Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VATIKANAS SOVIETINĖJE PROPAGANDOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.B. KADAITIS   
Prieš kurį laiką į mano rankas pateko trys knygos, parašytos pagal Maskvos kurpalį pavergtiesiems tautiečiams indoktrinuoti. Šiame straipsnyje noriu supažindinti žurnalo skaitytojus su sovietinės propagandos veikalais. Kadangi šios rūšies informacija yra visada įdomesnė, kai leidžiama patiems propagandistams kalbėti, tai skaitytojai ir ras šiame straipsnyje daug ištraukų.

Dviejų knygų autorius yra "vatikonologas" Vladas Niunka, senas komunistų veikėjas, 1949 -61 kompartijos centro komiteto sekretorius, 1961 -1970 "Komunisto" žurnalo redaktorius, nuo 1970 propagandinės "Žinijos" draugijos pirmininkas. Kokiu tikslu parašytas pirmasis jo veikalas, rodo jau pati antraštė "Socialiniai katalikybės mitai" (1965, 208 psl.). Šios knygos pagrindu 1971 jis apgynė disertaciją filosofijos mokslų kandidato laipsniui gauti. Ši knyga visų pirma skirta sovietinei mūsų tėvynės ir kitų kraštų okupacijai pateisinti. Antroj knygoj "Vatikanas ir antikomunizmas" (1970, 278 psl.) Niunka ypač stengiasi suplakti Bažnyčią su pasaulio pramonininkais bei finansininkais ir ją paversti jų tarnaite. Trečioji knyga "Vatikano antrasis ir po jo" (1971, 158 psl.) yra straipsnių rinkinys, kuriame, be Niunkos, rašo dar keturi autoriai. J. Mačiulis informuoja apie II Vatikano susirinkimą. J. Minkevičius apžvelgia komunistų filosofiją. Tai labai sausas ir neįdomus straipsnis, bet jis leidžia mums suprasti, ko studentai turi klausytis aukštosiose mokyklose. A. Gaidys rašo apie II Vatikano susirinkimo svarstytas etikos, ypač ekonominės, problemas. J. Aničas pateikia duomenų, kaip Lietuvos kankinių bažnyčia reagavo į II Vatikano susirinkimo nutarimus ir stengėsi esamomis sąlygomis pritaikinti juos savo tėvynėje.

Būtų per ilga ir per nuobodu analizuoti Maskvos propagandistus atskirai. Vietoje to noriu pateikti bendrą jų tautoje varomos propagandos vaizdą. Pirmoje dalyje skaitytojas ras jų pačių aiškinimus, kodėl Maskva vis labiau plečia savo įtaką pasaulyje. Antroje dalyje pateikiami propagandistų "įrodymai", kodėl Maskva persekioja tikėjimą ir ypač Katalikų Bažnyčią. Trečioje dalyje skaitytojas supažindinamas, kaip Bažnyčios vadovai stengėsi įgyvendinti II Vatikano susirinkimo nutarimus.

1
Kaip Maskvos diktatoriai, taip ir jų propagandistai stengiasi pateisinti sovietinius grobimus ir terorą. Pagal jų mokslą, tik marksizmą - leninizmą pasaulyje įgyvendinus, pasaulis taps saugus, taikus ir laimingas. Dėl to Rusijos varomi pasaulyje grobimai, karai ir revoliuciniai maištai yra teisingi ir reikalingi. Rusijos pavergimas yra tik pradžia viso pasaulio pavergimo: 'Tš saujelės marksizmo pasekėjų išaugo daugiamilijoninė armija komunistų, susitelkusių marksistinių - lenininių partijų eilėse. Dabar jau trečdalis žmonijos kuria naują gyvenimą, savo veikloje vadovaujasi marksizmo - leninizmo idėjomis".1

Taip, maskvinė imperija plečiasi, bet kokiomis priemonėmis? Apgaulė, prievarta ir melas yra jos pirmieji ginklai. Niunka žino tai ir neslepia tiesos. Priešingai, pagal Niunką, visur revoliucijos yra leistinos ir net būtinos, bet tik ne Maskvoje:
Nauja tobulesnė visuomeninė santvarka, pakeičianti kapitalizmą, gali būti tik socializmas, kuris iškovojamas masių revoliucinėje kovoje prieš senosios santvarkos viešpataujančias klases. Ši kova gali būti kovojama įvairiais būdais ir metodais, tačiau visais atv kapitalistinę priespaudą gali likviduoti tik sociali revoliucija.2

Kai laisvųjų tautų žmonės, kilnaus idealizmo vedami, vyksta į atsilikusius kraštus mokyti žmones, kaip sunaudoti krašte esančias gėrybes, tai Maskvos tarnai vyksta kelti maištus ir revoliucijas. Ir šitokį Maskvos elgesį V. Niunka stengiasi pateisinti:

Marksistai iš tikrųjų sieja socialinio teisingumo įgyvendinimą su revoliuciniais visuomenės pertvarkymais, su kapitalistinės santvarkos likvidavimu. Marksistai pirmieji nurodė teisingą kelią socialiniam teisingumui pasiekti, moksliškai išaiškinę, kad tik klasių egzistavimas sudaro pagrindą socialiniam neteisingumui, kuris yra būdingas išnaudotojiškos visuomenės bruožas . . . Mokslinio komunizmo teorija įrodė taip ir tai, kad visuomenės susiskaldymas į klases istoriškai laikinas reiškinys, susijęs su privatine gamybos priemonių nuosavybe, leidžiančia žmogui išnaudoti kitą žmogų, vienai žmonių klasei savintis kitos klasės darbą.3

Niunka tyčiojasi iš popiežiaus Leono XIII ir kritikuoja jo encikliką "Rerum novarum", kadangi popiežius stengiasi spręsti pasaulio problemas krikščionišku būdu:

Kuo skiriasi šie popiežiaus, gyvenusio XIX a. pabaigoje, pasisakymai "vargšės darbininkijos labui", nuo Romos imperijos vergvaldžių pasisakymų. Pastarieji juk taip pat buvo suinteresuoti, kad vergas nedirbtu ilgiau, negu išneša jo jėgos, nes tokiu atveju visuomet buvo pavojus, kad vergas gali numirti, ir vergvaldžiui reikės pirkti naują vergą".4

Taip rašydamas, Niunka pamiršta, kad Rusijos vergvaldžiai neturi ir šios bėdos. Jų imperijoje yra rezervas virš dviejų šimtų milijonų vergų . . . Laisvojo pasaulio žmonės gerai žino bolševikinės Rusijos socialinę padėtį ir todėl baisisi komunistų. Pamiršęs, kad Rusijos komunistinėje imperijoje milijonai žmonių vargsta ir kenčia kalėjimuose ar darbo stovyklose, Niunka lieja krokodilo ašaras, kad po karo Italijos valdžia buvo nuteisusi keliolika tūkstančių komunistų5.

Savaime suprantama, pagal Niunką ir kitus propagandistus, visos laisvojo pasaulio valstybių -jungos ir paktai yra agresoriški ir nukreipti prieš ''taiką mylinčią" Rusiją:

Klerikalinės partijos ir jų tarptautiniai susivienijimai antikomunizmo sumetimais padėjo imperialistams kurstyti "šaltąjį karą", aštrinti tarptautinius santykius.6

Skaitydamas tokius Niunkos postringavimus apie "klerikalinių partijų" talkininkavimą Amerikos "imperializmui", nejučiomis prisimeni lietuvių patarlę: "pats muša, pats rėkia". Ne amerikiečiai, bet rusai vykdo agresinę politiką. Reikia tik tikėtis, kad greičiau išsipildytų paties Niunkos minima Pijaus XI pranašystė, jog bolševizmas, kaip daugelis kitų klaidų praeityje, išgaiš ir pranyks. Nors Niunkai ir nepatinka, bet jis pats cituoja, ką Pijus XI yra teisingai pasakęs apie Maskvos imperializmo pavojų:

Pirmą ir didžiausią pavojų visuomenei sudaro komunizmas visose savo formose ir niuansuose. Jis gresia viskam, viską atvirai neigia arba slaptai griauna: asmens orumą, šeimos šventumą, žmonių visuomenės saugumą ir ypač religijai Niunka stengiasi primesti ne tik Hitleriui ir Musoliniui, bet ir Vatikanui II pasaulinio karo paruošimą:
Popiežiaus Pijaus XI ir jo artimiausių bendradarbių pastangos žūt būt susitaikyti su Hitleriu ypač ryškiai liudija, kad Vatikanas antikomunizmo vardan buvo pasiryžęs daryti dideles nuolaidas net atviriems katalikybės priešams, ir dargi tokiems priešams, kurie terorizavo ir persekiojo katalikus.8

Tai tiesa. Bet popiežius darė tai taikos labui. Gi Niunka gerai žino, kad Stalinas ir Hitleris sudarė sąjungą Europai ir visam pasauliui pavergti. Ne popiežius Pijus XII paaukojo Hitleriui "katalikiškąją" Lenkiją, kaip Niunka rašo, bet Stalinas tai padarė, paimdamas iš jos didelį grobį. Kai Lenkija buvo abiejų partnerių okupuota, kai abiejose jos dalyse vyravo žiauriausias teroras, popiežius, tiesa, nereiškė protestų. Taip jis elgėsi, kadangi negalėjo kitaip elgtis. Bet panašūs į Niunką ponai galėjo ir turėjo protestuoti ir priešintis. Deja, tuo metu jie garbino Staliną.

Pats Niunka cituoja Pijaus XII enciklikos (1939. N.20) žodžius, kuriais popiežius išreiškė savo užuojautą lenkų tautai ir kitoms rusų ir vokiečių pavergtoms tautoms:
Smurto ir nesantaikos dvasia užtvindė žmoniją krauju ir sukėlė neapsakomas kančias. Ar bereikia jums sakyti, kad mūsų tėviška širdis yra su visais savo sūnumis ir ypač su kenčiančiais, pavergtais ir persekiojamais? Tik prasideda skausmai tautoms, tragiškai įtrauktoms į karo sukuri, o jau yra tūkstančiai šeimų, kuriose viešpatauja sielvartas, skurdas ir mirtis. Yra pralietas kraujas daugybės žmonių, t. y. jų tarpe ir taikiųjų gyventojų, jis šaukiasi dangaus.9

O ką gi darė Niunkos liaupsinami komunistai ir Maskvos imperialistai. Pagrobę didelę Lenkijos dalį ir pavergę Pabaltijo tautas, jie išvežė dešimtis tūkstančių Lenkijos pabėgėlių karių ir civilių ir Katyne juos paskerdė.

Betgi Niunka drįsta visa tai pamiršti ir savo propagandinėje knygoje rašo:
Nuolaidžiaudamas hitlerinei Vokietijai, Vatikanas taip toli nuėjo, kad neišdrįsdavo pasakyti griežtesnį žodį naciams dargi tais atvejais, kai teroro aukomis tapdavo dvasininkai, nekalbant jau apie eilinius katalikus. Masinės hitlerininkų represijos prieš lenkų tautą buvo palietusios ir dalį Lenkijos dvasininkijos, į koncentracijos stovyklas buvo ištremta apie tris tūkstančius kunigų. Kaip į tai reagavo Vatikanas?

Niunka pats atsako į savo klausimą: "Kaip rodo Vaiczekerio užrašai, areštuotų kunigų klausimu į jį kelis kartus kreipėsi popiežiaus atstovas Orsenigas".10 Net šitokios intervencijos popiežius negalėjo padaryti pas Staliną.
Pagal Niunką, Vatikanas bandė gelbėti dabar Rusijos pavergtus kraštus. Tai nėra gėda Vatikanui. Popiežius Pijus XII jau gerai buvo patyręs apie rusų žiaurumus. Dėl to jis elgėsi protingai ir teisingai, norėdamas gelbėti tai, kas dar buvo galima gelbėti. Deja, sąjungininkų karo vadai dar ir tuo metu buvo akli ir atidavė milijonus žmonių Maskvos vergijai.

Niunkai nepatinka, kad Vakarų Vokietijoje ir Prancūzijoje krikščioniškos partijos laimėjo krašto valdymą:
Po karo klerikalizmas tapo ypač svarbiu politiniu ir ideologiniu monopolistinės buržuazijos ramsčiu Vakarų Vokietijoje ir Italijoje.n

Aišku, ką būtų reiškę, jei komunistinės ar prokomunistinės partijos būtų laimėjusios. Pijus XII tai pramatė, dėl to jis atvirai rėmė krikščioniškas Europos valstybių vyriausybes.12

Niunka ir jo draugai paliečia taip pat Bažnyčios ir Maskvos socialinę veiklą. Bažnyčios veikla yra nuvertinama, gi Maskvos išaukštinama. Niunka vaizduoja Vatikaną kaip vieną didžiausių pasaulio kapitalistų:
Vatikanui priklausančių akcijų ir vertybinių popierių vertė šiuo metu siekia 10 - 15 milijardų dolerių. Vatikano ir įvairių katalikiškų organizacijų kapitalai yra investuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Lotynų Amerikoje ir kituose kapitalistiniuose kraštuose.13

Žinoma, visose tose valstybėse Bažnyčios turtai nėra konfiskuoti, kaip tai padaryta Rusijoje. Katalikai sudaro didžiausią krikščionių bažnyčių vienetą. Jei jų visų nuosavybę priskiriama Vatikanui, tai ji gali ir sudaro tokią sumą. Bet visi gerai žino, kad Vatikanas nesikiša į atskirų kraštų bažnyčių reikalus.

Pijus XI savo enciklikoje "Quadragesimo anno" ieškojo krikščioniško sprendimo socialinėms problemoms. Niunka stengiasi suniekinti popiežiaus mokymą. Cituodamas keletą kartų encikliką, Niunka prideda:
Popiežius Pijus XI, smerkdamas kai kurias kapitalizmo piktžaizdes, siekė dezorientuoti mases, sutrukdyti joms tikrai pažinti kapitalizmo prigimtį. Taip gimė mitas apie "blogąjį" ir "gerąjį" kapitalizmą.14

Šia proga Niunka nepamiršta ir mūsų tautos katalikų sociologų. Ypač jam nepatinka "žinomas klerikalizmo ideologas Pr. Dielininkaitis". Mat, jis stengėsi išpopuliarinti popiežiaus Pijaus XI ir kitas socialines enciklikas. Jam nepakeliui yra ir kitų kraštų katalikų sociologai. Vien tik V. Leninas buvo tikrasis ideologas, įvykdęs Rusijoje socialistinę revoliuciją, kuri "sudavė triuškinantį smūgį buržuaziniam mitui, teigiančiam, kad be privatinės nuosavybės neįmanomas jokios visuomenės egzistavimas"15. Penkiasdešimties metų praeitis įrodė, kad popiežiai ir katalikų sociologai neklydo. Dėl tos idealiosios Lenino, Stalino ir kitų jų įpėdinių tvarkos milijonai rusų ir kitų tautų žmonių mirė iš bado ar buvo sunaikinti. Dėl to pačios sistemos dabartiniai Rusijos imperijos valdovai važinėja po kapitalistines šalis ir supirkinėja grūdus, kad galėtų bent nuo bado apginti pavergtuosius.

2.
Kitas tikslas, kurio V. Niunka ir kiti siekė, yra Katalikų Bažnyčios niekinimas, vertinant josios veiklą socialiniame gyvenime, ypač gi jos laikyseną II pasaulinio karo metu. Katalikų Bažnyčia yra toji pasaulio institucija, kurią nugalėti yra sunkiausia Maskvos imperialistams. Visuose trijuose veikaluose Niunka ir jo pagalbininkai grįžta nuolat prie Bažnyčios veiklos ir kovos su komunizmu apskritai, ypač gi su Rusijos imperializmu.
Jau savo pirmojo veikalo pradžioje V. Niunka taip apibūdina Vatikaną:

1963 metais katalikų bažnyčia turėjo 419,614 kunigų. Si didžiulė ir gerai išmiklinta armija, paskirstyta į atitinkamus administracinius vienetus, . . . atidžiai seka įvairių piliečių grupių, sluoksnių ir klasių gyvenimą, reikalui esant panaudoja religinius ir politinius veiksnius, rūpindamasi, kad nesumažėtų Vatikano įtaka iri nebūtų pažeidžiami jo interesai . . . Savo propagandinei veiklai plėsti Vatikanas taip pat plačiai naudoja spaudą, radiją, televiziją ir kiną . . . Dabar Vatikanas ir įvairios katalikų organizacijos turi kelias dešimtis televizijos centrų, daugelį radijo stočių. Katalikiškų laikraščių ir kitų periodinių leidinių tiražas siekia 50 -60 milijonų egzempliorių. Ši didžiulė propagandinė mašina, be abejo, vis dar slegia daugelio milijonų žmonių sąmonę, laiko juos religinių prietarų, buržuazinės ideologijos nelaisvėje.16

Pagal Niunką, kas nori tarnauti Maskvai, tas turi nustoti tarnauti Kristui ir Bažnyčiai. Diskutuodamas su vokiečių sociologu A. Ackermannu, jis mini šio autoriaus teisingą samprotavimą: "Kryžius ir tarybinė žvaigždė yra tarytum du poliai, apie kuriuos sukasi nūdienis žmonijos gyvenimas. Žmonija suskilo į dvi karo stovyklas, kurių centrai yra Golgota ir Maskva". Niunkai tai nepatinka. Dėl to jis prideda:

Čia mes turime konkrečius atvejus, kai klerikalinė koncepcija apie "kryžiaus ir tarybinės žvaigždės karą" betarpiškai padeda imperialistiniams karo kurstytojams ideologiškai parengti termobranduolinį karą"17

Trečiojoje kolektyvinėje knygoje Niunka spausdina ilgą straipsnį, norėdamas įrodyti, kad tarp Katalikų Bažnyčios ir komunizmo nėra tiek antagonizmo, kaip daugelis mano ir moko. Jis pikti-kad net Vatikano susirinkime daug vyskupų skelbė, jog komunizmą reikia be pasigailėjimo pasmerkti.18 Taip elgdamasis, jis pamiršta, ką jis rašė savo pirmoje knygoje:

Vatikanas ne tik rėmė antitarybinius imperialistų besius, bet ir pats pretendavo vaidinti vadovaujanti vaidmenį kryžiaus žygiuose prieš komunizmą . . . Buržuazija, kuriai Spalio revoliucija sukėlė siaubingą baimę, ir be Vatikano raginimų pradėjo skubiai telkti visas juodžiausias reakcijos jėgas . . . Katalikų bažnyčios vali buvo taip pat revoliucijos išgąsdinti, tačiau, garsiau už kitus šaukdami apie komunizmo pavojų, jie stengė^] sudaryti įspūdį, kad tik katalikų bažnyčia galinti apsaugoti Vakarų Europą nuo revoliucijos . . . Tuoj po Spalio revoliucijos Vatikanas pradėjo užmegzti kontaktus su įvairiais kontrrevoliuciniais centrais, veikiančiais prieš Tarybų valstybę. Popiežiui Benediktui XV pritariant, Vatikane atsirado nuolatinis balta-gvardietiškų "vyriausybių" atstovas.
 Mėgindamas paimti i savo rankas antitarybinių "kryžiaus žygių" organizavimo iniciatyvą, Vatikanas stengėsi per popiežiaus nuncijus įvairiuose kapitalistiniuose kraštuose užmegsti betarpiškus ryšius su reakcingiausiais vietinės buržuazijos sluoksniais.

Panašiai elgėsi, pagal Niunką, ir visi kiti popiežiai. Popiežius Pijus XI, dar būdamas tik nuncijum Lenkijoje, jau aktyviai dalyvavo antitarybiniam šnipinėjime ir net karo jėgų organizavime. "Tapęs popiežiumi Pijumi XI, Ratis dar atkakliau negu jo pirmtakas vykdė šiurkštaus antikomunizmo politiką".19
Niunkos nuomone, visi Bažnyčios konkordatai ir sutartys buvo tiesiogiai nukreipti prieš komunistinę Rusiją. Jis tvirtina, kad net 1926 m. įvykdytas Lietuvoje perversmas neapsiėjo be Vatikano "laiminimo".20

Per savo tuometinį nuncijų Vokietijoje, E. Pacelli. pagal Niunką, Pijus XI užmezgė glaudžius kontaktus su Silezijos ir Vestfalijos katalikiškais kapitalo magnatais. Nors jis parašė labai griežtą encikliką "Mit brennender Sorge" prieš nacius, tačiau jo visa veikla buvo nukreipta prieš Sovietų Sąjungą21.

Tik kai naciai pradėjo persekioti katalikus ir ypač žydus, Pijus XI pasmerkė rasizmą. Bet tuojau pat, po penkių dienų, Pijus XI paskelbė ir antikomunistinę encikliką "Divini Redemptoris", pagal Niunką, tuo būdu padarydamas "didelę paslaugą hitleriniam fašizmui".

Šmeiždama Tarybų Sąjungą, kurstydama tikinčiųjų anititarybines nuotaikas, ši enciklika padėjo hitleriniam fašizmui ruošti ideologines prielaidas karui prieš Tarybų Sąjungą.22

Dar juodžiau Niunka nupiešia popiežių Pijų XII. Anot jo, Pijus XII buvo veikliausias fronto prieš sovietinį imperializmą organizatorius, iki pat savo mirties Pijus XII vadovavo Maskvos priešams.

Nuo 1917 iki 1929 metų atstovaudamas Vatikanui Vokietijoje, jis užmezgė glaudžius kontaktus su antikomunistinėmis pajėgomis. "Savo pamoksluose Miuncheno bažnyčiose Pačelis nuolat ragino reakcingas Vokietijos jėgas pradėti antikomunistinį kryžiaus žygį, stengėsi paversti Vokietijos katalikų partiją — Centrą svarbiausia antikomunizmo jėga Vokietijoje". Jis padėjo Pijui XI išugdyti tas "juodąsias fašizmo jėgas, kurios įstūmė žmoniją į antrąjį pasaulinį karą".23 "Vatikanas ir popiežius Pijus XII tylėjo ir tada, kai hitleriniai okupantai masiškai naikino gyventojus okupuotose šalyse".24 Manau, kad ir Niunkai yra žinomas Stalino atsakymas Churchilliui, kai tas jo prašė nustot persekioti tikinčiuosius, kad Vatikanas būtų Rusijai palankesnis. "O kiek divizijų turi Vatikanas?" — tada atsakė Stalinas. Nepaisant to, Niunka drįsta kaltinti popiežių. O ką būtų reiškęs jo šauksmas? Musolinis būtų jį ir jo pagalbininkus areštavęs, arba Hitleris būtų pasiuntęs keliolika lėktuvų sunaikinti Vatikaną. Tikinčiųjų ir žydų persekiojimas būtų buvęs vykdomas toliau.

Išgalvotas yra Niunkos teigimas, kad Vokietijos aukštoji katalikų dvasininkija aktyviai padėjo naciams sukelti karinę psichozę. Kam teko tuo metu gyventi Vokietijoje ar, žlugus Hitlerio diktatūrai, išsikalbėti su įtakingais vokiečių dvasiškiais ar politikais, tas žino, kad tiek popiežius, tiek vokiečių aukštoji dvasiškija darė visa, kas tuometinėse aplinkybėse buvo galima.

Kita vertus, Niunka pritaria išgarsintos R. Hochhuto pjesės išvadai:
Pijus XII gerai žinojo, kas yra Hitleris ir hitlerininkus, jis žiūrėjo į Hitlerį, kaip į banditą ir žmogžudį, tačiau banditą, kurio paslaugomis galima ir reikia pasinaudoti kovoje prieš komunizmą, Tarybų Sąjungą.25 O jei ir taip būtų buvę, popiežius kaip žmogus galėjo klysti, bet jo galvoseną galima pateisinti. Kai Hitleris pagrobė Vokietijoje valdžią, Stalinas su savo sėbrais jau buvo išnaikinęs badu, kalėjimu ar tiesioginiu žudymu virš trisdešimt milijonų žmonių. Apskritai galima šiaip išsireikšti, charakterizuojant pop. Pijų XII: "Ko priešas nekenčia, ką jis plūsta ir niekina, tas turi būti gerbiamas ir mylimas". Taip elgiasi ir katalikų, ir nekatalikų pasaulis Pijaus XII atžvilgiu.
(Pabaiga kitame numery)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai