Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
„NAUJĄJĄ AUŠRĄ“ SUTINKANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. P-nis.   

Pagaliau pasirodė seniai lauktas naujas Amerikos lietuvių kultūros žurnalas, pasivadinęs reikšmingu „Naujosios Aušros“ vardu. Kaip kad pasisako red. kolektyvas, palyginti, trumpame įvado žodyje, „N. Aušra“ neskelbia kokios nors naujos programos ar skambių šūkių. Jos programa yra ta pati, kaip ir visos priespaudos jungą ir tremtį nešančios lietuvių tautos. Iki laimėjimo nusistačiusios kovoti tautos programą galima suvesti į vieną sakinį: valstybinė nepriklausomybė, pasitikint Aukščiausiojo parama, ir kultūra, kaip tautos subrendimo išraiška. Iš čia eina vienintelis šūkis — laisvė plačiausia to žodžio prasme.
 

„N. A.“ jaučia, kad patsai gyvenamasis metas pateiks jos rūpesčius ir nugairins kelius, o lietuviškoji dvasia, užgrūdinta šimtmetinėj kovoj dėl tų idealų, pati intuityviai neleis nutolti nuo šio pagrindinio tikslo, įaugusio į mūsų kraują ir jausmus.


,,N.A.“ teka iš tos lietuviškos visuomenės, kuri neranda tinkamų žodžių nei savo sielvartams išreikti, nei nenuilstamos kovos ryžtui nusakyti. Dėl to „N.A.“ mano atitiksianti visų tauriųjų tautiečių mintis ir siekius, bus išgirsta, išklausyta ir visuotinai remiama. Betgi labiausiai „N.A.“ nori, kad ji būtų laikoma viso lietuviškojo pasaulio, nusistačiusio kultūriškai bręsti ir politiškai kovoti, atstove, leidžiama šalyje, kur spaudos ir sąžinės laisvės yra labiausiai išbujojusios.

 

Su neišsakoma viltimi ir neslepiamu entuziazmu „N.A.“ redakcinis kolektyvas eina į šį darbą. Jisai tiki ir laukia paramos ir talkos tiek iš lietuvių amerikiečių tiek iš gyvenančių kituose kraštuose.


„N. Aušros“ kryptį dar daugiau paryškina Dr. Kazio Griniaus ir kitų Amerikos lietuvių vadų pasisakymai, kur, amerikietiškų terminu tariant, „N. Aušros“ pasirodymą „užgiria“ tiek jungiančios įvairias Amerikos lietuvių sroves Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas katalikų „Draugo“ vyr. redaktorius L. Šimutis, tiek jo sekretorius socialistų „Naujienų“ dienraščio vyr. redaktorius P. Grigaitis, tiek ALT išdininkas tautininkų „Sandaros“ vyr. redaktorius M. Vaidyla. Redaktorius Žodyje Broliui pasisako, kad „N, Aušra“ išėjo neturėdama, nei indėlių bankuose, nei nejudomojo turto, nešančio pelną ar dividendus. Ji išėjo pilna troškulio ir ryžto — gyventi ir kovoti. Išėjo liudyti, kad lietuvio dvasia, nežiūrint jo materialinio nepajėgumo, tebėra gaivališkai kūrybiška. Šiandien, kada kovojama už Tiesą ir Gėrį, dvasia yra svarbiau nei jėga. Ypač ryškiai tas kūrybinis dvasios pajėgumas iškyla iš vedamojo J. Girniaus straipsnio „Tikėjimas lietuvių tautos pajėgumu“, kurį šia prasme papildo ir atbaigia būdingai pavaizduodamas „N.A.“ pasirinktąsias veiklos gaires, antruoju išsamiu straipsniu J. Grinius, nusakydamas Maironio vaidmenį lietuvių tautiniam atgimimui.

 

Tuo būdu „N. Aušrai“ tenka sunkus ir platus uždavinys — suburti bendram darbui įvairių srovių ir įsitikinimų pozityviai, savo kraštui. nusiteikusius lietuvius. Kaip ji tą uždavinį atliks, parodys ateitis. Tuo tarpu pirmuosius dirvonus plėšti pasišovę katalikai kultūrininkai — jie sudaro ir redakcinį kolektyvą, ir artimuosius bendradarbius. Į redakcinį kolektyvą įeina prof. K. Pakštas, rašytojas A. Vaičiulaitis, žurnalistas Dr. J. Prunskis ir dailininkas P. Kiaulėnas, atsak. redaktorius „ — Anat. Kairys, Vokietijoje redagavęs „Tremtinių Mokyklą“. Bendradarbių daugumas — tremtiniai Vak. Europoje ir naujosios kartos ateiviai amerikiečiai, stoję į bendrą kultūros darbą drauge su senosios lietuvių amerikiečių kartos veikėjais. Tačiau prenumeravimosi sąlygos rodo, kad vis dėlto „N.Aušra“ skiriama ne tremtiniams, pasilikusiems Europoje, bet pirmoj eilėj pačių JAV ir Kanados lietuviams. Leidėjas — Lietuvių Kultūros Institutas.

 

Be anksčiau minėtųjų programinių straipsnių, tenka atžymėti dar prof. St. Ylos mėginimus duoti būdingus dzūkų charakterio bruožus. Nors ,,N. A.“ pasivadinus kultūros žurnalu, tačiau nesvetima jai politinė bei visuomeninė sritis. Čia St. Norkeliūnas supažindina skaitytojus su centrine Amerikos lietuvių organizacija, pasivadinusia Amerikos Lietuvių Tarybos vardu, jungiančia visus JAV ir Kanados geros valios lietuvius. Prie jos yra prisidėjusios krikščioniškų, socialistinių ir liberalinių įsitikinimų Amerikos lietuvių sąjungos, federacijos, draugijos, lygos, susivienijimai ir gausingi komitetai. Dr. V. Juodeika kietais teigimais parašytame straipsnyje „Amerika likimo kryžkelėje“ įrodinėja, kad šiandien“ pasaulis atsistojo prieš dilemą: arba jis bus paskandintas savo paties civilizacijos griuvėsiuose ir pateks mažos pasaulinių konspiratorių gaujos vergijon, arba išeis į naują skaistesnį savo buvimo rytojų“. Į tą rytojų pasaulį išvesti galinti tiktai viena Amerika: „tauta, kuri suskaldė atomą, turi kilnią pareigą suvienyti žmoniją“.

 

Dr. Kazys Grinius per pasikalbėjimą su Dr. J. Prunskiu teigiamai pasisako apie Bažnyčią, lietuvių tautos išsilaikymą ir kultūrinį gajumą, iškeldamas ypač lietuvių žurnalo, kultūros muziejų ir aukštųjų mokyklų reikalingumą.

Iš dailiosios literatūros duota Č. Grincevičiaus novelė „Pavėjui .nuneštas“ ir šių autorių eilėraščių: J. Aisčio „Epušės lapeliai“, K. Bradūno „Tremtiniai“, J. Yluvio „Bitutė“, At. Kairio ,Virgo Clemens“ (sonetas), P. Kozulio ..Tamsioji valanda“. V. Mykolaičio-Putino „Vidunaktis“, A. Vaičiulaičio „Padainuok, seserėle“ ir „Ruduo“ ir vienas A. Tyruolio išverstas Šekspyro sonetas. Iš meno duotas garsiojo Čikagos architekto Mies van der Rohe architektūros škicas.

 

Plati ir įvairi kultūrinė apžvalga. Čia sutinkame dar iš Lietuvos laikų pažįstamus (iš „Židinio“) A. Raginį, A. Kč. ir kt. Pirmoj vietoj apžvelgta (Amerikoj gimusio lietuvio T. G. Chase-Čižausko) angliškai parašyta Lietuvos istorija „The Story of Lithuania“, toliau — S. Sužiedėlio „Šventasis Kazimieras“, buv. anglų kalbos lektoriaus Vyt. D. Universitete Adriano Patersono išverstos į anglų kalbą 47 liaudies dainos „Old Lithuanian Songs“ su antrojo lektoriaus, M. Lings, parašytu įvado žodžiu, papildančios kitą mūsų liaudies dainų anglų k. rinkinį, „The Daina“, išverstą dabar Amerikoje gyvenančio Lietuvos žydų poeto Uriaho Katzlenbogeno. Plačiau nagrinėjama prof. A. Senno, seniau dirbusio Vyt. D. Universitete, dabar dėstančio Pensilvanijos un-te, apie lietuvių tarmes išleista mokslinė studija „Lithuanian Dialektology“. Autorius 1942 m. parašė veikalą „The Lithanian Language“, o dabar baigia studiją apie lietuvių k. istorinę gramatiką.

 

Supažindinama su kvantų teorijos kūrėju Maxu Plancku, amerikiečių plichologinio romano atstovu H. Jamesu, ryškiuoju amerikiečių literatūros istoriku Van Wyck Brooksu, amerikiečiu geografu Huntingtonu, Mendelssohn 100 metu mirties sukaktimi, literatūriniu ir kultūriniu Amerikos lietuvių gyvenimu.

 

Apskritai, dėl turinio tenka pasakyti, jog esama medžiagos didžiai vertingos, bet, iš kitos pusės, taip pat ir žurnalistiniu atžvilgiu žymiai silpnesnės, pvz., kai kurie eilėraščiai arba Vašios Kiaulėno duodoji Mies van der Rohės architektūros apžvalga. Žurnalo kalba taip pat galėtų būti geresnė. Kai kur ji tiesiog pavyzdinė, pvz., įžanginio straipsnio, kodėl tad ji negalėtų būti tokia visa? Ypačiai stilisto rankos dar prašosi jau minėtasis Vašios Kiaulėno straipsnis, St. Ylos „Dzūkų charakterio bruožai“ ir skelbimai (juos taip pat reikia tvarkyti!). Taip pat tokie mūsų žurnalų nuolatiniai svečiai, kaip „skaitlingas“, „randasi“, „rubežių“ ir kt. Ne pavyzdinė ir korektūra nors ją tobulą padaryti iš viso ar įmanoma. Tačiau kuo daugiausia nusiskųsti tektų, tai žurnalo technine puse — vadinamuoju „laužymu“ ir iliustracijomis.
Konkrečiai nežinau visų turimų sąlygų, sunku objektyviai įvertinti iš vieno rezultato, tačiau iš Amerikoj išeinančių žurnalų, kur spaudos techninė pusė yra pasiekusi pasaulinį tobulumo laipsnį, vis dėlto normalu reikalauti, jog ir šiuo atžvilgiu ten pasirodą spaudos organai būtų kiek galint tobulesni: džiugintų ne tik lietuvius, bet būtų ne sarmata parodyti ir svetimtaučiams. O to pirmoj eilėj kaip tik tenka iš Amerikos ir laukti. Tuo tarpu čia, kai pirmasis puslapis, iliustruotas dail. P. Kiaulėno „Rudeniu“ daro visai malonų estetinį įspūdį, kiti puslapiai kai kur tiesiog pritrenkia. O juk būtų galima ir šriftų įvairesnių parinkti, ir geresnių eilėraščių bet kur nenukišti, kaip kad buvo padaryta su Mykolaičio „Vidunakčiu“, ir iliustracijas tinkamiau suderinti su antraštėmis bei turima tuščia erdve, nuotoliais, linijomis ir interlinijomis etc. Šiaip gaunamas įspūdis, medžiaga kažkaip sugrūsta, net paskutinis puslapis, pagal prof. Dovydaičio receptą, visas „užpildytas“'. Kažin ar jau taip be jokios atodairos verta žurnalo estetinę pusę paaukoti praktinei?

 

Žurnalas iliustruotas Mies van der Rohės architektūros pavyzdžiais, V. Petravičiaus „Jungtuvėmis“ ir „Pamergiais“, Petro Kiaulėno jau minėtuoju „Rudeniu“ ir „P. Būčių“ (portretu), A. Picasso „Tragedija“, prof. St. Šalkauskio, Maironio, Dr. Kazio Griniaus ir amerikiečių veikėjų bei „N. A.“ rėmėjų atvaizdais. Jas norėtųsi matyti vis dėlto švaresnes, gražesnes. Europiečius taip pat kiek stebina amerikietiškas paprotys: davė dolerį — ir laikraštis rašo, net atvaizdą įdeda. Matyti, dėl tos pačios amerikoniškosios praktiškosios pusės ir paskutiniam puslapy atsirado šiaip kultūros žurnaluose neįprastų matyti skelbimų apie vyną, degtinę ir statinėmis pristatomą į namus alų. Na, bet, rasi, kitaip ir negalima: nerašysi — neturėsi dolerio, juo labiau, kad dolerio krašte komercinė pusė bene pats stiprusis viso gyvenimo variklis.

Tačiau šiaip, nepaisant tų įveikiamų trūkumų, naująjį Amerikos lietuvių spaudos pradininką, savo pasirodymu pagerbusį lietuviškosios knygos 400 metų sukaktį, tenka tik nuoširdžiai pasveikinti ir palinkėti, kad ateityje jis pagausėtų ir puslapių skaičiumi, ir patobulėtų turiniu bei technine puse, o ypač kad kuo plačiausiai suspiestų aplink save visų pažiūrų lietuvius inteligentus aktyvistus, iš širdies besisielojančius savo krašto ir tautos likimu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai