Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VARPAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Jis ilgai nežinojo, kad yra pasauly nuostabių dalykų, kurie yra ne knygose išskaitomi, bet gyvenime išgyvenami, kurie yra ne aprašyti rinktiniais sakiniais, išpuoštais gražiais žodžiais, bet yra dalykai, pačiam gyvenime prieinami ir gyvenami ir, jei kas juos surašytų į popierį, jais netikėtų niekas, kaip netiki pasakomis. Taip, yra gyvenime daugiau, negu jis knygose per daugelį metų išskaitė ir paskui labai vėlai pajuto, kad ką jis išskaitė ir kuo daugelį metų gėrėjosi, yra niekai prieš tai, kas yra gyvenama. Viskas, kaip sunkus nujautimas, nusėdo į jo širdį, kai jis pamatė, kad tiek daug dienų prasėdėta veltui, įgyventa kažkuo nerealiu ir nesuprantamu, o pro šalį ėjo dienos lengvos ir grakščios, nešdamos didelį glėbį džiaugsmo, kaip išsiplėtojusio pavasario, kaip rugių laukais varpų viršūnėmis graudžiai bešlamančio vasaros vėjo. Jis sėdėjo norėdamas sužinoti daugelį šimtus metų aiškintų dalykų, pro kuriuos praėjo kartos, spręsdamos ir neišspręsdamos, pagilindamos ir nepagilindamos ir, pagaliau, viską palikdamos kitiems. Jis tik vėlai, kone per vėlai suprato, kad geriau gyventi, negu skaityti ką kiti paliko, nesulaukiant įeinančio į kurčias vienumos dienas sodraus kaip vasaros šaltinis pasigėrėjimo pačiu gyvenimu, kuris laužėsi ir baladojosi į jo vienumą, daugelį dienų suneramindamas širdį. Ir jis nesuprato, ko nerami, kaip ruduo ir virpanti, kaip beržų išsigandusios skaros, būdavo jo širdis. Ėjo laimė ir dienos pro šalį belsdamos į jo širdį, kaip pavasario žiedai į langus, nepabudindami jaunystės troškulio veikti, neužmušdami lėto, kaip žiemos žingsniai, noro žinoti. Ir jis nežino, jei daugelį dienų būtų kitaip gyvenęs, ar irgi nebūtų laimė praėjusi pro šalį, nes sunku žinoti, kada ji ateina lyg šienapjūtės dalgio plakimo aidas į tavo širdį ir tik vėliau, atsigręžęs atgal į nuėjusių dienų vieškelį, randi jos pėdas. Taip, bet jis žiūrėjo atgal ir nerado pėdų. Ne, jis nematė nė vienos dienos, kada jis būtų laimingas buvęs ir niekada, kaip mažo upelio šniokštimo garso iš anų praėjusių vaikystės vasarų, negirdėjo jos praeinančios žingsnių. Jis, kaip traukiny ilgą kelionę važiavo miegodamas ir, kai pabudo, visos reikalingos stotys buvo pravažiuotos. Taip jam atrodė, nes jis tikrai nežinojo ir niekas žemėje tikrai negalėtų pasakyti ar taip buvo, kad jis viską pravažiavo ir išlipo pirmoj pasitaikiusioj stoty, kad susigrąžintų visą, kas buvo palikta kitose vietose, kurių jis nematė ir kurių jis tik dalį begalėjo matyti. Ir visą savo gyvenimo bereikalingumą pamatė jis tada, kai vieną kartą sutiko žmogų, kuris nekreipė į jo išmintį ir supratimą dėmesio ir lengvais žingsniais išdidžiai praėjo pro šalį.


— Ne, tai dar ne viskas, ką aš pasiekiau per savo pirmuosius jaunystės metus, — tarė jis sau ir nustebo, kad jam tik dabar visa tai, kada jis jau turėjo trisdešimt metų, tepaaiškėjo. Rodos, viskas taip seniai turėjo būti aišku ir suprantama ir, kad šalia knygų ir išminties yra kažkas kitas, ko jis neturi. Ir jam pirmą kartą parūpo žmogus gyvenime... Tai buvo moteris, nerūpestingai perkirtusi jo kelią, jo, išdidaus ir save vertinančio. Ir jis tatai stabtelėjo gyvenime, kaip vieškelio dulkėse ir bandė ją sulaikyti. Bet ji nuėjo pro šalį, nežiūrėdama jo rimtų akių išdidžios laikysenos ir išmintingo veido.


— Ir ko aš vertas, jei po to viso ką pasiekiau, net tos moters negaliu turėti, — tarė jis ir jo buvusių anų tarp knygų praleistų dienų beprasmybė atsistojo prieš akis nepereinama ir nesugrįžtama, kaip staiga patvinusi upė. Vėliau jis tą moterį nešiojosi širdy ir galvoj. Ilgai nešiojosi numesdamas į šalį visą, ką jis seniau taip garbino ir ką skaitė esmingiausia sruvenančioj laiko tėkmėj. Jis daug ką būtų atidavęs už ją. Dalį savo žinojimo jis būtų atidavęs, kad moteris būtų jam nuo širdy ir artima. — Ir ko vertas mano anas darbas, jei aš dabar nė trupučio laimės negaliu už tai gauti? — sakė jis sau rudenio didumo kartėliu širdy.


Ko verti anie išskaityti puslapiai ir prirašyti lapai, jei ji nueis su kitu. O jei jis nebūtų tiek skaitęs ir rašęs, galbūt jis anksčiau ją būtų sutikęs ir ji jam dabar nepraeitų pro šalį, kaip sudainuotoji daina, kaip piemenų, šūkaujančių rudenio laukuose, aidas.


O vėliau jis vėl ją sutiko.

— Mergaite, — jis nutarė jai viską pasakyti, ką išnešiojo galvoj tą keletą mėnesių jai nesant, — aš tau noriu viską paaiškinti. Viską, kad tu žinotum, kad yra gyvenime dalykų, apie kurios niekad nepagalvoji. Tu nežinojai, kad aš tave minty nešiojausi visą tą laiką, kada tavęs nebuvo, nežinodamas ar esi tu kieno mylima, nepažindamas tavęs ir nesiteiraudamas apie tave. Aš jaučiau, kad mes susitiksim. Aš pasąmonėj nešiojausi tikėjimą pamatyti tave.


— Ne, ponas Stasy, mes neturime apie ką šnekėti. Mes staiga pasidarėm pažįstami ir to užtenka. Man viskas aišku ir aš nenoriu, kad aiškiau būtų, — tarė ji šaltai, ir jis sumišo. Jis taip šventai tą keletą mėnesių tikėjo savo šviesiu nujautimu ir ja, apie kurią nieko nežinojo. Bet nenorėjo mesti vilties, kad jis yra jai svetimas ir nesuprantamas. Jis laukė jos įsikabinęs, kaip lūžtančios šakos, tikįs savo išmintimi, atsirėmęs į savo skaitytų knygų krūvas.


— Bet tu rytoj čia atvažiuosi dar kartą. Taip ne toli iš tavo namų; ir aš tau aprodysiu visą miestą, tu

tiek maža čia tematei ir aš netikiu, kad tau būtų nuo bodu. Aš tau parodysiu dešimtis tomų pačių įdomiausių knygų ir mokslo darbų, aš tau aprodysiu meno muziejus su šimtmečių dulkėm apsėstais paveikslais ir neužmirštamais vardais. Atvažiuosi tu, aš žinau. Aš ateisiu tavęs į stotį pasitikti ir mums bus gera. Ne, galbūt aš perdaug pasakiau, gal tik man vienam.


Jis matė, kad jis buvo jai nuobodus ir matė ją laukiančią, kad jis kuo greičiau nueitų. Ir jo galvą slėgė mintis, apie ką su ja kalba kiti, arba tie, su kuriais ji buvo susidraugavusi, juk negi ji niekada nieko nemylėjo ar nebuvo mylima. Ji žiūrėjo kažkur pro jo petį ir purtė savo šviesias garbanas ir jis, kuris prieš šimtus žmonių laisvai ir įtikinančiai mokėdavo kalbėti įvairiausiomis temomis, jautėsi prieš ją, kaip sugautas bevagiant nevertingas smulkmenas, jis, kurio žodžių klausėsi ne vienas su nuostaba, stovėjo dabar prieš ją kaip paskutinis kvailys.


— Ne, aš neatvažiuosiu. Visą tai aš pati, jei norėsiu, pamatysiu. Aš rasiu be tavęs, nes tu ištisas dienas beskaitydamas pasilikai nuo gyvenimo.

Jis norėjo moti ranka ir nueiti, ir jis taip būtų padaręs, jeigu ji būtų nesijuokusi. Jis žiūrėjo į jos praviras lūpas ir visus jos pasakytus sunkius žodžius numetė nuo savo išdidumo kaip dulkes. Taip ji puikiai ir viliojančiai atrodė ir taip sunku buvo sutikti su mintimi, kad viskas pražaista ir, kad ne visiems mėlynas dangus ir pavasaris.

— Bet tu vis tiek atvažiuosi, — kvailai griebėsi jis dar kartą.


Ji suraukė juodu siauru brūkšneliu pervertus antakius ir juokdamos ir lengvai spausdama ranką šūktelėjo:

— Atvažiuosiu!


Lauksiu, — tarė jis ir jautė jos pasakytų žodžių netikrumą, kaip žmogaus, aiškinančio dalyką,
kurio jis pats nežino.


