Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DEŠIMTMETIS BE PROF. STEPONO KOLUPAILOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS RIMKEVIČIUS   
Kultūrinės vertybės ir civilizaciniai laimėjimai yra sukurti atskiru individų. Kiekviena epocha pasisavina praeitų kartų pasiekimus ir juos pritaiko savo gyvenamam laikotarpiui. Todėl pažangos istorija yra gabių, ryžtingų ir, svarbiausia, darbščių asmenų istorija. Ką nors ryškesnio pasiekti reiškia daug ko išsižadėti. Be labai retų išimčių, moksle nėra atsitiktinumų, nes "laiminga mintis" aplanko tik tuos asmenis, kurie yra pilnai subrendę ją priimti, formuluoti ar pritaikyti praktiškam naudojimui. Todėl pagrįstai su dėkingumu visus juos prisimename, nes jų patirtis, palikti darbai, tartum pramintas takas, leidžia mums sparčiau ir lengviau siekti kultūrinių vertybių ir patogumų buitiniame gyvenime.

Praėjus dešimtmečiui nuo prof. Stepono Kolupailos mirties, sklaidant periodikos komplektus, vartant knygas, pasijunti, tartum Profesorius vis dar būtų mūsų tarpe, tiek daug jis rašė ir kiti apie jį. Šiame rašinyje paliesiu tik pačius būdingiausius būdo bruožus, aštriausius gyvenimo posūkius, žymiausius darbus, kurie, rašančiojo nuomone, įprasmino Profesoriaus gyvenimą ir įtaigojo aplinką.

S. Kolupaila gimė Latgalijoje 1892 rugsėjo 14, toje istorinės Lietuvos dalyje, kur lietuvių kalba buvo pakeista lenkiškąja. Gabumais ir darbštumu pirmavo Liepojos gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. Nuo kūdikystės dienų svajojo tapti inžinieriumi. Baigęs gimnaziją, pasirinko, Matavimo institutą, kurį tikėjosi greičiau baigti; mat, gimnazijoje iš privačių pamokų susitaupė pinigų aukštajam mokslui: norėjo ištesėti be paramos. Tai buvo ne vien jaunatviška ambicija, bet noras likti laisvu nuo valdinių stipendijų ir išvengti paskyrimo į "niūrias Sibiro stepes". Per ketverius metus 1915 m. baigė institutą ir gavo pasiūlymą ruoštis profesūrai hidrotechnikos srityje. Užtarnautas pasiūlymas ir drauge vienintelė legali galimybė išvengti karinės prievolės.

Dėstė institute ir ligi 1918 m. lankė Žemės ūkio akademiją. 1916 m. vedė konservatorijos studentę, irgi baigusią gimnaziją aukso medaliu, Janiną Tomaševičiūtę. Šis laimingas susitikimas turėjo didelės, jei ne lemiamos įtakos apsisprendimui grįžti į Lietuvą. 1918 m. išleido pirmąją "Hidrometriją" rusų kalba. 1919 m. konkurso keliu buvo išrinktas profesoriumi. Apie galimybę pasilikti Rusijoje, Profesorius išsireiškė taip: 'Mano karjerai Rusijoje nebuvo jokių kliūčių, su visais azijatiškos tvarkos netikėtumais". Nežiūrint to, galutinai apsisprendė už grįžimą, kurį nulėmė "senas romantizmas ir jauna drąsa, prisidėjo žmonelė — žemaitė, mažytė dukrelė Evelina . . . padėjo kolegos, viliodami laisvos kūrybos perspektyvomis" (Technikos Žodis, 2-3, 1955). Nebuvo tai vien geresnių sąlygų ieškojimas, nes prof. S. Dirmanto žodžiais, "Vyko į Lietuvą be jokio tarnybos pasiūlymo, nemokėdamas kalbos, į kam nualintą naujagimę respubliką, kurioje tada nebūvi i nei un-to, nei kitokios aukštos mokyklos, o vien visokie improvizuoti kursai" (Draugas, 1964.IV.18). Sutikime, kad reikėjo daugiau "seno romantizmo ir jaunos drąsos" nekaip šalto apskaičiavimo vykti į nežinią, nežiūrint to, kad ir Maskvoje buvo labai sunkios gyvenimo sąlygos.

Padaręs likiminį sprendimą, 1921 m. grįžo į Lietuvą. Greitai ir energingai nugalėjo visus įsikūrimo sunkumus ir pilnai pritapo prie visai naujų gyvenimo ir darbo sąlygų.

Lietuvoje prasidėjo kūrybingiausias ir našiausias gyvenimo tarpsnis kaip mokslininko, pedagogo, intelektualo-kultūrininko ir visuomenininko. Neišsiteko Žemės ūkio technikume Dotnuvoje, ieškojo platesnių mokslo ir kultūros veiklos barų. Reikia prisiminti tuometines gyvenimo sąlygas, kad galėtume pilniau įsijausti, kokius sunkumus ir nepatogumus turėjo pakelti asmenys, stovėjusieji valstybės ir jos institucijų priešakyje. Jauna valstybė stokojo visose srityse pasiruošusių darbininkų: mokslo židiniuose, administracijoje ir ūkyje. Tame idealistiniame laikotarpyje asmeninis likimas buvo glaudžiai rišamas su valstybės išsilaikymu, jos pažanga ir gerove. Tokiame kuriamajame, entuziastiškai kylančiame laikotarpyje S. Kolupaila atsirado laikinoje sostinėje - Kaune. Suprantama, kad jaunas, daug žadantis Maskvos un-to profesorius su išskėstomis rankomis buvo priimtas į tik ką pradėjusį veikti Lietuvos un-tą. Taip prasidėjo darbas tarp savųjų ir saviesiems.
Nežiūrint kiek įvairūs būtų vieno asmens atlikti darbai, kiekvienas turi vieną kurią sritį, kurioje ryškiausiai pasirodo jo sugebėjimai ir plačiausiai pripažįstami jo pasiekimai. Pro f. S. Kolupaila visu savo ūgiu iškyla kaip mokslininkas hidrologas, un-to profesorius, pedagogas ir mokslinių veikalų ir studijų autorius.
Rašytinis Profesoriaus palikimas yra imponuojančiai gausus. Jį reikia skirti į dvi dalis: moksliniai darbai ir populiarūs raštai.

Anksti pradėjo domėtis, labai nuodugniai išstudijavo ir aistringai pamėgo hidrologiją, su kuria nesiskyrė per visą savo gyvenimą, ir joje atliko žymiausius savo darbus. Rusų kalba be jau minėtos "Hidrometrijos", 1921 m. išleido "Hid-rometrijos trumpą bibliografiją". Kaip matome, jis nepasitenkino vien technikiniu dalyko pažinimu, bet lygiai atidžiai domėjosi jo vystymosi eiga amžių slinktyje. 1924 m. pasirodo "Lietuvos hidrografija", kurią sekė nenutrūkstama eilė knygų ir studijų. Lietuvių Enciklopedija jų iš-išvardijo 73. Neįmanoma siauros apimties rašinyje paminėti visus darbus, nedrąsu būtų juos vertinti, bet reikia stabtelėti ties keliais, kurie turėjo platesnį atgarsį inžinierių ir mokslininkų tarpe ir suteikė Profesoriui tarptautinį pripažinimą. Vienas iš tokių minėtinų, vėliau tobulintas ir papildytas, tai pasiūlytas savitas metodas "Žiemos debito skaičiavimas"; išleistas 1928 m., susilaukė pelnyto Europos ir Amerikos hidrologų dėmesio, įtraukiamas į technikinius vadovėlius. JAV vadinamas "Lithuanian method". Po dvidešimties metų dėstymo ir nepertraukiamų studijų išleido "Hidrometrijos" 2 tomus (1939, 396 p. ir 1940, 479 p.). Juose sutelkta medžiaga, jos klasifikacija, aiškus akademinis dėstymas ir duomenų interpretacija sulaukė labai plataus atgarsio ir palankaus įvertinimo. Vokiečių žymus hidrologas ir instrumentų konstruktorius dr. L.A. Ott užtikrino jų išleidimą vokiečių kalba. Deja, karas suardė paruoštus planus. Tai buvo vieni iš gražiausiai išleistų mokslo veikalų visame Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje, kurie ir po 30 metų drąsiai gali lygintis su geriausiais tos rūšies leidiniais.

Sumuojant rašytinį mokslinį pro f. S. Kolupailos palikimą Lietuvoje, kyla didelė pagunda nuklysti į kiekybinį jų vertinimą, vien tik dėl jų gausos. Tai būtų didžiausia klaida! Profesoriaus meilė savo tyrinėjamam objektui nėjo į kompromisą su moksline tiesa, nebuvo daromos nuolaidos tikslumui, nesistengta supopuliarinti "sausų" mokslų; kas buvo mokslo, tas su visu kruopštumu buvo atiduodama mokslui. Širdis ir protas išsiteko darnioje lygybėje vienas šalia kito, vienas kitą papildydami, bet ne stelbdami. Mūsų jaunoje technikinėje literatūroje, kaip kiekybiškai, taip lygiai ir kokybiškai Profesorius užėmė pirmaujančią vietą, ir reikia manyti, kad iki šiol dar nėra pralenktas.

Būtų skriauda Profesoriaus prisiminimui, jei nepaminėtume jo kaip auklėtojo. Tai sunkiai apibrėžiama sritis, be kontūrų ir ribų. Pasitenkinsime tik bendru aptarimu: kuo gilesnis mokytojas, tuo ilgiau mokinys pasilieka jo įtakoje, o kai kuriais atvejais neatsipalaiduoja ir per visą gyvenimą. Šis tvirtinimas visa teigiama prasme tinka mūsų Profesoriui. Kaip raštu, taip ir gyvu žodžiu nebuvo vien kabinetinis profesorius, pasitenkinęs vienos ar kitos teorijos ar metodo perteikimu, bet visada sudarydavo platų dėstomojo dalyko užnugarį, sklandžiai įrikiuodamas jį į jau išeitus dalykus ir čia pat parodydavo jo praktinę reikšmę bei pritaikymą. Pratybos nebuvo atsiejamos nuo teorinių paskaitų, bet ėjo viena greta kitos su vienodu dėmesiu abiem. Tarp teorijos ir praktikos tarpas išnykdavo. Kur tik Profesorius dėstė, ten įrengė moderniausias hidraulikos laboratorijas — Kauno ir Notre Dame un-te. Klausant hidraulikos kursą, buvo jaučiamas gilus dalyko pažinimas, bet hidrometrijoje Profesorius žydėte žydėjo. Nežiūrint gausybės grafikų, lentelių, dėstydamas surasdavo laiko įterpti įdomius istorinius įvykius ir žmones. Aiškindamas apie Nemuno baseino nuotėkį, nuklysdavo į bib-linius laikus, į Juozapo sapno išaiškinimą faraonui apie septynias riebias ir septynias liesas karves, tai susiedavo su Nilo potvyniais ir tai pavaizduodavo grafiškai iš tikrų hidrometrinių duomenų. Tos ekskursijos į "lankas" nebuvo vien plepėjimas, bet paremtos tikrais istoriniais faktais, konkrečiais skaičiais, žinomais vardais ir vietovėmis. Nedvejočiau tvirtinti, kad Profesorius buvo mokytojas iš pašaukimo, mylėjo darbštų jaunimą ir mėgo su juo dirbti ir poilsiauti.

Be tiesioginių darbų un-te, Profesorius yra apkeliavęs daugelį kraštų, dalyvaudamas ir atstovaudamas Lietuvos un-tui tarptautinėse hidrologų, energetikų ir geodezininkų konferencijose bei kongresuose. Nepriklausomybės laikotarpyje jų galima būtų priskaityti keliolika. Juose būdavo aktyvus ir darbštus dalyvis: skaitydavo pranešimus, juos spausdindavo konferencijų darbuose, dažnu atveju ir pats įeidavo į redakcines kolegijas. Jaunam un-tui ir tik atsikūrusiai valstybei buvo labai reikalingas garsinimasis ir įėjimas į kultūringų tautų tarpą su savo įnašu, kaip lygiateisiam ir lygiaverčiam nariui. Šias atsako-mingas ambasadoriškas pareigas Profesorius atlikdavo su jam įprasta energija ir mokslininko prestižu. Grįžęs iš konferencijų vaizdžiai jas aprašydavo bendrinėje spaudoje, o "neįdomią dalį" profesiniuose žurnaluose. Pasaulio hidrologams Lietuva ir jos Nemunas buvo labai gerai pažįstami, kaip ir pats jų garsintojas.
Yra pavojus profesoriams atitrūkti nuo aplinkos, praktinių darbų ir likti vien teoretikais. Apie S. Kolupailą to negalime pasakyti. Lygiagrečiai su darbu un-te suorganizavo hidrometri-jos biurą ir, prof. J. Šimoliūno, žodžiais "buvo nepamainomas jo vedėjas: upėse aptvarkė senas matavimo stotis, įsteigė naujų, įvedė vandens horizontų svyravimo, upių užšalimo, ledų ėjimo laiko ir kitus nuolatinius stebėjimus. Jis sudarė ir visą Lietuvos upių vandens energijos kadastrą" T. Ž., 1-2, 1956). Buvo pripažintas autoritetas ir be jo neapsiėjo joks valstybinio masto inžinierinis projektas, susijęs su jėgainių, tiltų, užtvankų statyba, upių reguliavimu. Tiesa, suspėta iš jų tik keletas įvykdyti, bet tyrinėjimo darbai sistemingai buvo varomi pirmyn.

Atrodytų, kad visas Profesoriaus laikas buvo skirtas vien moksliniams ir profesiniams darbams. Iš tikro jis buvo ir veiklus visuomenininkas, gyvai domėjosi ir energingai reagavo į dienos kultūrinius ir visuomeninius įvykius. Neįmanoma visko surinkti, bet tik 1932-33 m. S. Kolupaila per Lietuvos radiofoną skaitė 22 paskaitas, o 1934-35 m. — 19 paskaitų radiofone ir 11 kitur. (Lietuvos Universitetas, red. Pr. Čepėnas, 1972, p. 280, 282). Raštas neatsiliko nuo žodžio. "Enc. Lituanica" informuoja, kad Profesorių^ yta parašęs daugiau kaip 600 straipsnių Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose, o Lietuvių Enciklopedijai yra parašęs 200 straipsnių. Skaičių kalba labai įspūdinga.

Knyga "Nemunas", išleista 1950 m. (nepriklausomybės metais atspausdinta "Kosmoso" žurnale), rašančiojo nuomone, geriausiai charakterizuoja S. Kolupailos populiariuosius raštus. Pra-skleiskime ją keletai minučių, nes joje Profesorių galime pažinti arčiau kaip žmogų, nesuvaržytą mokslinės drausmės, pilniau atsiskleidžiantį, jautriau pasisakantį gamtos prieglobstyje. Nemuno artumoje. Rašydamas knygą, nepasitenkino vien "surinkti ir apsaugoti ateičiai visa, ką apie Nemuną žinojo", "kad būsimieji Lietuvos hidrologai lengviau galėtų dirbti mano pradėtą darbą". Knygą pradeda jam būdingu žvilgsniu į praeitį, populiariu Višteliausko "Regėjimu": "Op. op . . . kas ten? . . . Nemunėli. Ar tu mane šauki?" Nemunėlio šauksmą Profesorius išgirdo, nes "Gražiausias ir sėkmingiausias mano gyvenimo laikas buvo skirtas Nemuno studijoms ... ir per 23 metus nesiskyriau su juo, ir jis man pasidarė savas ir brangus" (Nemunas, p. 19'. Pamatęs panemunėje degantį mišką, štai kaip reaguoja: "Degė jaunas, gražus pušynas. Degė ramiai, tyliai . . . Ramiai liepsnojo, kaip žvakės, žalios pušaitės, jų sakai, lyg ašaros, varvėjo žieve" (p. 121). Daugybę tokių jautrių vietų galime rasti jo kelionių aprašymuose. Knyga skirta ne vien lengvam pasiskaitymui, "Tai vaizdingas . . . Lietuvos kraštotyros veikalas. Kelionių įspūdžiai, atausti hidrologinėmis žiniomis apie Nemuną ir jo baseiną, dažnai sustojant prie žymesnių panemunės pastatų ir Nemuno tiltų" (J. Gimbutas, T. Ž., 8, 1951). Baigiamajame šios knygos žodyje autorius pažada išleisti antrą "nuobodesni tomą" — Nemuną skaičiais. Tai charakteringa Profesoriui: tik baigęs vieną darbą, tuojau griebiasi kito.

Paskaitas ir kelionių aprašymus paįvairindavo meniškai padarytomis nuotraukomis. Fotografijos technikoje ir mene buvo pasiekęs plataus pripažinimo ir įvertinimo. I fotografiją žiūrėjo ne vien pramogiškai, bet kaip į mokslo ir auklėjimo priemonę ir ja plačiai naudojosi. Daugybė jo padarytų Lietuvos upių, ežerų, kraštovaizdžių nuotraukų, šiandien pasidaro neįkainojamas ir nebe pakartojamas turtas.

Garsiosios Profesoriaus suorganizuotos baidarių kelionės po Lietuvos vandenis buvo ne vien poilsinės, jos turėjo gilesnę paskirtį. Duokime žodį pačiam Profesoriui: "Inžinierius yra ne vien statytojas ir projektų autorius, jis turi būti ir visuomenės auklėtojas. Mano viltis buvo mūsų jaunimas, jį reikėjo patraukti prie inžinierinių problemų. Su tuo tikslu ėmiau veikti su energingu jaunimu-skautais". Su jam įprastu entuziazmu užsimauna trumpas kelnaites, užsiriša priklausomą kaklaraištį, pasiima lazdą arba irklą ir su skautukais rikiuotėje "dienos šviesoje" žygiuoja laikinosios sostinės gatvėmis arba dalyvauja sueigoje.

Artėjant rusams prie Lietuvos, pasitraukė į Vokietijos gilumą, Kempteno miestą Bavarijoje. Čia sulaukė ir karo pabaigos. Kuriantis stovyklai, be visokių visuomeninių pareigų suorganizavo inžinieriams "atsišviežinimo moksluose" kursus, parūpino pageltusio, vieną pusę jau prirašyto milimetrinio popieriaus; mes susiieškojome aplūžusius pieštukus ir susėdę ant narų pradėjome "atsišviežinimo" procesą. Vienas lektorius, tas pats pratybų vadovas ir priemonių parūpin-tojas. Skaičiavome Nemuno nuotėkį, braižėme diagramas, matavome Ilerio upės debitus. Šį epizodą menu su gilia nostalgija ir dėkingumu, nes tai padėjo, po visų pergyvenimų, grįžti į gyvenimą, atgauti prarastą pasitikėjimą ir vėl pajusti tikrą žmogaus pašaukimą.

Tame sunkmetyje ruošė ir 1947 m. išleido "Hidrauliką", prie kurios dirbo 20 metų ir rankraščius išsaugojo karo audrose.
Notre Dame un-to kviečiamas, 1948 m. atvyko į JAV ir pradėjo dėstyti hidrologinius mokslus. Rašė profesinėje ir populiarioje spaudoje, dalyvavo konferencijose ir suvažiavimuose, aktyviai reiškėsi ALIAS ir PLIAS veikloje, prisidėjo prie "Technikos Žodžio" redagavimo.

1961 m. Notre Dame Press išleido "Biblio-įpraphy of Hydrometry", globalinės apimties veikalą, apimantį visus žinomiausius, kada nors vykdytus ar skelbtus hidrometrinius darbus nuo seniausių laikų. Tai monumentalus viso gyvenimo darbas, pradėtas akademinės karjeros pradžioje 1919 m. Maskvoje. Taikliai inž. J. Danys apibūdino: "Ilgus metus ši knyga bus hidrometrijos šaltinis inžinieriams ir mokslininkams, o kai ateityje kas norės šį darbą tęsti, tai nereikės žvelgti porą šimtmečių atgal; galės pradėti nuo to, kur prof. Kolupaila sustojo" (T. Ž., 5, 1962).

Po 15 metų darbo Notre Dame universitete išėjo į pensiją, bet nenuleido rankų, daugiau atsidėjo rašymui ir susikaupusios medžiagos tvarkymui. Lietuvių inžinierių, skautų ir visuomenės buvo nuoširdžiai ir iškilmingai pagerbtas, sulaukęs 70 metų amžiaus.

1964 m. gavo kvietimą iš Cornellio un-to atvykti su paskaitų ciklu iš hidrometrijos, kaip "distinguished visiting professor". Prasidėjusi trombozė neleido įvykdyti šio garbingo kvietimo. Tai jis labai išgyveno. Apvaizdos valia neleido įvykdyti dar vis nesibaigiančius darbus. Prof. S. Kolupaila mirė 1964 balandžio 9. Buvo palaidotas Chicagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse, kur šeimos rūpesčiu pastatytas gražus paminklas.

Žvelgiant iš dešimtmečio perspektyvos į prof. S. Kolupailos atliktus darbus ir asmenį, prieš mūsų akis visu savo nepaliestu grožiu iškyla skaidrūs Lietuvos vandenys, kurių pažinimui jis paaukojo geriausią savo intelekto dalį. Jo vizijoje jie buvo ne gaivališkai šėlstantys, bet paklusnūs žmogaus genijui, ne brutaliai pavergti, bet apvaldytame grožyje išmintingai išnaudojami. Profesorius suprato, kad tokio masto svajonę paversti tikrove yra ne vieno asmens ir ne vienos kartos dalykas. Kaip tik toje kilnioje sampratoje, kad dirbame ne sau, bet ateinančioms kartoms slepiasi žmogaus - mokslininko paskirtie ir didybė.

Kada tik imame į rankas metraščius, enciklopedijas, hidrometrijas, atlasus ir panašius leidinius, su dėkingumu prisimename visus mokslo vyrus, kurie praturtino mūsų gyvenimą. Tokioje nuotaikoje imame į rankas ir prof. Kolupailos darbus, kurie užima garbingą vietą mokslo istorijoje.

Prof. Steponas Kolupaila mums daugiau kaip mokslininkas, jis artimas ir mielas žmogus, ėjęs drauge likimo keliu, nesiskundęs naštos sunkumu, bet savo entuziazmu ir jaunatviška dvasia lengvinęs kelią kitiems. Žinojo savo svorį, bet juo nesiremdavo. Su lygiu dėmesiu skaitydavo paskaitas iškilminguose posėdžiuose ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Graži tai pagarba nelaimingajam ir žavus tolerancijos pavyzdys.

Neužsidarė kaip mokslininkas nuo savo visuomenės, bet ėjo su ja kaip lygiavertis narys, kaip lygus tarp savųjų. Žvelgiame į mūsų jaunąją akademinę kartą ir pasigendame to broliško, besąlyginio ryšio su savąja visuomene, kurį turėjo prof. S. Kolupaila. Liko dešimties metų tuštuma dar neužpildyta tokio masto mokslininko, nuoširdaus kultūrininko ir mielo bendruome-nininko.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai