Baltų Universitetas visą laiką dirbo labai sunkiose sąlygose, todėl ir daugelis jo sumanymų bei mūsų vilčių buvo neįmanoma paversti gyvu kūnu. Tačiau ir šiose sąlygose jis įstengė daug ką duoti.

Mes šiuo kartu bandysime peržvelgti šio Universiteto lituanistinius leidinius, t. y. pažiūrėti kokiu nauju turtu, būtent kokiu lituanistiniu kraičiu jis mūsų tautotyrinėn literatūron įeina.

1. E d. S t u r m s , Die ALKSTATTEN in LITAUEN, 36 psl., in 8°, Hamburg, 1946. (= Contributions of Baltic University, Nr. 3).

Šiame 36 psl. darbe žinomas latvių proistorikas, sėkmingai tyrinėjęs latvių alkvietes, prof. Ed. Šturms patiekia mums lietuviškųjų alkviečių (senojo kulto vietų) sąrašą ir labai įdomią jų apžvalgą, Pats sąrašėlis sudarytas remiantis vien tik spausdintaisiais šaltiniais, juos rūpestingai išrenkant ir papildant viena kita prof. dr. J. Puzino žinute. Šiose sąlygose dirbant, neturint dažnai ir daugelio spausdintų šaltinių, negalint pasinaudoti, dėl visiems suprantamų ir žinomų priežasčių, Kultūros Paminklų Apsaugos surinktąja medžiaga, pats sąrašas toli gražu nepilnas, kas, žinoma, atsiliepė ir autoriaus daromoms mokslinėms išvadoms. Tačiau ir tokis, nors ir labai nepilnas lietuviškųjų alkviečių sąrašas mūsų tautotyrininkui labai naudingas, o pačios išvados-susidomėtinos.

Šiame darbe autorius daugiausia apima tik alkakalnius, būtent tas senojo kulto vietas, kurios dar galima aiškiai ir proistorišku tyrinėjimo būdu (kasinėjimais) patikrinti. Visos kitos senojo lietuvių kulto vietos yra autoriaus nežymiai lenkiamos pirmųjų naudai, t. y. kaip pagalbinė medžiaga alkakalnius aiškinant. Tačiau šis polinkis šiame darbe greičiausia atsitiktinis, nes autoriui tebuvo prieinama vien tik proistorikų reikalams sudarytieji įvairūs tokių vietovių ir kiti sąrašai, nors čia galėjo prisidėti ir pati autoriaus specialybė.

Autorius mano, kad šalia sodybinių piliakalnių buvo ir a1kaka1niai, t. y. vietovės, kur žmonės rinkosi kulto ir kitiems reikalams (13 psl.). Todėl autorius tokių alkviečių pirmiausia ir jieško prie aiškių pro-istorinių sodybų — piliakalnių. Šiai autoriaus minčiai tenka pritarti, nes prie didesnių sodybų jos buvo neišvengiamos, tačiau pati tauta galėjo turėti ir kt ų kulto vieniu nesurištų su jokia artima sodyba, t. y. tokių, kurios buvo gana atokiai, pvz. keleto ar keliolikos km. spinduliu nuo tuometinės sodybos. Tokiomis vietomis, tiesioginiai nesurištomis su ano meto sodybomis, reikėtų laikyti daugelį šventų miškų, ežerų, upiij, versmių, akmenų... Šias vietoves su senuoju kultu rišo ir reikšmingomis darė kokia norint išskirtinė žymė, kai sodybai ir prie jos prisiglaudusiems alkakalniams jau paties gyvenimo buvo Statomi visai kiti reikalavimai (saugumas ...). Tuo būdu daugelis senojo lietuvių kulto vietų1 su ano meto sodybomis bus neįmanoma surišti ir joms nustatyti bei patikrinti teks jieškoti jau kitų būdų, būtent vien tik tautos tradicija jas teatsekant. Jų dalis iš pirmo žvilgio gali atrodyti surištos su krikščionybe, nes jau ten pastatytas kryžius arba koplyčia; tai vėl žmonės renkasi atlaidų ar kitomis, jau su krikščionybe susijusiomis dienomis ... Tačiau visas tas vietas kiek giliau patyrinėjus, paaiški beveik visada, kad jų visų krikščioniškumas dažnai vien tėra tariamas, nes beveik visos yra perimtos iš senojo lietuvių kulto, vien tik iš dalies jas „sukrikščioninant“, t. y. pastatant kryžių ar sujungiant su bažnytine švente. Tuo būdu ir tokias „šventąsias“ vietas reikėtų priskirti prie senojo kulto vietų, kitu vardu vadinant — prie alkviečių, kurios labai dažnai padės išaiškinti ir kitus su senąja religija susijusius klausimus bei paryškins daugelio kitų vietovių paskirtį. Tuo būdu praplečiant alkvietės prasmę, t. y. alku suprantant kiekvieną senojo lietuvių kulto vietą, šis nepilnas prof. Ed. Šturmo lietuviškųjų alkviečių sąrašas man tenka dar papildyti visa eile šventųjų versmių ir kitų vietovių, kurios daugiau ar mažiau yra su lietuvių religija susijusios. (Išplėsdamas alko žodinę prasmę, atrodo, nenusikalstu, nes pirminė alko kaip miškelio, beržynėlio reikšmė jau seniai pranykusi, o vien tik įgavusi jau tam tikros kulto vietos prasmės). Tie papildymai gal iš dalies paaiškins ir kitas, jau šiame darbe minimas, vietoves.

1. Akmenio par., netoli Varėnos, Alytaus apsk. yra Užkeiktos Mergos akmuo, ties kuriuo yra ir šaltinukas. To šaltinuko vandeniu žmonės mazgojasi ir gydosi įvairias ligas.

2. Apie 5 km nuo Biržų yra Šventoji Skylė (swiąta dziura). D. Mironas, Nj. Romuva, 38 psl., 1933.

3. Pavasariais su ugnimi iš Pernaravos, Kėdainių apsk., mergaitės bėgdavusios į miškelį prie Ledo upelio. M. Čilvinaitė, Mūsų Senovė, II, 443 p.

4. Prie Skuodo gelžk, stoties, Mažeikių apsk., yra tokia versmė, kur žmonės gydosi nuo ligų, plauna akis ...

5. Ugėnuose, Raseinių apsk., yra „stebuklinga“ versmelė, kurioje plaudavosi akis. Ją mini dokumentai iš 1657 m. M. Valančius, Žem. Vysk., I, 170—1 psl.

7. Prie Alyzavos bžnk., Rokiškio apsk., yra versmelė, kuri  laikoma šventa ir gydanti įvairias ligas.

8. Panemunio dv., Rokiškio apsk., sode yra versmė, kurios vandenį žmonės laiko šventu: geria, gydosi... Ypač ten daug žmonių renkasi per Šv. Trejybę ir Žolinę.

9. Prie Lukštų miest., Rokiškio apsk. yra taip pat šv. versmė, kurios vanduo gydo įvairias ligas.

10. Kryžiuos, prie Dusios ež., Šventežerio vis., Seinų apsk. (?), yra versmelė kur žmonės renkasi per Sekmines. Jos vanduo gydąs įvairias ligas.

11. Prie Linkmeno ež., Švenčionių apsk. yra du kalnai: Ladakalnis ir Kupolakalnis. A. Sabaliauskas, Nj. Romuva, 718 psl., 1937.

12. Lauksargiuose, Kaltinėnų vis. Tauragės apsk., yra, neva, šv. versmė, prie kurios susilaukiama, pagal Valančių, ir tariamų stebuklų. Ji dokumentuose jau minima nuo 1777 m. M. Valančius, Rozm. Wiado-mošci, z. Mūsų Senovė, III, 89—90 psl.

13. Biržuvėnų miške, Luokės v., Telšių apsk., yra Laumės Pėdos šaltinis, kurio vanduo gydo akių ligas.

14. Sterblių (Garbės) kalnan, Luokės v., Telšių apsk., nešdavo 5 akmenis, kalbėdavo poterius ir tada išgydavę iš nesveikatos.

15. Apie 1850 m. prie Plungės miest. buvo „Plerijono“ (Florijono) stovylėlė ir šaltinėlis, kurį vienas nepilnaprotis kunigas pavertęs šventu ir žmonės pradėję ten gydytis. Greičiausia jis tokiu žmonių jau iš seno buvo laikomas, tik tuo metu paryškintas, nes vysk. M. Valančius tokioms stebuklingoms vietoms iš viso nebuvo palankus. Vysk. M. Valančius, Pastabos sau pačiam, (J. Tumo red.),

77—80 psl.

16. Kovarske, Ukmergės apsk., prie mažos upelaitės, įtekančios į Šventąją, yra šv. versmė, kurios vandeniu per šv. Joną žmonės gydosi įvairias ligas (plaunasi, geria...).

17. 1478 m. Šešuolių dokumente yra minimas šv. miškas kaip alkas. „Sylva Helki alias swiati lasz“, Alseikaitė-Gimbutienė, M., Gimt. Kr., 67 psl., 31 sąs., 1943.

18. Skudutiškiu bžnk., Utenos apsk., yra stebuklinga versmė. Prie jos buvo ir stebuklingas akmuo. Šaltinėlio vandeniu žmonės plauna skaudančias akis.

19. Šalinėnų km., Daugailių v., Utenos apsk., yra šv. versmelė, kurios vandeniu plaunasi gimdyvės ir kt. moterys. Jos vanduo gydąs visas moteriškas ligas.

20. Užpaliuose, Utenos apsk., prie Šventosios upės yra K roku-lės versmė, kurios vandeniu Šv. Trejybės atlaiduose žmonės plaunasi, geria. Jos vanduo gydąs ne tik įvairias ligas, bet ir padeda žmonėms, kurie bijo Perkūno. Plg. TD III, 193 psl.

21. Antalieptėje, Zarasų apsk. prie. Šventosios upės ir Šavašos yra šv. versmė, kurios vanduo

gydo nuo daugelio ligų. Nusiplovę versmės vandeniu žmonės ant medelių dar užriša įvairių siūlų, virvučių...

22. Savčiūnų km. lauke, Baltriškių p., Degučių v., Zarasų apsk., yra stebuklinga versmė, prie pat ežeriuko, miške. Jos vandeniu plaunasi žmonės nuo ligų, ypač padedą jos vanduo bevaikėms moterims susilaukti vaikų. Tokios moterys jos vandeniu plaunasi ir jį geria. Į ją dar metamos\ar prie medžių rišamos dovanos-aukos.

23. Ažutiltėje prie Dusetų, Zarasų apsk., yra šv. versmelė, kurios vandeniu plaudavo ligotas akis ir jos vandenin mesdavo sidabrinius pinigus. Tuos sidabrinius pinigėlius apie 1905 m. graibydavos Dusetų žydukai ir vietos piemenys, dažnai dėl šio „turto“ net vienas kitam galvas akmenimis praskeldami.

24. Zarasuose yra Šaltupės šaltinis, prie kurio pastatyta koplytėlė su Kristaus statula. Žolinės atlaiduose ten susirinkę žmonės meldžiasi, geria šaltinėlio vandenį ir juo plauna skaudančias vietas nuo įvairių ligų.

Tokių ir jiems labai panašių šaltinių Lietuvoje gana daug tebėra pasislėpusių miškuose ir atokiau sodybų. Juos žmonės lanko, ten meldžiasi, aukoja ir gydosi. Vieni jų „sukrikščioninti“ ir vietos kunigų jau nebedraudžiami, kitų - lankymas tebeskaitomas dar nuodėme. Jie, ypač pastarieji, yra didžiai reikšmingi mūsų senajai religijai bei jos kulto vietovėms nustatyti, tačiau retai kieno pastebimi ir registruojami.

Toliau dar tenka pastebėti, kad autorius yra linkęs manyti, jog didesniųjų Šventųjų upių vardai galimi sieti su tautų bei jų kilčių ir tt. riboms (28 psl.). Tačiau vargu ar ši prielaida kada nors pasitvirtins, nes tuo vardu mes turime kiek daugiau upių bei upokšnių, kurie jokiu būdu negalima su kilčių ribomis sieti. Autorius mums nurodo dvi Šventupės ir tris Šventąsias (28 psl.), kurių viena dar per klaidą d u kartu paminėta (3 ir 5 ns. yra ta pati). Prof. St. Kolupailos daviniais Šventoji pasikartoja keturis kartus, o Šventupė — penkiolika! (Gimt. Kr. 113 psl., 1943). Todėl ar nebūtų tiksliau jas visas jungti su alkvietėmis ir šv. ežerais, t. y., su . mirusiųjų kultu (plg. t. p. 29 psl.). Nepamirština, kad mažos upelės, tekančios iš šv. versmių ar per šv. miškus visai lengvai galėjo gauti šį vardą jau antriniu keliu, t. y. pavadintos anų vietų prasmės bendriniu vardu, būtent Šventupe. Būdinga, kad daugelis jų vardą aiškinančių padavimų kalba jau apie sąsają su krikščionybe, būtent, kad jose prigėręs kunigas su Šv. Sakramentu. Tie padavimai kaip tik ir kelia mintį, kad jos bus senąjį vardą greičiausia jau pakeitę: kai žmonės pradėjo pamiršti senąją, su senuoju kultu susijusią reikšmę, tai ir apibendrino jas nauju „švento“ žodžiu, sukurdami ir padavimus tam vardui paaiškinti. Kad taip gali būti, rodo ir „D u s e t o s“ išvirtimas (..Šventąja“. Dusetos vardą mes dar skaitome XVI a. dokumentuose ir patiriame, kad iki Sartų ežero, t. y. visas jos aukštupis vien tuo vardu buvo vadinamas, kai dabar jau nuo pat jos pradžios vien tik Šventąja bežinomas, kitaip sakant, senasis vardas jau visai prarastas. Kad tas pats galėjo atsitikti ir kitose vietose, rodo ir šis, visai neatsitiktinis, sutapimas Raizgių km., Šiaulių apsk. Ten prie ežero yra Alko kalnas (ns. 137) ir į tą patį ežerą (galbūt ir pro patį Alko kalną?) įteka Šventupė. Jos vardas žmonių aiškinamas tuo pačiu padavimu - apie prigėrusį kunigą su Švenčiausiu (A. Baranauskas, Lit. Mundarten,264 psl.), kaip ir. Šventajai Nėries intakui.

Baigiant šias visas pastabas tenka apgailestauti, kad autoriui neteko pasinaudoti Lietuvos Apgyventomis Vietomis, iš kur taip pat dar visa eilė naujų vietovardžiu būtų paaiškėjusi, nei smulkiu Lietuvos žemėlapiu, kuris būtų autoriui padėjęs daugelį tokių vietovių sujungti būriais ir tuo pačiu patikslinęs kai kuriuos sprendimus. Taip pat nesunaudota ir Tautosakos Darbų III, t., kur psl. 161-4 pateikti vietovardžiai susiję su Perkūno vardu, o kartais viena kita ta pati vietovė ir šiame sąraše minima. Lygiai taip pat jis reikalingas papildyti prof. Z. Ivinskio Sen. Lietuvių Religijos Bibliografijoje sužymėtais vietovardžiais. Šia medžiaga papildytas naujas leidimas jau būtų gana apypilnis. Tačiau jau ir už tokį, kokį šiose sąlygose mums davė prof. Ed. Šturmas, darbą mes esame dėkingi, nes jis lietuviui tautotyrininkui gana gerai padeda susigaudyti senojo kulto vietovėse. Būdami autoriui dėkingi už šį darbą, kartu jam darome ir vieną nei kiek nemažesnį priekaištą: šiame darbe autorius prasilenkė su lietuvių tautos istorine tiesa ir jos gyvybiniais siekimais. Vilniaus sritį autorius įskaitė lietuvių tautos plotuosna, jos neišskyrė iš Lietuvos Valstybės žemių, bet ramiai nusilenkė 1939 m. vokiškajai neteisybei: Klaipėdos kraštą paliko už Lietuvos ribų, tarytum šios žemės lietuvių tautai ir Valstybei niekados nepriklausė. Tiek Vilniaus sritis, tiek Klaipėdos kraštas, lygiai taip pat ir žemių dalis kairėje Nemuno pusėje buVo ir yra lietuviškosios sritys, nežiūrint kurią dieną koks ginklas jas pasisavino. Tai vis žemės, kurios priklauso vien tik lietuvių tautai ir yra neatskiriama Lietuvos Valstybės dalis, taip, kaip pvz. Latgala ar Kuršas — nuo Latvijos, nežiūrint, jog ir ten kartais visokių „teisėtų“ savininkų atsiranda. Tos atviros tiesos šiame darbe pasigedome ir tikime, kad prof. Ed. Šturmas sekančiuose darbuose ją suras taip pat, kaip jis mums surado daugelį jau nebežinomų senųjų kulto vietų.

2. Asso. prof. dr. J. Balys, LITAUI-SCHE HOCHZEITSBRXUCHE, 78 psl. in 80, Hamburg. 1946. (-- Contributions oi Baltic University. Nr. 9).

Mums gerai pažįstamas lietuvių tautosakos tyrinėtojas, daugelio tautotyrinių darbų autorius, Liet. Tautosakos Archyvo ilgametis vedėjas prof. dr. J. Balys pateikia nemažą studiją apie mūsų vestuves. Šiai studijai sunaudota daugelis spausdintųjų darbų, paremiant jų žinias ir gausia LTA rankraštine medžiaga.

Toji medžiaga šiuo metu mums itin brangi ir reikšminga, nes esame visai atskirti nuo tautosakos pagrindinių šaltinių. Iš kitos pusės ji ir gyvas liudininkas, kad autorius šiam darbui medžiagą jau seniai bus rinkęs ir ją studijavęs, būtent, joj pats darbas nėra taip sau, bet rimta studija.

Trumpamą įvade apžvelgęs autorius vestuvių laiką ir vestuvių vyksmo asmenis, tuojau pereina prie pagrindinių lietuviškųjų vestuvių vyksmo dalių ir jas gana išsamiai peržvelgia. Vėliau autorius visą lietuviškųjų vestuvių medžiagą dar kartą suima, išskiria iš indoeuropiečių paveldėtuosius bei mūšį pačių prisidurtuosius vestuvių vyksmo elementus. Kitaip sakant, autorius visą mūsų vestuvinę medžiagą įžvelgia istoriniu žvilgiu ir jų raidą suima laike.

Lietuviškose vestuvėse autorius išskiria atskirais skirsneliais šiuos pagrindinius vestuvių tarpsnius: piršlybas, sutartuves, sutuoktuves, varžytines, sutiktuves, vaduotuves, sugultuves, keltuves, gaubtuves, įvestuves ir sugrįžtuves. Trumpai peržvelgdamas šiuos tarpsnius, autorius paliečia ir. mūsų vestuvių visą problematiką: lietuviškųjų vestuvių išsivystymą.

Kai kurie mūsų tautotyrininkai tebesilaikydami XIX a. etnologinių pažiūrų, buvo „išradę“ mūsų vestuvėse tebeslypinčius vogtinių it pirktinių vestuvių pėdsakus. Čia prisimename dr. J. Baldausko-Baldžiaus darbus, k. a. Pirktines, vestuves, MT, X. ir Vogtines vestuves, D ir D, IX. Abu šie didelės apimties darbai pasirodė mūsų Universitetų žurnaluose ir buvo susilaukę stiprios kritikos, o vėliai net labai aitrios polemikos (Vairai ir Liet. Žinios). Vestuvių metu pasireiškiantieji „šalių“ nesutikimai (vartų uždarymas, ginčai, nuotakos jieškojimas, vaduotuves ...) atrodo bus greičiau tik priimtuvių apeigos, negu vogtinių vestuvių nuolikos. Šią mintį atsargiai yra iškėlęs savo disertacijoje jau Pr. Meškauskas — Germantas; ją iškelia prieš anas visas pasakas ir šio darbo autorius (15 psl.).

Labai įdomiai, nors ir trumpai autorius peržvelgia jaunosios atsisveikinimą, t. y. išstojimą iš savo namų bendruomenės, pereinant į kitų namų bendruomenę. Tas atsisveikinimas, ryšio su namais nutraukimas pas mus vyksta pasiimanti savo namų duonos ir ugnies atsisveikinant su namų dvasiomis ir savu židiniu (bučiuodami stalą)... Tai vis didžiosios mūsų vestuvių problemos, teįmanomos, spręsti lietuviškosios kultūros visumoje, neatsietos nuo kitų indoeuropiečių tautų papročių, o ne kaip kurią dieną koki saulė vienam ar kitam autoriui pašvietė. Šios knygutės autorius visas tas problemas ima visoje jų visumoje, neatsiejęs nuo kitų tautų, bet visa įžvelgdamas giliu tautotyrininko žvilgiu. Tačiau ir labai kritiškas būdamas autorius, vis tik kartais ir lietuviškosna vestuvėsna įneša mums jau svetimų dalykų. Čia turiu mintyje mirusiųjų apvesdinimą ir „sodus“. Mirusiųjų vestuvėms mes dar turime per maža medžiagos, kad jas galėtume kelti ir atskiru skirsniu apie jas kalbėti, nežiūrint jeigu tokios vestuvės pas slavus plačiai paliudytos. Iškilmingesnės jaunuolio, — ės laidotuvės ir ilgesni bei didesni šermenys gali turėti ir kitą prasmę, kilusią iš taip vadinamos „mirusiojo dalios“. Kiekvienam mirusiajam, žmonių supratimu, reikia atiduoti jo dalis, kitaip pasilikusiems nesiseks gyvenimas. Todėl likusieji broliai savo šeimos mirusiajam „atiduoda dalį“, suruošdami geresnius šermenis, nes jis vis tiek kada nors pasiėmęs būtų, o jos neatidavus — kitu būdu pasiimsiąs. Lygiai taip pat jaunuolį palydi visas kaimo jaunimas, nes jis paprastai juos pirma užsiprašo paskutinį kartą palydėti. O ką užsiprašė, reikia ir įvykdyti, nes tai mirštančiojo prašymas. Antra, senuosius lydi daugiau seniai, mirusiojo amžiaus draugai. Tai visai paprasta, jei jaunuolį palydi jaunimas ir sumeta kapan gėlių ir t.t., nes gėles kapan meta kartais ir senimas savo draugams.

„Sodas“, kuriam autorius skiria palyginti daug vietos (50-2 psl.), nėra visuotinai mūsuose praplitęs ir tepažįstamas vien tik dzūkams, o iš dalies - rytų aukštaičiams. Žemaičiams „sodas“ dar nežinomas; jis dar jų nepasiekė. Prieš 70 m. „sodo“ nepažino dar nei Rokiškio, nei Zarasų apylinkės. Tada buvo išperkamas tik rūtomis kaišytas stalas, šiose apylinkėse „sodas“ atsiradęs „tik su ruskiais“, t. y. po 1863 m. kolonizavus šias apylinkes. Tą man tvirtino visi senieji vestuvių žinovai: senieji piršliai ir didieji dainininkai. „Sodo“ nelietuviškumą liudija dar ir slaviškieji terminai, susiję su šiuo papročiu. Taip ir „sodo“ dainos yra imtinai perkimštos slavizmais, kitos net verstinės, jau nekalbant, kad jų ir priešpaskutinis skiemuo kirčiuotas, t. y. nelietuviškos nė savo metrika. Iš kitos pusės reikia pastebėti, kad vestuvių namuose visada daromas „setynas“, kuris vietomis ir „sodu“ vadinamas. „Sietynas“ pinamas iš šiaudų ir spalvotų popieriukų (plg. žemaičių „varstinius“), pakabinamas vienas, o kartais ir keli (didelis, mažais apsuptas), palubėje, virš Stalo. Tame „sietyne“, kartais ir šalia jo, yra kabinamos iš šiaudų pintos paukštės, kurios vėliau atsiduria dažnai ir „sode“. Tačiau „sietynas“, visada tik papuošalas, jis vestuvėse neparduodamas, nors dažnai vestuvininkų drauge su „sodu“ nugriebiamas ir sunaikinamas. Šiaip „sodas“ greta „sietyno“ kabinamas, retai po „sietynu“. Ir kai visi vestuvių namai išpuošiami žalumynais (vainikais ar šakelėmis), tai „sietynas“ niekada jų nemato; jis išlieka grynas rankų darbo papuošalas.

Toliau savo studijinėje lietuvių vestuvių apžvalgoje autorius taip pat trumpai apžvelgia mūsų dainas, papuošalus ir dar vieną kitą retesnį paprotį. Santraukinėje dalyje suskirsto vestuvių elementus į paveldėtinius (pagal L. von Schroeder) iš indoeuropiečių protėvynės dienų, dažnus indoeuropiečių tautoms ir mums tik būdingus t. y. lietuvių susidarytus. Iš pastarųjų minėtini: nuotakos skundas svečia šalimi, dainose iškeliama savų namų laimė ir juoda ateitis svečioje Šalyje, visuotinis savosios šalies noras nuotakos neišduoti ir ją iš bėdos vaduoti, linksmos po-keltuvinės nuotaikos sudarymas, brolelių ypatingas sesers (nuotakos) saugojimas, didelis rūpestis, panaudojant burtus, išsaugoti jaunos šeimos vaisingumą ir turtą, ypatingas žalumynų vartojimas ir rūtos prasmuo (simbolis), ugnies ir šviesos reikšmė mūsų vestuvėse, taip pat paprotinis jaunosios šokdinimas (jaunosios šokis). Ir su visais šiais dalykais, tiksliai autoriaus pastebėtais, tenka sutikti, nes kitų tautų vestuvių papročiuse jie yra visai svetimi, taigi tik mums būdingi. Trumpai būtų autoriui dar galima prikišti, kad jis per mažai yra palietęs rūtą, tą būdingiausi šio meto mūsų vestuvių prasmenį. Rūta kaip skaistybės prasmuo yra tik mūsų tautai būdinga. Reikėjo kiek plačiau sustoti ties jos lietuviškuoju prasmeniu, kuris itin mūsų vestuvėse reikšmingas, nes kitose tautose rūta, aplamai, kitos prasmės.

Baigiant, reikia dar pastebėti, kad autorius nenuosekliai vartoja kai kuriuos skolintinius vestuvių terminus: vienus juos paėmęs skliausteliuose paaiškina, jog tai skolinys, o su kitais to nepadaro, pvz. parėdkininkė, maršalka, svočia, bromas... Svetimtautį toks nelygumas gali vien tik klaidinti. Galų gale autoriui tenka padaryti dar vienas didesnis priekaištas: vestuvinė bibliografija labai spragota. Pirmiausia nesunaudota „Naujosios Romuvos“ žurnalo nė vienas straipsnis, o ji kaip tik palyginti daug tokios medžiagos spausdino. Iš senesnių autorių tuojau pasigendi: Gisevius (straipsnių rinkinys), Tilsit, 1881., G1 o g a u,

Otto, Litauen ir Litauer. Gesam-melte Skizzen, Tilsit, 1869. (psl. 118— 120), Hn z , G. C, Die alten guten Sitten in Altpreussen ..., Konigsberg, 1862.-; G eisi e r, V., Svadebnije obriadij y litovcev, (Šeduvos ap.), Pamjatnaja knižka Kovenskoi gub., 1899 (?), 90—104 psl., Baldžiaus, J., Vogtinės vestuvės, Darbai ir Dienos, IX...

Visa suglaudžiant, šia trumpa mūsų vestuvių studijine apžvalga tenka vien pasidžiaugti, pageidaujant, kad autorius ją išspausdintų praplėstą, sunaudojant visą tuo klausimu turimą aprašų medžiagą.

Be grynų lituanistinių leidinių Baltų Universitetas davė ir pora kitų tautotyrinių darbų, ankštai susijusių su Lietuvos proistore. Tie darbai, tiesioginiai vien Latviją teliečia; bet meta naujos šviesos ir Lietuvos praeičiai. Iš jų minėtini du:

3. E d. Sturras, Die erste schnurkeramische Siediung in Lettland, 14 psl.,

in 80, Hamburg. 1946. (= Contributions of

Baltic University, Nr. 17).

Šiame darbe prof. Ed. Šturms duoda Rutenikių (Jelgavos apskr.) virvelinės keramikos sodybos kasinėjimų davinius ir radinių nuotraukas. Jos radiniai suriša virvelinės keramikos radinius, kurie rasti Rytų Prūsuose ir suomiškose srityse. Autorius palygina juos ir su Lietuvos radiniais.

4. A. Dremans, Pollenanalytisehe

Datierung arch&ologischer Funde von

Sarnate, und die Entwicklungsgeschichte

des Sarnate-Moores, vorlSufige Mitteilungen, 20 psl. brėž. ir eldijos nuotrauka, Pinneberg, 1947. (= Contributions of Baltic University, Nr. 28 (!) [= 23]).

Sarnatos pelkėje, netoli Sembos ežero buvo užtikta žalvario amžiaus radinių (žalvarinis atkraštinis kirvukas) ir visai netoliese, kitoje pelkėje, dvi eldijos (skobtinai iš vieno medžio padaryti laiveliai). Iš vienų radinių šiuo atveju buvo labai sunku nustatyti sodybų laikas, todėl buvo patikrinta analyzės keliu durpyno amžius. Autorius ir duoda šiame laikiname pranešime tuos analyzės duomenis, būtent, visus radinius priskiria 800—400 m. prieš Krist, t. y. naujesniajam žalvario amžiui.

Tikslus šių radinių datavimas svarbus ir mums, nes atkraštinių žalvarinių kirvukų esame radę ir savo krašto pelkėse. Taip pat turime labai artimą. Šiaulių apylinkių pelkynuose rastą eldiją, kurią iškasant, durpyno analizė nebuvo padaryta.

Iš šios trumpos minėtųjų leidinių apžvalgos matyti, kad Baltų Universiteto tautotyriniais leidiniais tenka tik pasidžiaugti: tautotyrinis darbas nesustojo ir tęsiamas visomis sąlygomis. Taip pat tenka pasidaryti ir mūsų tautotyrininkams išvadų, nes mūsų kaimynai truputį judresni. Ar nevertėtų ir mums kiek pasispausti, atsakant naujais darbais.