Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽIVILĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS ŠKĖMA   

TRIJŲ PAVEIKSLŲ DRAMATINĖ LEGENDA
 

II PAVEIKSLAS

(Prieš uždangą Svajūnas)

SVAJŪNAS: Kai išsvajojau pirmąjį paveikslą, į mano galvą įsispraudė amžino pasikartojimo motyvas. Žmonės gimsta viens, iš kito, ir viens iš kito gimsta įvykiai. Miršta Živilė su Gluosniu, o nauja pora pabunda kančiai. Leiskite Jus perkelti į 1863 metų rudenį. Nepasakosiu antro sukilimo istorijos. Jūs žinote, sukilėliams nepasisekė išvyti gudų — įsibrovėlių, sukilėliai gniužo. (Anoje pusėje uždangos suskamba pijaninas) Viename Lietuvos dvare sėdi vieniša moteris ir skambina. Ji bajoraitė, jos vardas Živilė, ji laukia... sukilėlio Gluosnio. (Uždanga prasikleidžia. Svajūnas išeina. Vakaras. Scenovaizdžio konstrukcija kaip ir pirmame paveiksle, tik baldai ir apyvoka šitos epochos. Kai Živilė baigia skambinti, ji eina prie lango, už kurio geltonais lapais aplipusi šaka)

ŽIVILĖ: Lapuose šnera meilė... Kas šitaip šnekėjo? (Ji grįžta prie pianino, sėda, pradeda improvizuoti. Kai muzika pagauna ją, žodžiai išsprūsta; lyg kas svetimas Živilėje kalbėtų) Vargšė mergaitė mylimojo laukia. Lapai auksiniai, ir lapuose čeža lūkesys. Mergaitė užmiršo, kaip pilkuma sutirpdė dangų. Mergaitės dangus išsiplėtusiuose vyzdžiuose. Miškų tankmėje vyzdžiai priešą seka. Vargšė mergaitė mylimojo laukia. Senoje koplyčioje Marija dulkinus akmenis laimina. Kodėl Ji tyli, kai mergaitė valandomis klūpo? Mergaitė prašo vieno žodžio. „Gyvas“. Bet... Marijos ranka sustingusi, o lūpos akmeninės. Tada mergaitė atsikelia, o jos kojos nutirpusios. Marija stovi ištiesusi sustingusią ranką. Ir, kai mergaitė eina sodu, auksiniai lapai čeža. Mylimas toli — lapai čeža. Ar sugrįš? — ir lapai tyli, kaip Marija senoje koplyčioje. Lapai tyli ir mergaitė verkia.

(Šitos improvizacijos metu į kambarį tyliai įeina Ašautas. Po paskutinio akordo Živilė jį pastebi ir staigiai atsikelia.) Jūs čia! Girdėjote?

AŠAUTAS: Keletą paskutiniųjų sakinių. Aš nieko nesupratau, bet buvo gražu.

ŽIVILĖ: Jei nesupratote ...

AŠAUTAS: Jūs gražiai deklamavote, man užtenka. Tik .... kodėl taip liūdnai?

ŽIVILĖ: (Tyli.)

AŠAUTAS: Nenorite man atsakyti?

ŽIVILĖ: Jums ne.

AŠAUTAS: '(šypsosi) Kilmingasai bajore, Ašautai! Panelė Živilė iš Karijotų giminės nenori jums atsakyti. Ji myli smulkias žmogystas. Sakysim ...

ŽIVILĖ: Nutilkit, pone Ašautai.

AŠAUTAS: Jūs mėgstate svajoti, tiesa? Ir... išsvajojate žmones, (patylėjęs) Lapai čeža... girdėjau deklamuojant. Lapams čežant sielą užtvindo ilgesys, ir jūs laukiate nuostabių žygių. O tuo tarpu jūsų išsvajotasis — kvailas entuziastas dar neišmokęs gyventi.
 
ŽIVILĖ: Kas yra mokėjimas gyventi?

AŠAUTAS: Mokėjimas slapstytis. ŽIVILĖ: Šitaip?

AŠAUTAS: Šitaip. Kas žengia išpūsta krūtine į priekį — krinta. Kas ropoja atsargiai dairydamasis — gyvena. Kai žmogus pirmą kartą atsistojo ant kojų ir iškėlė rankas, jis pirmą kartą pralaimėjo. ŽIVILĖ: Jūs bailys?

AŠAUTAS: Žinau. Buvau pirmas iš sukilusių. Sukišau daug pinigų. Mano dvare susirinkdavo konspiratoriai. Kodėl įsivėliau į šitą reikalą? Sunku atsakyti. Bendras psichozas pagimdė tikėjimą į pergalę, tikėjimą į senąsias laisves. Panorome būti sau ponais. Dabar kova pralaimėta. Priešinasi likučiai. Tenka laukti. Ir kai visa pasibaigs — pradėti iš naujo. Pradėti iš naujo reikš — vėl tegyvuoja Rusija.

ŽIVILĖ: Šiandien lošiate atdarom kortom?

AŠAUTAS: Pradedu.

ŽIVILĖ: Prieš kurį laiką buvau jūsų bendrininkė.
Prieš kurį laiką...

AŠAUTAS: ... persirengusi kaimiete veždavote šaudmenis sukilėliams. Jūs puiki moteris.

ŽIVILĖ: Dabar įkalbėjote tėvą, ir aš saugojama. Mano namai-kalėjimas.

AŠAUTAS: Laikinai. Mudu truputį nepasitikėjome jumis... (nutyla).

ŽIVILĖ: Mūsų parke stovi sena koplyčia.

AŠAUTAS: (staigiai) Jūs žinote?

ŽIVILĖ: Žinau.

AŠAUTAS: Gerai. Mes slepiame šaudmenis sukilėliams.

ŽIVILĖ: Kodėl?

AŠAUTAS: Dvigubas žaidimas – senas, išbandytas žaidimas. Reikia remti savuosius. Reikia būti tauriems, , kad ir prieš istoriją. Bet... jums pasakysiu tiesą. Buvau Vilniuje. Pats Muravjovas pažadėjo. Ponui Karijotui ir man bus dovanota.

ŽIVILĖ: Dvigubas žaidimas...

AŠAUTAS: Taip. Dabar jūs viską žinote. Jūs moteris turinti nuojautą. Todėl esu atviras... (nutyla)

ŽIVILĖ: Tęskite.

AŠAUTAS: Čeža lapai... auksiniai lapai... Mėgstu rudenį.

ŽIVILĖ: Kodėl keičiate temą?

AŠAUTAS: Tai buvo įžanga. Jūs gi poetė. Gerai. Nereikia tampyti žaviųjų lūpų. Ar jūs kada nors pagalvojote, kad aš turiu širdį?

ŽIVILĖ: Jūs? (juokiasi)

AŠAUTAS: Žinoma, aš beširdis. O vis dėlto... panele Živile... Živile... Tebeprisimenate senąją legendą?

ŽIVILĖ: Dažnai. Ji buvo drąsi moteris. Norėčiau tokia būti.

AŠAUTAS: Imituojate Orleano mergelę? Nereikia. Štai, kai jūs sėdite prie pijanino, kalbate gražius ir bereikšmius žodžius, o jūsų plaukuose žaidžia šviesos atspindžiai...

ŽIVILĖ: Patariu jums, pone Ašautai, rašyti eilėraščius.

AŠAUTAS: Kai šviesos atspindžiai slidinėja plaukuose ir kaklo išlenkime, noriu...

ŽIVILĖ: Gal keiskime temą. AŠAUTAS:... noriu tavęs!

ŽIVILĖ: Pone Ašautai!

AŠAUTAS: Noriu tavęs. Būsi mano.

ŽIVILĖ: Ar gi?

AŠAUTAS: Laimėsiu tave. Tiesą sakant, beveik esu laimėjęs.

ŽIVILĖ: Tikite savimi?'

AŠAUTAS: Susitariau su ponu Karijotu.

ŽIVILĖ: Bet su manim nesitarėt.

AŠAUTAS: Palenksiu tave vėliau. Rudens naktys ilgos. Matei mano žvakides? Žvakidėse! supsis gelsvos liepsnelės, ir jų atšvaitai mirgės raudonmedžio sienose. Kai tu užsivilksi naktinį rūbą ir, paleisi plaukus...

ŽIVILĖ: Draudžiu taip kalbėti. Išeik, pone Ašautai.

AŠAUTAS: ... ir paleisi plaukus, nuo kilimo nukabinsiu... (juokiasi)

ŽIVILĖ: (su išgąsčiu) Ką nukabinsit?

AŠAUTAS: (susivaldęs)... sudžiūvusią rožę. Vieną kartą nuskynėt ją parke, ir ji išsprūdo iš rankų, o aš pakėliau atminimui.

ŽIVILĖ: Netiesa. Mačiau jūsų akyse negeras kibirkštis. Ką nukabinsi, pone Ašautai?

AŠAUTAS: (sunkiai) Pasakiau. Sudžiūvusią rožę. (patylėjęs) Živile... Žinau, svajoji apie pakvaišėlį plikbajori. Jis žus. Jį pagaus rusai. Sukilimas pralaimėtas. Mūsų apylinkės būrys gal apsuptas. Živile... Mano dvare nuostabi tyla. Tarnai vaikšto, kaip numirėliai. Matei mano parką? Į jį draudžiama įeiti. Laikau šunis, jie pikti, jų dantys aštrūs. Niekas negirdės mūsų meilės. Senos tuopos nešneka. Tarnai nešneka. Šimtamečiai paveikslai tyli.

ŽIVILĖ: Jūsų dvare nuostabi tyla.

AŠAUTAS: Kapinių tyla.

ŽIVILĖ: Kodėl jūsų dvare nesilanko svečiai?

AŠAUTAS: Mėgstu vienumą.

ŽIVILĖ: Kodėl jūsų dvare rėkia?

AŠAUTAS: Kas?

ŽIVILĖ: Apylinkės žmonės pasakoja: kartais jūsų rūmuose pasigirsta veriantis riksmas.

ASAUTAS: Nesąmonė.

ŽIVILĖ: Pone Ašautai ...

(Į kambarį įeina Karijotas. Rankoje pypkė su ilgu kandikliu)

KARIJOTAS: Musė zvimbia.

AŠAUTAS: Kur?

KARIJOTAS: Mano kabinete. Sapnavau, ir ji suzvimbė.

AŠAUTAS: Rudeninės musės visada zvimbia. Prieš mirtį.

KARIJOTAS: Sapnavau gražų sapną. Mane nutarė rinkti Lenkijos karalium. Rzečpospolitos bajorų seimas. Susėdam visi. Pats kunigaikštis Oginskis pasiūlė: „Poną Karijotą rinkime karalium.“ Koks šauksmas pakilo! „Karijotą, Karijotą!“ Ir, lyg tai susirinkome lauke. Mačiau, kaip plevėsavo šimtai vėliavų, ir kyšojo bažnyčių bokštai. Kuriam mieste tai galėjo atsitikti?

AŠAUTAS: Gal Krokuvoje?

KARIJOTAS: Galbūt. Šalia manės stovėjo aukštas, riebus ponas ir visą laiką lankstėsi. Labai malonus ponas. Uždėjau jam ranką ant peties ir pasakiau: „Nesilankstyk, bičiuli! Kai mane išrinks karalium, paskirsiu tave vaivada.“ Tada suzvimbė prakeikta musė ir neišgirdau ką jis man atsakė.

AŠAUTAS: Ką nors malonaus, tikiuosi.

KARIJOTAS: Galbūt. A, ir tu čia, Živile! Kodėl tokia tyli? Gal kartais (juokiasi) jau...

ŽIVILĖ: Kas jau?

KARIJOTAS: Vadinasi, dar ne. Pone Ašautai, esi neryžtingas. Nejau turėsiu mokyti. Kai buvau jaunas, moterį laimėdavau per valandą. O tu sėdi pas mane savaitėmis. Taip, man pakakdavo valandos. Visų pirma mano akyse įsiliepsnodavo žlugdantis žvilgsnis. Tada paberdavau kelis komplimentus. Sakysim: „Jūsų eisena, kaip angelo, raškančio gėles.“ Arba „Kokia nuostabi jūsų kakta! Negali suprasti kur baigiasi moteriškumas ir prasideda kilnus protas!“ Tai pasakęs galantiškai smukdavau ant kairiojo kelio, ir tuo pat metu mano galva bejėgiai nusvirdavo. Sekdavo prisipažinimas meilėje. Ir šitos valandos man užtekdavo moterims, kurių nemaniau vesti. Taip, vaikeli, prisipažįstu. Buvau mergininkas. O tu, pone Ašautai, sutikimą vedyboms savaitėmis nemoki išgauti.

AŠAUTAS: Nesu toks talentingas.

ŽIVILĖ: Galiu išeiti, tėve?

KARIJOTAS: Palauk. Sutvarkysime šitą intymų reikalą ir galėsi eiti. Kada judviejų vestuvės?

AŠAUTAS: Norėčiau, pone Karijotai, kuo...

ŽIVILĖ: Niekados.

KARIJOTAS: Sapnavau malonų sapną. Dar esu apsvaigęs, todėl neprigirdžiu, ką man sako. Klausiu: kada judviejų vestuvės?

ŽIVILĖ: Niekados.

KARIJOTAS: Niekados...kodėl, niekados?

ŽIVILĖ: Nemyliu pono Ašauto.

KARIJOTAS: Nemyli... Dieve mano! Tu šneki apie meilę. Mano vaikeli! Nejau turiu kartoti nuvalkiotą tiesą: pas moteris meilė gimsta po vedybų. Moteris Įpranta mylėti. Žinoma, jei tavo motina, amžiną jai atilsį, būtų gyva, ji vaizdžiau tau išaiškintų. Juk ir ji manęs nemylėjo. Iš pradžių, žinoma.

ŽIVILĖ: Ir vėliau ji tavęs nemylėjo.

KARIJOTAS: Iš kur žinai?

ŽIVILĖ: Vieną vakarą... Vieną lietingą rudens vakarą tu sirgai, tėve. Iš miegamojo išėjo motina. Užverktom akim. Buvau devynių metų ir puikiai prisimenu, kaip lietaus lašai, lyg žvyras, plakė lango stiklus. „Ko verki“ — paklausiau. Štai prie to paties lango stovėjome, kai motinos lūpos prasivėrė ir kelis kartus pakartojo: „Už ką jis mane kankiną? Nemyliu aš jo. Už ką jis mane kankiną? Nemyliu aš jo.“ Su baime prisiglaudžiau1 prie jos, ir motina apie ką kitą su manim prašneko. Ji mirė tą žiemą, mano motina apie ką kitą su manim prašneko. Ji mirė tą žiemą, mano motina. Mudu beveik nesikalbame, tėve. Tu visuomet turėjai savo rūpesčių, ir aš viena užaugau. Bet, gal dabar atsakysi: kas atsitiko mano motinai tą lietingą rudens vakarą? *

KARIJOTAS: Nebeprisimenu.

ŽIVILĖ: Nebeprisimeni... Nenori atsakyti. Kodėl tu vedei, kiti man papasakojo. Tu vedei, kad praturtėtum. Mano motina buvo turtinga, taip. Per turtą troškai įsigyti garbę. Sapnuoji, kad tave išrinko Lenkijos karalium. Tau visuomet rūpėjo tapti jei ne karalium, tai bent karaliuku. Prieš sukilimą mokėjai prisigerinti rusams. Buvai „slaptasis patarėjas“. Dabar, kai viskas žlunga, nori sugrąžinti praeitį. Štai su šituo savo bendrininku.
 

KARIJOTAS: (šypsosi)

ŽIVILĖ: Kodėl tą žiemą mirė mano motina?

KARIJOTAS: Keistas dalykas! Ruduo imigdo mane. Tas lapų šnerėjimas, plieninis dangus, iš tolumos atplaukiąs aidas... Lyg visą laiką grotų švelni muzika,'Tu šneki pernelyg garsiai, Živile. Šitaip šūkaujama pavasarį. Gali eiti į savo kambarį. Mudu su  ponu Ašautu susitarsime dėl vestuvių termino.

ŽIVILĖ: Už pono Ašauto netekėsiu. (Lipa laiptais. Ašautas sustabdo ją).

AŠAUTAS: Valandėlę! Jūs temperamentinga. Pirmą kartą matau jus tokią. Vadinasi, ne tik liūdite. Jūsų akys — žarijos. Iš žarijų įsiliepsnoja ugnis. Pradžioje buvo ugnis. Pasaulis gimė degdamas. Ugnis padovanojo gyvybę ir ugnis padovanojo skausmą. Skausmas ir yra laimė. Aštrus, klykiantis skausmas. Noriu tavęs, Živile! (Živilė neatsako, ji lipa laiptais, įeina į savo kambarį)

KARIJOTAS: Ką jai šnabždėjai, pone Ašautai? Kiek supratau iš garsų, kažką aistringo. O ji neatsakė. Ji su charakteriu — Živilė.

AŠAUTAS: Pamokyk, pone Karijotai, kaip laimėti tavo dukterį?

KARIJOTAS: Tiesą sakant, kodėl tau prireikė mano dukters? Įsimylėjai?

AŠAUTAS: Jieškau pavėsio.

KARIJOTAS: Nesuprantu.

AŠAUTAS: Būsi vėl „slaptasis patarėjas“.

KARIJOTAS: Būsiu vėl „slaptasis patarėjas“!?

AŠAUTAS: Taip. Prieš mėnesį lankiausi Vilniuje...

KARIJOTAS: ... ir Muravjovas pažadėjo , . .

AŠAUTAS: Atsimeni, turėjau gauti iš Petrapilio laikų draugo, Muravjovui artimo karininko, tikslių žinių?

KARIJOTAS: Gavai laišką?

AŠAUTAS: Vakar.

KARIJOTAS: Ir?

AŠAUTAS: Laiku pasitraukėme iš sukilimo. Klostosi neblogai. Skaityk, (paduoda Karijotui laišką).

KARIJOTAS: (skaito) Aukštai gerbiamas ... Taip ... ir jūsų kaimynui bajorui Karijotui bus dovanota ir grąžinta ... Taip.

AŠAUTAS: Bet... senoje koplyčioje...

KARIJOTAS: ... senoje koplyčioje ...

AŠAUTAS: Šiąnakt mudu visa įmesime į kūdrą. Užtenka remti bepročius.

KARIJOTAS: Šiąnakt įmesime. Rytoj judu susižadėsite.

AŠAUTAS? Rytoj... Dėkoju jums, pone Karijotai.

KARIJOTAS: Ar ordiną galėsiu vėl įsisegti?

AŠAUTAS: Galėsi, pone Karijotai.

KARIJOTAS: Puiku. Kai visa aprims, sekmadienį, juodbėrių ketvertas atveš mane į bažnyčią. Žmonės grūsis, ir bajorai stovės savo klaupkose. Eisiu iš lėto, ant krūtinės žėrės įstabusis šventos Onos ordinas. Mano klaupka netoli altoriaus. Moku melstis, kai daugelis žiūri į mane. Iškilmingai lenksiu galvą ir iškilmingai dėsiu kryžiaus ženklą. Kai kunigas užlips į sakyklą, pastebėsiu jo pagarbųjį žvilgsnį. Tą žvilgsnį pastebės visa bažnyčia. Visa bažnyčia sužiurs į mane. Klausysiuos pamokslo laisvai palenkęs galvą, o mano pakaušį svilins visuotinė pagarba, (patylėjęs) Tu geras vyras, Ašautai. Tik nesuprantu, kam tau prireikė mano dukters? Tu nemoki mylėti. Juntu tai. Jdeškai pavėsio? Pats gali išsikovoti prideramą vietą.
 
AŠAUTAS: Tingiu nuolatos kovoti. Mėgstu ramybę, medžioklę ir...

KARIJOTAS: Ir?

AŠAUTAS: Ir paklusnumą.

KARIJOTAS: Girdėjau, kietai laikai savo žmones.

AŠAUTAS: Jei neklauso — plaku.

KARIJOTAS: Rykštėmis?

AŠAUTAS: Bizūnu.

KARIJOTAS: Pats ,plaki?

AŠAUTAS: Pats.

KARIJOTAS: Nepavargsti?

AŠAUTAS: Pailsiu. Kai pabosta migdanti ramybė, reikia išsiblaivyti. Ar girdėjai, kaip rėkia mušamas žmogus?
KARIJOTAS: Girdėjau. Labai nemaloniai rėkia, (eina prie lango)

AŠAUTAS: (sau) Bizūnas kybo mano miegamajam. Puikus senelio bizūnas. Žmogus rėkia, bet... tada jis gyvas. Skausmas išlaisvina jį. Atgimsta tikrasis žmogus. Žmogus — žvėris. Aš juokiuos iš mūsų dieviškumo. Trys kirčiai bizūnu ir... išsišiepia burna, kūnas raitosi liepsnodamas, o riksmas gyvuliškesnis už bet kurio gyvulio. Trys kirčiai bizūnu išmuš kilnumą ir pasitikėjimą savimi pačiam imperatoriui. Žiemos vakarai ilgi. Langai apšalę. Čirpia svirpliai. Girdžių žingsnius. Kaip gera jausti ramybę ir jausti, kad tuojau ją sudrums. Žmogų atveda į kambarį, ir jis žiūri gailiom akim, kaip tikras šuva. Matau apnuogintą kūną, žvakės liepsnoje jis šlykščiai geltonas. Trys kirčiai bizūnu ir ... prasideda. Žiemos vakarai ilgi. Manęs laukia nuostabūs vakarai. Matau baltą, gležną kūną, jis nebus šlykščiai geltonas. Matau akis žarijas, iš 'jų tekės ašaros, ji maldaus, šliaužios prie mano kojų. Trys kirčiai bizūnu ir dar daugiau. Ir dar, ir dar, ir dar.

KARIJOTAS: (atsigrįžęs) Vėl važiuosiu mėlynojom rogėm. Varpeliai skambės. Dilin, dilin — varpeliai. „Slaptasis patarėjas“ važiuoja. Ponas Karijotas važiuoja. Jis turi didelį dvarą, jį gerbia rusai, ant jo krūtinės žvilga šv. Ona. Dilin, dilin-varpeliai. Praeiviai kepures mauna, virsta į pusnis aplenkiamos šlajos, tolumoje auksinis kryžius bliksi. Dilin, dilin-varpeliai. Ponas Karijotas į bažnyčią važiuoja, į balių važiuoja, į Petrapilį važiuoja. Dilin, dilin — varpeliai. (Tolumoje ilgesinga liaudies daina. Abu lyg pabunda)

AŠAUTAS: Nemėgstu kaimo dainų.

KARIJOTAS: Ir aš. Gal einam pas mane? Išgersim stiklą vyno. Už būsimus laimėjimus.

AŠAUTAS: Už būsimus laimėjimus... Einam, pone Karijotai. (Abu išeina. Daina stiprėja ir nutyla. Anapus lango brazdesys, ir tuojau pro langą įlipa apdriskęs ir purvinas Gluosnis. Jis apsidairo ir priėjęs prie pijanino tyliai, viena ranka paskambina muzikalinę frazę. Aukštai atsidaro durys ir išeina  Živilė)

ŽIVILĖ: Jūs čia!

GLUOSNIS: Aš čia, panele Živile. (Živilė nusileidžia laiptais)

ŽIVILĖ: Kaip jūs atrodote!

GLUOSNIS: Vos išsprukau.

ŽIVILĖ: Blogos naujienos?

GLUOSNIS: Mus apsupo. Kovėmės dvi paras. (Susmunka ant kėdės)

ŽIVILĖ: Jums bloga?

GLUOSNIS: Pavargau. Gal gurkšnį vandens, panele Živile? (Živilė ipyla vandens, Gluosnis godžiai geria)
 
ŽIVILĖ: Jūs nesužeistas?

GLUOSNIS: Ne.

ŽIVILĖ: Jūsų būrį apsupo?

GLUOSNIS: Taip. Mes pritrūkome šaudmenų.

ŽIVILĖ: Senoje koplyčioje sukrauti šaudmenys.

GLUOSNIS: Vėlu. Mes kovėmės kuone plikomis rankomis. Kazokų buvo perdaug. Jie kapojo mus kardais. Likome keli. Tada jie nukirto galvą Zubriui.

ŽIVILĖ: Viešpatie! Zubrys žuvo?

GLUOSNIS: Vakar. Jis pargriuvo šalia manęs. Trykštelėjęs kraujas aptaškė mano veidą. Šiltas bičiulio kraujas. Spėjau pasitraukti už medžio. Jau temo. Mačiau šmėkčiojančius arklių šešėlius. Buvau vienas tarp sukapotų draugų. Puoliau į tankumyną. Šliaužiau. Miške šūkavo rusai. Ir pas jūsų kaimyną Kaributą mačiau kareivius prie laužo. Visą dieną išgulėjau pušynėly. Dabar atėjau čia. Jūsų pamatyti, panele Živile.

ŽIVILĖ: Mielas Gluosni!

GLUOSNIS: Kaip puiku, kad taip vadinate mane! Dėkui, panele Živile. Jeigu mes turėtumėm šaudmenų! Gal atsišaudydami išspruktumėm iš apsupimo. Kodėl jų negavome? Šautuvai pavirto lazdomis. Taip laukėme jūsų!

ŽIVILĖ: Ašautas rūpinosi šaudmenimis. Nežinojau, kur juos slepia. Važiuodavau pas jus jau pakrautu vežimu. Jie uždraudė man išeiti iš namų.

GLUOSNIS: Kas jie?

ŽIVILĖ: Tėvas ir Ašautas. Vieną naktį norėjau prasmukti, prie durų tėvas pastatė dvariškių sargybą. Ji manęs neišleido. Dieną galėjau, budrių akių sekama, melstis senoje koplyčioje.

GLUOSNIS: Kaip sužinojote, kad koplyčioje šaudmenys?...

ŽIVILĖ: Pastebėjau iš koplyčios išsėlinantį Ašautą. Kitą dieną, kai klūpojau prie Marijos statulos, mano žvilgsnis užkliuvo už grandies grindyse. Nuojauta privertė pakelti akmenį. Atsiradau rūsy. Rūsy gulėjo tvarkingai sukrauti šaudmenys.

GLUOSNIS: Suprantu. Jie nutarė kapituliuoti.

ŽIVILĖ: Ašautas buvo Vilniuje.

GLUOSNIS: Maldavo pasigailėjimo?

ŽIVILĖ: Greičiausiai.

GLUOSNIS: Viskas žuvo. Iš Vaitkaus galvos tekėjo rausvi smegenys. Savickui kazokai perkirto petį. Jis bėgo dar dešimtį žingsnių, o kai parvirto, ant jo užšoko arklys. Girdėjau, kaip kanopos laužė gyvo žmogaus kaulus. Savickas rėkė. Viešpatie! Dabar girdžiu jo riksmą, (atsikelia)

ŽIVILĖ: Kur jūs einate?

GLUOSNIS: Vandens, panele Živile.

ŽIVILĖ: Sėdėkite ramiai. (Pasodina Gluosnį. Atneša vandens).

GLUOSNIS: (išgėręs) Ačiū. (Bučiuoja jos ranką. Živilė perbraukia ranka jo plaukus) Panele Živile!

ŽIVILĖ: Klausau.

GLUOSNIS: Prašau, dar kartą ... palieskite mano plaukus, (abu šypsosi)

ŽIVILĖ: Gal... jūs alkanas?

GLUOSNIS: Galbūt. Nežinau.

ŽIVILĖ: Kada valgėte?

GLUOSNIS: Kada valgiau? Neatsimenu.

ŽIVILĖ: Valandėlę! (Išbėga)

GLUOSNIS: Viešpatie! Kokia ji... ir koks aš kvailas. Karijoto duktė. Didžponio duktė. (Atsikelia. Eina. Stabteli prie lango) Štai tuo taku ji eina į koplyčią. Gal už mane ji meldėsi, todėl likau gyvas? Kai ji eina tuo taku, jos plaukai susijungia su medžių auksu, (šypsosi) Brangioji mano! Viskas niekai. Kardų žaibai ir rausvi smegenys. Draugo riksmas ir išsišiepęs ruso snukis. Viskas niekai. Nunešiu tave į saulę .. Išdraikysiu plaukų auksą. Živile... Koks keistas, senas vardas ... Kadaise gyveno kunigaikštytė Živilė Ji turėjo piktą tėvą ir... (įeina Živilė nešdama lėkštę su pyrago rieke)

ŽIVILĖ: Viskas, ką radau valgomajame. Įsakiau virtuvėje jums ką nors iškepti.

GLUOSNIS: Ačiū. (valgydamas) Skanu.

ŽIVILĖ: Jūs alkanas.

GLUOSNIS: Dabar juntu, kad alkanas.

ŽIVILĖ: Ką veiksite toliau?

GLUOSNIS: Bandysiu pasiekti kunigo Mackevičiaus būrį. Reikia kovoti iki galo. Mes atkirsti šioj apylinkėj. Mūsų nepasiekia žinios. Gal dar neviskas pralošta.

ŽIVILĖ: Ašautas sakė: sukilimas pralaimėtas.

GLUOSNIS: Ašautas bailys.

ŽIVILĖ: Jis pavojingas.

GLUOSNIS: Bijote jo?

ŽIVILĖ: Šiandien pirmą kartą ...

GLUOSNIS: (staigiai).Ką jis pasakė?

ŽIVILĖ: Nusiraminkite. Sena istorija. Jis vėl. man piršosi.

GLUOSNIS: Ir jūs?

ŽIVILĖ: Nesutikau.

GLUOSNIS: Živile... Atleiskite. Panele Živile. Kai jūs išėjote, prisiminiau seną legendą, todėl man taip išspruko...

ŽIVILĖ: Tik todėl?

GLUOSNIS: Norite žinoti tiesą?

ŽIVILĖ: Noriu.

GLUOSNIS: Keistas dalykas. Jūs pasakojote legendą apie Živilę paskubomis; aš nesužinojau pabaigos. Mūsų pasimatymai visados buvo trumpi. Taip, ponas Karijotas nemėgsta vargšų. Atsimenat, kaip mudu nustebome, kad Živilės mylimasis vadinosi kaip ir aš - Gluosnis.

ŽIVILĖ: Atsimenu.

GLUOSNIS: Jis ją labai mylėjo?

ŽIVILĖ: Labai.

GLUOSNIS: Tada girgždėjo sniegas, mudu ėjome šituo taku, tiesa?

ŽIVILĖ: Ir pasukome kairėn.

GLUOSNIS: Jūs pasakėte: „Kai kunigaikštis sužinojo, kad Gluosnis trokšta Živilės, jis įniršo. Gluosnis buvo žemos kilmės. Kunigaikštis uždarė Živilę kuore ir išvijo laimėtoją.“ Tada kažkas pašaukė jus namo.

ŽIVILĖ: Mano tėvas.

GLUOSNIS: Ar nepamenate, kuo vardu kunigaikštis?

ŽIVILĖ: Legendą man pasakojo motina. Ji žinojo.tik du vardus. Ir... ji tiksliai nežinojo pabaigos. Rodos ... rodos, kad kunigaikštis atlyžo pamatęs Gluosnio nykstančią Živilę. Jis grąžino jai Gluosnį.

GLUOSNIS: Ir juodu buvo laimingi?

ŽIVILĖ: Rodos.

GLUOSNIS: Puiku. Paprastai legendos liūdna pabaiga.

ŽIVILĖ: Norite liūdnos?

GLUOSNIS: Ne. Noriu prikelti legendą. Noriu ... Dieve mano! Myliu jus, Živile!

ŽIVILĖ: Žinau. (Gluosnis apkabina ją)

GLUOSNIS: Tu...
 
ŽIVILĖ: Seniai. Kai girgždėjo sniegas, jau mylėjau tave.

GLUOSNIS: Aš dar seniau. Pamačiau tave pirmą kartą, kai išėjai iš bažnyčios tokia balta ir tiesi. Karijotų panelė grįžo“, šnabždėjo žmonės. „Kaip ji užaugo“, šnabždėjo jie. Kažkieno nematomi pirštai suspaudė mano širdį. Ne,, tu nebuvai man nematyta. Laukiau tavęs, Živile. Gal dar lopšy, kai gimė sąmonė, o gal mudu jau gyvenome, Živile?

ŽIVILĖ: Tylėk, mano Gluosni, tylėk. Apkabink mane stipriau, mano Gluosni.

GLUOSNIS: Tu drebi?

ŽIVILĖ: Pabučiuok mane dar kartą, mano Gluosni, (pravirksta)

GLUOSNIS: Kas tau? Neverk, Živile. Aš su tavim. Mudu dar kovosime. Gal mudu laimėsime? Pažiūrėk į mane, Živile.

ŽIVILĖ: Tu tiki laimėjimu? (Į kambarį įeina Karijotas ir Ašautas)

AŠAUTAS: Meilės scena!

KARIJOTAS: Šimts velnių!

AŠAUTAS: Nesuprantu moterų. Jos dažnai pasirenka netinkamus vyrus. Šiuo atveju panelė Živilė pamilo apdriskusį bajorėlį. Jeigu jūs tokią rafinuota, panele, tai jums tiktų vienas mano vežikų: jis prausiasi kartą į metus.

KARIJOTAS: Ko?

GLUOSNIS: Jūs pamiršote savo pareigą. Kazokai kapojo mus kardais. Beginklius. Žuvo beveik visi. O koplyčioje...

KARIJOTAS: Tu pasakei?

ŽIVILĖ: Pasakiau.

KARIJOTAS: Tu...

AŠAUTAS: Valandėlę. Nusiramink, pone Karijotai. (Į Gluosnį) Suprantu jūsų didvyriškumą._ Atleiskite, pasikarščiavau. Nesu abejingas panelei Živilei. Bet apie tai vėliau. Mes apsupti. Mes negalėjome jums pristatyti šaudmenų, pone Gluosni. Sukilimas pralaimėtas. Beliko paskiri išblaškyti būreliai. Juos sunaikins. Patarčiau jums bėgti. Nesirodykit kurį laiką šitame krašte. Gal galiu kuo patarnauti? Sakykite. (Už lango vėjas. Medžio šaka linguoja)

GLUOSNIS: Jūs bailys, pone Ašautai.

AŠAUTAS: (juokiasi) Antrą kartą girdžiu šiandien. Ne. Nesu kvailys.

KARIJOTAS: Viską nupūs vėjas. Matai? Tuoj nukris lapai. Tie, kurie kovos-lapai. Pajuodę, purvan įminti. O šaka liks. Nuoga jinai sulauks pavasario.

ŽIVILĖ: O jei šaka išdžiūvusi? Vėjas tik pakilo. Tarkštels ir nebėr, šakos.

KARIJOTAS: Kažin ...

ŽIVILĖ: Eisiu paskui auksinius lapus. Tegul ir į purvą. Bet... eisiu iki paskutinės ribos.

KARIJOTAS: Kur eisi?

ŽIVILĖ: (į Gluosnį) Su juo.

KARIJOTAS: Klausyk, dukra...

AŠAUTAS: Leiskite man, pone Karijotai, keletą žodžių ...

ŽIVILĖ: Nenoriu jūsų žodžių. Jie slidūs — jūsų žodžiai. Jie įšliaužia į smegenis ir migdo. Aa, gulėt, gulėt, gulėt... nuo jūsų žodžių. Saulė pasislėpė už rudeninių debesų, svaigina vėjo daina, gera atlasinėje sofoje. Cypsi kanarėlė narvelyje, židinyje blėsta ugnelė, jauku, šilta... Iš Zubrio galvos tekėjo kraujas, ar tai svarbu? Jie guli miške išskėstomis rankomis ir sulipusiais plaukais, jie sukilimo lavonai, ar tai svarbu? Slidūs jūsų žodžiai ir... E, pone Ašautai, ką šnekėjai apie žvakides ir ką... Užmiršau. Eisiu su juo. Jis myli laisvę, ir aš myliu laisvę. Reikia kovoti iki galo. Gėda ir nerimas draskys atlasinėje sofoje, jei paklausysiu jūsų žodžių.

GLUOSNIS: Živile ... Kokia jūs ... Kokia keista diena! Sapnas vakare. Jūs eisit su manim?

ŽIVILĖ: Eisiu su tavim.

KARIJOTAS; Eisi į savo kambarį.

ŽIVILĖ: Su juo į laisvę.

KARIJOTAS: Į savo kambarį. Užrakinsiu. Mudu nuspręsime.

ŽIVILĖ: Žinau didelę paslaptį, tėve. Jei pasakyčiau-nusijuoktum. Leisk mudviem išeiti, tėve. Vienintelio dalyko, vienintelį kartą gyvenime, prašau tavęs.

KARIJOTAS: Su skarmalium neišeisi. Mano rūmai išvengia skandalų. Čia padorūs rūmai. Lipk laiptais į viršų.

GLUOSNIS: Pone Karijotai! Kovojau už mūsų krašto laisvę. Iki paskutiniųjų. Taip, esu skarmalius. Menkas bajorėlis. Pralaimėjęs didelį mūšį. Tik... dori buvo mano žingsniai. Jūs pats pradžioje plojote man per petį: „Laiminu tave vaike, išsilaisvinimo valanda išmušė!“ Dabar ... Gerai, pone Karijotai... Matai
 takelį į senąją koplyčią? Tuo takeliu panelė Živilė vaikšto. Su manimi keletą kartų ėjo. Štai ir viskas. Štai, kodėl likau gyvas. Girgžda sidabrinis sniegas, o liekna ranka manąją paliečia. Neužmiršau jos rankos, pone Karijotai.

KARIJOTAS: Aš suprantu... (Tyla. Tada Ašautas prašnabžda kažką Karijotui į ausį) Žinoma. (Priėjęs prie Živilės) Lipk į viršų arba ...

ŽIVILĖ: ...arba?

KARIJOTAS: Supyksiu, dukra.

ŽIVILĖ: Gąsdini mane:

KARIJOTAS: Ne. Reikalauju.

ŽIVILĖ: Nori palaužti, kaip motiną?

KARIJOTAS: Nepliaušk niekų.

ŽIVILĖ: Šituose rūmuose nėra senų tarnų. Tu pašalinai juos. Kodėl? Atsimeni sunykusį motinos veidą karste?

KARIJOTAS: Tu drįsti?

ŽIVILĖ: Aš klausiu, ir tu neatsakai.

KARIJOTAS: Eik į viršų!

ŽIVILĖ: Nori mane pražudyti, kaip kadaise motiną? (Karijotas skelia jai į veidą. Gluosnis puola prie jų, jį sustabdo Ašautas)

AŠAUTAS: Nesikarščiuokit. Aplinkiniuose kambariuose pilna žmonių. Jus sutvarkys.

GLUOSNIS: Dar aš jus sutvarkysiu! Lauk manės, Živile! (Iššoka pro langą)

ŽIVILĖ: Gluosni! (Bėga prie lango. Karijotas ir Ašautas nustveria ją, veda laiptais) Kodėl jis pabėgo? Jis nueis. Jūs niekšai! Tamsa ateina, didelė tamsa ateina. Aa ... (Karijotas ir Ašautas įstumia Živilę į kambarį ir užrakina duris)

KARIJOTAS: Pavargau.

AŠAUTAS: Ak, kad būčiau šituose rūmuose valdovas ...

KARIJOTAS: Ką pasakei?

AŠAUTAS:Kažką iš susijaudinimo (abu sėda)

KARIJOTAS: Kur jis pabėgo?

AŠAUTAS: Turbūt savųjų j ieškoti. Nesvarbu. Šią naktį sutvarkysime koplyčią jir pranešime apie Gluosnį rusams.

KARIJOTAS: Taip. (Scenoje Svajūnas. Jis atsistoja užpakaly sėdinčiųjų)
 
SVAJŪNAS: Ką mąstai, pone Karijotai?

KARIJOTAS: Man liūdna. Neturiu dukters.

SVAJŪNAS: Ar turėjai?

KARIJOTAS: Mergaitė gulėjo lopšy ir tiesė į mane rankutes. Skruosteliai - burbuliukai, aa, aa, cypimas reiškė džiaugsmą. Gal tada turėjau dukterį.

SVAJŪNAS: O paskui?

KARIJOTAS: Ištįsusi mergaitė vaikščiojo parke, ir motina laikė ją už rankos. Plonos kasos, nustebusios akys. „Gerą dieną, tėve.“ „Labanakt, tėve.“ Ji bučiuodavo mano ranką.

SVAJŪNAS: Mylėjai ją?

KARIJOTAS: Nežinau. Greičiausiai, ne. Aš tiek turėjau rūpesčių.

SVAJŪNAS: Kodėl aukoji Živilę?

KARIJOTAS: Ji man trukdo. Noriu garbės.

SVAJŪNAS: Garbė būtinai reikalinga?

KARIJOTAS: Garbė reikalinga pagarbai. Noriu būti gerbiamas.

SVAJŪNAS: Juk tave gerbs tik iš baimės. „Slaptasis patarėjas“ su Ona ant krūtinės. Karijoto niekas negerbia.

KARIJOTAS: Nesvarbu. Tegul gerbia iŠ baimės. Nesvarbu. Ponas Karijotas eina, ir jo pavaldiniai lenkiasi, ir aplinkiniai bajorai pavydėdami lenkiasi.

SVAJŪNAS: Kodėl liūdi nustojęs dukters?

KARIJOTAS: Tylėk. Tu nesupranti, kas yra žmogaus siela! Gražus mano dvaras, arkliai žvilga, rugiai virsta, varpos svarios, rūmuose kilimai iš Turkijos. Tylu. Šlep, šlep - žingsniai. Karštis židiniuos ąžuolinės malkos sausos. Sienose švyti iškabinti ginklai. Jauku. Bet... ankštus man rūmai. Jie mažesni už žvilgantį šv. Onos lopelį ant krūtinės. Mano širdis tvaksi, kai jį užsikabinu, o kai sėdžiu rūmuose - širdis tyli. Šiandien žinau: vėl vaikščiosiu iškėlęs galvą... tik pasakyk, kodėl liūdžiu netekęs dukters, kurios nemylėjau? Juk netekau jos šiandien. Mačiau žvilgsnį ir supratau. Tu nesupranti, kas yra žmogaus siela! Ateis garbė, širdis tvaksės pasididžiuodama, taip. O paskui...

SVAJŪNAS: ... tu mirsi ...

KARIJOTAS: ... ir mane puošniai palaidos.

SVAJŪNAS: Nebijai mirties?

KARIJOTAS: Bijau. Todėl noriu numirti iškilmingai. Reikės, valdytis, oriai užmerkti akis. Tai geriau, nei raitytis kur krūmuose su prakirstu pilvu ir kaukti iš skausmo ir siaubo. Aplinkui stovės daktarai, gersiu raminančius vaistus. Kunigai melsis. „Ponas Karijotas atidavė sielą Viešpačiui“ — sušnabždės pagarbūs pavaldiniai.

SVAJŪNAS: Ir vis dėlto liūdi dukters?

KARIJOTAS: Tylėk.

SVAJŪNAS: Gal užlipsi į viršų, gal grąžinsi jai Gluosnį!

KARIJOTAS: (atsikelia, patylėjęs). Ne.

SVAJŪNAS: Kodėl?

KARIJOTAS: Garbė stipresnė už...

SVAJŪNAS: ... už meilę...

KARIJOTAS: ... už meilę.

SVAJŪNAS: (Pasodina Karijotą) Sėdėk.

KARIJOTAS: Gerai, (tyliai) Juodbėrių ketvertas veža mane. Žėri šv. Onos ordinas. Mano pakaušį svilina visuotinė pagarba. Dilin, dilin - varpeliai. Ponas Karijotas į bažnyčią važiuoja, į balių, į Petrapiplį. Dilin, dilin... (tarytum užsnūsta)

SVAJŪNAS: Ir jūs snaudžiate, pone Ašautai?
 
AŠAUTAS: Ne.

SVAJŪNAS: Mąstote?

AŠAUTAS: Kankinuos.

SVAJŪNAS: Kas jus kankina?

AŠAUTAS: Skausmo troškimas.

SVAJŪNAS: Mėgstate skausmą?

AŠAUTAS: Kai kitiems skauda. Šiuo atveju...

SVAJŪNAS:... Šiuo atveju?

AŠAUTAS: Trokštu skausmo Živilei.

SVAJŪNAS: Jai jau skauda.

AŠAUTAS: Vidinės kančios? Taip. Ji uždaryta. Žiūri į medžių viršūnes. Kur Gluosnis? Bet, aš jos nematau.

SVAJŪNAS: Jums malonu žiūrėti į kenčiantį žmogų?

AŠAUTAS: Labai. Ypač jei tas žmogus išdidus. Tačiau tai dar ne viskas.

SVAJŪNAS: Norite pats?

AŠAUTAS: Noriu pats. Išbandžiau viską. Niekai. Yra vienintelis aštrus pojūtis: skausmo giesmė. Ją išdainuos Živilė.

SVAJŪNAS: Jaučiate jai neapykantą?

AŠAUTAS: Aš jos noriu. Paklusnios ir rėkiančios. Noriu iškreiptos burnos, raudonų brūkšnių baltame kūne, noriu, kad ji maldautų: „Pasigailėk manęs, Ašautai! Pasigailėk manęs, Ašautai!“ Jų buvo dešimtys. Bet Živilė —vienintelė! Išdidi Karijoto duktė.

SVAJŪNAS: Jūsų nekamuos sąžinė?

AŠAUTAS: Mane kamuos nuovargis. Gulėsiu ir ilsėsiuos. Miegamajame raudonmedžio sienos ir juodo aksomo užuolaidos. Puikus spalvų derinys. Gulėsiu, kol panorėsiu vėl skausmo giesmės.

SVAJŪNAS: O vėliau...

AŠAUTAS:... kartosiu, kol...

SVAJŪNAS:... kol pasensit ir...

AŠAUTAS: ... ir numirsiu, norėjai pasakyti? Teisingai. Kol numirsiu.

SVAJŪNAS: Nebijote?

AŠAUTAS: Ko?

SVAJŪNAS: Teismo?

AŠAUTAS: Neperdaug tikiu juo. O jei jis yra teisinsiuos.

SVAJŪNAS: Jūsų stiprūs argumentai?

AŠAUTAS: Šitaip esu sutvertas. Ponas Dievas žinojo ką darąs mane leisdamas į pasaulį. Gal Jis mane panaudoja savo kilniems tikslams? Gal per mane taps Živilė išganyta? (Juokiasi ir susimąsto. Svajūnas išeina. Vėl .liūdna daina. Kai ji sustiprėja, ją nutraukia šūkavimai)

KARIJOTAS: Kas šaukia sode?

AŠAUTAS: Tuojau, pažiūrėsiu, (pažvelgęs pro langą) Sode rusai.

KARIJOTAS: Rusai? (Abu išbėga. Šūkavimai stiprėja, kol nutyla. Įbėga Gluosnis. Jo rankoje raktas. Užlipa laiptais, atrakina duris)

GLUOSNIS: Živile! (Išeina Živilė)

ŽIVILĖ: Gavai raktą?

GLUOSNIS: Atėmiau iš tavo tėvo.

ŽIVILE; Tu galingas, Gluosni, (juokiasi)

GLUOSNIS: Kas tau?

ŽIVILĖ: (tyli)

GLUOSNIS: Eime, Živile.

ŽIVILĖ: Kur?

GLUOSNIS: Į laisvę.

ŽIVILĖ: Į laisvę... Pavargau, Gluosni. Noriu pailsėti.
 
GLUOSNIS: Mudu turime kiek laiko... Taip. Truputėlį pailsėk. (Juodu lipa laiptais žemyn, sėda) Jie skriaudė tave?

ŽIVILĖ: Ne. Stovėjau prie lango. Medžių viršūnės suposi. Lapai skraidė ir krito. Mano galva... kvaila moteriškaitės galva. Tu išbalęs. Gluosni. Gal nori gerti?

GLUOSNIS; Ne. Tu keista, Živile.

ŽIVILĖ: Ir tu keistas. Mudu abu keisti. Viename Lietuvos dvare sėdi du keisti žmonės ir šneka niekus. O reikia veikti, ar ne, Gluosni?

GLUOSNIS: Važiuojame, Živile. Paskui tau papasakosiu. Važiuosime kartu. Dabar ilsėkis, brangioji. (Živilė atsikelia, eina prie lango. Gluosnis užbėga priešais) Neik prie lango.

ŽIVILĖ: Kodėl?

GLUOSNIS: Živile...

ŽIVILĖ: Ten jie vaikšto?

GLUOSNIS: Jie? Matei iš savo kambario?

ŽIVILĖ: Aš žinojau,

GLUOSNIS: Žinojai?

ŽIVILĖ: Seniai... Ir pabėgo Gluosnis pas gudus, ir laisvės kaina nupirko moterį...

GLUOSNIS: Živile ... Jis tave mušė, šitas piktas senis. O šalia stovėjo ir šypsojosi prakeiktas Ašautas. Mano Dieve! Skausmas patvino, blaškėsi širdis, kodėl ji netrūko? Ką turėjau veikti, Živile? Tu vienintelė. Juk žinai, kad esi vienintelė? Bėgau per tuščius laukus, šaukiausi Dievo, vėjas, o, jis grūdo atgal į burną beprasmius žodžius. Rusai šypsojosi, mandagiai šypsojosi, pasakiau jiems kainą, pasakiau-koplyčioje guli šaudmenys. Tu neturi tėvo, Živile. Tas šlykštus senis — ne tėvas tau. Juodu nukankintų tave. Kam reikalinga laisvė, jei juodu nukankintų tave?

ŽIVILĖ: (blaiviai) Ką nutarė rusai?

GLUOSNIS: Jie suims Karijotą ir Ašautą. Mudu pranešime savo gyvenamąją vietą ir lauksime. Mus amnestuos. Laikinai seks, o vėliau ...

ŽIVILĖ: Kur nori vežti mane?

GLUOSNIS: Pas save. Skurdūs mano kambariai, Bet aš mylėsiu tave, Živile. Šalimais gyvena kunigas, jis suriš rankas. Mylėsiu tave.

ŽIVILĖ: Gal nori gerti, Gluosni?

GLUOSNIS: Ne. Nesuprantu, kodėl...

ŽIVILĖ: O aš norėčiau tamsiai raudono vyno. Kupiną krištolinę taurę, tamsiai raudono vyno.

GLUOSNIS: Nežinau kur ...

ŽIVILĖ: Mano kambary, spintoje rasi. (Gluosnis bėga į viršų) Tamsa ateina. Didelė tamsa ateina. (Grįžta Gluosnis su buteliu ir taure) Įpilk, Gluosni. (Gluosnis įpila) Puikus, senas vynas. Išgersi su manim, Gluosni?

GLUOSNIS: Visuomet, Živile.

ŽIVILĖ: Tiesą, prisiminiau legendos pabaigą.

GLUOSNIS: Tu pailsėk. Tuojau važiuosime. Papasakosi vėliau.

ŽIVILĖ: Noriu dabar. Girdi, Gluosni?

GLUOSNIS: Pasakok dabar.

ŽIVILĖ: O paskui išgersime vyno. Vynas tinka kelionėje. Truputėlį apsvaigs galva.

GLUOSNIS: Živile, nekankink manęs. Žinau, ką padariau. Taip, nusikaltėlis sėdi su tavim. Bausk, jei nori. Tik nežiūrėk tokiom akim.

ŽIVILĖ: Tylėk, Gluosni. Tylėk ir klausyk... Kai kunigaikštis sužinojo kad Gluosnis trokšta Živilės, jis įniršo. Gluosnis buvo žemos kilmės. Kunigaikštis užrakino Živilę kuore ir išvijo laimėtoją... Sakyk, kur nuvyko Gluosnis?

GLUOSNIS: Pas gudus.'
 
ŽIVILĖ: Pas gudus. Pro slaptą įėjimą, jis įvedė gudus į pilį, jis išlaisvino Živilę.

GLUOSNIS: Ir?

ŽIVILĖ: Ir Živilė nudūrė Gluosnį. Jos dovanotu durklu. Ir pati mirė iš skausmo. Štai legendos pabaiga.

GLUOSNIS: Kodėl tylėjai? Gal aš neičiau pas rusus?

ŽIVILĖ: Maniau, likimas pasigailės mūsų. Bijojau ir tylėjau. O gal... Laukiau stebuklo. Kai šiandien atėjai suvargęs, pralaimėjęs, bet nepalūžęs — patikėjau stebuklu. Legenda dar nesibaigia. Bet... juodu įslinko, ir tu iššokai pro langą. Norėjau bėgti paskui, juodu sulaikė mane. O, jei nutverčiau jį. įkibčiau į jo plačius, tamsius skvernus ...

GLUOSNIS: Apie ką tu kalbi?

ŽIVILĖ: Apie likimą. Jis žudo žmonės, pranašus ir dievus. Milijonai išsikreipusių burnų, sužalotų kūnų, vaikų kliedinčių nesąmones, senių drebančių nuo mirties žingsnių, jaunų, puikių vyrų ištaškytais smegenimis. Milijonai — parduodančių garbę, tėvynę, laisvę, dėl vieno kreivo jo šypsnio...

GLUOSNIS: Dėl tavęs tai padariau.

ŽIVILĖ: Žinau. Jis nubaudė tave už didelę meilę. Ir nubaudė mane, nes iškėliau galvą. Meldžiausi už tave koplyčioje, o jis turbūt juokėsi ten, aukštai. Neapkenčiu jo. Laisvę myliu. Savo kraštą myliu. Neisiu su rusais. Liksiu čia. Amžinai. Tegul jis juokiasi ten, aukštai, ir aš juokiuos iš jo. Jis privertė mane gimti, bet aš numirsiu, nes pati to noriu. Laisva numirsiu. (Išgeria vyno taurę. Smunka sofoje. Temsta)

GLUOSNIS: Kas tau, Živile?

ŽIVILĖ: Pabučiuok mane. (Gluosnis bučiuoja ją) Mano džiaugsme.

GLUOSNIS: Tu išbalai, brangioji!

ŽIVILĖ: Vynas užnuodytas. Dar sukilimui prasidėjus, užnuodijau jį. Kad rusai gyvos nepagautų (šypsosi)

GLUOSNIS: Ką tu padarei, Živile!

ŽIVILĖ: Išgėriau vyno. Ir tu žadėjai...

GLUOSNIS: Gerai. Keliausime kartu. (Įsipila taurėn vyno, išgeria ir sviedžia taurę į žemę)

ŽIVILĖ: Varpeliukai skamba, ar ne, brangusis? Sidabrinis sniegas čeža. Skamba varpeliukai senoje koplyčioje. Juodos rogės, kaip juodas žaibas per laukus, o sniegas, lyg šilkas čeža. Nuvesk mane aukštyn, Gluosni. Žiūrėsiu, kaip tirpsta medžių auksas vakaro glėby. Nuvesk mane aukštyn, Gluosni! (Gluosnis veda ją prie laiptų. Živilė žengia dvejetą žingsnių laiptais, bet išsprūsta iš Gluosnio glėbio ir susmunka žemėje. Gluosnis lenkiasi, bet ir pats krinta šalia Živilės. Ateina Karijotas ir Ašautas. Jie nepastebi gulinčiųjų)

KARIJOTAS: Tu puikus vyras, Ašautai.

AŠAUTAS: Laiku sustabdžiau tave?

KARIJOTAS: Prisipažįstu. Esi suktos logikos.

AŠAUTAS: Vos pasisekė apmauti rusą. Gerai, kad Gluosnis žinomas kaip atkaklus sukilėlis. Ir gerai, kad su savimi turėjau laišką iš Vilniaus. Esu suprakaitavęs nuo protinio įtempimo. Vyno gurkšnį, Karijotai. Tiesą, karininką reikia nugirdyti. Dar nepamiršk aukso. Nepakenks.

KARIJOTAS: Žinoma. Eime. Turiu keliolika butelių seno vyno. Žali, apipeliję buteliai. (Jie eina ir pastebi gulinčiuosius) Kodėl juodu guli? Živile, kas tau? Vaikeli, atsikelk. Kodėl ji guli ir nejuda? Vandens, vandens, Ašautai! (Blaškosi kambary. Ašautas pasilenkia ties Živile)

AŠAUTAS: Nereikia. Ji mirė.

KARIJOTAS: (klaupiasi šalia dukters) Ką? Mirė?

AŠAUTAS: Jos akys stiklinės.

KARIJOTAS: Taip, jos akys stiklinės. Vaikeli... (Atsikelia, atsistoja prieš Ašautą) Tu ...

Uždanga. (b. d.)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai