Parašė FRIEDRICH NIETZSCHE
|
SAULĖ LEIDŽIASI
I Nebeilgai tu trokši, išdegusi širdie! Aš pažadą jaučiu ore: Iš nepažįstamų burnų jis dvelkia į mane, — didžioji vėsuma arti. . .
Mano saulė vidudienį švietė karšta virš manęs: būkit pasveikinti, ateinantys čionai, o vėjai staigūs, popietės jūs vėsios dvasios!
Oro dvelksmas — svetimas ir tyras. Argi nešnairuoja kreivu ir gundančiu žvilgsniu naktis į mane? . . Būk tvirta, mano narsi širdie! Neklausk: kodėl?—
II Mano gyvenimo diena! Saulė leidžias! Jau spindi lygus Bangų paviršius auksu. Uola šiltai alsuoja: miegojo juk ant jos vidudienio poilsiui laimė? Žaliose šviesose ruda bedugnė žaidžia laimę.
Mano gyvenimo diena Į vakarą jau slenka! Jau žėri tavo pusiau palūžusi akis, jau trykšta tavo ašarų rasos lašai, jau bėga tyliai balta jūra purpuras tavosios meilės, tavo paskutinė delsianti palaima III Linksmybe, o ateik auksine! Tu mirties priešdžiaugsmis slapčiausias ir saldžiausias! — Gal aš pergreitai bėgau savo keliu Dabar tik, kai pavargo kojos, pasiveja mane tavasis žvilgsnis, pasiveja mane tavoji laimė.
Aplink tik bangos ir žaismas. Kas buvo kada nors sunku, nuskendo mėlynojon užmarštin,— nūnai be darbo stovi mano valtis. Audros ir kelionės — kaip visa tai jinai užmiršo! Prigėrė lūkesčiai ir norai, siela ir jūra guli ramios.
Septintoji vienatvė! Niekad nejutau arčiau savęs saldžios tikrybės, šiltesnio saulės žvilgsnio. — Ar vis težėruoja ledas mano viršūnėje? Lengvas, sidabrinis, kaip žuvis, išplaukia mano laivelis . .
Vertė A. Nyka-Niliūnas
|