laisva nuo visko, išskyrus tiesą, ir laisva savo pačios atžvilgiu taisyti savo netobulumus, užpildyti savo trūkumus". Pagal Maritainą, Tomo filosofija yra laisva ir jo paties atžvilgiu ta prasme, kad Tomas buvo visada pasiruošęs savo doktriną tikslinti, plėsti, tobulinti. Tokią prasmę Maritainas teikė ir savo paties tomizmui: užuot tik Tomą sekęs, jis nemažai naudojosi ir kitų, pvz., mistiko šv. Jono nuo Kryžiaus ar Joao de Santo Thomaz mintimis. Anaiptol jis neužmerkė akių, kad ir tomizmas gali sukalkėti. Todėl ir paskutinėje savo knygoje Maritainas apgailestavo tuos, į kurių rankas tomizmui pažinti patektų ne Summa theologica, o koks nors tomistinis vadovėlis (pp. 192 - 195).
Šiaip ar taip, Maritaino akimis, šv. Tomo Akviniečio doktrina nėra tik paprastai krikščioniška filosofija, bet tiesiog krikščioniška filosofija par excellence( . . . n'est pas seulement une philosophie chrėtienne, mais est la philosophie chrėtienne par excellence, p. 211). Dar daugiau: Maritaino paskutinė knyga Tomo pilnutinį realizmą tapatina apskritai su filosofija. Naujųjų amžių mąstytojai, einantys Descartes'o pradėtu realizmo atsisakymo keliu, neneigiant jų reikšmės, vertės ir kartais net genialumo, Maritainui neturi teisės į filosofų vardą. "Jie nėra filosofai, jie yra ideosofai, ir tai vienintelis vardas, kuris yra tikslus ir kuriuo dera juos vadinti. Tai nėra iš savęs peikiamasis vardas, jis tik paprastai pažymi kitą tyrinėjimo ir mąstymo kelią, negu filososofijos kelias" (p. 152). Kritiškai žvelgdamas į povatikaninius sūkurius, Maritainas aplamai tenkinasi bendra jų analize ir vardais beveik neoperuoja. Viena išimtis — Pierre Teilhard de Chardin su "ekstazės pagautų dvasiškių palyda". Patį Teilhard'ą Maritainas pripažįsta buvus didelį paleontologą, niekuomet nesusvyravusio tikėjimo krikščionį ir pavyzdingai ištikimą vienuolį. Tačiau "teilhardizmą", jo pasekėjų išdirbtą ir propaguojamą sistemą, "Garonos kaimietis" griežtai paneigia. Maritaino nuomone, Teilhard'o mąstymo pirminė versmė buvo poetinė sukurtojo pasaulio sakralinės vertės intuicija. "Jei numitini Teilhard'ą, tai iš jo originalumo ir telieka didingas lyrinis polėkis, kurį jis pats priėmė savo rūšies pranašiška anticipacija". Kadangi Teilhard'as nebuvo "nei metafizikas, nei teologas", tai savo poetinę kūrinių pasaulio sakrališkumo intuiciją jis ir pavertė kosminio Kristaus vizija, kurioj asmeninį Dievą pakeičia pasaulio siela. Teilhard'o metachristianiz-mas, arba "geresnė krikščionybė", Maritainui tėra "fizikos apsėsta pseudoteologija", kuri tik terminais skamba krikščioniškai. Iš tiesų tai krikščionybę mirčiai palaiminanti gnostinio ar hegelinio tipo kosmoteogonija.
Kiek pats Maritainas išstudijavo Teilhard'ą, sunku spręsti. Savojoj Teilhard'o kritikoj jis daugiausia remiasi kardinolu Ch. Journet ir filosofu E. Gilsonu. O Gilsonui Teilhard'o teologija, kaip visos gnostinės teogonijos, tėra "theology fiction' . Teilhard'o kosminio Kristaus vizija mus verčia jaustis "lyg prieš tuščią karstą: mums išvogė mūsų Viešpatį, ir nežinome, kur jį padėjo". Ironiškiausia tai, Maritaino cituojamais Gilsono žodžiais, kad, nors kosminis Kristus buvo įsivaizduotas, turint galvoj mokslininkus, iš tikrųjų joks mokslininkas netiki tokį Kristų (Teilhard'o kritikai "Le paysan de la Garonne" skirti puslapiai 172 - 187 ir 383 - 390'.
4. Užbaigiant Nevienas iš "Le paysan de la Garonne" knygos, ypač iš Teilhard'o kritikos, gali susidaryti įspūdį, kad Maritainas buvo kietas ir kone atšiaurus žmogus. Tai būtų neteisingas įspūdis. Kartą Maritainas buvo sakęs Jean Cocteau, kad reikia turėti kietą protą ir švelnią širdį. Tie žodžiai galioja jam pačiam. Būdamas kieto proto filosofas, Maritainas iš tiesų buvo griežtas savo kritikose, vis vien ar moderniųjų filosofų, ar konservatyviųjų krikščionių. Tačiau drauge jis buvo tikrai švelnios Širdies žmogus. Dėl to anaiptol jis nebuvo kabinetinis sausuolis, o savaime lenkė žmones į save. Pats H. Berg-sonas taip kartą buvo įvertinęs Maritainą: tai labai aštrus ir labai subtilus protas, puikus rašytojas, ir todėl jis, Bergsonas, daugiau vertina savo protingą priešininką už daugelį kompromituojančių savo mokinių.
Nors ir būdamas griežtas naujųjų amžių ir dabarties filosofų kritikas, Maritainas ne aklai smerkė, o žinojo, kad "joks žmogiškas dalykas nėra nei absoliučiai tyras, nei absoliučiai blogas" (Pour une philosophie, p. 149). Todėl visur jis ir ieškojo tiesos, katalikiškąją pasaulėžiūrą apibūdindamas "did-džiausia tiesos rankiotoja, kokią tik pasaulis yra žinojęs" (Religion et culture, p. 88). Toks nusistatymas slypi ir jo "pilnutinio humanizmo" (hu-manisme intėgral) pagrinde: integruoti tiesą, kur ji bebūtų randama.
Savo metu Maritaino įtaka iš tikro buvo labai didelė: jo raštai buvo gausiai verčiami į daugelį kalbų ir pasiekė ne tik filosofus, bet ir platesnius katalikų šviesuomenės sluoksnius. Savo dvasiniu vadu jį laikė bent dvi generacijos. Pagrįstai jo nekrologuose buvo rašoma, kad su jo mirtimi pasibaigė ištisa era katalikybės istorijoje. Bet pats šis įvertinimas jau implikavo, kad nieko nėra amžina, kad visko laikas yra ribotas. Gerai tai žinojo ir pats Maritainas. "Le paysan de la Garonne" nors ir susilaukė plataus atgarsio, bet liko jau kontroversinė knyga pačiuose katalikuose. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Maritainas iš tikro praleido kaip "senas eremitas", daugiau ar mažiau pamirštas. Ir tarp katalikų tomizmą stelbė jau kitos srovės. Nauji vardai pradėjo gožėti ir Maritaino garsą. Tuose pačiuose dvasiniuose sluoksniuose, kurie taip neseniai buvo garbinę tomizmą, nuo jo sukamasi kone su panieka. Iš vienos pusės tai Maritaino su pagrindu ironizuotosios "chronolatrijos" apraiška, lyg savaime jau būtų teisingiau, kas yra naujiau. Tiesa yra aukščiau už visas madas, nes anaiptol ne visa yra teisinga, kas madinga. Tačiau antra vertus, istorijoje iš tiesų nieko nėra amžina ir galutinai laimima. Gerai tai žinojo ir pats Maritainas, kai įspėjo, kad "krikščionys niekada negalės laike ilsėtis" (Pourune philosophie de l'histoire, p. 171). Laiko tėkmė iškelia naujas problemas, kurios reikalauja ir naujų sprendimų. Bet nauji sprendimai ne taip jau lengvai randami, kaip atrodo mados entuziastams. Tiesos ieškoti — tai ne naują drabužių madą sugalvoti. Kiekviena mada atlieka savo funkciją — sena pakeičia nauja. Tačiau filosofiniame tiesos ieškojime tai negalioja. Kaip nė vienos filosofinės sistemos, taip ir tomizmo negalima absoliutinti galutine tiesa. Į tokią absoliutybę nė patys rimtieji tomistai nereiškė pretenzijų. Kai tačiau vakarykščiai tomizmo garbintojai ima jo kratytis lyg senos mados, reikia priminti: Tomas Akvinietis yra tarp tų didžiųjų žmonijos protų, kurie ir amžių tėkmėje lieka švyturiai žmogiškajam tiesos ieškojimui. Vienoks ar kitoks likimas skirtas tomizmui (filosofinės mokyklos prasme), bet paties Tomo padėties filosofijos istorijoje tai nepakeis. Nepriklausomai nuo to, koks vaidmuo lemtas tomizmui, ir Jacąues Maritainas liks tarp mūsų amžiaus filosofinės ir visuomeninės minties didžiųjų atstovų.
Didelis Maritaino poveikis buvo ir lietuviuose. Dažnai jį citavo St. Šalkauskis savo universitetiniuose kursuose ir straipsniuose. Estetikos kurse jį naudojo J. Grinius, kultūros filosofijos — A. Maceina. Savo studentų ir pažįstamų rate Maritaino raštus populiarino ir Pr. Kuraitis. Ypač visuomeninės Maritaino idėjos, žadinusios katalikus iš kon-servatizmo, turėjo įtakos ir mūsų jauniesiems katalikų intelektualams. Tu šešiolikos "Nauioioi Romuvoj" paskelbtoji deklaracija "Į organinės valstybės kūrybą" (1936, nr. 8) nemaža dalimi rėmėsi Maritaino mintimis. Bet taip pat savas jis buvo ir apskritai krikščionims demokratams. Jų organe "Tėvynės Sarge" 1948 m. buvo paskelbta Maritaino "Krikščionybė ir demokratija". Tame pačiame žurnale vėliau prie Maritaino krikščioniškosios demokratijos grįžo kun. V. Bagdanavičius (1957, nr. 14). Mūsų žurnale (1955, nr. 4-5) Maritaino politines pažiūras svarstė L. Dambriūnas. Grigaliaus universitete Romoj 1959 m. A. Tamošaitis, S.J., yra parašęs disertaciją, kaip Maritainas sprendžia Bažnyčios ir valstybės santykių klausimą.
Pats irgi esu dėkingas Maritainui. Nors ir teko kritiškai vertinti jo tautos sąvoką, tačiau jo valstybės sampratą laikau autentišku demokratijos pagrindu. Rėmiausi ir Maritaino mintimis, kai savo metu svarsčiau krikščionybės ir liberalizmo santykį (V. Kavolio redaguotame kolektyviniame veikale "Lietuviškasis liberalizmas", 1959) ir šiuo klausimu vedžiau polemiką. Ir vėliau Maritainas atėjo į pagalbą. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos V suvažiavime Čikagoj 1961 m. buvau pakviestas kalbėti apie istorinę krikščionių atsakomybę. Tuo dar "priešvatikaniniu" laiku turėjau pagrindo baimintis, kad ne įprastinis viduramžių ilgesys, o ateities rūpestis nevienam galėjo kelti įtarimą, ar visos mintys iš tikro krikščioniškos. Tad specialiai Maritaino istorijos filosofijos studijoj (Pour une philosophie de rhistoire, 1959) ieškojau atitinkamų citatų savo žvilgiui " s uauto rite tinti". Žinojau, kad lietuviškoje šviesuomenėje Jacąues Maritainas yra visų katalikų pripažįstamas autoritetas, jei gal ir nedaugelio pačių skaitytas, tai bent iš vardo žinomas ir gerbiamas.
|
|
|
|