Bet jis nenorėjo tikėti, kad ji neatvyks vien todėl, kad jam gera jos laukti. Jis nesuprato, kodėl tik dabar tepamatė tai, koks nuostabus, žėrintis ir malonus yra laukimas artimo ir brangaus. Jis vaikščiojo neramus po savo kambarį ir žinojo, tikrai žinojo, kad ji neatvažiuos, bet jautė malonumą laukti. Ir jis negalėjo sekančią naktį miegoti, vis jam rūpėjo, kaip ją pasitiks, ką sakys ir kur ją nuves. Jis,anksti atsikėlė ir jo nuotaika buvo šventiškesnė, negu anksčiau visomis šventėmis, ir batus jis valė ilgai, lyg renkdamasis eiti į anų šviesiųjų vaikystės pasakų karalių rūmus spręsti galvosūkio, už kurį pažadėta karalaitė, ir rūbus jis ilgai valė ir trynė šepečiu. Ir jam atrodė, kad labai gera laukti, nors ir labai abejojant, ar tas laukiamasis atvažiuos. Bet jam užteko žinojimo, kad ji galvoja apie jį, einantį į stotį, ir nedrąsiai jaučiasi vien dėl savo lengvabūdiško pažado. O gal kartais ji galvoja atvažiuoti. Bet viltis, kuri prikelia žmogų iš mirties patalo, kuri susmukdo ir išmintingųjų ateities atramą, nepaleido jo nė vienai minutei. O jis žinojo, kad didelių namų didesnis griuvimas ir neišsipildžiusios vilties tuštuma yra baisi ir nepakeliama. Bet jis išėjo į stotį ir laukė jos. Ir žmonės stoviniavo priestoty laukdami, ir jis jautėsi lygus jiems, nes jie atėjo kažko brangaus ieškoti, rasti. Jie visi norėjo, kad traukinys kuo greičiau ateitų ir rūpesčių pilnais veidais klausinėjo tarnautojų, kada ateis traukinys. Tik jis vienas nenorėjo greitai sulaukti. Ne, jis galvojo, kad daug kartų jis galėjo turėti šitokią šventę, nesuskaitomą daugybę kartų galėjo laukti ir lydėti brangų žmogų į stotį ir į šimtus kitų vietų, bet jis buvo užkliuvęs ir sustojęs. Kažkur ties krūvomis knygų, ties žinojimo šaltiniu, kuris vadinosi mokslu ir ilgai prie jo sėdėjo, netikėdamas, kad yra kitų gražių ir vertų rasti vietų. Jis stovėjo stoty ir nelaukdamas laukė traukinio. Visi kiti laukė, bet jis žinojo, kad traukinys ir kitų telaukiamas ateis. Bet taip gera kažko tikėtis. Nes ir visos dienos yra kažkam tikėjimas, kažkam, kas ateis nesuprantamai geras ir nuostabus į tavo kiemą ir sustos ties praviromis kambario durimis. O juk žinai, kad viskas slenka ta pačia vaga, nepakeičiama ir neišjudinama, eina, kaip traukinys tais pačiais bėgiais neiškrypdamas iš geležimi apriboto kelio. Bet laukimas gražina dienas ir duoda prasmės gyvenimui. Juk visi puikiausiai žino, kad niekas nepasikeis, kaip nepasikeitė anos dešimtys metų, kurias gyveno jų tėvai, o jei ir pasikeis, tai niekada jų naudai. O jie vis laukė kažkokios dienos, kaip jis dabar traukinio, kuris turėjo atnešti laimę ir pavasarinį džiaugsmą. Ir gera laukti. Pagaliau atėjo traukinys ir jo širdis plakė, kaip niekada anksčiau, galbūt kažkas norėjo įsitikinti kiek kartų ir kaip ilgai ji gali daužytis, išklydus iš normalaus laikrodiško tiksėjimo. Jis žiūrėjo toli pro minią ir matė čia pat prieš save, jos aukštoka šviesių plaukų garbana turėjo matytis pro žmones iš toli. Praėjo daug pro šalį, bet ir viltis jį vis laikė pririšusi prie priestočio tvorelės. Praėjo daugiau kaip pusė žmonių ir didelė dalis su juo laukusių bučiavosi ir paiminėjo iš atvažiavusių rankų sunkius lagaminus. Praėjo daugiau kaip trys ketvirtadaliai ir jis beliko laukti su mažu berniuku, kuris tikrai nežinojo, kuriuo traukiniu atvažiuos motina. Jis pavydėjo tam berniukui to nežinojimo, nes jam būtų proga dar kartą ateiti ir tikėtis „o gal?“. O gal kartais ji atvažiuos, gal ji apsigalvojo, juk jis iš tikrųjų vertas dėmesio ir pagarbos.

 

Praėjo visi, ir priestotis liko tuščias. Kaip širdis, Ari jis tikėjo, kad ji neatvyko? Ne, yra pasauly viltis. Yra magiškas žodis, prikeliąs ligonius iš mirusiųjų patalo ir motinai nušluostantis ašaras net ir tada, kai šimtai į ženklų rodo, kad sūnus nebegali grįžti. Taip, ji vertei jį dar vis ieškoti jos, nes jis juk galėjo nepamatyti, ir ji galėjo nepastebėta praeiti pro šalį. Paskui stoty pasidarė dar tuščiau, o jos nebuvo. Jis žinojo, kad josi negalėjo būti, bet vis dar laukė. Jam patiko laukti. Ne, jis mąstė, kad daug dienų prasėdėjo be prasmės, todėl be prasmės jis turi laukti čia stoty kito žmogaus, kurio jis nemokėjo anksčiau ieškoti ir kurį jis dabar norėtų vadinti laime. Paskui jis grįžo iš stoties staiga pavargęs, lyg tikrai būtų grįžęs iš tolimos kelionės. Ir jo rūbai atrodė susiglamžę, ir batai dulkini, ir veidas apneštas suodžių traukinio, kuris jam nieko, neatvežė. Ne, bet jis nebuvo palūžęs visai. Jis žinojo, kadi yra dar daugiau pasauly moterų, nors šiuo momentai tik ją vieną tematė ir težinojo. Visos kitos ėjo pro šalį, kaip seniau, nepastebimos ir neužkliūvančios. Jis vertei save ieškoti priežasties, kas jį sustabdė ties ana moterimi ir nerado. Bet jis laikėsi tvirtai, kaip paskutinis pavasario ledo gabalas pievoje, vienos minties, kad ji parašys laišką. Juk ji turi parašyti. Ne, bet ji nerašė ir, kai laiškanešys išversdavo į jo laiškų dėžutei laiškus, jis ieškodavo tik vieno vardo ir vieno voko ir, kai jo nebūdavo, jis tingėdavo kitus laiškus beskaityti. Vėliau jis jai parašė ir tada pasijuto galutinai pražaidęs. Buvo kova, kurią jis dešimtis kartų skaitei bereikalingą, galutinai pralaimėtą. Ir tas pralaimėjimas, kaip sniego griūtis, užgulė jį ir jis nebegalėjo atleisti sau, kad jis tiek daug suprasdamas ir žinodamas, negalėjo turėti žmogaus, su kuriuo kiti nereikšmingi žmonės buvo draugais. Tiek maža jis tevertas, ir ši mintis persekiojo jį daug dienų, kaip prakeikimas, ir jis negalėjo jos atsikratyti. Visą, ką jis buvo pasiekęs, buvo sunkiai pasiekiama ir reikšminga, bet čia ši nei reikšminga smulkmena buvo jam dabar brangi ir nepasiekiama. Jis pradėjo niekur neiti iš namų, ir nesuprantamas slogutis jį vertė niekuo nesirūpinti. Jis gulėdavo per dienų dienas, kaip ligonis lovoje ir mąstydavo, kur yra gyvenimo prasmė. Ne, kvaila būtų tvirtinti, kad tos moters nepasiekiamumas jį sugniuždė, Ne, tai buvo tik pagrindas, o jį sugniuždė nebetikėjimas savimi.


— Ko aš vertas? — klausdavo jis savęs, žiūrėdamas į lubas, kurios buvo milijonus kartų matytos ir kurių mažiausią dėmę jis žinojo.

— Taip, žinau, kad yra pasauly moterų geresnių ir puikesnių už ją, bet tai dar blogiau. Taip, dar blogiau, nes jei nepasiekiama ši — anos dar labiau.

Šis kelintas mėnuo, kaip senis sėdėjo namuose, sunkiai galvodamas, kaip išspręsti šį amžiną klausimą, kankinusį jį geras pusmetis ir pastatytą jos lūpomis: „Tu sėdėdamas prie knygų, pasilikai nuo gyvenimo“. Argi tik todėl jis pasiliko nuo gyvenimo, kad su kiekvienu asmeniu būdavo perdaug atviras ir be intrigos pasakydavo visą iš karto. Jis nežinojo absoliučiai, todėl ir šis nežinojimas sėdėjo jo mintyse, kaip švinas, sunkus ir neišjudinamas.

— Ji turi man parašyti, — mąstė jis, ir tai paliko tik mąstymas, kadangi ji buvo jį užmiršusi, laiškų iš viso nerašė, o gal rašė, bet kažkam kitam.


Ir kartą, kai jis buvo daug šitų dienų praleidęs su dideliu rūpesčiu nevertam reikalui, atėjo pas jį jaunystės dienų draugas, įsiveržė kaip juokas į kambarį ir, rodos, sienos prašviesėjo ir jis pats nuo to berniško juoko, kaip nuo jaunystės šilumos, paraudo.


— Tai ką, sakai, gyveni šitaip? — pradėjo jis ir ne galima buvo suprasti, panieka ar užuojauta skambėjo jo balse.

Ir Stasys mąstė, kodėl jie ankščiau niekada neatėjo, kai jis šitam kambary sėdėjo prie knygų, kurios dabar buvo bjauriai užneštos dulkių ir papirosų pelenų. Jo draugas buvo nerūpestingas ir, matyt, turėjo daug ko pasakyti.

— Matai, jei nori būti originalus, tai gali rasti kitokį būdą, be šitokio trūnijimo, — plepėjo jis ir keista nuotaika šmėkšinėjo po kambarį. Stasys gal būtų visko atsižadėjęs, net tos moters, be kurios jis negalėjo gyventi, kad tik draugas būtų neatėjęs ir nepravėręs jo kambario, kaip karsto, po kurio dangčiu buvo jis, sunaikintas laiko ir dulkių ir neįleidęs šviesos, kuri nušvietė jį menką ir nepajėgiantį gyventi. Statys nežinojo ką atsakyti. Jis jieškojo spintose ko nors, bet spintos buvo seniai tuščios. Jis seniai nebegyveno.


— Matai, jei dėl moters tu šitaip nusigyvenai, tai mes nieko negalime, mielas drauge, pasakyti, — tarė atėjusis, — nieko be to, kad, nežiūrint, nors ir daugiausia už mus mokeisi ir žinai, vis dėlto esi kvailas.

Ir ką jis galėjo jiems atsakyti, nes jis pats su tuo sutiko.


— Taigi, kvailas. Nes jų žemėje daug. Žinoma, jei tu jai pripasakosi šimtus giriančių žodžių, jei tu negalėsi gyventi be jos, ji niekada neateis pas tave ir juoksis ... Taip, nes tu būsi už ją žemesnis ir jai nusilenkiąs. O kam patinka žmonės, be vietos ir nežymūs? Niekam. Visi jieško kažko keisto ir nepasiekiamai didingo. Taigi, paprasta matematika, visi nori draugauti su stipriu ar turtingu. Argi ne taip, mano drauge? Išsitiesk, sakyčiau aš tau, nors dabar, jei nežinočiau, kad dažnai žodžiais nieko negalima padaryti ten, kur jausmai ir sentimentai susimaišo. Bet jei tave slegia mintis, kad tu iš viso niekam negali patikti, jai čia šimtai receptų šitokiai naštai nuo pačių nusiimti. Šimtai receptų, o iš tų šimtų pats vienas — išdidumas. Išdidumo, brol, kad tu atrodytum kaip nepasiekiamas ir nuostabus bokštas ir daug ką viliojantis savo slaptumu. Ir jei kartais pamatysi ką. tavo kelią perkertant, tu nusileisk truputį iš savo išdidumo bokšto ir paliesk jį. Tik nedaug nusileisk, nes ištiks vėl tas pats. Ne, aš tau noriu trumpai viską formuluoti. Taip, žinai, kaip man vienas pasakė:


— Su moterimi kalbėk taip, lyg kad ji būtų už tave šimtą kartų žemesnė ir nevertesnė ir jauskis taip, lyg tu jai malonę darytum su ja kalbėdamas. Taip, lyg kilmingesnis su parijum. Pamatysi, kaip norės atsišlieti ji į tavo išdidumą ir vyriškumą. Taigi, o tu šimtą laiškų jai parašei, išgarbinęs jos akis ir plaukus. Kvailys, mano drauge. Beprasmiai praleidai keletą mėnesių, lyg kalėjime būtum sėdėjęs, ir viskas veltui. Ne, bet aš tau čia truputį perdaug nukalbėjau. Tikrai perdaug. Tai yra bendra formulė, bet kiekvienoj vietoj yra ir išimčių ir kartais visai kitaip išeina. Visai taip, kaip kare. Ne taip, kaip buvo štabe paruošta. Bet vieną tai niekad nepamiršk, iš čia išimčių nėra, kad kas ko nors siekia, tai vis anksčiau ar vėliau pasiekia, ir antra, nieko nepasieksi pasyvumu ir abuojumu. Taigi, užtek s beprasmiškų dienų. Geriau mokykis, ar alų gerk, vis šio to verta bus, — baigė draugas ir užsidegė cigaretę, lyg pats gėdydamasis šio pamokslo. Stasys nežinojo, ką atsakyti. Taip, gal tai ir teisybę atėjo draugas pasakyti. Bet jeigu ir ne, neįrodysi niekada čia nieko priešingai, nes kas žino, kaip kada ir kur geriau eiti ar sustoti, kad savo laimę bent iš tolo pamatytum.


— Tyli? — vėl pradėjo draugas — gerai, kad tyli, nes gal tada galvoji, o galvojimas, jeigu jis ant teisingo kelio pastatomas, padeda. Padeda, padės ir tau, o dabar einu. Rytoj ateik pas mane, eisim į vakarą. Juk seniai matei, kaip žmonės linksminasi. Taip, aš niekada sau nedovanočiau, leisdamas šitaip beprasmiškai šitam urve surūdyti dėl kažkieno kažkokių kvailai mėlynų akių ar peroksido vandeny išmaudytų garbanų. Gyvenimo, brol, gyvenimo jausmo. Yra ir tau kur nors žmogus, ir gal geriausias ir gražiausias pasauly. Taigi, ateik rytoj, nebūk vienas, nes vienatvė pjauna, brol, kaip peilis ir ilgesys džiovina kaip džiova, taip, brol, užsmaugs tave priedo dar nuobodulys, kaip milijonai apie tavo kaklą užsuktų voratinklių siūlų.


Draugas numetė į numestų ant stalo nuorūkų krūvą nebaigtą rūkyti papirosą ir išėjo, ir tik, kai Stasys paspaudė jo ranką išeinant per duris, jam pasirodė, kad jis yra truputį įkaitęs. Galbūt jis kitaip nebūtų čia užėjęs ir nebūtų jo užlieję seni draugystės jausmai jį grąžinti prasmingesnėm dienom.


Ilgai vaikščiojo Stasys po kambarį, ir sielą kažkas drumstė, kaip vaikai mažytę upelio brastą, kad žuvys iškiltų. Pagieža gulė ir apmaudas užpuolė jį, ir jis dabar pradėjo gailėtis, kad neišmetė draugo pro duris. „Velniam tie pamokslai?" Ne, jis tyčia dabar nieko neveiks. Ne, jis nieko neveiks, kol pravalgys paskutinę knygą ir švarką. Nereikia jam nieko, net tos moters, kuri vis šviesi ir nepasiekiama, kaip švyturys, jo pasąmonėj žybčiojo.

— Ne, tyčia gulėsiu lovoje ir žiūrėsiu, kaip dienos plaukia, juk negaliu, kad kas ateitų ir mokytų.

Bet neramumas sieloj paliko. Draugo mesti žodžiai nukrito į sielą, kaip lapai į upelį, kuriuos jis ėmė nešti ir nepaleido jų.


Ir kitą dieną jis atsikėlė ir pirmą kartą nuodugniai apsirengė ir kambario dulkes nušluostė ir pakvietė moterį, kad tvarką padarytų. Ir batus, ir rūbus išsivalė taip pat, kaip tada, kai jos ėjo pasitikti į stotį, jos, kuri neatvažiavo. Ir antrą kartą jis per keletą paskutinių metų buvo toks kruopštus ir tvarkingas. Ir tiedu kažkam naujam pasirengimai buvo lyg užtvaros, kurios skiria jo gyvenimą į du periodus, kaip plonos lentų sienos, per kurias buvo viskas girdėti, bet negalima į svetimų žmonių kalbą įsiterpti savais žodžiais. Jei šie tarpai buvo vienas kitam priešingi, bet jie abu jam buvo įrodyti, kaip beprasmiai ir juos abu šituos tarpus jis buvo negyvenęs. Taip, bet liko jam gyventi daug paprastesnės ir nereikšmingesnės dienos. Taip, jis turi atsiimti visa tai, ką praleido, ir, jei jis buvo atsilikęs nuo gyvenimo, tai jis turi jį pavyti. Ir aną moterį, sutiktą kely, pasiekti. Jis turi pradėti gyventi prasmingai. Jis nuėjo pas draugą vieną ir paskui daugelį vakarų. Ir jis šoko ir gėrė, ir smuklėse skambėjo jo daina. Tik moteris ana jam nesugrįžo. Galbūt jis buvo perdaug blogai nuėjęs, ir jam dabar dar trūko laiko ją susigrąžinti. O jis gyveno, kaip visi. Nes jis gyveno daug puikiau negu kiti ir dirbti stengėsi maža, ir linksminosi daug. Ir daugelis moterų praėjo pro šalį, ir jis neužkliudė jų. Ir šokant ir iki įkaitimo dėstant kortas, viena mintis, kaip daug kartų prieš draugui pabudinant, vis tebeslėgė pasąmonę, ir jis nebuvo toks naujai linksmas, kaip kitiems atrodė. Ji, pro dainą ir šokį, pro pilnų stiklų skambesį ir anekdotų sąmojų, ateidavo ir viską nutraukdavo, įbrėždama į kaktą raukšlę. Ne viskas yra pasiekiama žinomais keliais ir aprašytomis formulėmis, yra kažkas kitas žmogui pasiekti, ko niekas neparašė ir į jokius aiškinimų rėmus neįvilko. Kiekvienas turi savo kelią, ir jis kartais eina pro neįtikimas vietas į tavo laimę. Stasiui atrodė, kad prasmė gyvenimo yra kažkur kitur, tik ne dienose, kurias jis dabar gyveno ir kurias kiti skaitė normaliomis ir prasmingomis.


Kartą jis grįžo namo iš užmiesčio. Priemiesčio gatvelėje žaidė vaikai. Jie pilstė kelio smėlį, ir dulkių debesys kilo, lyg rūkas. Ir jam atėjo mintis, kad ir jie, visi žmonės, kaip vaikai pražaidžia dienas dulkančiam gyvenime, kaip gatvėj. Danguj galima buvo įžiūrėti kelias žvaigždes. Prietema artinosi į priemiestį ir jo širdin dar labiau sėdo klausimas apie gyvenimo prasmę. Tuo metu kylantį iš pievų rūką ir vaikų keliamus dulkių debesis ėmė plėšyti vakaro varpų garsas. Rodos, jis dideliais ir plačiais pečiais atnešė vaikystės vakarus, kada ir jis, kaip šie vaikai, dūkdavo gatvėje ir varpo dūžiai būdavo ženklas namo. Sruvenanti praeitis sustabdė širdį ir vis labiau suliepsnojąs dangus vertė kažko ilgėtis ir mąstyti. Ir jis nustebo, taip ilgai nematęs, kad yra žemėje kažkas didelio ir nesuprantamo, į kurį eina net ir prieš savo valią visi, kalbėdami apie gyvenimo prasmę ir klajodami kryžkelėse. Kuris iš trijų jo gyvenimo laikotarpių buvo neprasmingiausias, negalėjo pasakyti. Jis galvojo apie tai temstančioj gatvėj, ir staiga su paskutiniu varpo aidu atėjo mintis į galvą. Jis ją nutvėrė ir nešėsi, lyg norėdamas kuo greičiau pirmam pažįstamam pasakyti:

— Visos, visos dienos, kuriose aš negirdėjau varpo skambesio, buvo tik laukimas traukinio, kuriuo nieks neatvažiuos.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai