Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Poezija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS   

NERAMI PAVASARIO DIENA

Šiandien dar kartą, kaip kadais, apsikabinęs vėjas sekė gatvėmis,

Kai aš savy ėjau laukais, vandenyje ir saulėje patvinusiais

Ir neramus sėdėjau prie skeveldrų malūnėlio, ten ant kranto paliktų,

Jis puolė nirtulingai ūždamas, mane ties mano durimis pamatęs,

Ir atėmė jaunystės troškuliu suskambusius raktus.

Ir ėmė šaukti, kad name gimtajam laukiančios manęs ant stalo paliktos žibuoklės,

Kad vaza dūžtanti iš skausmo apleista jau ištisus metus,

Kad namuose gyvena vėjai ir sugrįžę paukščiai kalbą su vaiduokliais,

Ir beldžias į duris, norėdamas įeit, pavasario lietus.


Tada aš vėl ėjau namo, paėmęs su savim sulaužytą, mažytį malūnėlį;

Tenai sustojau, paliečiau sienojų —

Ir prisiglaudęs taip ėmiau klausyt.

Tuomet į saulės spindulius langinės, tartum milžiniškos akys, atsivėrė,

Ir ėmė lietis iš namų tamsos vaikystės ilgesys.


O ten aš pats apsikabinęs Guliverą tamsoje sėdėjau,

Sapnuodamas iš knygų miestus ir gatves,

Ant kelių sau geltoną popierini paukštį pasidėjęs

Ir susvajotas jo sparnams erdves.


Arba vandens ūžimo sužeistas klajojau su purienomis alksnynais,

Lanksčiųjų upės rankų apkabintas ir prie kūno spaudžiamas karštai,

Bet prie manęs, tartum negyvas paukštis popierinis,

Gulėjo malūnėlis, mėlynais sparneliais palaužtais.


Tada ir vėl mane užvaldė šaltas kasdienybės kvapas,

O dantyse vėl pasijuto žemės vaisių skonis, taip viliojančiai kartus,

Kadais vieninteliu maistu manajam kūnui tapęs —

Ir aš vėl pamačiau ant žemės gulinčius raktus.

1946


SIENA

Ant sienos supasi liūdnai ir skrenda

Ritmingas lapų krintančių fontanas...

Šventoriuje niūniuodamas kaštanas

Spalvingoj rudenio dainoj paskendęs.


Ant sienos sėdintį mane suranda,

Ir ant šviesios galvos lapus geltonus...

O pirmas rudenio sonatos tonas

Iš skambančios platybės neišbrenda —


Ir dunda raudonasis girių būgnas

Po mėlyno dangus skaidrias bedugnes,

Raudodamas širdy ir kaštane.


O man tenai taip gera, pasirėmus

Į milžiniškus horizonto rėmus,

Sapnuot auksinių lapų fontane.


Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas D.Šulaičio nuotr.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai