Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POLITIKA 1973 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Vaitiekūnas   
AMERIKOJE buvo toliau ieškoma patvarios atramos tarptautinio atlydžio politikai. Pasak buv. valstybės pasekretoriaus Katzenbacho, dar visai neseniai Jungtinių Valstybių užsienio politką apsprendusi Sovietų Sąjungos grėsmė JAV saugumui ir amerikiečių išpažįstamom pagrindinėm vertybėm. Todėl Jungtinių Valstybių politikai didelio poveikio turėję Pentagono sluoksniai ir visuomenės nuotaikos. Netgi prezidentai buvę tapę "visuomenės politinių aistrų belaisviais", ir jiem nebuvę įmanoma laisvai rinktis tarptautinės politikos ėjimų. Katzen-bachą pratęsdamas, valstybės sekretoriaus pavaduotojas K. Rush paaiškina, kad šio meto tarptautinė politika esanti įžengusi į naują aplinką ("environment"), kuri esanti labai skirtinga nuo buvusios šeštame ir septintame dešimtmetyje. Aštuntojo dešimtmečio tarptautinė aplinka esanti painiai sujaukta ir teki, bet ir savitarpiškai angažuojanti. Ją apsprendžiantieji veiksniai esą komp-likuotumas, difuzija, kaita ir paradoksai. O jos esminės savybės esančios savitarpiškas prisitaikymas ir susilaikymas ("mutual accomodation and restraint"). Savo metu tarptautinius santykius dominavęs antagonizmas šioj naujoj tarptautinėj aplinkoj savo vietą užleidęs tapatingų interesų veiksniui. Naujosios tarptautinės aplinkos ligšioliniai vaisiai esą įtikinamai patrauklūs: JAV pasitraukimas iš Vietnamo, arabų-Izraelio problemų sprendimo perkėlimas iš karo fronto į diplomatų stalą, Chase Manhattan banko kontora Maskvoje, etc.

Columbijos universiteto Rusijos instituto direktorius prof. Marshall D. Shulmanas aiškina, kad, nepaisant Jungtinių Valstybių rungtyniavimo su Sovietų Sąjunga atominės strategijos ir konvencinio apsiginklavimo srityse, nepaisant judviejų ideologinių priešingumų ir politinės bei ūkinės rivalizacijos, Sovietų Sąjunga pasijutusi priversta ieškoti tarptautinio atlydžio ilgiems metams. Sovietinio ūkio nesėkmės, Europos ūkinio pajėgumo augimas, Sovietų Sąjungos — Kinijos pašliję santykiai, reikalas konsoliduoti Sovietų Sąjungos dominavimą Rytų Europoje, be to, jau pasiektas atominės strategijos paritetas su Jungtinėmis Valstybėmis ir šių pastarųjų pasaulinės įtakos šiaurėj imas buvę tie veiksniai, kurie padiktavę Kremliui tarptautinę atlydžio politiką ilgiem metam. Tie veiksniai privertę Brežnevą tęsti Chrusščiovo tarptautinės politikos kryptį, nors anaiptol nevisi polit-biuro nariai šitokiai atlydžio politikai esą palankūs. Partijos kietosios linijos šalininkai, karinė ir policinė diduomenė esą priešingi atlydžio politikai labiausiai tuo motyvu, kad ji galinti tapti atrama ir paskata siekti atlydžio ir pačios Sovietų Sąjungos vidaus gyvenime. Tokias viltis puoselėja pačių rusų disidentai, o ypatingai sovietų pavergtosios tautos. Atlydžio politikos šalininkų ir priešininkų kompromisas įgalinęs Sovietų Sąjungos tarptautinę atlydžio politiką, bet sugriežtinęs vidaus policinį režimą ir sustiprinęs pavergtųjų tautų rusinimo pastangas. Be to, kietosios linijos sparnui polit-biure sustiprinti buvę įjungti krašto apsaugos ministras maršalas Grečko ir KGB viršininkas Andropovas.

Atsakydamas klausimą, koks principas turėtų vadovauti tarptautinės politikos atlydžio sąlygomis Jungtinių Valstybių politikai Sovietų Sąjungos vidaus režimo nežmoniškumų atžvilgiu, prof. Shulmanas aiškina, kad, nors amerikiečiam sovie-. tų policinis režimas ir žmogaus teisių nepaisymas sukeliąs pasibiaurė-jimą, vis dėlto Jungtinių Valstybių vyriausybės tarptautinė politika turinti ribotis tik tais sovietinės sistemos dalykais, kurie betarpiškai susiję su užsienio politika. Atseit, nors Amerikos žmonės pirmumą pripažįsta žmogaus ir tautos teisėm, Ame-rik >s vyriausybės politika pirmumą turinti atiduoti savitarpiškam prisitaikymui ir susilaikymui. Tokie nu-sistatymai neabejotinai lengvino Brežnevui misiją, lankantis Jungtinėse Valstybėse birželio 18-26.

EUROPOJE gal ir ne be pagrindo tarptautinės politikos atlydžio plotmėje 1973 laikomi Europos metais. Pagrindas: Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija ir derybos konvenciniam apsiginklavimui ir karinėm jėgom savitarpiškai mažinti.

Konferencijos iniciatorius buvo Kremlius. Jau nuo 1966 diplomatiniais kanalais vyko pasiaiškinimai dėl jos pobūdžio, apimties ir vietos tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos su jos satelitais ir tarp pačių Vakarų bių. Besiaiškinant buvo susiprasta, kad konferencija būtų trijų pakopų: paruošiamosios, sprendžiamosios ir baigiamosios. Tuo pat metu lygiagrečiai vyko dvišaliai ir daugiašaliai pasitarimai ir susitarimai: Sovietų Sąjungos su Prancūzija dėl bendradarbiavimo; Sovietų Sąjungos su V. Vokietija nepuolimo sutartis, pripažinusi status quo Rytų Europoje ir Kremliui suteikusi garantiją, kad Vokietija status quo pakeitimo nesieks ginklu; V. Vokietijos nepuolimo sutartys su Lenkija, Rumunija. Čekoslovakija; Britanijos, Jungtinių Valstybių, Prancūzijos susitarimas su Sovietų Sąjunga dėl Berlyno: V. Vokietijos susitarimas su R. Vokietija. Šiomis sąlygomis ir šiokioj tarptautinėj aplinkoj 1972.XI.22, Helsinky prasidėjo Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos pirmoji pakopa, dalyvaujant JAV, Kanados, Sovietų Sąjungos ir 32 Europos valstybių, įskaitant ir Vatikaną, ambasadoriam. Ambasadorių pasitarimai užtruko iki 1973.VII.3. Pasitarimų rezultatų susumuoti, patvirtinti ir konferencijos pirmosios pakopos baigti 1973.VII.3-5 Helsinky susirinko konferencijoj dalyvaujančių valstybių užsienio reikalų ministrai.

Faktiškai konferencijos pirmoji pakopa tik išryškino ir formulavo tuos Rytų-Vakarų skirtumus, kurių išlyginimas laikomas būtinas tarptautinei atlydžio politikai. O tiem skirtumam bendrą vardiklį rasti ir sutarti — uždavinys jau konferencijos antrosios pakopos, kuri prasidėjo Ženevoje 1973.IX.18. Pagal."NATO Revievv" būtų klaidinga išvada, kad Helsinky buvęs padarytas reikšmingas žingsnis į priekį. Klaidinga taip pat būtų laukti greitų rezultatų Ženevoje.

Nors konferencijos oficialų tikslą — Rytų-Vakarų santykių atlydį — vertina ir Vakarai, ir Rytai, tačiau dėl to atlydžio sąlygų ir kainos Rytų-Vakarų nusistatymus skiria nemaži priešingumai. Sovietų Sąjungai rūpi tik bendrybių deklaracija viršūnių susirinkime, konferencijos trečioj pakopoj, iškilmingai pasauliui paskelbti apie Rytų-Vakarų santykiuose pradėtą naują erą, apie jėgos priemonių atsisakymą status quo Europoje pakeisti, apie numatymą plėsti ūkinius mainus ir bendradarbiauti mokslo ir technologijos srityse. Žodžiu, Sovietų Sąjungai rūpi tik ceremonialus patvirtinimas status quo Europoje ir sudarymas įspūdžio, kad Rytų-Vakarų santykiuose yra įvykęs reikšmingas pasikeitimas, įamžinęs status quo, atvėręs neribotas galimybes Rytų-Vakarų ūkiniam mainam ir mokslo bei technologijos bendradarbiavimui.

Vakaram, atvirkščiai, rūpi sudaryti sąlygas status quo evoliucijai, rūpi sutarti konkrečias priemones tokiai evoliucijai įgalinti, o ne status quo įtvirtinti ir įamžinti. Vakaram tad rūpi, kad Rytų-Vakarų bendradarbiavimas nebūtų aprėžtas tik vyriausybinio santykiavimo plotme, bet kad apimtų ir žmonių bei idėjų judėjimo laisvę. Šiom Vakarų sąlygom neutralizuoti Kremlius priešpriešiais iškelia principą nesikišti į kitos valstybės vidaus reikalus. Anot "NATO Review", konferencijai ruošdamiesi, Vakarai savo prielaidą, kad konferencijoje būsianti rimta galimybė pasiekti teigiamų rezultatų Rytų-Vakarų santykiam praktiškai pagerinti, padarę toli siekiančių politinių sprendimų. Faktiškai Rytų padėtis konferencijoje esanti dviem atžvilgiais lengvesnė už Vakarų. Pirma, Rytų nevaržanti ir nesaistanti viešoji opinija. Antra, jie siekią tik negatyvaus rezultato — nekeisti to, kas yra. "NATO Keview" pagrįstai perspėja, kad konferencijos antroji pakopa Ženevoje privalanti dar daugiau Vakarų apdairumo bei ryžto, negu reikėjo konferencijos pirmoj pakopoj Helsinky.

Europoje skirtingos nuotaikos ir dėl tarptautinės atlydžio politikos sąveikos su Sovietų Sąjungos vidaus režimu. Prof. Wolfgang Leonhard, sovietinės politikos ir tarptautinio komunizmo ekspertas V. Vokietijoje, pripažindamas tas pačias, kaip kad ir prof. Shulmanas, Kremliaus tarptautinės politikos atlydžio priežastis, nesieja jo su vidaus režimo griež-tėjimu. Pagal prof. Leonhardą, Sovietų Sąjungos vidaus režimo resta-linizacijos procesas prasidėjęs tuoj pat po Chruščiovo nušalinimo. Į aštuntąjį dešimtį Sovietų Sąjunga įžengusi su mažiau ar daugiau restali-nizuotu vidaus režimu, policiniu, autoritariniu, savivaliaujančiu. Tačiau ta vidaus režimo restalinizacija vis tiek neapsaugojusi Sovietų Sąjungos nuo ūkinių nesėkmių ir technologinio atsilikimo. Partijos viršūnė atsidūrusi prieš dilemą — arba iš pagrindų reformuoti ūkio sovietinę sistemą, arba šauktis talkon užsienio kapitalistinį mokslą ir technologiją. Apsisprendimas įvykęs už kapitalistinę talką. Be abejo, tokiam apsisprendimui turėję reikšmės ir Sovietų Sąjungos — Kinijos santykiai, o taip pat siekimas išlaikyti Kremliaus dominavimą Rytų Europos erdvėje. Prof. Leonhardas, priešingai prof. Shulmanui, prieina išvadą, kad Rytų-Vakarų santykių išlyginimas negali apsiriboti tik santykiais tarp vyriausybių. Šitokio pobūdžio santykių išlyginimas, ypač jeigu jo kaina eitų Rytų Europos tautų interesų sąskai-ton, ilgainiui vargu ar pasitarnautų Rytų-Vakarų tikram suartėjimui. Rytų-Vakarų santykių atlydis negalįs taip pat pamiršti ir pačios Sovietų Sąjungos žmonių. Nors sovietų politika žydų emigravimo klausimu esanti specifinis atvejis, bet nebūtinai išimtinis atvejis. Prof. Leon-hardas apgailestauja, kad tarptautinės atlydžio politikos ligšioliniai vaisiai kaip tiktai įgalinę Kremlių tęsti priespaudos politiką pačioje Sovietų Sąjungoje. Šitoks Europos sovieto-logo susirūpinimas yra labai laiku ir vietoje, turint galvoj ne tik prof. Shulmaną, bet ir JAV ūkio sluoksnių nuotaikas už tokį savitarpišką prisitaikymą, kai pirmiausia žiūrima tik daiktų apyvartos ir pelningo prekybos balanso, kuris esą tarp Jungtinių Valstybių ir Sovietų Sąjungos per kokius penkerius metus pasiektų bilijonus dol. metinės apyvartos. Šių JAV nuotaikų konkretus padarinys yra Occidental Petroleum Co. 8 bilijonų dol. sutartis su Sovietų Sąjunga trąšų gamybai suorganizuoti, taip pat tos pačios Occidental Petroleum Co drauge su El Paso Co 10 bilijonų sutartis dujotiekiui nuo Jakutsko į Vladivostoką nutiesti (2000 mylių). Be abejo, vien šitokio pobūdžio "freeway" Rytų-Vakarų santykiuose galutinė išdava būtų tik Sovietų Sąjungos vienašališkas laimėjimas. Ar Amerikos, ar Europos pažiūros lems konferencijos antrosios pakopos rezultatus, tatai paaiškės tik 1974.
Dar ryškiau Europos ir Jungtinių Valstybių nuotaikos ir pažiūros 1973 išsiskyrė dėl arabų — Izraelio problemų, dėl valiutos pasaulinės krizės, dėl arabų naftos. Kai kurie vienašališki Jungtinių Valstybių tarptautiniai ėjimai Europoje sukėlė įtarimą ir nerimą. Tatai sujaudino Atlanto bendruomenės puoselėtojus abipus Atlanto. Ir "Atlantic Treaty Association" kongresas 1973.IX. 14 rezoliucijoj pabrėžia, kad Atlanto bendruomenės solidarumas ypatingai reikalingas Rytų-Vakarų derybose.
Antra vertus, ir pati Europa 1973 nepasirodė vieninga. Tatai akivaizdžiai ryškėjo NATO valstybių pasitarimuose su Varšuvos pakto valstybėmis dėl konvencinio nusiginklavimo.

Jungtinėm Valstybėm su Sovietų Sąjunga besiaiškinant tarpusavio atominio nusiginklavimo susitarimo galimybes (SALT), savo ruožtu NATO taryba jau 1968 paruošė Rytų-Vakarų savitarpiniam balansuotam konvenciniam nusiginklavimui gaires, kurios 1970 dar buvo papildytos naujais elementais. Pagrindiniai gairių principai: reciprocitetas, pusiausvyra laiko ir apimties atžvilgiu, toks pat Europai saugumo laipsnis mažesniais kaštais, tas pat padėties stabilumas, visų partnerių gyvybinių interesų suderinimas, tinkama kontrolė, praktiškas įgyvendinamumas. Sovietų Sąjunga į tą NATO siūlymą palankiai atsiliepė tik 1971, jo svarstymą betgi siedama su Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija. Todėl, kai Helsinky prasidėjo Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos pirmoji pakopa, NATO nariai: Belgija, Britanija, Danija, Graikija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Turkija ir V. Vokietija pakvietė Čekoslovakiją, Lenkiją, R. Vokietiją, Sovietų Sąjungą ir Vengriją 1973.1.31 pradėti paruošiamuosius pasikalbėjimus savitarpiniam balansuotam konvenciniam su-siginklavimui (MBFR). Tie pasikalbėjimai Vienoje tęsėsi nuo 1973.1.31 iki 1973.VI.28 ir baigėsi susitarimu 1973.X.30 ten pat Vienoje ta pačia procedūra pradėti jau tikras derybas NATO ir Varšuvos pakto valstybių konvenciniam apsiginklavimui ir karinėm jėgom savitarpiškai mažinti. Po šešių savaičių pasiaiškinimų 1973. XII. 13 derybos buvo pertrauktos. Prancūzijos pozicija šiose derybose buvo skirtinga. Prancūzijos nepriklausomą gaidą Europos koncerte rodė ir prezidento Pompidou vizitai Maskvoje ir Pekine.

Š. AIRIJOS vidaus karas įėjo į naują fazę, kai Londonui pavyko sudaryti nuosaikiųjų protestantų ir katalikų vieningą frontą. Nors nei katalikų, nei protestantų ekstremistai tokia vienybe nepatenkinti ir kruvino teroro veiksmai nesustojo, vis dėlto tas bendro protestantų ir katalikų fronto branduolys gali tapti gyvenimišku pagrindu Š. Airijos problemų teisingam ir taikiam sprendimui.
Kai Europos saugumo konferencija ir pasitarimai konvenciniam apsiginklavimui mažinti okupuotos Lietuvos interesus daugiau ar mažiau liečia tik netiesioginiu būdu, Baltijos jūros sutartis, kurią paširs c Danija, Lenkija, Sovietų Sąjunga, Suomija, Švedija ir abi Vokietijos. Lietuvą, kaip Baltijos valstybę, angažuoja tiesioginiu būdu. Baltijos jūros tarptautinė sutartis savo kompetencijos ribose stiprins ir okupuotos Lietuvos balsą.

AZIJOJE 1973 taip pat galima laikyti savitarpinio prisitaikymo ir susilaikymo politikos metais. Nei metų pradžioje (sausio 27) pa> toji Vietnamo karo paliaubų sutartis, įpareigojusi Jungtines Valstybes atitraukti savo karines jėgas iš P. Vietnamo, nei JAV kongresui spaudžiant nutraukta JAV orinio bombardavimo parama Kambodijos vyriausybei prieš interventus ir sukilėlius nepaliko tuštumos. Tarsi pagal kokio neregimo dirigento ženklą ir Vietname, ir Kambodijoj susidarė tam tikra jėgų pusiausvyra.

Atlydžio ir savitarpinio prisitaikymo politikos laimėjimas Azijoje buvo Japonijos ministro pirmininko vizitas Kinijai, atnaujinęs tų dviejų Azijos didžiūnų diplomatinius santykius, taip pat Indijos su Pakistanu 1973.VIII.28 pasirašyta taikos sutartis.

Tačiau bene pats reikšminga-!-atlydžio ir savitarpinio prisitaikymo politikos 1973 laimėjimas bus buvęs arabų — Izraelio problemų ligšiolinio sprendimo būdo esminis pakeitimas. Kai 1973 rudenį (spalio 6) tarp arabų ir Izraelio prasidėjo ketvirtasis karas 25 metų būvyje, joks tarptautinės raidos komentatorius negalėjo pramatyti, kad po dviejų mėnesių (gruodžio 18) arabų ir Izraelio atstovai jau sėdės Ženevoje prie taikos derybų stalo. Yra rimta versija, kad Egiptas spalio karą prieš Izraelį pradėjęs ne su ryžtu ir galutinės pergalės įsitikinimu, o tik su pradinės karinių veiksmų sėkmės ir įkandin jos Sovietų Sąjungos bei Jungtinių Valstybių koordinuotos intervencijos tam tikru užsitikrinimu. Faktiškai Egipto ir Sirijos kariniu veiksmų pardinė sėkmė ir įkandin sekusi Jungtinių Valstybių ir Sovietų Sąjungos koordinuota intervencija neabejotinai turėjo rimtos įtakos Izraelio politikai ir sudarė minimalias sąlygas arabų politikos perspektyvai ir arabų-Izraelio derybų išeities bazei. Ne be pagrindo JAV Valstybės departamentas pripažino, kad šioj. byloj tarptautinė atlydžio politika yra suvaidinusi labai reikšmingą vaidmenį.

JUNGTINIŲ TAUTŲ vaidmuo pasaulio politikoje ir 1973 buvo labai reliatyvus. Nors savo narių skaičiumi (135) jas galima laikyti pasiekusias veik visiško visuotinumo, savo poveikiu tarptautinei raidai ir savo teisiniais bei moraliniais standartais jos toli gražu neprilygsta savo pirmatakei Tautų Sąjungai.
Kai Portugalijos Gvinėjos nepriklausomybės kovotojų egzilų grupė užsienyje paskelbė savo krašto Gvi-nėjos-Bissau nepriklausomybę, Jungtinių Tautų dauguma tokį paskelbimą sutiko sveikinimo rezoliucija. Tačiau ta pati Jungtinių Tautų dauguma nieko nenori girdėti apie sovietų pavergtųjų tautų išsivadavimo iš sovietinio kolonializmo pastangas. Šiai daugumai sovietų kolonializmo aukų įstangos išsivaduoti yra tik šaltojo karo kurstymas. Tokie dvejopi mastai ypatingai trukdo Jungtinių Tautų uždavinius ir pastangas žmogaus pagrindinių teisių apsaugos srityje. Palyginę Jungtinių Tautų daugumos nuotaikas ir nusistatymus žmogaus teisių atžvilgiu, kokie buvo pirmaisiais Jungtinių Tautų metais, su dabartiniais, matome didžiausią regre-irčiai, bet taikliai vienas Jungtinių Tautų diplomatas yra prasitaręs: ką norėti iš dabartinių Jungtinių Tautų respekto žmogaus teisėm, kai tas respektas pareina nuo žmonių, kurių seneliai ramia sąžine galėjo suvalgyti mūsų senelius. Ryšium su Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos priėmimo 25 metų sukaktimi teisingai buvo pažymėta, kad Jungtinių Tautų narių žymi dauguma priklauso šiai deklaracijai nusikaltusiųjų skaičiui. Todėl ir Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos priėmimo 25 metų sukaktis nebuvo atžymėta jau prieš aštuonerius metus Urugvajaus ir Costa Ricos pasiūlytu žmogaus teisėm ginti komisariato prie Jungtinių Tautų sudarymu. Negirdėtas daiktas, kad nusikaltėliai sau persekioti organizuotų policijos nuovadą!
Pagal Gallupo apklausinėjimus, 70-je nekomunistinių valstybių 45% vadovaujančių politikų prisipažinę, kad metai iš metų jų nusistatymas Jungtinių Tautų atžvilgiu vis nepalankesnis, ir net 81% apklausinėtų politikų, mokslininkų, švietėjų pasisakę už Jungtinių Tautų refor-mavimą-stiprinimą. Apklausinėtųjų 48% pasisakę prieš mažųjų valstybių balsų dominavimą Jungtinių Tautų sprendimam ir 63% — prieš kelių didžiųjų valstybių veto teisę. Savo nepajėgumo verčiamos, pačios Jungtinės Tautos nutarė 1975 kviesti specialią konferenciją Jungtinių Tautų sistemai peržiūrėti ir ją pirmiausia pritaikyti vadinamų ūkiškai besivystančių kraštų ūkio pažangai paskubinti ir socialiniam skurdui pašalinti.
1973 Jungtinės Tautos daugiausia dėmesio skyrė tarptautiniam terorizmui sustabdyti. Tuo reikalu priėmė tarptautinę konvenciją diplomatam, atseit, patiem sau, nuo tarptautinio teroro apsaugoti. Bet vieningo nusistatymo tuo klausimu Jungtinėse Tautose nėra. Tos valstybės, kurios status quo padėtimi patenkintos arba jai abejingos, turi interesą visokeriopą tarptautinį terorą užkardyti. O tos valstybės, kurios siekia status quo padėties pakeitimo arba tokiam siekimui pasyviai solidarizuoja, tarptautinio terorizmo veiksmus linkę laikyti tik tam tikra kovos priemone. Pastarųjų Jungtinėse Tautose yra dauguma. Savo ruožtu klausimas kyla, ar tarptautinio terorizmo neskatina ir nepateisina net kai kurios tarptautinės sutartys, pvz. tokios, kaip 1960 Sovietų Sąjungos su Suomija, pagal kurią ir 1973.IX. 14 Suomija išdavė sovietam estus politinius bėglius. Kaip atsimename, lietuvį politinį bėglį nuo tokio pat likimo išgelbėjo tik Vakaruose sukeltas aliarmas ir Jungtinių Valstybių bei V. Vokietijos intervencijos. Būdinga, kad ir mūsuose tarptautinio teroro klausimu nuoseklaus nusistatymo nėra. Antisovietiniam teroro veiksmam mes turime vieną mastą, o pvz. antiizraeliniam — jau kitokį.

PASAULIO visuomeninis barometras 1973 rodė dešinėjimo nuotaikas. Tai liudijo Danijos, Norvegijos, Švedijos parlamentų rinkimų duomenys. Ir Prancūzijos parlamento rinkikai, rinkiminės sistemos pastatyti prieš alternatyvą: arba socialistų-komunistų blokas, arba degaulistai, aiškiai pasisakė už dešiniuosius. Iš dalies dešinėjimo nuotaikomis galima aiškinti ir Perono grįžimas į valdžią Argentinoje, ir karinis perversmas prieš marksistinę valdžią Čilėje.
Antra vertus, atlydžio ženklus matome ir antikomunistinės veiklos srityje. Azijos tautų antikomunistinės lygos kongrese apie tai kalbėjo Tai-vano prezidentas Čan-Kai-šekas. Tatai rodo net tokio akademinės informacijos leidinio, kaip Tarptautinio dokumentacijos ir informacijos centro Hagoje (Olandijoje) leisto "East-West Relations", nuo 1974.1.1 sustabdymas.
Metam einant galop, į tarptautinės politikos sceną triukšmingai įsibrovė naftos veiksnys. Tai naujas ir sykiu senas tarptautinių santykių katalizatorius. Savo visapusiško vaidmens 1973 jis dar nespėjo išryškinti ir energijos krizės problemą nuolankiai perleido 1974.

OKUPUOTOS LIETUVOS byla tarptautinės atlydžio politikos kontekste oficialiai visai nefigūruoja. Tačiau faktiškai atitinkamų vyriausybių kanceliarijos išeivijos veiksnių ar "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" pateiktus duomenis atidžiai registruoja, nes tie dalykai gali kartais praversti atitinkamuose tarptautiniuose pasitarimuose. Aneksijos principinis nepripažinimas tebegalioja. Diplomatiniuose priėmimuose Kajeckas "nemato" Dobrynino, ir atvirkščiai. O kad Jungtinių Valstybių konsulas pastaraisiais metais pamėgo apsilankyti iš Leningrado Vilniuje, tai tik pačių Jungtinių Valstybių interesais, be menkiausios intencijos pažeisti aneksijos nepripažinimo principą. Beje, aneksijos nepripažinimo principas labai elastingas. Antai, V. Vokietijos kancleris Brandtas, nors sutartimi įsakmiai pripažino dabartines Sovietų Sąjungos sienas, vis tiek Vlikui paaiškino, kad Lietuvos aneksijos nepripažinimo principas pasilikęs galioti. Ne be reikalo sakoma, kad tikras diplomatas net savo žmoną sugeba įtikinti, kad audinės ("mink") kailiniai ją darytų nepatraukliai storą.

Nepaisant savitarpinio prisitaikymo tarptautinėje raidoje ir sugriežtėjusios okupacinės priespaudos, valstybingumo sąmonė ir pasipriešinimas visokeriopiem okupanto kėslam tą valstybingumo sąmonę užtemdyti ir patį tautinį savitumą suniveliuoti pavergtoje tautoje tebėra pasigėrėtinai gajūs ir įspūdingi. Iki 1974 pradžios laisvąjį pasaulį yra pasiekę "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" septyni numeriai.

PLB IV Seimo metu Lietuvos atstovybėje Washingtone (iš kairės): ALTos pirm. dr. K. Bobelis. VLIKo pirm. dr. K. Valiūnas, Lietuvos atstovas J. Rajeckas ir tuometinis PLB pirm. St. Barzdukas.

Išeivijos lietuviškųjų veiksnių ir tarinių 1973 aktyve randame eilę naujų leidinių: B. Kaslo redaguotą "USSR-Germany Aggression Against Lithuania". A. Rukšėno "Day of Sha-me", JAV LB. paruoštą "The Vio-lations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania — a Report for 1972" ir jos ispanų kalba atitikmenį: "Las violaciones de los derechos humanos en Lituania oc-cupada por los Sovieticos", C. Ve-rax-Čibiro "Lituania" portugalų kalba, Kunigų Vienybės išleistą "From the Catacombs — Chronicle of the Catholic Church in Lithuania, 1972, No. 4": XIX tomą Lituanus žurnalo. Randame svetimųjų pirmiausia Jungtinių Valstybių ir Kanados, periodikoje dažnesni žodį laiško ar straipsnio pavidalu apie Baltijos valstybių likimą, apie dabartinę Baltijos tautų padėtį ir išsivadavimo pastangas. Pozityviai vertiname JAV senatorių, kongresmanų, gubernatorių, majorų viešus pasisakymus, atsišaukimus Vasario 16-sios ir birželio įvykių minėjimo progomis. Su dėkingumu priimame Kanados premjero drauge su užsienio reikalų ministrais padarytą Baltijos tautom draugingumo gestą, priimant Kanados baltiečių delegaciją oficialioje audiencijoje. Su pasitenkinimu sutikome baltų delegacijos išgarsinimą Helsinky ryšium su jos pasirodymu Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos pirmosios pakopos baigmėje ir policijos intervencija. Dėkingi Virginijos universiteto teisių prof. John N. Moore už "Fo-reign Affairs" žurnale Kudirkos bylos iškėlimą tarptautinės teisės plotmėje. Didžiuojamės Lietuvos bylos tauriais gynėjais: Pavergtųjų tautų draugų amerikiečių pirmininku Christopher Emmet (miręs (1974. 11.12), JAV senatoriais — Percy, Schweiker, Scott; kongresmanais E. Derwinski, R. Hanrahan. R.N.C. Nix, kardinolu Krol, AFL-CIO prezidentu G. Meany. Vertiname Pavergtųjų tautų draugų amerikiečių drauge su Pavergtųjų Europos tautų seimu išleistą manifestą Pavergtųjų tautų savaitės proga, taip pat Pavergtųjų tautų seimo deklaraciją Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimo 25 metų sukakties proga. Džiaugiamės Vasario 16-sios aukų padidėjusia pozicija tiek ALToS. tiek Amerikos LB apyskaitose. Visa tai paliudija ir patvirtina taisyklę, kad "the righteous will be helped and the virtuous will never walkalone .

Deja, išeivijos lietuviškųjų veiksnių darbų balanse randame ir ne tik nereikalingo, bet ir žalingo pasyvo apraiškų. Užuot savitarpinio prisitaikymo, koordinacijos bei talkos randame rivalizacijos ir net antagonizmo apraiškų. Ne be pagrindo 1973 VLIKo seimas atkreipė VLIKo tarybos ir valdybos dėmesį "į reikalingumą mūsų išeivijai turėti vieningas orientacines gaires, o visiem Lietuvos laisvinimo veiksniam ir Likėjam — vieningą veiklos programą ir vieningą Lietuvos laisvinimo darbų vykdymą bei finansavimą". Norėtųsi tikėti, kad tai ir taps išeivijos veiksniam 1974 vedamąja re į tarpusavio prisitaikymą, konsolidaciją, sandorą ir darbo sėkmę.
Vytautas Vaitiekūnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai