Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIS ARCHITEKTAS XX AMŽIUJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė EDMUNDAS ARBAS   

Dr. Stasys Rudokas            Jonas Kova-Kovalskis             Jonas Mulokas

Architektūra, kaip menų motina, nuo priešistorinių laikų lyg kelrodis vedė žmoniją į patogesnį ir gražesnį gyvenimą. Kaip savotiškame veidrodyje, architektūroje atsispindi kiekvienos civilizacijos socialinis bei kultūrinis lygis.

Pagal savo paskirtį, architektūra yra mokslas ir menas. Kaip mokslas, ji nagrinėja ir analizuoja medžiaga technologinę struktūrą ir jų tinkamumą pastatuose. Kaip menas, ji kuria įvairios paskirties pastatus, gražius ir patogius gyventi ir dirbti, derindama masių kontūrus ir spalvas ir taip suteikdama žmogui ir jo žvilgsniui estetinio jaukumo.

Didžiausią gyvenimo dalį žmogus praleidžia pastatuose: valgo ir ilsisi namuose, mokosi mokyklose, meldžiasi bažnyčiose, dirba įstaigose ar fabrikuose ir t.t. Tad architektūra ir turi tiesioginę įtaką į kiekvieno žmogaus, suaugusio ar vaiko, gyvenimą.
Amžių bėgyje architektūra keitė savo veidą skirtingose žmonių grupėse ar tautose, išeidama iš vietos papročių, gamtinių sąlygų, krašto žaliavų, tautos kultūrinio lygio.
Beveik iki XIX a. pabaigos architektūra tarnavo architektūriniams stiliams kurti. Gi XX a. modernizmas atėjo tarnauti žmogui, kaip individui, ir jo pažangai.

Didėjant žmonių skaičiui, augant pramonei, gausėjant susisiekimui ir technologiniams poreikiams, architekto vaidmuo pasidarė ypač reikšmingas. Be estetinio apipavidalinimo, tiek pavienių pastatų, tiek ir didžiausių kompleksų architektūrą apriboja labai sudėtingi technologiniai, ekonominiai, saugumo ir įvairiausi kitokie valstybės ar miesto suvaržymai. Architekto darbas, kurioje srityje jis bedirbtų, atsistoja prieš daugelį painių klausimų, kurie daugeliu atvejų visuomenei nežinomi ar tik iš šalies ir prabėgomis įžiūrimi.

Žmogaus gyvenimas tapo įrikiuotas į ekonominės gerovės standartines formas, o technologiniai efektai nustelbė tikrąsias grožio vertybes. Masinės produkcijos gaminiais dabar žmogus maitinasi, rengiasi etc, masinės modeliacijos pastatuose jis ir gyvena. Pats architektūros žodis lyg ir nustojo egzistavęs. Betgi nemanyčiau, kad dėl to architektas būtų nustojęs savo reikšmės visuomenės kultūriniame gyvenime. Estetinio jausmo išsiugdymas yra svarbi tautos kultūrinė apraiška.
Išeidamas iš šių kelių principinių minčių, noriu pažvelgti, ar lietuvių architektūra turi savitą, iš kitų tautų išskirtiną, išraišką.

Paminint senuosius Gedimino laikus, lietuviškų apsigynimo pilių statybą, jų išplanavimas pasirinktame terene, išorinė išvaizda, faip pat ir kiti pastatai buvo skirtingi nuo tos pačios paskirties statinių kituose kraštuose. Taip atrodo iš vokiečių kronikininko Hartmann Schedelio užrašų 1491-93 m. (kiek šis istorikas yra aplamai patikimas ir ypač dėl Lietuvos, žr. dr. P. Rėklaičio straipsnį Lietuvių Enciklopedijoje, XXVII, 65. — Red.)
Būtų nesąmonė teigti, kad lietuviai, kaip tauta, neturėjo savito architektūrinio veido. Tačiau turim sutikti, kad lietuvių architektūrinis stilius neturėjo įtakos į pasaulinę ar didžiųjų valstybių architektūrą. To žanro genijų mūsų tauta neiš-ugdė dėl besikeičiančių valstybės ribų ir amžinų karų. Savitą architektūrinį pėdsaką paliko mūsų tautoje Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753-1798). Nuo jo prasidėjo klasikinis periodas.

Turtingesnis lietuvių architektūrai buvo nepriklausomybės dvidešimtmetis. Per jį pasižymėjo nemaža architektų. M. Songaila (1874-1941) suprojektavo Fizikos-chemijos institutą, Lietuvos Banko rūmus Kaune ir kt., V. Dubeneckis (1888-1932) — Kaune Medicinos fakulteto rūmus, Meno mokyklos pastatą, Vytauto d. muziejų (su K. Kriščiukaičiu ir K. Reisonu), "Lietuvos" viešbutį, Karmėlavos ir Betygalos bažnyčias, K. Rei-sonas — Prisikėlimo bažnyčią, Žemės Banką, Žemės Ūkio Rūmus, Pieno Centrą (su V. Žem-kalniu-Landsbergiu) ir Maisto fabriką Kaune, F. Vizbaras — Kaune centrinius pašto rūmus, Pažangos bendrovės rūmus, Spindulio spaustuvę, V. Žemkalnis-Landsbergis — Kaune Tyrimų labotarorijos rūmus, Kūno kultūros rūmus, Prekybos ir pramonės rūmus, apskrities savivaldybės rūmus, Mažeikių, Šakių ir Kybartų bažnyčias, dr. S. Rudokas — Kaune Karininkų ramovę, Aukštesniosios technikos mokyklos ir Šančių gimnazijos rūmus, Pilviškių ir Paežerių bažnyčias, /. Kova-Kovalskis — Motinos ir vaiko muziejų Kaune, Kraštotyros muziejų Panevėžy, Biržų koplyčią, Klaipėdos ir Nidos turistų centrus, Babtų radijo stotį.

Minėtini ir kiti dar architektai, iš kurių B. Elsbergas suprojektavo Kaune gyvenamųjų namų, Klaipėdoj mėsos fabriką ir daugelį Pieno Centro pieninių, A. Funkas — Taupomųjų valstybės kasų rūmus Kaune ir (su inž. E. Mano-maičiu) Panevėžio cukraus fabriką, A. Novickis — Kaune Sveikatos rūmus, Darbo rūmus (su A. Lukošaičiu), Kulautuvoj džiovininkų sanatoriją, F. Bielinskis — Kėdainių ir Ukmergės gimnazijas, A. Šalkauskis — Šančių bažnyčią, vaikų kliniką, Suvalkų Kalvarijos psichiatrinę ligoninę.

Sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoj sunku charakterizuoti dėl žinių stokos. Kiek galima iš spaudos patirti, jaunesnioji architektų karta gyvai reiškiasi įvairių daugiabučių rajonų užstatymo projektuose. Kaip iš nuotraukų matyti, vyrauja Vakarų Europos plokščių stogų stilius, su geometrinio apipavidalinimo fasadais. Nemanyčiau, kad toji išraiška patenkina Lietuvos klimatines sąlygas ir yra būdinga tautiniam charakteriui. Į tai Lietuvos architektai privalėtų kreipti dėmesį. Vidaus išplanavimo architektūra yra sėkmingesnė ir būdingesnė.
Iš besireiškiančių architektų Lietuvoje pažymėtini: V. Čekanauskas — Kompozitorių sąjungos rūmai ir Parodų paviljonas Vilniuje, E. Bučiūtė
— Operos ir baleto teatro rūmai Vilniuie. E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis ir J. Kriukeli*
— Sporto rūmai Vilniuje (pirmieji du 1967 m. gavo respublikinę premiją už ligoninių projektus Vilniuj), B. Kasperavičienė ir B. Krūminis — 196S m. sąjunginė premija už Žirmūnų rajono kompleksą, A. ir V. Nasvyčiai — 1965 m. respublikinė premija už vidaus architektūrą, A. Sprindy s ir VI. Stauskas — Pramoninės statybos projektavimo instituto rūmai Kaune.

Šiais metais leninine premija už Lazdynų rajono Vilniuje architektūrą apdovanoti architektai V. Čekanauskas, V.K. Balčiūnas, V. Brėdikis, G. Valiuškis, inžinieriai A. Kleinotas ir V. Šileika (redakcijos intarpas).
Rusams okupavus Lietuvą, nemažas skaičius architektų pasitraukė iš savo krašto ir išsibarstė po platųjį pasaulį. Per tą laiką užaugo ir jaunoji išeivijos architektų karta. Apie 90% architektų dirba architektūrinėse kompanijose ar pramonėj, tik maža dalis verčiasi privačia praktika. Įdomu, ar lietuvis architektas pajėgė išlikti savitas ar ištirpo kitų masėje?

Tautinei architektūrai išeivijoje klestėti yra būtina sąmoningai susipratusi tautinė visuomenė, kuri talkininkautų ją puoselėti kaip tautinės kultūros





J. Kova-Kovalskis : Marijonų vienuolyno bokštas ir "Draugo" pastatas Čikagoje

Dr. A. Kulpa-Kulpavičius : Winnipego lietuvių Šv.Kazimiero bažnyčia Kanadoj


E. Arbas : lauko koplytėlės modelis


Dr. Alfredas Kulpa-Kulpavičius Edmundas Arbas Arbačiauskas Vaclovas Algimantas Navakas

apraišką. Lietuvių projektuojami bei statomi kultūros centrai ar bažnyčios, turėtų būti talkininkai, ugdant lietuvišką architektūrą, kuri mus reprezentuotų kaip kultūringą tautinį vienetą kitų tautų tarpe.
Tarp jaunesniųjų tenka išgirsti, kad išeivijoje nėra prasmės galvoti apie tautinės kultūros puoselėjimą, kad reikia palaidoti lietuviško stiliaus mitą. Gal jie neturėjo sąlygų susipažinti su Lietuvos istorija, jos menu, papročiais ir t.t. Šiaip ar taip, tokia jų prielaida yra klaidinga. Tarptautiniai dalykai išplaukia iš tautinių kultūrų lobyno. Nieko pasaulyje nėra, kas iš karto taptų tarptautiniu dalyku. Ir architektūrinių stilių pradininkai yra kilę iš vienos ar kitos tautos. Jų idėjos laiko dvasioje pasidaro populiarios ir paplinta daugelyje kitų tautų, kaip kad ir šių laikų modernizmas.
Moderniškoj architektūroj tos pačios vartojamos medžiagos, kaip medis, plienas, betonas, stiklas ar plastinės medžiagos, perėjusios per kūrybinę prizmę įžymiųjų pasaulio architektų, kaip Le Corbusier, L. Mies von der Rohe, F.L. Wright, A. Saarinen ar M. Yamasaki, įgauna savitą planavimo sprendimą. Išorinis tų pačių medžiagų santykiavimas proporcijose, elementų atsikartojime, šešėlių žaidime ir spalvų išraiškoje sudaro \& siškai skirtingas formas. Ir modernizmas turi savo tvirtus estetinius principus. Būtų klaidinga bet kokį vulgariškumą ar kūrybinį nesugebėjimą priskirti modernizmui.
Nepasakyčiau, kad lietuviai architektai, išblaškyti po platųjį pasaulį, būtų visiškai jame ištirpę. Tačiau tik maža dalelė turi laimės save kūrybiškai išsakyti. Kaip muzikoj, dainoj ar tautiniuose šokiuose tam tikros melodijos ar judesiai išsako mūsų gyvenimo būdą, taip ir architektūroj medžiagų išdėstymo formos gali atspindėti kūrėjo sielą. Sunku apibrėžti architektūros ar aplamai meno tautiškumą. Tačiau jis nepaneigiamas. Didieji mūsų amžiaus moderniosios architektūros kūrėjai atėjo iš įvairių tautų. Le Corbusier — šveicaras tautybe, bet Prancūzijos pilietis; L. Mies von der Rohe — vokietis, F.L. Wright — amerikietis, A. Saarinen — suomis, M. Yamasaki — japonas. Kiekvienas iš jų skirtingi, su tam tikru prigimties tautiniu atspalviu. Taip ir lietuviui architektui tautybė negali būti kliūtis jo kūrybiškumui architektūroje išreikšti.
Bet ar lietuvis architektas gali kurti tautinėje dvasioje lietuviškas sales, bažnyčias, vienuolynus ar bendruomeninio pobūdžio pastatus, jei jis yra dažnai ignoruojamas? Kaip galime prisiauginti jauną architektų kartą, jei neskiriame lėšų įvairiems konkursams, sakyčiau, kad ir fiktyvi-nio pobūdžio bendruomeniniams pastatams, paminklams ar vidaus dekoravimo architektūriniams projektams? Jei trokštam išlaikyti ir pratęsti lietuvybę išeivijoje, turėtume atsisakyti išorinių "efektų ir žodinės retorikos lietuvybei reprezentuoti. Lietuvybei klestėti turėtų būti atsparos punktai didesniuose lietuvių susigrupavimuose. Tų bazių kultūros centrai — bendruomeniniai namai savo architektūriniu savitumu reprezentuotų mus kaip kultūriškai pajėgų vienetą. Mūsų jaunimas ir senimas į juos su pasididžiavimu rinktųsi.

Aplamai nestokojame architektų prieauglio, nors, kaip sakyta, tik maža jų dalis turi laimės verstis privačia praktika. Noriu paminėti iš daugelio vieną kitą, labiau pasireiškusių, ypač savo pastatais lietuvių išeivijos reikalui. Iš jų pažymėtini:
Dr. Alfredas Kulpa-Kulpavičius — Toronto, Kanada. Bažnyčių projektai: Vilniaus Aušros Vartų Hamiltone, Šv. Jono Toronte, Šv. Kazimiero Winnipege, Aušros Vartų Montrealyje, Žuvusiems už Lietuvą šventovė, Dievo Apvaizdos bažnyčia, kultūros centras ir klebonija Detroite, koplyčia Kennebunkporte.
Dr. Stasys Kudokas privačia praktika vertėsi Clevelande, dabar gyvena Kalifornijoje. Jo projektai: Nepaliaujamos Pagelbos Motinos bažnyčia ir vienuolynas Clevelande, pranciškonų Prisikėlimo bažnyčios salė ir vienuolynas Toronte, ir Visų Šventųjų bažnyčia Chicagoje.
Jonas Kova-Kovalskis, Chicagoj projektavo Šv. Kryžiaus vienuolyną, Marijonų vienuolyną ir spaudos centrą, Jėzuitų namus ir vienuolyną. Jaunimo Centro pagrindinis pastatas taip pat jo projektuotas.
Jonas Mulokas Chicagoj. Jo darbai: Šv. Panelės Gimimo bažnyčia Chicagoje, E. St. Louis lietuvių bažnyčia, Atsimainymo lietuvių bažnyčia Maspethe, N.Y., Šv. Kazimiero bažnyčia Paterso-ne, N.J., Liurdo grota Kennebunkporte, saleziečiams Šiluvos šventovės projektas, Indėnų misijai vienuolynas ir bažnyčia Montanoje, Paminklas žuvusiems ir Jaunimo Centro priestatas Chicagoje, prel. M. Krupavičiui paminklas (I premija) ir kt. Dabar drauge su tėvu dirba ir sūnus Rimas Mulokas.
Vaclovas Algimantas Navakas Adelaidėj. Australijoj, Fellovv of Royal Australian Institute of Architects. Projektai: Einfieldo mergaičių gimnazija, Švč. Širdies vienuolynas, Šv. Jono bažnyčia Morningtone, Šv. Margaritos bažnyčia Croydone, Prisikėlimo bažnyčia North Unley, viešbučių kompleksas Eucla, Vakarų Australijoj ir kt.
Jonas Puiša, Sacramento, Calif. "T\vin To-vvers" valstybinės įstaigos kompleksas Sacramento. (American Institute of Architects paskirta I premija), biblioteka ir administracinis pastatas Hay-\vard universitete, studentų namai San Fra: co universitete, Legislative Tovvers Sacramento, Technikos ir industrinio meno pastatas Fresno universitete ir kt.
Zubkus, Žemaitis and Associates, architektūros ir inžinerijos biuras, įsteigtas 1959 Chicagoj ir 1962 perkeltas į Lanham, Md., prie Washing-tono. Suprojektuota ir pastatyta per 100 stambių pastatų, tarp jų 400 vienetų apartamentinis kompleksas Marylande, prekybos centrai Marylande ir Virginijoj, komercinis pastatas VVashingtone ir kt.
Vytautas Pelda suprojektavo pradžios mokyklą Crystal Lake, 111., muziejų Waukegane, 111., įstaigų pastatą Chicagoj.
Vytautas Balzaras — Swift and Co. tyrimo laboratorijos, skerdykla ir mėsos konservavimo

kombinatas Clovis, New Mexico, skerdykla ir mėsos perdirbimo kompleksas Grand Island, Nebras-ka, potašo kasyklos pastatų projektas, Aliam, Saskatchevvan, Kanadoje.
Edmundas Arbas-Arbačiauskas Santa Monica, Calif.. turi įsteigęs Edmund Arbas A.LA. and Associates firmą. Darbai: Santa Fe komercinio komplekso projektas (240 apartamentinių vienetų, 10 aukštų bankinis pastatas ir 12 aukštų viešbutis) Elmonte, 40 akrų komercinių pastatų užstatymo projektas Santa Maria, kurortinis vasarnamių ir apartamentinių pastatų užstatymo projektas Tahoe-Donner, apartamentinis kompleksas \įctorville, Dr. Carey klinikos projektas ir Park Yiew 100 lovų ligoninės preliminarinis projektas Los Angeles (viskas Kalifornijoj). Yra laimėjęs pirmas premijas už Lietuvos ambasados Brazilijos sostinėje projektą, lietuviško vasarnamio projektą. Taip pat buvo premijuotas jo projektas
JAV paviljonui New Yorko pasaulinėj parodoj (1964). Adelaidėj jo projektu pastatytas rašytojo Pulgio Andriušio antkapinis paminklas.
Be išvardintųjų, reikia dar prisiminti ir kitus architektus: Jurgį Okunį (laimėjusį ne vieną konkursą), Albertą Kerelį, V. Petrauską, E. Masiulį, B. Elsbergą, Romualdą Bublį, Joną Nailį, Adolfą Tylių, Antaną Vytuvį (pranciškonų Kultūros židinio New Yorke projektas) ir t.t. Be abejonės turime ir daug daugiau lietuvių architektų, užimančių aukštas vadovaujamas pozicijas įvairiose architektūrinėse kompanijose.
Kiek paminėtieji ir visi kiti bepraktikuoją architektai buvo sėkmingi lietuviškoj išraiškoj savo projektuose, nesiimu spręsti, čia būtų atskira tema.
(Dalies šiame straipsny minimų architektų projektuotų pastatų nuotraukų anksčiau šiame žurnale duota 1973 gegužės numery.)





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai