Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ LITERATŪRA TAUTOS TARNYBOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS MACIŪNAS   

l.

Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės
tarnas ..

Vaižgantas.

Mūsų literatūra nuėjo ne tokį jau trumpą 400 metų kelią. Vis dėlto, nedrąsu būtų ją lyginti su kitų senos kultūros tautų turtingomis literatūromis. Nerasime pas mus plačiai visame pasaulyje išgarsėjusių rašytojų. Nerasime į visas kultūrines kalbas išverstų veikalų, tapusių jau visos žmonijos nuosavybe. Tačiau ne kūrybinių sugebėjimų stoka, — juk mūsų liaudies dainose randame tiek puikiausios poezijos pavyzdžių, — o nelemtos istorinio likimo sąlygos sukliudė mūsų literatūrai plačiau suklestėti. Veikli ir neabejotinai gabi lietuvių tauta, ryžtingai organizuodama tokią stiprią valstybę pačiame bepriešgyniaujančių Rytų ir Vakarų pasaulių slenkstyje, atliko svarbią istorinę misiją. Betgi tam dideliam uždaviniui vykdyti ji išeikvojo savo kūrybinę energiją, kurios, deja, nebepriteko dar ir savos aukštesnės kultūros išugdymui. Tai buvo mums didžiai pragaištinga tautiniu atžvilgiu. Vadovaujančiam Lietuvos luomui nutautus, o svetimai kalbai tapus valstybine ir apskritai kultūros kalba senojoje Lietuvoje, lietuvių literatūra, žinoma, negalėjo išaugti platesniu mastu. Ji buvo priversta ilgą laiką apsiriboti siaura religinės raštijos ir kuklių liaudies knygelių sritimi. Vėliau, kai atgimstančios tautos kūrybinė galia būtų, be abejojimo, netrukusi pasireikšti ir literatūroje, kietas smūgis ištiko mūsų raštiją: normalų mūsų literatūros plėtojimąsi kelioms dešimtims metų sustabdė brutalusis spaudos draudimas. Tiesa, kova dėl spaudos grūdino visuomenę ir buvo tikra jos tautinio ir net politinio sąmoningumo mokykla. Betgi, antra vertus, sunku būtų ir reikalauti kokių ypatingų literatūrinių vertenybių iš to laiko, kada tik slaptai galima buvo platinti tuos nedidučius Prūsuose spausdinamus laikraščius ar plonytes knygeles, kada reikėjo kaupti visas pastangas, gelbstint bebundančios tautos patį likimą, kada vėl, kaip kadaise, teko kovai eikvoti tautos kūrybinę energiją.

Vis dėlto, mūsų literatūra, kad ir nepasiekusi kokių ypatingai stambių kūrybinių laimėjimų, nusipelno mūsų meilės ir pagarbos ypač dėl tam tikro tauraus bruožo, lydėjusio ją per visą sunkųjį jos istorijos kelią. Ji visą laiką buvo, vaizdžiai tariant, aktyvioje tautos tarnyboje. Mūsų rašytojai niekuomet neišleido iš akių savo tautos ir visuomenės reikalų. Jiems nerūpėjo tik visai žmonijai bendrųjų, tegu ir labai aukštų bei kilnių, minčių išreiškimas; dar labiau svetima buvo jiems ir abstrakčioji grynojo meno kūryba; o jau anaiptol nebuvo literatūra jiems kokia tuščia laisvalaikio pramoga ar juoba tik pelno šaltinis; juk iš savo kūrybos mūsų rašytojas dar negalėjo net pragyventi. Mūsų istorija nepažįsta turtingų bei galingų mecenatų, kurie kitose tautose ne tik paremdavo materialiai, bet ir padėdavo iškilti nevienam rašytojui. Ne turtais apdovanoto ir laurų vainiku pagerbto poeto tipas būdingas mūsų literatūros istorijai, o daukantinė darbo ir vargo pelė. Pažvelgę istorijon, matysime, kad pas mus net ir mažas kuklių sugebėjimų rašytojo darbas paprastai buvo dirbamas kaip didi pareiga savo visuomenei ir tautai: Ir tikrai, labai retos kurios kitos tautos istorijoje rašytojo sąvoka taip artimai būtų susijusi su patrioto visuomenininko sąvoka.

Vienas iš ryškiausių šiuo atžvilgiu pavyzdžių mūsų literatūroje bus buvęs, be abejojimo, Vaižgantas. 1932 m. atsakydamas į „Naujosios Romuvos“ literatūrinę anketą, kurioje be kitų buvo ir klausimas: „Kodėl Tamsta rašai?“, jis labai būdingai pasisakė:

„Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau —jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas ji įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas. Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, nesiskundžiu ir nusikunigavęs nesijaučiu. Liepė būti žurnalistu, buvau. Liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionierium, tik ne anarchistu (buvau kviestas vieno tilto sprogdinti), buvau. Liepė profesoriauti, profesoriavau pačioje aukštojoje mokslo įstaigoje. Jei būtų liepę važiuoti į Anglų karalių, turbūt, buč važiavęs savo gėdai, temokėdamas tarptautinės konversacijos: „varlė mušė paprūdėj trprukšnumėj“, su ta viena tauškalia Kaušakio kvalifikacija. Nei rašyt, nei skaityt, o visur vežiojo karaliautų — kalbėtų ir rašytų.

Niekas ir iš liepėjų nepaklausė, ar gana turiu tinkamo pasiruošimo, kaip nesiklausiau ir aš pats savęs. Kai numirsiu, jūs mane iškimškite ir pastatykite universiteto zoologijos salėje, o varinėje lentelėje, kaip Radvilo šernui, parašykite: „Naš postriel viezdie pospiel“ (Mūsų vijurkas visur suspėjo); vadinas, kokiais „veikėjais“ teko Lietuvai pradžioje savo pakirdimo verstis.

Ot, ir tasai nelemtas rašymas. Liepia — rašau. Atsiųskite kurį žingeidą, aš jam įrodysiu, jog 90% mano raštų yra man, taip sakant, iš gerklės ištraukta: parašyk tą, parašyk tam galui. Vadinas, ne aš savo raštus paleidžiu kam suprovokuoti, bet mano raštų tuo ar kitu laiku buvo reikalauta.“

Peržvelgę mūsų raštijos istoriją, matysime, kad tas visuomeninis bruožas, toks ryškus Vaižganto rašto veikloje, yra daugiau ar mažiau nesvetimas ir kitiems mūsų rašytojams.

2.

...lietuvinikump ir žemaičiump.

Mažvydas.

 

Mūsų literatūros angoje stovi kuklus Karaliaučiaus studento, vėlesniojo Ragainės kunigo Martyno Mažvydo katekizmas. Neįspūdinga taigi patį mūsų raštijos pradžia. Kai kas net ir visą mūsų senąją raštiją ironiškai suniekina katekizminės literatūros vardu. O, vis dėlto, nederėtų pamiršti, kad ir kitų Europos tautų dabar tokios turtingos literatūros prasidėjo lygiai tokiais pat religiniais raštais. Be to, Mažvydas neabejotinai nusivokė, kad jo katekizmas nėra tik paprasta eilinė religinė knygutė, bet kad tai buvo pirmoji lietuvių knyga, taigi reikšmingas mūsų kultūros Įvykis, nevieno jau seniai laukta naujiena:

Makslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,

Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.

Regėti to norėjo savo akimis,

Taip ir išgirsti savo ausimis.

Jau nu ką tėvai niekada neregėjo,

Nu šitai vis jūsump atėjo.

Jau ir grynai išviršinės žymės rodo, su kokiu mostu buvo ta pirmoji knyga leidžiama. Štai kuklus katekizmėlis, prie kurio pridėta kiek giesmių ir dar keturi puslapiukai elementoriaus, turi porą prakalbų, aiškinančių lotyniškai ir lietuviškai leidinio reikšmę visai Lietuvai. Skambiu lotynišku ketureiliu, adresuotu Ad Magnum Ducatum Lituaniae (Didžiajai Lietuvos Kunigaiktystei), autorius kreipiasi į garsingąją Lietuvą (Lituania clara), skirdamas jai savo knygą. Paskui eina ilgoka lotyniška prakalba, kurią yra parašęs pats to meto Karaliaučiaus universiteto rektorius Fridrichas Staphylus, mokėjęs lietuviškai. Savo paties prakalbą Mažvydas net sueiliuoja:


Broliai, seserys! imkit mane ir skaitykit...

Tuos mūsų pirmosios knygos žodžius galėtume įrašyti kaip prasmingą motto visai mūsų literatūrai ligi pat pastarųjų dienų.

Mažvydo knygos toli gražu nebuvo atsitiktinis vieno asmens iniciatyvos padaras, kaip ir pats Mažvydas nebuvo mūsų pirmasis rašytojas. Jau pora metų prieš Mažvydo katekizmo išspausdinimą mirė pirmieji žinomi lietuvių rašytojai, žymieji Karaliaučiaus universiteto profesoriai Stanislovas Rapolionis ir Abromas Kulvietis, kurių kelios giesmės pateko į Mažvydo knygas. Turėjo Mažvydas dar ir kitų talkininkų bendradarbių. Ilgainiui atsirado Mažojoje Lietuvoje ir daugiau rašytojų, kuriems rūpėjo žmonių religinis švietimas lietuviškąja knyga. Adomo Šimelpeniko eiliuotos prakalbos prie 1755 m. Šv. Rašto leidimo žodžiais betariant, tokios knygos labai reikalingos,

Nes be to tu, Lietuva,

Pasiliktumbei akla.

Susipraskis, ko tau reik,

Jei tau Dievs knygas įteik.

Meldžiu, neužmerk akis,

Meilyk pasinaudotis

Šito brangio žiburio,

Danguna tau šviečiančio.

Tiek Šimelpenikas, panašiai ir kiti autoriai kreipėsi ne į kokią abstrakčią tikinčiųjų bendruomenę, o į savo žmones, lietuvius, turėjo galvoje savąjį kraštą, Lietuvą, kurios garbė ir nauda jiems labai rūpėjo. Mažvydas, kaip matėme, vadino ją garsingąja; Bretkūnas, Šimelpenikas ir kt. — mieląja. Antai Bretkūno postilėje (1591 m.) randame tokius posakius: „Tu, mano miela Lietuva, dabokis...“, arba „Pamesk gi, miela Lietuva, melstisi aitvarą, žemėpačius ...“ Cituotosios Šimelpeniko prakalbos net pati antraštė — „Lietuvos nepakentė nepagyręs“ — rodo autoriaus patriotinį nusiteikimą.

Nors pagrindinis jų visų rašto veiklos tikslas buvo grynai religinis, bet nesvetimas dažnam iš jų buvo ir platesnis lietuviškasis reikalas, pvz., lietuvių kalbos kėlimas, kad ji prilygtų kitas kultūrines kalbas. Antai prakalboje prie „Žemčiūgos teologiškos“ 1600 m. kun. Z. Blotna (Žacharias Blothno Lietuwos klibons Tilszeie) rašo, kad ta knyga esanti didžiai vertinga, nors „dėliai sunkybės žodžiu, mūsų lietuviškame liežuvy nepriprastų, nekuriosa vietosa kaip pareitisi negalėjo taip guldoma būti“; jis tikisi iki dienai galės pagerinamas būti, kur mažu savo čėsu nūn mums stokojančių žodžių vietoj kiti pagal dienišką paprotį rasisi, prieg ko ir šis mūsų lietuviškasis liežuvis lig kitais liežuviais šlovnu stosisi“; juk ir kitos kalbos tą patį yra išgyvenusios: „Kadgi ir kitosu liežuviosu taip buvus pavaizdos išrodo; vaizdėk tiktai Daktaro Lutheraus pirmąją ir paskiausiąją vokiškai perguldytąją Bibliją; čia pirmoji tau bus jau kaip naktis, o paskiausioji toji vietoj kaip diena,“ — ir susirūpinęs lietuvių kalbos „šlovnumu“, Blotna reiškia tikrai patriotinį pageidavimą: „Jeng ant to ir mūsų lietuviškasis liežuvis ateit galėtų“.

Tokiu tad būdu tiems rašytojams rūpėjo ne tik Dievo, bet ir Lietuvos garbė. Jie juto, kad savo raštais nusipelno ne tik Dievui, bet ir. Lietuvai. Prisiminęs vieną tokių vyrų, kurie darbavos Lietuvos raštijai ir švietimui, Šimelpenikas gražiai išreiškė ne tik savo vieno mintį:

Bus paminklas jo garbės,

Kol tik Lietuva stovės.

3.

Ne žemės derlingumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies malonumu, ne miestų bei pilių stiprumu gyvuoja tauta, bet labiausiai išlaikymu ir vartojimu savo kalbos, kuri didina ir laiko visuomenę, jos santaiką ir brolišką meilę.

M. Daukša.

 

Didžiojoje Lietuvoje lietuviškos knygos pasirodė keliasdešimt metų vėliau kaip Mažojoje. Reformacijos banga, užliejusi visą kraštą, sudarė rimtą grėsmę Lietuvos katalikybei. Gelbėdama savo jau besilpstančias pozicijas, Katalikų Bažnyčia buvo priversta labiau susirūpinti lietuvių kalba. Mat, ligi tol neatkreipus deramo dėmesio į lietuvių kalbą ir tiesiog stokojant pakankamai lietuviškai mokančių kunigų, plačiosios masės iš viso menkai dar tebuvo sukrikščionintos.

Bet tos siaurai religinio gyvenimo aplinkybės buvo gal daugiau tik skatinamasis akstinas, tik pati artimoji tiesioginė priežastis lietuviškoms knygoms atsirasti. O šiaip jau pagrindinė sąlyga, išugdžiusi mūsų raštiją, buvo aukštas XVI amžiaus Lietuvos kultūros lygis. Pasididžiavimo vertas Lietuvos statutas, moderni aniems laikams agrarinės politikos atžvilgiu valakų reforma, savas istorines tradicijas Lietuvos visuomenėje ugdžiusi ir gražiai klestėjusi metraštija, visuomenines negeroves įžvalgiai kėlusi ir valstybės politines teises sumaniai gynusi publicistika, pirmųjų spaustuvių steigimas Vilniuje ir provincijos didikų rezidencijose, tamprūs kultūriniai ryšiai su Vakarais, mūsų jaunimo veržimasis į užsienio universitetus ir pagaliau savosios akademijos atidarymas Vilniuje — tai keli faktai, rodą kultūrinių interesų gyvumą XVI amžiuje.

Štai tuo laiku, kūrybinei minčiai vaisingai besireiškiant įvairiose visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo srityse, išaugo ir lietuvių raštija. Ji pasirodė verta anos šviesiosios gadynės. Paimkime, pvz., žemaičių kanauninko Mikalojaus Daukšos iš lenkų kalbos išverstąją postilę (evangelijas aiškinančių pamokslų knyga). Ji daro tikrai kultūringo leidinio įspūdį. Jos graži ir tauri kalba su tokiu rūpestingumu ir nusimanymu tobulinta, kad ir šiandie yra neišsenkamas lobynas lituanistams kalbininkams. Ne be reikalo jos autorius vadintas mokslo vyru (vir doctus).

XVI amžius ne tik kultūrinio pakilimo gadynė. Pastebime tada ir stiprų patriotinį sąjūdį. Politiniai Liublino unijos laikų ginčai su lenkais perėjo ir į plunksnos kovą. Antai Vilniaus miesto vaitas Augustinas Rotundas savo rašinyje (1564 m.) gabiai gynė Lietuvos tezes. Tiesa, tas patriotizmas ypač reiškėsi ne tautinėje, bet valstybinėje plotmėje, būtent, kaip kova dėl Lietuvos valstybinio savarankumo. O tačiau prof. A. Voldemaras, tyrinėdamas tą laikotarpį, įtikinamai iškėlė ir tam tikrą patriotiškai tautinę srovelę, atsirėmusią etniškais lietuvių pradais. Jau XVI amž. viduryje Mykolas Lietuvis — ir ne tik jis vienas — smerkė gudišką Lietuvos oficialinių raštų kalbą, kaip mūsų priešų kalbą, ir reikalavo vartoti lotynų kalbą. Pastaroji nebuvo jam tik bendrasis humanizmo kultūros dalykas, bet ir opus tautinis reikalas, nes jis pagal populiarią ano meto pažiūrą laikė lietuvius tiesioginiais romėnų įpėdiniais. Betgi šalia tų patriotų lotyninkų buvo žmonių, susirūpinusių jau ir lietuvių kalba. Jie spietėsi apie žemaičių vyskupą. Merkelį Giedraitį.

Tos tautiškai patriotinės tendencijos ypač ryškios garsiojoje lenkiškoje Daukšos prakalboje prie postilės. Daukšai lietuvių kalba nėra tik tinkama priemonė skelbti Dievo žodį plačiuose Lietuvos sluogsniuose, bet jam tai ir gimtoji kalba, kuri buvo jau stumiama vis labiau beįsigalinčios lenkų kalbos ir kurios išlaikymo svarbą tautai jis taip iškalbingai įrodinėjo, drauge smerkdamas tuos, kurie paniekino savo gimtąją kalbą.

Tai ir buvo vienas iš pagrindinių Daukšos tikslų, leidžiant postilę. Jam buvo svarbus ne tik grynai religinis uždavinys — skleisti Kristaus mokslą lietuviškai kalbančioje gyventojų masėje, bet gal nemažiau rūpėjo duoti savo darbu pavyzdį, kaip reikia mylėti ir gerbti gimtąją kalbą. Štai kaip jis rašė: „Pagaliau jei aš ir jūs visi neturėtumėm iš tų lietuviškai verstų knygų kitokios pagalbos ir naudos,- pakaks man ir to, kad tuo nors ir mažu savo darbu duosiu, kaip manau ir geidžiu, mūsiškiams progą ir paskatinimą mylėti, išlaikyti ir ugdyti gimtąją kalbą, nes tai mums visiems D.L.K. (Didž Liet. Kunigaikštystės) gyventojams yra, kaip sakyta, labai svarbu“.

Kultūrinio gyvenimo sąlygos, jau pat pradžioje suminėtos, vertė mūsų rašytojus apsiriboti religinių raštų sritimi, bet tai anaiptol nemažino jų patriotinio užsimojimo. Noras patarnauti tėvynei įkvėpė jų darbą. Taip ir Daukša pasisako, kad mintis versti garsiąją Vujko postilę jam atėjusi besvarstant, „kuo galėčiau patarnauti savo gimtajam kraštui ir jam kaip nors galėčiau padėti“. Taigi ir Didžiosios Lietuvos raštija nuo pat pradžios tvirtai atsistojo tautos tarnybon.

4.

(Žemaičiuose) beveik visi kaimiečiai yra raštingi, bažnyčiose meldžiasi iš knygų.

Kolumb. pamiętnik opisom podrožy, 1828 I p. 209.

 

Daukša ir Sirvydas tai, be abejojimo, stambiausi vardai mūsų senojoje Didž. Lietuvos raštijoje. Dėl gražios senoviškos kalbos jų raštai ir šiandie kalbininkų labai vertinami. Ilgainiui tačiau lietuviškoji knyga sumenko, o jos kalba suprastėjo. Tiesa, gal neteisinga būtų tuos laikus vadinti visiško Didž. Lietuvos raštijos nuskurdimo gadyne, kaip kad seniau buvo mūsų literatūros istorikų pasakoma, bet, antra vertus, negalima ginčyti, kad XVIII amžiuje Didž. Lietuvos leidinių daugumo kalba buvo, vaizdžių Vaižganto pasakymu, prišiukšlinta barbarizmų aibės ir dažnai išvirsdavo kažkokiu bjauriu žargonu. Štai, pvz., kaip skamba mūsų populiariausios XVIII amž. knygos antraštė: „Bromą atverta ing viečnastį. Par atminimą paskutinių daiktų. Su spasabais disponavojimo mirštančių ant ščėslyvo smerčio. Su spasabais ratavojimo dūšių, čyščiuj kentančių. Taipogi apie kitus artikulus vieros šventos su trumpais pamokslais ir priklodais, iš pavožnių autorių išrinktais. Par kunigą Mykolą Olševskį...“ O vis dėlto toji knyga susilaukė nemažiau kaip dvidešimt leidimų, kol pagaliau vysk. Valančius uždraudė ją bespausdinti, nes ji tik prietarus žmonėse skleidusi. Negeresnės bent kalbiniu atžvilgiu buvo ir kitos ano meto knygelės: „Altorius duchaunas“, „Balsas širdies“, „Knyga Juozapo apie visokias broctvas“ ir t. t. Kur joms ir besilyginti su puikiomis Daukšos ar Sirvydo knygomis!

O tačiau ir jų reikšmės negalime nuneigti. Pirmosios mūsų knygos buvo dar labai negausios. Be to, jos, — pvz., tokia Sirvydo pamokslų knyga, — buvo skiriamos ne plačioms masėms, kurioms knyga buvo dėl nemokėjimo skaityti neprieinama ir todėl dar nereikalinga, bet kunigams, kad padėtų jiems pastoracijos darbe. Visai kitokį vaizdą matome XVIII amžiuje. Mūsų bibliografija rodo tokį spartų lietuviškų knygų skaičiaus didėjimą, kad mes esame priversti konstatuoti savotišką nuostabų persilaužimą mūsų raštijoje. Ypač pagausėjo leidinių antroje XVIII amžiaus pusėje, kada Didž. Lietuvoje vieneriems metams tenka vidutiniškai po pustrečios knygos, tuo tarpu XVIII amž. vos viena knyga keleriems metams.

Taigi lietuviškos knygos pareikalavimas smarkiai išaugo. Spaustuvės jį tenkindamos ir, žinoma, suinteresuotos pelnu, dažnai savo iniciatyva perspausdinėjo senesnius leidinius ir dėl savo nerūpestingumo dar labiau gadino kalbą. Tačiau, kaip ten bebūtų, tos knygos, — visokios maldaknygės, giesmynai, elementorius, taigi jau masinio vartojimo knygos, — plačiai sklido liaudyje ir neabejotinai kėlė jos raštingumą. Ir štai, pvz., visą eilę liudijimų randame pas įvairius XIX amžiaus pradžios atsiminimų autorius, kad tada Lietuvoje, bent Žemaičiuose, retą valstietį galima buvo pastebėti bažnyčioje be maldaknygės.

Tokiu būdu didysis tų, kad ir negrynos kalbos, o dažnai ir menkučio turinio religinių knygelių nuopelnas mūsų tautai yra tas, kad jos išmokė mūsų liaudį skaityti ir tuo plačiau pravėrė jai vartus į kultūrinę pažangą.

5.

O jūs vargdieniai, jūs vyžoti nabagai.

Donelaitis.

 

Tuo metu, kai susmulkėjusioje Didž. Lietuvos raštijoje viešpatavo „Bromą atverta ing viečnastį“, Mažojoje Lietuvoje iškilo mūsų senosios literatūros pažiba — Kristijonas Donelaitis. Tai mūsų pirmasis jau tikrai europinio masto rašytojas. Net ir svetimieji tai jau yra pastebėję. Antai kalbininkas A. Aleksandrovas, nagrinėdamas Donelaičio kalbą, jo kūrinio grožiu susižavėjęs, pažymi (1886): „Jei Donelaitis būtų savo kūrinius rašęs viena iš kultūrinių kalbų, jis būtų visų pripažintas didžiųjų dainių eilėje vienu iš pirmųjų.“ Ir iš tiesų, Donelaitis būtų galėjęs atsistoti ano meto naujųjų literatūros kelių jieškotojų eilėn, jei jo kūriniai būtų buvę žinomi ir kitoms tautoms. Tikra literatūrine naujove būtų padvelkęs ryžtingas Donelaičio atsisakymas nuo Įprastųjų pseudoklasinių stiliaus šablonų gamtos aprašymuose; gaiviu šviežumu būtų atšokę nuo madingų tada saldučių kaimo idilių sentimentalaus dirbtinumo stiprūs realistiniai nepagražinto būrų gyvenimo vaizdai; na, pagaliau pati eilėdaros forma, skambieji Donelaičio hegzametrai, būtų stebinę savo originalumu.

Betgi ir turėdamas tokį stiprų talentą, ir neabejotiną literatūrinę nuovoką, Donelaitis anaiptol nesirūpino siekti tik grynai meninių tikslų. Visų pirma jis turėjo prieš akis vyžotą lietuvį būrą ir jo gyvenimo opiuosius, reikalus. Didaktinis elementas kyšote kyšo iš jo veikalų. Aprašydamas sunkius būro vargus, reiškė jam savo nuoširdžią užuojautą; matydamas jo didelį skurdą, davinėjo jam naudingų ūkinių ir kitokių praktinių patarimų; nenutylėdamas tačiau ir jo ydų, nors tėviškai, bet. stačiokišku kaimo stiliumi neiškentė jo nepabaręs. Skaitydami „Metus“, taip ir juntame, kad Donelaitis visą laiką lyg ir kalba su baudžiavos prislėgtu būru, jį guodžia, moko, bara... Čia į juos švelnutėliai, su šilta meile kreipiasi:

Ak, lietuvninkai, širdingi mano broleliai...

O jūs vargdieniai, jūs vyžoti nabagai...

Čia vėl prabyla rūpestingo pamokslininko tonu:

Tu, niekings žmogau, mokykis čia pasikakint...

Ak, broleliai, ak, išbuskim irgi pajuskim...

Kartais tačiau net ir visai piktai šūkteri:

Tu, nenaudėli, kam spardai kumelio šonus...

Eik, žioply, eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą ...

Kai kas net mano, kad Donelaitis savo pasakėčias skaitydavęs parapijiečiams pamokslo vietoje.

Rūpėjo Donelaičiui ir bendresnis lietuvybės reikalas. Jis matė, kad gausių vokiečių kolonistų atėjūnų įtakoje viežlybieji būrai ėmė nutausti. Ir ilgėjosi Donelaitis nuoširdžiai tų senųjų gadynių, kada lietuviai, svetimų Įtakų neužkrėsti, laikėsi gražių savųjų papročių:

Ak, kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,

Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė,

Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo!

Liūdna darėsi Donelaičiui, kad, suartėjus su vokiečiais, nyko senoji lietuvių dora:

Daug tarp mūsų yra, kurie durnai prisiriję.

Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin

Ir kaip vokiečiai kasdien į karčiama bėga.

Susirūpinęs dainius prašo:

Ak, lietuvninkai, širdingi mano broleliai,

Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams.

Ir taip savo kūriniais Donelaitis, jo paties vieno laiško draugui žodžiais betariant, „lietuviškai švepluodams, Lietuvą gyrė“.

Taigi savo didžiuoju talentų Donelaitis stengėsi patarnauti mūsų žmonelėms ir net iš viso stovėti tautos gyvybės sargyboje.

6.

...ką amžiai pagadino,

Čėsas yra sutaisyti.

S. Stanevičius.

 

XIX amž. pradžia — tai svarbi ir įvairiopai įdomi mūsų kultūros istorijos gadynė. Iškilo daug naujų pažymėtinų reiškinių. Visų pirma — tai su Vilniaus universiteto suklestėjimu susijusi sparti viso krašto kultūrinė pažanga. Kitas būdingas dalykas — tautinio budimo daigai, besireiškią ypač vis didėjančiu gimtosios kalbos meilės kėlimu, tos kalbos ugdymu, nagrinėjimu, aukštinimu... Visa tai netruko atsiliepti ir mūsų raštijoje. Šalia religinių raštų matome jau ir tikrą, pasaulietinės mūsų poezijos užuomazgą. Asiranda būrys poetų ypač iš Žemaičių bajorų tarpo, kurie lietuviškai rašinėjo eiles: pašaipias satyras, sąmojingas epigramas, visokius poetinius laiškus, saldutes idiles, retoriškas pseudo-klasines odes ir t.t. Į tą poetų būrį įėjo populiarusis Baublio savininkas Dionizas Poška, žinomasis mokslo ir literatūros mėgėjas žemaičių vyskupas Juozas Arnulfas Giedraitis, Birutės dainos autorius Silvestras Valiūnas, Telšių pavieto teisėjas Antanas Jackus Klementas ir kt. Menkučiai literatūriniu požiūriu buvo tų eilėraštukų daugumas, kalba labai dar neišdailinta, dažnai net ir nesklandi, stilius šlubuojąs. O vis dėlto tų rašytojų užsimojimai buvo dideli ir pagarbos verti. Tuo laiku, kai visą mūsų raštiją dar sudarė bemaž tik vienos labai jau paprastutės religinės knygelės, kai ir pati lietuvių kalba buvo niekinama kaip netikusi mužikų kalba, tuo laiku anie rašytojai stengėsi sukurti lietuvišką literatūrą, kad galėtų įrodyti, jog lietuvių kalba tinkama ne tik liaudžiai skiriamai maldaknygei, bet ir šviesuomenės poezijai ar mokslo veikalams. Antai Simano Stanevičiaus ir Donelaičio pasakėčių leidėjas (išsp. 1829 m.) rašė prakalboje: „Rados vienok vyrai, kurie neužmiršdamys ir neniekindamys prigimtos savo žemaitiškos kalbos, bandė ir joj rašyti pasakas ir tame daikte juk paskutiniais nepasiliko; nesang jie dar darodė, jog lygiai tai yra, taip gražiai ir dailiai gal žemaitiškoj kalboj ką nors rašyti ir aukštas giesmes ir dainas dainiuoti, kaip kitose, jau išdailintose kalbose.“ Panašiai ir Daukantas, dar Vilniuje rašydamas savo pirmąją Lietuvos istoriją „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių", pasisakė: „Norėjau vėl muna raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir žemaičių kalbos, jog kiekvienas norįs gal rašyti lietuviškai, jei tur spėką, lygia dalia, kaip ir kita išdailinta jau kalba“. Poška, siųsdamas Giedraičiui ištaisytus pastarojo raštus, nurodo tai daręs ,,ant paaukštinimo mūsų kalbos skaistybės“. Net ir paprastutes knygeles liaudžiai rengiant, prieš akis stovėjo tas pats svarbus tautinis uždavinys — išlaikyti ir ugdyti savo gimtąją kalbą. Antai stud. Kajetonas Nezabitauskis, 1824 m. leisdamas pirmąjį mūsų iliustruotą elementorių, rašė:

,,Žinau, jog nebūsiu liuosas nug papeikimo, ir gal nevienas iš skaitytojų baus mane už ka norint, bet vien kartu tegul toks neužmiršt ben tikrą mano norą užlaikymo nug prapulties ir užmiršimo vardų ir pavardžių tame liežuvy taip daugel sutvėrimų, atsirandančių ant mūsų prigimtos žemės.“

Tyčia buvo parinkta daugėliau mūsų ano meto rašytojų pasisakymų, kad matytume, jog gilus patriotinis jausmas įkvėpė jų darbą. Tiesa, antra vertus, rasime ir tokių pasisakymų, kurie lyg rodytų, kad jie, pvz., į savo eilėraščius rimtai nežiūrėjo. Antai Poška jaunystę praleidęs varguose ir darbuose, nieko nežinodamas nei apie Homerą, nei apie Vergilijų, Horacijų, Krasickį ir kitus poetus, o ir dabar rašąs ne tam, kad savo vardą garsintų, o senatvėje apluošęs norįs šiaip sau pažaisti. Tačiau tai tebus buvus pseudoklasikų maniera atsiliepti apie poeziją su tariamu jos nevertinimu, tik kaip apie malonią laisvalaikio pramogą. Panašiai, pvz., rusų pseudoklasikas V. K. Tredjakovskis poeziją lygino su desertu, duodamu stalan po sočių pietų, o G. K. Deržavinas — su skaniu limonadu karštą vasarą. Mūsų tipingasis pseudoklasikas Poška lenkiškame laiške vienam bičiuliui humoristiškai apibūdina savo literatūrinės darbuotės metų laikus: pavasarį apie savo eilėraščius mąstąs, vasarą juos ant popieriaus drebiąs, rudenį truputį pataisąs, žiemą jais krosnį kūrenąs; šią žiemą jam neteksią sėdėti šaltoje troboje, nes krosniai turįs pakankamai medžiagos. Žinoma, nėra jokio reikalo tam tikėti. Anie visi poetai ir poetėliai ne tik nenaikino taip jau lengvai savo raštų, bet kaip tik priešingai — jais džiaugėsi, gyrėsi, vienas kitam siuntinėjo (pvz., Klementas vysk. Giedraičiui vardinių proga). Rūpestingai saugodami savo kūrybą ją dailiai surašinėjo į knygas, kurių neviena išsiliko įvairių bibliotekų rankraštynuose: buv. Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijos bibliotekoje trys stori Klemento raštų tomai (ne visi!), Krokuvos Lenkų Mokslo Akademijos bibliotekoje Poškos įvairių užrašų ir eilių knyga „Pszczoka w Baubiu" (Bitelė Baublyje), Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje gražiai oda įrišta knyga su- kun. Antano Savickio dailiai surašytais eilėraščiais. Spaudon patekti tiems kūriniams buvo tada sunku, nes tokia lektūra nebūtų turėjusi pakankamai skaitytojų, taigi ir leidėjo negalėjo rasti. Vis dėlto buvo stengiamasi ir anomis mūsų knygai nelengvomis sąlygomis kai ką išspausdinti. Antai kažkoks „I.I.W. Lituvvys no Szwentos Upes Krasta“ 1829 m. išleido S. Stanevičiaus ir Donelaičio pasakėčias.

Stanevičius, ragindamas Pošką rašyti lietuviškas eiles mirusiam carui Aleksandrui I pagerbti, ketina jas, tarpininkaujant Vilniaus universiteto prof, J. Loboikai, išspausdinti kuriame nors Vilniaus laikraštyje. Kaj. Nezabitauskis, 1829 m. Varšuvos laikraštyje paskelbdamas vieną Poškos istorijos rasini, drauge Įdėjo ir Poškos lietuvišką odę, skirtą lietuvių kalbos išaukštintojui kun. Bohušui ir istorikui J. Leleveliui. Stud. Emerikas Stanevičius, skelbdamas viename Vilniaus laikraštyje lietuvių dainas (1819—1822), įterpė ir aiškiai neliaudiškų eilėraščių. ,,Žemaitiškų kantičkų“ leidėjas kun. Vincas Valmi-kas buvo užsimojęs spausdinti (1824) kun. Rapolo Aleknavičiaus ir A. Strazdo dainas. Valmikui netgi teko aštriai susikirsti su Vilniaus cenzūros komitetu, draudusiu spausdinti Strazdo poeziją kaip netinkamą ir ypač nereikalingai užkabinančią kai kuriuos žinomus Lietuvoje dvarininkus. Valmikas nenusileisdamas skundėsi net Petrapiliui, įrodinėdamas draudimo neteisingumą, ir susilaukė iš ten palankaus sprendimo. Deja, dėl medžiagos trūkumo ta įdomioji mūsų spaudos byla lieka nepilnai teišaiškinta; šiaip ar taip anas leidinys spaudos nebeišvydo.

XIX amž. pradžios gyvas literatūrinis sąjūdis, kaip matėme, buvo susijęs ir su bendru lietuviškos dvasios kilimu. Ir štai tuo laiku, kai lietuvių kalba dar daugelio buvo niekinama; kai ja besidomį ir ją vertiną svetimieji mokslo žmonės skelbė, kad lietuvių kalba nykstanti, o pati tauta mirštanti; kai Maž. Lietuvoje kaskart gausėjo šiurkštūs vokietininkų balsai, reikalavę griežčiau slopinti lietuvvbę, o Didž. Lietuvoje stiprėjo jau ir sąmoningas lenkinimas, grėsęs užpūsti berusenančią tautinės dvasios kibirkštį, — tuo laiku kaip galingas tautos gyvatos himnas nuskambėjo entuziastingi Vilniaus studento Simano Stanevičiaus žodžiai:

Veizdėk, sviete nusiminęs,

Kas ten šiaurėj atsitiko,

Lietuvos senos giminės

Pražuvime sveikos liko.

7.

... aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių...

Daukantas.

 

Deja, nors ir nestigo, kaip malėme, patriotinio užsimojimo, nors netrūko stiprių talentų, kaip S. Stanevičius, vėliau A. Baranauskas ir kiti, nors ir buvo paskirų neabejotinai vertingų veikalų, vis dėlto mūsų grožinė literatūra ligi pat naujųjų poaušrinių laikų liko dar užuomazgos stadijoje. Mat, mūsų šviesuomenė tebebuvo dar didelėje lenkų kultūros įtakoje, ir jos kad ir dažnai neginčytiną lietuvišką patriotizmą tenkino Mickevičiaus, Kraševskio, Kondratavičiaus ir kitų lenkiškos kalbos, bet, pasakytume, lietuviško turinio raštai.

Lietuviškos knygos bemaž išimtinis pareikalautojas buvo liaudis. Tad gausėjančiam mūsų rašytojų būriui iškilo didelė patriotinė pareiga lietuviška knyga šviesti liaudį, duoti jai populiaria forma žemės ūkio ir kitokių žinių, didaktinių apysakaičių, pradžiamokslių ir šiaip jau vadovėlinio pobūdžio knygučių. Bent tuo būdu stengtasi patarnauti baudžiavos spaudžiamiems mūsų žmonėms. Ne tiek moksliniai tikslai, kiek žmonių nauda visų pirma rūpėjo ir mūsų žinomajam gamtininkui Pabrėžai, kuris savo botanikos pratarmėje rašo:

,,... dūmojau sau: oi, kaip tai būtų labai gerai, kad žemaičių ūkininkai pažintų bent įvaiskesnes augymes o dar ne abejotingai, ale tikrai! Tuokart galėtų sugadlyviausias prie kokio vartojimo dėl savęs rinkti ir ant reikalo kavoti, o vodijančių sergėtis. Ta tatai destis, ta buvo priežastis, jog pradėjau geisti žemaitiškame liežuvyje parašyti augminyčią, kurioje galėtų kiekvienas pramokti pažinti ir daeiti augymes, apygardoje savo pašalio augančiąsias“. Valerijonas Ažukalnis — Zagurskis spaudai parengto, bet neišspaudinto įvairių savo originalių ir verstinių eilėraščių (1838—1856) rinkinio prakalboje jausmingai kreipiasi į skaitytojus: ,,Lietuvnikai, broliai mano! Atanešu jums kalbą tėvų mūsų, taip ilgai ažumirštą, šaukiu — eikite visi vaikai Lietuvos, eikite paklausyti išguldytų raštų, giesmių ir pasakų rašytojų mūsų, jums nepažintų, eikite paklausyti tų žodžių, katrie gali jums apšviesti aušra žinios, o maž ir, paliekant (= palikdami) da širdžios (= širdyse) jūsų, pabudins norą ant mokslo .. .“

Štai tokios idėjos išugdė gana gausią mūsų didaktinę raštiją. Galime, pvz., suminėti kuklųjį Lauryną Ivinskį su savo populiariaisiais kalendoriais, Kajetoną Aleknavičių su skambiomis dainuškomis, Juozą Silvestrą Dovydaitį su pamėgtuoju Šiaulėniškiu Seneliu, darbštųjį Daukantą, centrinę mūsų priešaušrio figūrą Valančių, Įvairių leidėjo sumanymų pilną Mikalojų Akelaitį ir kitus. Visi jie kaip savo rašto veiklos motto galėtų pasirinkti K. Nezabitauskiu elementoriaus dedikaciją skaitytojui:

Teikies tą mano darbą priimti meilingai, Nes tavo tiktai gero aš troškau širdingai.
Nestigo tų mūsų rašytojų tarpe tyro idealizmo vyrų, giliai jautusių savo pareigą tautai. Štai toks Daukantas, nesukrovęs turto, nepatyręs šeimos laimės, nepadaręs nors ir su aukštuoju mokslu kokios karjeros, netausodamas pairusios sveikatos, net nesiekdamas rašytojo garbės (dangstėsi įvairiais slapyvardžiais: tegu atrodo, kad daug yra lietuvių rašytojų!), visą amžių dirbo plušo, rašydamas mūsų žmonėms knygeles.

Nors toji raštija buvo skiriama liaudžiai, vis dėlto buvo joje knygų, toli viršijančių paprastų liaudies skaitymėlių lygį. Tai Daukanto ,,Būdas senovės lietuvių“ (1845), Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“, nespausdintieji Pabrėžos raštai... Žinoma, nevienam lenkiškos kultūros žmogui atrodė, kad tokie veikalai buvo visai
nereikalingi lietuviui skaitytojui, kuriam, jų manymu, turėjo pakakti grynai liaudinių knygelių. Antai Valančius susilaukė priekaištų, kad tokį svarbų krašto istorijai veikalą parašęs mokslo žmonių daugumui neprieinama kalba. Pabrėža botanikos pratarmėje atvirai pasisako: reikėjo dar nekuriu asabų šiderstvos ištūrėti,
kaip būčiau nieko darbą, ėmęs, kurį kožnas norintis gali aplam rasti liežuvyje lenkiškame“, nors, prideda jis atsikirsdamas, „lenkiškas liežuvis suvisam baigiasi mūsų žemėje.“ Kaip netiesioginį atsakymą į panašius priekaištus galime pacituoti šiuos Daukanto žodžius: „Taigi, kad mokslas ir gudrvbė giminės yra amžina ir visu didžiausia garbė, dėlko gi lietuviai ir žemaičiai negal stengti, idant dasiektum tą laiptą šviesybės, ant kurio išsikėlė kitos giminės? užvis, jog kiekviena gal pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu.“ Ir taip mūsų susipratusių šviesuolių veikloje reiškėsi tendencija, kurią Baranauskas gražiai formulavo savo ,,Pasikalbėjime giesmininko su Lietuva“:

Viso svieto mokslus lietuviams paduosiu ...

Kaip žiome, Daukanto istorijos veikalams moksliniu atžvilgiu galima daug kas prikišti. Kartais net nuostabu, kad taip nemoksliškai galėjo rašyti akademinio išsilavinimo istorikas. Betgi iš jo laiškų T. Narbutui galime aiškiai matyti, — tai gražiai parodė prof. Z. Ivinskis „Naujojoje Romuvoje“ 1936, — kad Daukantas daug geriau orientavos istorijos problemose, metodo klausimuose ir žinojo daug daugiau šaltinių, negu tai būtų galima spręsti iš jo veikalų. Mat, Daukantas sąmoningai populiarino savo veikalus, sąmoningai nenaudojo viso mokslinio aparato: ,, ... aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geb savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirink“ Daukantui nerūpėjo tik gryna objektyviojo mokslo kūryba. Jam istorija nebuvo vienų istorikų mokslininkų dalykas, kurie užsidarę ramiuose kabinetuose ir apsikrovę knygomis, senomis kronikomis, dokumentų rinkiniais ir pageltusiais pergamentais, nori visai šaltai ir objektyviai tik patirti, kaip gi ten senovėje iš tikrųjų yra buvę (—wie es eigentlich gewesen, kaip apibrėžė istorijos mokslo uždavinį garsusis istorikas L. Ranke). Daukantui istorija — gyvas visuomenės reikalas, tikras tautinio auklėjimo pagrindas. Jis norėjo kelti lietuvių tautinę savigarbą, piešdamas didingo grožio senovės paveikslus. Tuo būdu Daukanto istorija tampa graži heroine poema apie Lietuvos praeitį. Senasis Daukantas savo naiviai nekritiškais veikalais negali mūsų pamokyti moksliško istorijos tyrinėjimo, bet iš jo galime pasimokyti tėvynės meilės ir, kas dar svarbiau šiandie, to begalinio pasitikėjimo Lietuvos likimu, kurį jam kėlė žvilgsnis mūsų istorijon: „Rymoti reik, veizint a lietuvius ir žemaičius tų laikų; vieni patys, pagonys, nuo visų pusių apsiausti krikščionimis, nuo kurių daugiaus ne par 300 metų savo liuosybę gynė ir niekaip nepasidavė po tiek nuopuolių ir nuteriojimų, noris nuo visos Europos kareivių kariaujamys, vienok niekuomet nepergalemys. Aiškiai gal Lietuvą ir Žemaičius palyginti į aną uolą vidury jūros esančią, ant kurios noris siaut įsiutusios vilnys, norėdamos aną, pragare jūros pagramzdyti, visu narsesniai aną užgavusios pačios skęsta ir nyksta .. .“ (Darbai sen. liet. ir žem.).

8.

Reiškiu, giedu, linksminu, Smūtną žmogų raminu, Tiešydamas gražioms giesmelėms.

Strazdas.

 

Viena iš orginaliausių ir įdomiausių mūsų literatūros istorijos asmenybių yra, be abejojimo, Antanas Strazdas. Lyginant su tyliu ir kuone baugščių Daukantu, buvo jis tikras trukšmingas padauža. Tai liudija ne tik gausūs ir tebegyvi anekdotai apie jį, bet ir autentiška medžiaga, rasta Vilniaus konsistorijos archyve. Buvo tai bohemiška natūra. Nevertino jis ypatingai turto, kuris daugumui sudaro juk pagrindinį gyvenimo tiksląj nesiekė aukštesnės karjeros, o gyveno ir labai jau nekunigiškai savo privačioje trobelėje, augino savo du vaikus, pats žemę dirbo, žmonėms religinius patarnavimus dykai teikė, su kaimynais vaidijos, net ir susimušdavo, nevengė ir stiklelio; visu savo elgesiu, suprantama, šokiravo dvasiną vyresnybę, kuri nekartą jį tardė, baudė, o į senatvę buvo ne tik uždraudusi mišias laikyti, bet dar uždariusi į Pažaislio vienuolyną, iš kur jis po metų pabėgo. Gražiai tad apibūdino jį vienas anoniminis“ jo dainų nurašinėtojas: ,,... nebuvo anas sutvertas tapt kunigu, ir nors visOji mylėjo ir galėjo turėt dideles plebanijas, nemažus pinigus ir ineit vyresnybėn kunigu, anas to viso atsižadėjo, bet tik turėt spakainumą... savo rankom dirbo lauką ... ir daugesnio negeidė.“

Tas linksmas šposautojas, dažnai ir kandus pašaipininkas, kuriam ir nuolatiniai dvasinės vyresnybės šnairavimai ir net bausmės nieko nereiškė, atrodo, vargu ar bus ką rimtai vertinęs ir branginęs; taip pat ir savo linksmas ar liūdnas daineles, kurias jis dosniai leido į žmones. O betgi literatūrą jis labai brangino, tiesiog mylėjo. Kai savo garsiojoje eksplikacijoje — pasiaiškinime konsistorijai (išsp. Lietuvių Tautoje, II t.), atsakydamas į visokius tardymo klausimus, užsimena tarp kito apie savo poeziją ir religines knygeles, tuoj pat ironiškas ir net skaudžiai sarkastiškas rašto pobūdis pasikeičia šiltu ir kuone lyrišku tonu: ,,... visą laisvą laiką skiriu literatūrai. Ji rodo tikrą tiesos kelią ir pasaldina vargus, patirtus šioje ašarų pakalnėje; ji man suteikia viltį pasiekti kada nors atlyginimą už visas skriaudas ir paniekinimus, kuriuos tenka man patirti, kad ir dėl šito paties Jūsų įsakymo, idant gaudytų ir jieškotų manęs trijų dekanatų dekanai,“ Bet ne tik savo vargingą gyvenimą nori jis pasaldinti literatūra; nori jis patarnauti ir mūsų žmonėms: ,.Literatūra išmoko mylėt artimą, apšviečia tamsybėje skęstančius, todėl aš ir išverčiau į lietuvių kalbą Bellarmino katekizmą ir išleidau šv. giesmes.“

9.

Užtrauksme naują giesmę, broliai...

Maironis.

 

Nepavykus 1863 m. sukilimui, Lietuva susilaukė žiaurių represijų, kurių tikslas buvo ne tik kartuvėmis ir gausiais ištrėmimais nubausti pasipriešinti išdrįsusį kraštą, bet ir jau galutinai išnaikinti bet kurį norą ateityje maištauti ar iš viso nepaklusti rusų valdžiai. Pradedama beatodairinė rusinimo politika: Lietuvon keliami rusai kolonistai, į valdžios įstaigas siunčiami rusai valdininkai; mokyklos — ne tik aukštesnės, bet ir pradinės — griežtai surusinamos, o privatinis „daraktorių“ mokymas persekiojamas; atvirai proteguojama pravoslavija, o įvairių priekabių varžymų susilaukia Katalikų Bažnyčia, kaip vienintelė Lietuvoje institucija, dėl savo didžiulės įtakos krašte galinti efektyviai trukdyti rusintojų užmačias; pagaliau buvo barbariškai uždrausta spauda, nes, anot Miliutino, „rusų rašmenys pabaigs tai, kas pradėta rusų kardo.“

Sukilimas buvo numalšintas, betgi pasipriešinimo dvasia anaiptol nebuvo palaužta. Kai nugalėti ginklo kovotojai nutraukė nesėkmingą kovą, pakėlė ginklą plunksnos darbininkai. To naujojo dvasinio maišto nur malšinti rusų administracija jau nebeįstengė — „ne-beužtvenksi upės bėgimo“.

Netrukus po spaudos uždraudimo, nors dar tebegyvas Muravjovo Koriko žiaurumų atminimas, Prūsuose buvo slaptai išspausdintos Valančiaus agitacinės brošiūros „Broliai katalikai“, „Perspėjimas“, „Vargai Bažnyčios katalikų ir kt., kuriose liaudžiai prieinama forma demaskuota rusifikacinė politika, karštai raginta jai priešintis ir nurodyti būdai. Dėl tų brošiūrų iškilo pirmoji draužiamojo meto lietuvių spaudos byla, dėl kurios nukentėjo būrys mūsų spaudos platintojų. „Tos knygutės, kad ir lietė tikybinius klausimus, bet faktiškai buvo grynai politinio turinio ir jose pirmąkart buvo surašyta savaranki lietuvių politinė programa, kuria vadovautasi ligį pat Aušros laikų“ (Vacį. Biržiška, Kaip buvo uždrausta ir atkovota lietuvių spauda, 1929 p. 30).

„Aušra“ davė jau grynai tautinę programą. Tiesa, .ir prieš tai buvo entuziastingų lietuvybės garbintojų, kurie gyrė senoviškos lietuvių kalbos tobulumą, poetiškais žodžiais mokėjo iškelti lietuvių dainų grožį, o ypač gėrėjosi ir net didžiavosi šaunia Lietuvos istorija. Betgi daugelio iš jų, pvz., populiaraus lenkiškai rašiusio Lietuvos poeto Liudo Kondratavičiaus, lietuvybė buvo, pasakytume, platoniška, t. y., pasitenkinanti svajingu lietuvybės poetizavimu ir nedaranti kurių nors konkrečių visuomeninių ar tautinių išvadų dabarčiai. Net ir artimai susijusiems su lietuviškąja literatūra žmonėms dar vis buvo sunku dėl stiprios unijinių tradicijų įtakos aiškiai tautiškai apsispręsti, arba, vaizdžiai sakant, išvesti griežtą demarkacijos liniją tarp lietuvybės ir lenkybės. Antai žymusis mūsų priešaušrio poetas ir patriotas Antanas Baranauskas, „Aušros“ sulaukęs, jos tautinių siekimų ne tik neįvertino, bet ir pasmerkė.

„Aušros“ didžioji reikšmė buvo ta, kad čia pirmąkart viešai kolektyviame „Lietuvos mylėtojų“ leidinyje buvo pareikšta, kad mes esame lietuviai ir todėl negalime būti drauge dar ir lenkai ar kurie kiti; kad mes esame tokia pat tauta, kaip ir kitos, ir turime tokias pat teises. „Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis visai žmogystei (=žmonijai), lygiai su mūsų kaimynais naudoti.“ (Aušra 1883 Nr. 1, Priekalba).

Taip aiškiai statydama klausimą, „Aušra“ nevienam svyruojančiam padėjo tautiškai apsispręsti, paskatino jį pasiryžti tautos darbui. Prisimename tuos patetiškus Kudirkos žodžius, kuriais jis piešė „Aušros“ jam padarytą įspūdį, nulėmusį tolimesmę jo viso gyvenimo linkmę. Kudirka jau buvo girdėjęs apie lietuvių veikimą, ir ,,gana tankiai pradėjo skraidyti po mano galvą mislys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvystę, širdis vienok ant tų mislių neatsiliepdavo.“ „Aušra“ jam atvėrusi akis: „Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs... Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. „Panašiai iškilmingais žodžiais vaizdavo „Aušros“ įtaką ir mūsų rašomosios kalbos tėvas Jonas Jablonskis: „Basanavičiaus „Aušra“ —i jos mintys, kalba.ir žodžiai, — kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe ir tuoj išblaškė visus abejojimus ir svyravimus.. Man toji naujojo mūsų gyvenimo pradžia, tos naujosios mūsų evangelijos žodis, mūsų pačių raštu išreikštas, didžiausią padarė Įspūdį ir aiškiai pastūmėjo mane, kaip ir mano draugus, į naująjį darbo kelią.“

Šis skatinamasis „Aušros“ vaidmuo ir yra pagrindinė jos reišmė, nes šiaipjau kuklia pernelyg apimtimi ji nebūtų galėjusi užimponuoti ypač šviesuomenei, pripratusiai prie daug stambesnių ir turiningesnių svetimų laikraščių ar žurnalų. Kuklūs dar tebebuvo ir „Aušros“ siekimai: „Atiduokite mūsų litaras, mokslavietę, raštą, sūdą mūsų kalboje, kaip atidavėte latviams, mūsų broliams“ (Aušra, 1884 Nr. 1—3). Tačiau „Aušra“ dar ne tiek reikalauja, kiek nuolankiai prašo. Griežtai reikalauti gali betgi tik tas, kuris jaučiasi esąs stiprus; Taigi reikia sustiprėti. Aušrininkai gerai suprato, kad nutautintas mus ypač silpnina: „Lietuva pamažėli nyksta, nes nyksta jos kalba“ (Aušra, 1883 Nr. 1, priekalba). Reikia tam užkirsti kelią. Be to, reikia išmokyti didžiuotis lietuvio vardu, parodant „veikalus mūsų garbingų sentėvių.“ Tai rūpėjo anaiptol ne vienam tik Basanavičiui.“ Šliūpas rašė: „Daugybė žmonių nežino ištisinės istorijos savo tautos. Tokia nežinia lietuviams daug pikto atneša, ir dėl ko? Dėl to, kad vieni mislija, jog lietuviai buvo tamsi, vangi ir negarsi tauta, prie kurios geram žmogui gėda esą prisiskaityti. ..“ (Aušra, 1883 Nr. 8—10). „Gaivinti kalbą, ją mylėti, ja didžiuotiesi — tai šventoji aušrininkų pareiga. Prisiminti senovės dejų, praeities laikus idealizuoti ir gerbti — tai kita užduotis . .. Senovės liekanų rinkimas čion prisigretina, k. a. pasakų, mįslių, dainų ir t. t.“ (J. Šliūpas, Aušra. Paskaita . .. 1923 p. 15—17).

Tos mintys kiaurai persunkė ir ano meto mūsų poeziją. Nestigo joje jausmingų patriotinių raginimų dirbti tautai, gausu buvo didžios senovės reminiscensijų, gimtosios kalbos karštos meilės (plg., S. Gimžausko:

Spjaučiau ant to aukso, prasmeg jisai suvis, Man už jį brangesnis prigimtas liežuvis), gėrėjimos savuoju kraštu (plg., P. Vaičaičio: „Gražu, gražu mūs Lietuvoj!“), šviesių ateities vilčių. .. 2odžiu tariant, viskas ad maiorem Lituaniae gloriam. „Aušros“ ir vėlesnė draudimo meto poezija dažnai tėra eiliuota patriotinė publicistika, kurios pagrindinis tikslas buvo tautinės sąmonės gaivinimas. Pilna joje patriotinių šūkių, tiek daug todėl .liepiamųjų, ir geidžiamųjų formų: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą...“ (Maironis), „Numesk, tėvyne, rūbą seną“ (Maironis), „Budinkit miegančius brolius tėvynėje, Nūn teprakrapšto akis“ (Jakštas), „Drąsiau be abejonės, baimės“ (Vaičaitis), „Tekėk, saule, šviesk ir šildyk, tirpdyk ledus, sniegą. Prikelk mūsų žemę šventą iš taip ilgo miego“ (Miglovara) ir tt. Visai tai patriotinei poezijai geriausias motto galėtų būti Kudirkos eilėraščio žodžiai (irgi liepiamoji nuosaka!): „Kelkite! Kelkite! Kelkite!“ Gal net ir pačiam Maironiui kūryba buvo ne tik poetinio pašaukimo, bet nemažiau ir patriotinės pareigos dalykas. O ką bekalbėti apie daugybę mažesniųjų! Pirmajame spausdintame Jakšto eilėraštyje, „Giesmėje prasčiokėlio, nemokančio rašyti“ ((Aušra, 1884, Nr. 5-6), randame šias dvi eilutes:

Aš kad plunksnelę laikyt mokėčiau,

Vien dėl tėvynės tiktai krutėčiau.

Taigi, kas sugebėjo rašyti — ar turėjo poetinį talentą ar ne, tai buvo antraeilis dalykas —, tas ir „krutėjo“ dėl tėvynės, rašė. Juk tai buvo garbinga pareiga. Labai būdingai tuo atžvilgiu rašė aušrininkas S. Raila savo straipsnelyje „Į darbą, kas lietuvis“: „... kas kiek išgali, tas turi šiandien žinoti tiktai apie vieną savo privalumą — imtiesi dirbinėti rašėjystę, o galime jam pažadėti, jog toks darbas jam atneš daugiau garbės, negu mūsų seneliai jos gavo ant lauko mūšio“ (Aušra, 1883 Nr. 6). Vyraujant tokiai pažiūrai, nenuostabu, kad jau „Aušros“ laikais susirado nemažas poetų būrys. J. Mačys-Kėkštas dėl to rašė: „Iš tikrųjų, įstabu matyti, kaip kuone visi dabarnykščiai lietuvninkai griebiasi už eilių. Tur būti, kiekvienas iš eilėraščių laiko sau per reikmenę pradėti savo trusą plote tėvyniškumo rašymu eilučių“ (Aušra, 1885 Nr. 9). Tegu daugumo jų autoriams visų pirma rūpėjo ne tiek meno kūryba, kiek tarnyba tautai. Todėl ir jų reikšmė ne meno mastu dažnai ir tenka vertinti.

„Aušros“ tonas rusų valdžios atžvilgiu, kaip matėme, buvo labai taikus, bemaž baugštus. Ji dar ne tik nedrįso atvirai pulti valdžios, bet atsargiai vengė viso, kas galėtų mesti šešėlį jų lojalumui. Smarkesnis tuo atžvilgiu redaktorius Šliūpas buvo už kai kuriuos mažmožius griežtai subartas kitų aušrininkų: ,, ... rašyti taip, kaip tu ten parašei — nors tai ir teisybė — tai gali rašyti tiktai kūdikis, nieko nesuprantantis“ (iš P. Vileišio 1884. I. 28. laiško). Betgi nežiūrint to rodomojo lojalumo, pats aušrininkų darbas iš esmės priešinosi valdžios politikai, draudžiančiai spaudą.; taigi turėjo būti nelegalus ir slepiamas. Tai jau buvo kova, kuri kaskart griežtėjo.

Visa tai atsispindėjo ir literatūroje. Jei senesniajai mūsų raštijai būdingas tam tikras, pasakytume, filantropinis bruožas, — t. y., noras padėti lietuviška knyga mūsų vargstančiai ir taip reikalingai apšvietos liaudžiai, — tai draudimo meto literatūroje ypač išryškėja kovos momentas: „Į kovą stokim milžinais“ (Maironis). Buvo užtraukta „nauja giesmė“.

Kova grūdino ir stiprino visuomenę. Ji juto savo augančias jėgas ir jos balsas santykiuose su valdžia griežtėjo. Sugretinkime, pvz., dvi būdingas ištraukas iš „Aušros“ ir „Varpo“. Savo pirmajame numeryje pranešdama skaitytojams apie caro Aleksandro III vainikavimą, „Aušra“ nusižeminusio valdinio tonu rašė, kad „pradžiugino tasai balsas visus, taipogi ir lietuviai turi viltį, kad šviesiausias ciecorius per savo karūnavonę sugrąžins valnastį lietuviams spausdinti lietuviškas knygas lietuviškais raštais.“ Tuo tarpu varpininkui Kudirkai tas pats caras jau nebe maloningasis ciesorius, o žiaurus kraugerys: „Veltui dairysimės po pasaulę, neužtiksime jau niekur tokių nežmoniškų faktų, kaip Kražiuose. Toks atsitikimas galimas tiktai po priegloba sosto, ant kurio sėdėjo Ivan Groznyj. Žilųjų gadynių garsūs Neronai gėdinkitės prieš Baltąjį Carą — jis pralenkė jus“ (Varpas, 1894 Nr.2).

Taigi kiekvienas sąmoningas draudimo meto lietuvių veikėjas Įprato žiūrėti į save ne kaip į nuolankų ir lojalų prašytoją, bet kaip į kovotoją dėl teisingo tautos reikalo. Todėl ir j spaudos leidimą anaiptol nebuvo žiūrima kaip į maloningą grąžinimą, o kaip į laimėtą kovą. Ypač ryškiai tą mūsų visuomeninės minties pažangą rodo Didysis Vilniaus Seimas. Apie „Aušrą“ dar spietėsi vos labai nedidelis „Lietuvos mylėtojais“ pasivadinusių būrelis, o štai po poros dešimčių metų Vilniaus Seiman susirinko pora tūkstančių dalyvių. „Aušra“, kaip matėme, dar baugščiai saugojosi, kad nebūtų įtarta nelojalumu, o Vilniun 1905 m. suvažiavę Lietuvos atstovai nepabūgo viešai deklaruoti autonomijos reikalavimo. Tame mūsų visuomeninės sąmonės brendimo kelyje plunksnos darbininkų vaidmuo buvo lemiamai svarbus.

10.

...literatūra pasidaro gyvas židinys, aplink kurį spiečiasi visa tauta. Atimkime iš tautos literatūrą, išbraukime žymiausius jos rašytojus — ir iš tautos pasiliks griaučiai.

V. Mykolaitis-Putinas.

 

Rusų valdžia neįstengė nuslopinti lietuvių tautinio sąjūdžio. Ji nepajėgė priversti mesti kovojančią plunksną, kaip kad 1863 m. palyginti lengvai galėjo išmušti iš kovojančios rankos ginklą. Ilgainiui jai pačiai pasidarė visai aišku, kad gėdingasis spaudos draudimas savo tikslo negali pasiekti. Draudimas buvo atšauktas. Ir taip anie visi mūsų rašytojai rašytojėliai, redaktoriai, leidėjai ir gausūs, dažniausiai anoniminiai spaudos platintojai-knygnešiai nugalėjo caro valdžią. Tauta pabudo.

Tai įspūdingai parodė Didysis Vilniaus Seimas. Lietuviškoji visuomenė pastebimai išaugo. Praėjo vienų tik raginimų atbusti ir tautiškai susiprasti gadynė. Atėjo našaus kūrybinio darbo metas. O jo buvo tiek daug, nes visose srityse buvo dėl nelemtų istorinių bei politinių sąlygų tiek atsilikta. Rūpintasi kelti tiek ekonominis tiek ypač kultūrinis krašto lygis („Paimkim arklą, knygą, lyrą“). Iškyla tikras organizacinis įkarštis. Dygte dygsta reikšmingos mūsų ekonominiame gyvenime vartotojų bendrovės, žemės ūkio draugijos... Išauga spauda. Šalia bendrųjų, atsiranda ir specialinių laikraščių — žemės ūkio, kooperacijos, sveikatos ir medicinos, mokytojų, bitininkų ir t. t; be to, ir jau nežemo lygio kultūros, mokslo ir literatūros žurnalų (Draugija, Lietuvių Tauta, Visuomenė, Vaivorykštė...). Rūpinantis krašto švietimo kėlimu, steigiamos daug nusipelniusios švietimo draugijos („Žiburys“, „Saulė“, „Vilniaus Aušra“, Marijampolėje „Šviesa“, Šiauliuose „Varpas“ ..). Didėjant mūsų inteligentinių pajėgų skaičiui, atsirado reikalo suburti mūsų mokslo mėgėjus: Vilniuje įsteigiama Lietuvių Mokslo Draugija, nemaža nusipelniusi mūsų mokslo tradicijas kuriant. Praeityje atidavusi nevieną stambų talentą svetimiesiems, dabar lietuvių tauta dėl savo augančio kultūrinio organizuotumo jau pasilaiko juos sau. Ir štai pvz., M. K. Čiurlionis, įsitraukęs iį Lietuvių Dailės Draugijos organizavimą ir aktyviai dalyvaudamas jos rengiamose dailės parodose, nesulenkėjo ir nesurusėjo, nežiūrint didelio pasisekimo Varšuvoje ir Petrapilyje. Iškyla ir eilė savų kompozitorių. Nemažos reikšmės visuomenei turėjo ir gausūs chorai, kurie ne tik kėlė patriotines nuotaikas, bet šiaip ar taip plėtė ir muzikinę kultūrą pas mus. Paminėti reikia ir įvairių miestų teatro trupes, nekartą prašokančias mėgėjišką lygį ir davusias nevieną pajėgą mūsų vėlesniam profesionalų meno teatrui. Žodžiu tariant, įvairiose mokslo ir meno srityse nestigo užsimojimų, jau organizuoto darbo ir neabejotinų laimėjimų.

Savaime suprantama, kad tas kūrybinis gyvumas negalėjo nepasireikšti ir literatūroje. Jau nebesitenkinama mūsų senesniąja literatūra, kuri tikusi nebent tik kokiam užkampiui kaip Balbieriškis (J. Herbačiauskas, Erškėčių vainikas, 1908 p. 48). Dabar gi užsimota pakelti mūsų literatūra iš elementaraus liaudies skaitymėlių lygio. Literatūra turinti teikti pakankamai dvasinio peno jau ir literatūriškai išlavintam inteligentui, kad jis nesiimtų lietuviškos knygos tik iš tam tikro patriotinės pareigos jausmo, kad ji prilygtų jo svetimomis kalbomis skaitomus veikalus. Visų pirma tad susirūpino mūsų rašytojai praturtinti ją gilesnėmis psichologinėmis, filosofinėmis, socialinėmis problemomis. Antai, Krėvės „Šarūnui“ svarbu ne koks nors „Aušrai“ būdingas karžygiškos senovės išaukštinimas, o įdomi niauriai valingos asmenybės vaidmens valstybės susivienijimui problema. Krėvės realistinių apysakaičių pagrindinė literatūrinė vertė yra jau ne tikroviški kaimo būties vaizdai, kaip, pvz., dar pas Žemaitę, — o su nemažu psichologiniu įžvalgumu parodyti įvairūs kaimo žmogaus sielos vingiai. Daug gilios psichologinės analizės randame Dobilo „Blūde“, kur autorių.? ne tiek piešė pačią 1905 m. revoliuciją Lietuvoje, o parodė, kaip gandai apie ją ir kai kurie jos reiškiniai iš pagrindų sukrėtė užkampio bažnytkaimio viršaičio Bajoriūno dvasią: autorius drauge nagrinėjo ir svarbų lietuviškojo charakterio klausimą. Galima suminėti ir Vydūno „Prabočių šešėlius“, „Amžiną ugnį“ ir kitus jo veikalus, kurie dėl savo originalios problematikos reikalauja išlavinto skaitytojo.

Siekiama ir stilistinių laimėjimų. Gana meninio analfabetizmo! Jei Žemaitės „Rudens vakaro“ veikėjai galėjo grožėtis aušrininko Miglovaros eilėraščiu, tai jis juk negalėjo patenkinti su turtingesnėmis svetimomis literatūromis susipažinusiu skaitytojo meninio skonio. Ir savo literatūroje jis norėjo turėti panašios vertės veikalų, kokius skaitė kitomis kalbomis. Nekartą, todėl buvo keliami tokie reikalavimai — „gaminkite mums tokių dailės veikalų, kurie duotų vien aistetikos pasigėrėjimo“ (Vaivorykštė, 1913 I p. 204), Nebepatenkino ir klasiškai taisyklingoji Maironio poezija. Imta dairytis į Europos literatūras, kurių modernieji krypsniai (simbolizmas, impresionizmas ...) rado atgarsio ir pas mus. Kitokia darėsi pažiūra ir į literatūros uždavinį. Senesniosios mūsų literatūros tikslas buvo beveik perdėm didaktinis, nukeliąs pačią literatūrą savotiškon pritaikomojo meno plotmėn. Valančius savo „Paaugusių žmonių knygele“ norėjo apšviesti, pamokyti, o taip pat ir įspėti, sudrausti skaitytoją; „Aušros“ poetas savo eilėraščiais tenorėjo kelti tautinį susipratimą, o šta: XX a. pradžios naujieji rašytojai liepė nereikalauti „iš dailės duoklės pilietiškumui ir moralei“ (Pirmasis Baras, 1915 p. 202). Labai būdingai, pvz., rašė anksti mirusio poeto Ed. Steponaičio raštų leidėjas (1912); „Steponaitis buvo vienas iš pirmųjų mūsų jaunųjų rašytojų, kurie duoda nūn pradžią grynos literatūros srovės, kurių visų pirmiausias tikslas jau nebe vien žadinimas tautos, visuomenės sąmonės, bet ir gaivinimas, tvėrimas pačios dailiosios mūsų raštijos“.

Betgi būtų labai klaidinga padaryti iš to išvadą, kad mūsų literatūra nusigręžt nuo tautos reikalų, tapdama jiems abejinga. Mūsų rašytoju patriotizmas anaiptol neišblėso, tik jie jau aiškiai atskiria patriotinę publicistiką nuo literatūrinės kūrybos. Literatūra atskleidžianti žmogaus sielą, todėl veikalą galima vertinti „vien tik sielos atvėrimo galingumu“ (Pirmasis Baras,
1915 p. 202).

Literatūros tautiškumo supratimas pagilinamas. Tautinė literatūra tai anaiptol ne ta kuri tik išdėsto patriotinę programą ar pilna skambių patriotinių šūkių, bet ta, kurioje atsispindi tautos dvasia ir kuri reiškiama tautiniu stiliumi. Štai, pvz., M. Pečkauskaitė — Šatrijos Ragana rašė: ,,... tautos siela tikriausiai apsireiškia dailėje... Tautiškumas tai lyg kokia žymė, išspaustą ant veikalo, visai nežiūrint to, ką tas veikalas vaidina. Tai kaži kas, kas yra tik tos tautos dvasioje, o jokioje kitoje nėra. Mūsų tautiško artisto veikale mūsų dvasia atras kažką, gimtinį ir kolorite, ir piešinyje, ir idėjoje. Lietuviška dvasia turi apkvėpti visą veikalą. Toks „tipiškas lietuvių dvasios išreikėjas, nors visiškai savuoju jį pavadinti ir neturime teisės“, esąs, anot Pečkauskaitės, Adomas Mickevičius (Viltis, 1910 Nr. 66, Mintys apie dailę). To paties, tik temperamentingiau reikalavo J. Herbačiauskas: „Neišdžiūvo ir niekados neišdžius tas mūsų tautybės šaltinis, iš kurio yra pasemtos Lietuvos dainos, Šiitai, legendos!... Taigi semkim iš to gyvo šaltinio visas mūsų meniškas spėkas ir tverkim dar gražesnę, dar galingesnę Naujos Lietuvos legendą“. Atkreiptas dėmesys į dainas kaip į meno kūrybos šaltinį: ,,... dainos, tai. tarytum brangaus marmuro uolos, ir laukia tik genijaus, kuris mokės iš jų pasigaminti nemirštančių veikalų“ (Čiurlionis).

Tokios mintys buvo ne tik teoriniuose kritikos straipsniuose svarstomos, bet ir taikomos literatūrinėje kūryboje. Tuo laiku pasirodė ir V. Krėvės „Dainavęs šalies senų žmonių padavimai“, tas gražiausias tautosakinio stiliaus žiedas mūsų literatūroje.

Greta su tuo lietuviško stiliaus jieškojimu reikia pažymėti ir pastangas praskleisti lietuviškos dvasios pradus literatūroje vaizduojamuose žmonėse. Prisiminkime, pvz., stačiai etniškuosius lietuvių tipus Vaižganto raštuose, arba tas lietuviško artojėlio būdingąsias dvasios savybes, kurias parodė Dobilas savo Bajoriūne.
Ir taip kaskart vis labiau aiškėjo mintis, kad tik tokia literatūra, kuri tvirtai atsiremia savąja tauta, bus stipri, originali ir galės duoti vertingą Įnašą į pasaulinę literatūrą. Tai buvo esmėje ta pati patriotinė mintis, įkvėpusi ir XIX amž. pradžios mūsų poetus, kurie, kaip matėme, ambicingai stengėsi parodyti, kad kitų niekinamoji lietuvių kalba tinkanti kilnios poezijos vaizdams. Taip ir XX amž. .pradžios mūsų rašytojai užsimojo parodyti, kad mūsų literatūra nebėra jau siaura, pasakytume, parapinė raštijėlė, ir norėjo duoti, nors ir nevisada pajėgdami, jau visuotinių literatūrinių vertybių. Nevienam iš jų švietė ateityje graži svajonė, kuri jau ir Baranauskui buvo pasivaidinusi (plg., jo „Pasikalb. giesmininko su Liet.“):

Ir augs giesmininkai, karštos meilės pilni...

Ir eis mūsų skardas per visą pasaulį.

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, išaugo perspektyvos literatūrinei kūrybai, kaip ir visam kultūriniam gyvenimui. Bet, deja, pirmaisiais nepriklausomybės laikais šalia sparčios krašto pažangos visose srityse, pastebime daug nesklandumų literatūros gyvenime. Nekartą, atvirai buvo skundžiamasi netgi knygos krize: knygos neperkamos, visuomenė nesidominti lietuviška knyga. Nemaža kaltinimų teko ir valstybei: „Nebėra visuomenės, kuriai toji kūryba būtų nūn reikalinga. O ir valstybė, įsižiūrėjusi išimtinai į politiką ir ekonomiką, jau kelinti metai beveik visiškai nusigręžusi nuo kultūros, jei ir paveda jai kiek savo dėmesio ir rūpesčio, tai tik grynai materialiai ir išviršinei kultūrai, bet toli gražu ne tikrajai dvasios kultūrai, tai kultūrai, kurios žygiai turi ne tos vienos dienos pobūdžio, bet pasilieka amžiams... Jokios paramos ir akcijos knygos skaitymui ir platinimui bei rašytojų kūrybinės produkcijos palaikymui ir paraginimui nėra nė žymės“ (Židinys, 1927 Nr. 2 p. 110).

Reikia tai tačiau suprasti. Juk kraštas buvo tiek metų svetimųjų ekonomiškai išnaudojamas ir kultūriškai slegiamas. Tad atkovojus nepriklausomybę, buvo darbo tiek ir tiek. Reikėjo visų pirma organizuoti pati valstybės aparatą, vykdyti gausias statybas, tiesti kelius, rūpintis žemės ūkio gerinimu, pramonės ir prekybos išugdymu, — žodžiu tariant, pakelti svetimųjų nuskurdinto krašto ekonominį lygį. Visa tai, žinoma, buvo labai svarbu, bet nekartą ir pervertinta dvasinės kultūros reikalų nenaudon. Šių pastarųjų pagrindinę reikšmę nuolat iškeldami, mūsų rašytojai (žinoma, ne tik jie vieni) didžiai nusipelnė tautai. Juk ne pagamintos materialios gėrybės, o tik sukurtos minties ir meno vertybės įprasmina ir pačios tautos, kaip savaiminio vieneto, egzistenciją. Grožinė literatūra — būtina tautos kultūros pilnumui. Tai jos gražusis žiedas. „Juk kiekvienam suprantama, kad literatūra nėra vien pramogos dalykas, bet didelėmis dvasios pastangomis sukrautas tautos lobynas“ (V. Mykolaitis — Putinas). Ir dar daugiau. Literatūra taip pat yra gyvybinis tautos reikalas. „Naujosios Romuvos“ 1935 m. surengtame Lietuvos kultūros kongrese V. Mykolaitis — Putinas įtikinėjo: „Mes manome, kad šiandie lietuvių tautai savos dvasinės kultūros — mokslo, meno ir literatūros reikalas yra toks pat būtinas, kaip duonos kąsnis. Kai mes nugirstame iš mūsų kaimynų, o ypač iš priešų, kad mes esame tauta, kuri neturi savo literatūros, arba teturi ją labai menką, tai tokis priekaištas skamba ne tik panieka, bet ir grasinimu mus nužudyti. Kai gyvenąs Lietuvoj svetimtautis arba klaipėdietis nenori mokytis lietuvių kalbos, nes lietuviškai, girdi, nesą ko skaityti, tai mes suprantame, kad literatūros reikšmė nėra menkesnė už bet kurį kitą gyvybingą dabarties reikalą“ (Naujoji Romuva, 1935 Nr. 10—11 p. 226).

Sunkiesiems okupacijos laikams atėjus, literatūra — tas reikšmingasis tautos atsparumo palaikytojas — buvo suvaržyta. Antai toks Maironis, nors jau seniai miręs, buvo persekiojamas lyg koks aktyvus rezistencinio sąjūdžio kovotojas. Taip, jis buvo okupantui pavojingas, nes stiprino pasipriešinimo dvasią. Galėjo cenzorius iš vargais negalais leistų spausdinti „Pavasario Balsų“ išbraukti populiariąją dainą „Kur lygūs laukai“, ji vis tiek buvo ir viešuose koncertuose demonstratyviai dainuojama ir kėlė tas pačias nuotaikas, kurias Vaižganto „Pragiedruliuose“ taip puikiai suprato tardytojas, girdėdamas jaunimą traukiant žinomąją Baranausko dainą: „Vyrai, tai maištas! Tokiu jausmu dykai nedainuojama.“

Atėjo jau kitokios krizės laikai lietuviškai knygai: neleido svetimieji, o pati visuomenė ne tik, nebuvo abejinga knygai, o tiesiog juto lietuviškos knygos alkį. Knyga jai pasidarė būtina. Tai tautos dvasinis turtas, jokio priešo nesunaikinamas. Dar senasis Poška prieš šimtą su viršum metų tą tiesą priminė:

... Jau prapuolė rymionys, grekai suvarginti,

Bet dar gyvens per amžius Homers ir Virgilis.

Toji mintis ypač reikšminga darosi tremtyje. Netekome tėvynės. Betgi tėvynė tai nėra tik gimtasis kraštas, tėvų pastogė, tėviškės laukai ir girios, kaimai ar miestai, kur augome ... Yra dar ir dvasinis momentas. Tai tam tikra dvasinė atmosfera, kurią sudaro gimtoji kalba, tautiniai papročiai, minties ir meno kūryba... Literatūra padės tremtiniui išlaikyti bent tą dvasinę tėvynę.

Gyvendami tremtyje, turime geresnę progą arčiau susipažinti su kitų tautų kultūra. Ryškiau gal nevienam iškils svetimųjų literatūrų senumas ir turtingumas, palyginti su mūsiške, neturinčia pasaulinio garso vardų. O, vis dėlto, rasime ir išviršinai skurdesnėje mūsų literatūroje tokių mums vertenybių, kurių veltui jieškotume anose turtingosiose. Mes išvysime čia savo gimtąjį kraštą, kuriame augome, vargome ir linksminomės, ir kuris dabar mums liko kaip graži nepasiekiama svajonė; išgirsime ošiant savąsias girias, pilna krūtine atsikvėpsime gimtųjų laukų oro; matysime sruvenant platųjį Nemuną ir vingiuojant srauniąją Dubysą; vaikštinėsime savųjų miestų gatvėmis, užeisime lietuviško kaimo šiaudinėn pastogėn; vėl pajusime, kuo sielojosi mūsų krašto žmonės, ko siekė ir dėl ko kovojo, kuo džiaugėsi ir dėl ko liūdo, kaip gyveno ir kaip mirė... Ir galėsime nuoširdžiai pakartoti tuos elementariai paprastučius žodžius, kuriuos 1887 m. parašė Mužiks (slapyvardis):

O, lietuviška knygele,

Kaip maloni man tu esi...


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai