Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PABALTIJO STUDIJŲ PUOSELĖJIMO DRAUGIJOS SUVAŽIAVIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algis Norvilas   
Sutikti aprašyti Pabaltijo Studijų Puoselėjimo draugijos (toliau — AABS, Association for the Advance-ment of Baltic Studies) suvažiavimą nebuvo sunku, nes žadėjau patsai jame dalyvauti. Tačiau vėliau, pamačius suvažiavimo programą, teko savo pareigos net nusigąsti. Pasirodo, AABS suvažiavimas esąs daug platesnės apimties, negu buvau iš karto manęs — tai tikras mokslininkų sąskrydis su daugybe dalyvių ir pranešimų. Todėl nė nebandysiu čia atpasakoti viso suvažiavimo eigos, o tik pasidalinti įspūdžiais apie kai kuriuos išklausytus pranešimus ir pateiksiu šiek tiek faktinės informacijos.

Ketvirtasis AABS suvažiavimas Įvyko š.m. gegužės 16-19 Chicagoje, University of Illinois at Chicago Circle patalpose. Šis suvažiavimas tuo ypatingas, kad tiek programą, tiek ir techninius reikalus pagrindinai organizavo lietuviai. Lietuvių įnašas šiam suvažiavimui aiškiai pasimatė atidarymo metu, gegužės 16 d. rytą. Atidarymo sesijai pirmininkavo dr. To-mas Remeikis, rengimo komiteto pirmininkas. Suvažiavimą sveikino dr. Vytautas Vardys, programos komiteto pirmininkas, ir dr. Rimvydas Šilbajoris, AABS prezidentas. Kiek teko nugirsti, atidaryme negalėjo dalyvauti, nors buvo žadėjęs, universiteto kancleris Warren B. Cheston, kuris savo vieton atsiuntė atstovą.

Tos dienos popietę prasidėjo akademinė suvažiavimo programa, kurioje gausiai dalyvavo ir lietuviai. Paeiliui suminint, pranešimus skaitė šie asmenys: Rimvydas Šilbajoris — 'Stilistiniai bandymai sovietinėje prozoje Lietuvoje", Julius P. Slavėnas — "Generolas Hans von Seeckt ir Pabaltijo klausimas", Arūnas Ališauskas — "Socialinė struktūra ir liaudies mentalitetas caristinėje Lietuvoje: modernaus lietuvių nacionalizmo kultūrinis kontekstas", Povilas Mažeika ir Leonas Kačinskas — "Dabartinės transportacijos problemos Lietuvoje", Antanas Musteikis —"Sovietinė sociologija Pabaltijo kraštuose", Algis Norvilas — "Dvikalbiš-kumo studijos Lietuvoje", o Antanas Dundzila vadovavo pokalbiui apie skaičiavimo mašinų panaudojimą Pabaltijo humanitariniuose tyrimuose.

Jau pačią pirmą dieną teko stebėtis gausiu klausytojų skaičiumi. Maniau, kad į sesijas atsilankys tik vienas kitas klausytojas, o tačiau į pirmą sesiją, kurioje teko dalyvauti, prisirinko tiek, kad nebeliko vietos sėstis. Panašiai būta ir vėliau, klausytojų sesijose netrūko. Jų skaičius svyravo, bent sesijose, kuriose teko pačiam dalyvauti, tarp 20 ir 50 ar daugiau asmenų. Malonu buvo pastebėti, kad jau pačią pirmą dieną į sesijas atsilankydavo ir lietuviai Illinois Universiteto studentai (tiksliau sakant, studentės). Nors pagal studentų skaičių, kuris siekia kelis šimtus, jų galėjo atsilankyti ir daugiau.

Pirmosios dienos vakare įvyko Illinois Universiteto kanclerio priėmimas dalyviams. Priėmime pats kancleris dalyvauti negalėjo. Tačiau jo ir nepasigesta. Gurkšnodami punčą ir gardžiuodamiesi pyragaičiais, suvažiavimo dalyviai turėjo progos susipažinti su kitų tautybių atstovais, už-megsti naujus santykius, pasidalinti dienos įspūdžiais. Nuotaika buvo šilta ir draugiška. Įdomu, kad vėliau teko nugirsti skundų dėl perdėto suvažiavimo tempo. Dienos metu nuolat reikėjo skubėti iš vienos sesijos į kitą, be progos artimiau susipažinti su nepažįstamais dalyviais. Atrodo, pasigesta momentų, kaip anas priėmimas, kur dalyviai galėjo paprastai pasižmonėti ir sutikti tik pavardėmis girdėtus asmenis. Gal ateityje reikėtų suvažiavimuose sudaryti daugiau progų nevaržomam pabendravimui.
Antros dienos rytą pasirinkau Pabaltijo bibliografijos sesiją. Teko kiek nustebti, paaiškėjus, kad net du sesijos dalyviai į suvažiavimą neatvyko, jų tarpe ir mūsų dr. Jonas Balys. Tačiau jo pranešimą "Lietuvių bibliografija praeityje ir dabartyje" gražiai perskaitė Nijolė Remeikienė. Malonią staigmeną padarė Adomo Kantauto pranešimas: "Lietuvą liečianti medžiaga kai kuriuose Kanados ir Amerikos knygynuose". A. Kantauto atvykimą į suvažiavimą iš Albertus universiteto nesulaikė nė sulaužyta koja, dėl kurios dar vaikščiojo, pasiramstydamas ramentais. Pasirodo, Kantautas spaudai yra paruošęs net šešis stambius tomus, kupinus Lietuvą liečiančios medžiagos, sutinkamos Kanados ir Amerikos bibliotekose. Šiuose tomuose yra surinkta per 10,000 veikalų, parašytų daugiau kaip 3,000 autorių beveik visomis Europos kalbomis. Ši medžiaga pradėta rinkti prieš keletą metų, raštu kreipiantis į daugelį Šiaurės Amerikos bibliotekų. Nuostabu, kad į raštišką prašymą suteikti bibliografinės informacijos atsiliepė, jei neklystu, arti 90% bibliotekų. Vėliau prelegentas nemaža bibliotekų patsai aplankė, ypač 1970 m. Įdomūs ir kai kurie smulkesni faktai. Pavyzdžiui, angliškų bibliotekų tarpe Kongreso ir Pennsyl-vanijos universiteto knygynai turi gausiausia medžiagos, abu per 6000 veikalų. Pastarasis ypač pasižymi savo lingvistikos rinkiniu. Trečias didumu eina New Yorko miesto valdiškasis knygynas, turįs per 2000 veikalų. Čia daugiausia sutinkama senesnė ir istorinė literatūra. Ketvirtoje vietoje stovi Harvardo universiteto knygynas, 1000 veikalų, daugiausia iš istorijos ir literatūros sričių. Lietuviškų bibliotekų tarpe pažymėtinos šios: Alkos — 60100 su viršum veikalų, Tėvų Jėzuitų — 3000 su viršum, Seselių Kazimieriečių — 2000 su viršum. Dar galima paminėti Žilevičiaus muzikos rinkinį, Balzeko muziejaus numizmatikos ir istorinių veikalų rinkinį, Mažeikos ekonominių veikalų rinkinį. Be jokio klausimo, A. Kantautas yra padaręs milžinišką įnašą į lietuvių bibliografiją, dėl kurio jį tegalime nuoširdžiai pasveikinti. Būtų naudinga lietuvių visuomenei artimiau susipažinti su Adomo Kantauto darbais.

Iš bibliografijos perėjau į baltų literatūros sesiją, kuri buvo skirta dramai. Ir vėl pranešama, kad vienas iš kalbėtojų negalėjo atvykti. Kaip ten bebūtų, baigus kalbėti latviui Alfreds Straumanis, prabilo Kostas Ostrauskas tema: "Egzilio gynyboje". Ir

Iš Association for the Advancement of Baltic Studies suvažiavimo: kairėje — AABS prezidentas prof. R. Šilbajoris, dešinėje — suvažiavimo programos komiteto pirmininkas prof. V. Vardys. Nuotr. R. Kasparo

dabar dar neaišku, kaip pats K. Ostrauskas prisipažino, kodėl ši tema atsidūrė dramos sesijoje. Gal priežastis labai paprasta, nebuvo kur kitur jos padėti. Mat, K. Ostrausko tema nieko bendro su drama neturėjo. Tai buvo daugiau žvilgsnis į egzilio prasmę. Dialektiniu būdu autorius svarstė eg-zilį, kaip užsidarymą praeičiai ir atsivėrimą naujom galimybėm, kaip priverstinę būklę ir laisvą pasirinkimą, kaip galima išdvasinimą ir progą kultūriniam praturtėjimui. Jo žvilgsnis daugiau krypo į asmens, o ne į bendruomenės likimą. Savo svarstymus gausiai papildė patraukliais kitų eg-zilų pasisakymais.

Ši diena nepasižymėjo lietuvių dalyvavimu programoje. Šalia jau suminėtų trijų asmenų pranešimą dar skaitė Birutė Ciplijauskaitė: "Senos temos, iš naujo išgyventos dabartinėje lietuvių poezijoje".

Vakare publika gausiai susirinko išklausyti pagrindinės suvažiavimo paskaitos, kurią skaitė lietuvių visuomenei gerai žinomas politinių mokslų žinovas Vytautas Vardys. Jo tema buvo: "Pabaltijo respublikų vaidmuo Sovietų Sąjungoje". Paskaita buvo pasigėrėtinai kruopščiai ir išsamiai paruošta. Po trumpos istorinės apžvalgos prelegentas toliau dėstė Pabaltijo respublikų įtaką Sovietų Sąjungoje politikos, ekonomijos ir kultūros atžvilgiais. Politinė šių respublikų įtaka yra minimali ir praktiškai nereikšminga. Aukštesnes politines pozicijas tėra pasiekę tik keli latviai, tačiau ir šie esą tiek surusėję, kad Pabaltijo respublikoms jie jokios reikšmės neturi. Ekonominis Pabaltijo respublikų vaidmuo jau žymiai svarbesnis. Nors savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi šios respublikos Sovietų Sąjungoje yra vienos mažiausių, tačiau savo ekonominiu pajėgumu, ypač precizinių dirbinių gamyboje, yra vienos iš našiausių. Šis ekonominis našumas Pabaltijo respublikoms suteikia aukščiausią asmens pajamų lygį Sovietų Sąjungoje, tuo pačiu, aišku, ir aukščiausią gyvenimo lygį. Tik nelaimei, šis aukštas gyvenimo lygis patraukia nemažai nelaukiamų imigrantų. Kaip ekonominio pirmavimo pavyzdį galima paminėti Estijos atvejį. Čia vykdomi ekonominio vadovavimo tyrimai, išbandomas pensijos planas kolektyvinių ūkių darbininkams ir pravedami agri-kultūriniai eksperimentai. Tačiau svarbiausias Pabaltijo respublikų vaidmuo yra kultūrinis. Daugiau negu bet kur kitur Sovietų Sąjungoje, šiose respublikose vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas, atkreipiąs į save visos Sąjungos dėmesį. Pavyzdžiui, Estija pirmauja pritaikomo meno srityje, Latvija tapyboje, Lietuva architektūroje. Tik Pabaltijo respublikose sutinkama vargonų muzika, spalvoto stiklo apdirbimo menas, moderni drama. Šios respublikos taip pat pasižymi savo madų skoningumu, sporto technika ir religiniu veržlumu. Dar kitas mažas faktas: Vakarų autorių vertimai pirmiausia pasirodo estų kalba, paskui lietuvių. o tik vėliau juos drįstama versti į rusų kalbą.

Šis kultūrinis pasireiškimas Sovietų Sąjungoje yra artimai stebimas. Visų pirma jį stebi patys rusai, ypač rusų intelektualai. Rusams Pabaltijo respublikos yra tapusios Vakarų kultūros prietilčiu. Šiose respublikose jie mato Vakarų kultūros pažangą, į jas traukia bohemiškai nusiteikęs rusu. jaunimas, ieškodamas dvasinės atvangos. Sis susidomėjimas gal būtų ir didesnis, jei nebūti] kalbinės užtvaros. Taip pat šį kultūrinį pasireiškimą stebi ir rusai, gyveną Pabaltijo respublikose. Tačiau jie sudaro ir savą kultūrinį vienetą, kuris gal net ir varžosi su vietine pabaltiečių kultūra. Kokie šių dviejų kultūrų santykiai, sunku pasakyti, nes apie tai yra labai mažai informacijos. Toliau pabaltiečių kultūrinį veržlumą seka ir kitos Sovietų Sąjungos mažumos. Būdamos daugiau izoliuotos, jos gal neturi sąlygų pačios plačiau kultūriškai pasireikšti. Pagaliau, šį kultūrinį proveržį stebi ir patys pahaltiečiai. Akivaizdoje bendro kultūrinio pasireiškimo pabaltiečiuose yra susiformavusi bendro likimo sąmonė, vedanti net ir prie socialinio suartėjimo. Si i 'kilusi vienybės sąmonė gali turėti svarbią reikšmę Pabaltijo respublikų tolimesniam likimui. Tačiau atrodo, kad rusai yra jau pastebėję šio suartėjimo pavojų ir deda pastangų Lietuvą atskirti nuo kaimynų šiaurėje ir sieti jos interesus su gudais.

Bendra išvada, kuri čia peršasi, yra gana aiški. Pabaltijo respublikos yra tapusios Vakarų kultūros nešėjos Sovietų Sąjungai. Šis vaidmuo joms natūraliai tinka ne tik dėl jų geografinės padėties, bet ir dėl jų tradicinio vakarietiško nusiteikimo.
Po paskaitos sekusieji klausimai ne-vmėjo ypatingu taiklumu. Daugiausia vis buvo klausiama, kokį vaidmenį atlieka kitos valstybės ar grupės: Suomija, Ukraina, Lenkija, vietiniai žydai ir t.t. Tačiau klausimų sesijoje išryškėjo ir vienas neaiškumas, į kurį prelegentas gal turėtų atkreipti dėmesį. Susidarė įspūdis, jog kai kurie klausytojai Pabaltijo respublikų vaidmenį suprato tik kaip Vakarų kultūros perteikėjų. Kitaip sakant, šios respublikos tarnauja tik kaip persiuntimo stotys. Iš prelegento paskaitos nebuvo visai aišku, kaip jis žvelgia į šių kraštų kultūrinį pasireiškimą. Ar ši kultūra tėra tik Vakarų kultūros atspindys, ar ji yra ir autentiška šių kraštų kūryba su vakarietišku atspalviu. Gal pilnutiniame paskaitos tekste, kuris skaitant buvo labai karpomas, šis klausimas yra paliestas. Jo atsakymas yra labai svarbus pilnesniam Pabaltijo respublikų vaidmens supratimui, nes tada paaiškėtų, ar šios respublikos Sovietų Sąjungoje tėra tik informacijos perteikėjos ar vakarietiško gyvenimo būdo pavyzdžiai.

Paskutinės dienos rytą, gegužės 18 d., didelio pasirinkimo programos atžvilgiu nebuvo. Kaip gali nenueit į sesiją, skirtą M.K. Čiurlioniui pagerbti šimtmečio gimimo sukakties proga. Į sesiją žmonės rinkosi lėtai, tad sesijos atidarymas vėlavosi visu pusvalandžiu. Pagaliau, susirinkus kokiai 50 žmonių, Mindaugas Nasvy-tis sesiją atidarė su trumpu Čiurlionio pristatymu. Pasižvalgius į susirinkusius klausytojus, susidarė nevisai malonus įspūdis. Beveik visi su lietuviškais veidais. Gal net 90% klausytojų buvo lietuviai, tad tik lietuviai atėjo pasiklausyti apie lietuvį. Kodėl kiti suvažiavimo dalyviai Čiurlioniu nesidomėjo, yra neaišku.

Pirmą pranešimą skaitė Joana Vaštokienė tema: "M.K. Čiurlionis ir abstrakcijos šaknys". Teisingai J. Vaštokienė pastebėjo, kad Čiurlionis iki šiol dažniausiai yra buvęs vertinamas istoriniu požiūriu. Tačiau ji pasiryžta pažvelgti nauja perspektyva į Čiurlionio meninę kūrybą. Šis žvilgsnis gal ir laikytinas nauju, lietuvišku mastu imant, tačiau plačiau paėmus, tai gerai žinomo struktūrinio metodo pritaikymas. Tad prelegentė Čiurlionio kūrybą vertino šiais trimis požiūriais: asmenišku, kultūriniu ir universaliu. Apie asmenišką Čiurlionio kūrybos kilmę daug ko pasakyti negalima. Jo asmenybė dar laukia psichologinės analizės, kuri atskleistų jo kūrybos vidines šaknis. Kultūrinė kūrybos kilmė atspindi lietuviškos buities pasaulį, kuris pasižymi savo panteistišku gamtos išgyvenimu. Tad Čiurlionio tapyboje, suprantama, gamta ir jos fenomenai užima labai svarbią vietą. Ilgiausiai J. Vaštokienė apsistojo prie universalių Čiurlionio kūrybos bruožų. Žodis universalus čia išsako tam tikrą tiesą, kuri yra bendra visai žmonijai ir kuri viršija gyvenamos aplinkos ribas. Tad Čiurlionio paveikslai yra persunkti simbolika, kurios reikšmė daug gilesnė, negu iš karto gali atrodyti. Pavyzdžiui, paveikslas Rex neparodo vien tik karaliaus, stebinčio savo valdą, o gilesne prasme išsako begalinę psichologinę darną. Šiame universalume, prelegentės manymu, reikia ir ieškoti abstrakcijos pradmenų, nes šis universalumas išreiškia vidinį pasaulį, atitrauktą nuo tikrovės aplinkos.

Kokiu būdu Čiurlionis sugebėjo savo tapyboje reikštis abstrakčiame lygyje, bandoma atsakyti, siejant Čiurlionį su šamanizmo reiškiniu. Šamanizmas yra religinė apraiška, sutinkama Sibiro ir kitose primityviose tautelėse. Centrinis vaidmuo šamanizme priklauso burtininkui, kuris ekstazės metu sugeba atsipalaiduoti nuo kūninių varžtų ir įgauna galios suteikti įvairius religinius patarnavimus. Šisai kūno pergalėjimas atsispindi ir šamanizmo mene, kuris pasižymi ne realistiniu tikrovės atvaizdavimu, o universalių simbolių vartojimu, kaip saulė, apskritimas, kurie nuo tikrovės yra atitraukti. Panašiai gal yra buvę ir su Čiurlioniu. Būdamas mistikas, jis gal sugebėjo prasiveržti pro kūninius varžtus ir drobėje išsakyti vizijas, kylančias iš jo sielos gelmių. Tačiau čia iškyla vienas neaiškumas. Susidaro įspūdis, jog mistiškumas sugretinamas su pačia kūryba. Tačiau kažin ar prasminga kūrybos procesą sutapinti su mistiška patirtimi. Jeigu taip būtų, tai šiais laikais turėtume daug Čiurlioniu. Norint suprasti, kaip įvyksta minties prasiveržimas abstrakčioje kūryboje, reikia ieškoti žmogaus vaizdo, kuris pakeistų įsigalėjusį natūralizmo žvilgsnį, kuriame žmogus tėra tik aplinkos vergas. Tokio žvilgsnio pradmenis Vaštokienė įžvelgia Noam Chomsky lingvistikos moksle, kuriame aiškiai pasisakoma už racionalistinį kalbos supratimą. Kalba kyla iš vidaus, o ne sužadinama iš lauko. Gal pritaikius Chomsky mintis apie kalbos procesą būtų galima pilniau suprasti ir patį kūrybos procesą.

Vaštokienės paskaita buvo intriguojanti. Šia paskaita turėtų susidomėti kiekvienas Čiurlionio gerbėjas, nes joje apstu naujų perspektyvų, laukiančių tolimesnių diskusijų. Būtų gera, jei autorė paskelbtų paskaitą ir lietuviškai. Šiek tiek kritiškai atsiliepiant, norėtųsi pastebėti, kad autorė, ieškodama universalumo, gal bus Čiurlionį kiek ir susiaurinus. Pirma, kažin ar Čiurlionio simbolika išsemiama universalumo idėjomis. Susimąsčius ties kai kuriais paveikslais, juose atsiskleidžia kažkas daugiau, negu universalios mintys, kažkas, sakykime, antgamtiško, išsakančio pačią giliausią žmogaus prasmę. Taip, Čiurlionyje yra universalių simbolių, kurie atskleidžia tobulumo, pakilimo ir darnos troškimą žmonijoje, tačiau dar gilesnėje plotmėje Čiurlionio paveiksluose atsiskleidžia blogio ir gėrio kova, auka ir pati kūrėjo apvaizda. Toliau, iškeliant universalumą, gal perdaug nueita ir prie kūrybos sudvasinimo. Tapyboje pasireiškia ne Čiurlionio mintys, o visas Čiurlionis, kaip gražiai Merleau-Ponty yra parodęs Cezanne'o atveju. Pagaliau Chomsky pavyzdys atrodė kiek forsuotas. Chomsky teorija yra specialiai pritaikyta kalbos procesui paaiškinti. Norint ja aiškinti abstrakčią kūrybą, reikėtų tiksliai nurodyti, kaip ji šiam tikslui tinka. Tačiau, jei tik buvo norėta parodyti vidinę kūrybos kilmę, tai kodėl Chomsky, o ne koks Platonas, kuris jau daug seniau kalbėjo apie amžinąsias žmogaus idėjas.

Antrajam kalbėtojui negalėjus atvykti, prisiųstą pranešimą perskaitė sesijos pirmininkas Nasvytis. Po to kalbėjo apie "Čiurlionio muzikos ir meno ryšio problemą" kompozitorius Darius Lapinskas. Jis kalbėjo be teksto, vaizdžiai, gal kiek retoriškai. Jo manymu, Čiurlionis nebuvo originalus muzikas, o vien romantizmo kompozitorių sekėjas. Kiek tai liečia Čiurlionio tapybą, jau laikas nustoti apie ją kalbėjus, o verčiau pasauliui parodyti. Tegul žiūrovas nusprendžia, kiek Čiurlionis yra vertas kaip menininkas. Susidaro įspūdis, kad menininkui ne tiek svarbu, ką kritikai sako, o kiek jis sugeba iškilti stebėtojų tarpe. Aišku, nevienas klausytojų tuojau pastebėjo, ir visai teisingai, kad yra lengva pasakyti "Čiurlionį reikia parodyti", bet praktiškai tai neįmanoma padaryti. Nors principiškai kalbant, su D. Lapinsku gal nevienas ir sutiktų.

Po pietų užsukau į politinių mokslų sesiją. Tuo metu dar vyko diskusijos, sekusios Adgar Andersono pranešimą. Kaip įprasta, vienam iš sesijos, sekusios Edgar Andersono pranešimą perskaitė pats pirmininkas. Gaila, bet neteko tikrai sužinoti, ar šis kalbėtojų nepasirodymas tebuvo tipingas tik tom sesijom, kuriose teko asmeniškai dalyvauti, ar visam suvažiavimui. Kiek teko kitų klaustelti, atrodo, ir kitose sesijose panašiai pasitaikydavo. Kaip ten bebūtų, dar nėra tekę dalyvauti suvažiavime, kuriame tiek daug kalbėtojų būtų negalėję atvykti. Gal ateityje reikėtų šia problema susirūpinti.

Trečias kalbėjo Tomas Remeikis tema: "Lietuvos neutralumo politikos išsivystymas 1938-1939 metais". Pagrindinę jo tezę būtų galima apibūdinti šitaip: Lietuvos neutralumo politika susiformavo, kaip atliepą į didžiųjų kaimyninių valstybių politinį nusistatymą Lietuvos atžvilgiu. Prelegentas chronologišku būdu vaizdžiai nusakė, kaip Lietuvai nesisekė susitarti su Lenkija, pastarajai vedant nenuolaidžią politiką Vilniaus krašto atžvilgiu, kaip tuo pačiu metu įsitempė santykiai su Vokietija dėl Klaipėdos krašto ir kaip nenorėta ieškoti suokalbio su Sovietų Sąjunga. Tad beliko pasisakyti už neutralumą vis daugiau grasinančioje politinėje atmosferoje ir pasitikėti demokratinių valstybių pergale ir gera valia. Tačiau, T. Remeikio manymu, ši neutralumo politika nebuvo reali. Ką jis norėjo pasakyti, apibūdindamas Lietuvos neutralumą kaip nerealų, nebuvo visai aišku. Ar tai, kad šis neutralumas vis tiek nieko nereiškė, nes Lietuva, kaip jis pats parodė, tebuvo tik didžiųjų valstybių machinacijų auka, ar tai, kad Lietuva vietoj neutralumo turėjo verčiau ieškoti sąjungos, kurios pagalba būtų galėjusi apginti ir praplėsti savus interesus. Iš diskusijų lyg rodės, kad neutralumas buvo taikomas antrąja prasme. Vietoj atsiribojimo nuo artėjančių negandų Lietuvai verčiau reikėjo vadovautis realios politikos principais ir eiti į sąlytį su viena iš didžiųjų valstybių ir tokiu būdu ginti savo interesus, pavyzdžiui, susidėti su Vokietija ir kartu paklupdyti Lenkiją. Labai būtų įdomu paskaityti šios tezės tolimesnį plėtojimą, nes nevisada lengva pateisinti nykštukų maišymąsi po didžiųjų kojomis.
Paskutinę sesiją pasirinkau, norėdamas daugiau sužinoti apie AABS organizacijos rūpesčius. Mat, sesija buvo skirta diskutuoti klausimui, kaip sukelti susidomėjimą ir suorganizuoti paramą Pabaltijo studijoms. Nustebau, kad daugiau smalsuolių nesusirinko šių diskusijų pasiklausyti — publikos skaičius kažin ar viršijo 20 asmenų. Bet gal daugumai dalyvių, ne naujokams kaip rašančiajam, šie rūpesčiai buvo nesvetimi. Tačiau, nežiūrint mažo klausytojų skaičiaus, ši sesija save pilnai pateisino iškeltais klausimais ir kai kuriom nurodytom veiklos gairėm. Sesiją sumaniai pravedė estas Herbert Vald-saar. Pirmas kalbėjo mūsiškis Rimvydas Šilbajoris. Jis apgailestavo, kad pabaltiečiai stokoja savo identiteto ir siūlė pabaltiečiams tokį identitetą susirasti arba susikurti. Jo manymu, gal geriausiai šio identiteto reikėtų ieškoti mokslinio darbo keliu. Kodėl tokio identiteto reikia ir kam jis tarnautų, nebuvo pasakyta. Toliau R. Šilbajoris pasisakė už Baltų Instituto įsteigimą prie vieno, o gal net ir kelių didesnių universitetų, kur Pabaltijo klausimais besidomį mokslininkai galėtų suvažiuoti ir dirbti mokslinį darbą. Pagaliau jis kvietė Pabaltijo tautų jaunimą daugiau tarpusavyje bendradarbiauti, vieni kitus geriau pažinti ir tokiu būdu daugiau įvertinti savąją kilmę. Antras kalbėtojas, amerikietis William L. \Vinter. iškėlė Baltijos jūros srities, Baltijos baseinu vadinamos, svarbą Rytų Europos istoriniam ir kultūriniam išsivystymui pažinti. Jis taip pat pasisakė už Baltų Instituto įsteigimą, be to, siūlė, kad AABS savo tarpan turėtų įtraukti ir Suomiją. Diskusijų metu kažkam užsiminus, kad gal ir Lenkijai AABS būtų vietos, iš publikos pasigirdo bendras nemoksliškas b-o-o, ir, atrodo, tuo reikalas baigėsi. Trečias kalbėjo latvis Sigurd Gra-va. Savo išsamiame pranešime Gra-va pagrindinai kėlė šias dvi mintis. Pirma, atėjęs laikas glaudesniam AABS ir pabaltiečių tautinių bendruomenių suartėjimui. Pagrindinis šių bendruomenių tikslas yra išlaikyti tautines tradicijas. AABS joms galėtų padėti, suteikdama naujų idėjv ir naudingų mokslinių žinių. Antra AABS iki šiol vyrauja keturios moks linės sritys: literatūra, istorija-politi-ka, kalbos ir folkloras. Tačiau atėjęs laikas šį mokslinį akiratį praplėsti. Pavyzdžiui, reikėtų įtraukti meną, teisę, kraštų industrializaciją ir eilę kitų sričių. Tokiu būdu būtų pritraukta naujų narių ir gal jaunesnių žmonių.

Diskusijų metu iškilo vienas įdomus klausimas: ar AABS turėtų ribotis, kaip iki šiol, tik moksliniu darbu ar siekti ir kultūrinio Pabaltijo tautų bendravimo. Vieni siūlė, kad suvažiavimo metu gal galėtų, pavyzdžiui, pasirodyti tautiniai ansambliai su savo programomis vietinei baltų bendruomenei, kiti reiškė skepticizmą tokiam projektui, pastebėdami, kad atskiros bendruomenės ir taip yra užgožtos atskirais parengimais. Prisimenant, kas nutiko su Čiurlionio minėjimu, atsargumas šiuo atveju tikriausiai yra vietoje. Be abejo, reikėtų Pabaltijo tautoms viena kitą geriau pažinti, tačiau reikėtų pirma atvirai paklausti, ar tikrai susipažinimui yra noro ir kaip jis turėtų būti pravedamas. Kiti siūlė suvažiavimo metu pristatyti savo kultūrą ne tik suvažiavimo dalyviams, bet ir vietinei amerikiečių visuomenei. Pavyzdžiui, suvažiavimo metu galėtų būti statomi anglų kalba) pabaltiečių autorių sukurti draminiai veikalai. Gal ir Čiurlionio minėjimas dalyvių atžvilgiu būtų geriau pavykęs, jeigu jis būtų buvęs pravestas sutartinai su Illinois Universiteto meno departamentu visam universitetui.

Susumuojant diskusijas AABS organizacijos klausimu, galima sakyti, kad buvo visuotinai pritarta šiem dviem pasiūlymam: steigti Baltų Institutą ir plėsti AABS veiklą. Kur Institutą steigti, kokia forma, kaip jį finansuoti, liko neaišku. Taip pat galutinai nesutarta, kaip toliau išplėsti veiklą. Duoti trys pasiūlymai: įtraukti Suomiją, apimti platesnį mokslo lauką ir pradėti kultūriškai reikštis.
Ši diena buvo gausi ir kitais lietuviais kalbėtojais. Pranešimus skaitė dar šie asmenys: Ilona Gražytė — "Pagrindiniai Mykolo Sluckio prozos elementai", Bronius Vaškelis — "Psichologinės įtampos motyvai dabartinėje Lietuvos novelėje", Jack J. Stukas — "Lietuvių nacionalizmo iškilimas", Povilas Mažeika — "Vandens pasikeitimas Baltijos jūroje".

Vakare įvyko nuotaikingas banketas, kuriame kalbėjo AABS prezidentas dr. Rimvydas Šilbajoris.

Perbėgus AABS suvažiavimą chronologiškai ir pasidalinus kai kuriais įspūdžiais, norėtųsi dar pateikti ir grynai faktinės medžiagos apie programą ir dalyvius. Tematiniu atžvilgiu programoje aiškiai vyravo istorijos ir politikos mokslai. Iš 35 akademinės programos sesijų, net 16 buvo skirtos istorinėms ir politinėms temoms nagrinėti. Jose su pranešimais dalyvavo tik 4 lietuviai. Toliau sekė literatūra su 6 sesijom, kuriose su pranešimais dalyvavo 5 lietuviai. Po dvi sesijas turėjo bibliografija ir lingvistika, pirmoje 2 lietuviai skaitė pranešimus, o antroje, nuostabu, nė vienas. Po vieną sesiją turėjo doktorantų forumas
— vienas lietuvis dalyvis, agrikultūra ir transportacija Pabaltijo Respublikose — du lietuviai, socialiniai mokslai — du lietuviai, skaičiavimo mašinų pritaikymas pabaltiečių humanitarinių mokslų studijoms — vienas lietuvis, folkloras — nė vienas, Čiurlionio minėjimas — du lietuviai, ekologinės Baltijos jūros problemos
— vienas lietuvis. Antrą ir trečią dieną pietų metu dar buvo skaitomos paskaitos.


Viso dalyvių užsiregistravo 360. Akademinėje programoje vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo apie 125 asmenys, iš jų 21 buvo lietuviai (17%). Sesijom pirmininkavo 32 asmenys, tarp kurių buvo 8 lietuviai (25%). Komentatoriais buvo 13 asmenų, jų tarpe 2 lietuviai (15%).

Šie skaičiai parodo, kad lietuvių dalyvavimas suvažiavime nebuvo labai gausus. O nepaskaičius nuolatinių AABS suvažiavimo dalyvių — Var-džio, Šilbajorio, Remeikio ir kitų, — šis skaičius pasidaro labai mažas. Aplamai būtų įdomu sužinoti, kiek vyksta apykaitos lietuvių kalbėtojų tarpe iš vieno suvažiavimo į kitą. Nelabai džiuginantis ir lietuvių kalbėtojų pasiskirstymas. Gražu, kad net visas terčdalis lietuvių skaitė pranešimus iš literatūros srities. Bet kur kiti mokslininkai? Ypač liūdną vaizdą sudarė istorijos sritis. Iš daugelio pranešimų istorijos srityje tik trys tebuvo skaitomi lietuvių. Du iš šių buvo skirti nacionalizmo klausimui nagrinėti, o trečias generolo Hans von Seeckto vaidmeniui nušviesti. Tad Lietuvos istorija platesne prasme šiame suvažiavime kaip ir nebuvo paliesta.

Apskritai paėmus, ketvirtąjį AABS suvažiavimą reikia laikyti nepaprastai gerai pasisekusiu. Suvažiavimo pranešimai buvo labai aukšto lygio, tinkami skaityt bet kokiam mokslininkų suvažiavime. Nors daugumas programos dalyvių buvo iš Amerikos (apie 102), nemažai jų buvo atvykę iš Kanados (apie 12) ir net tolimesnių kraštų (apie 9). Tad suvažiavimas nebuvo vien tik lokalinis, o turėjo aiškų tarptautinį atspalvį. Su keliom išimtim (berods, keturiais atvejais), kur pranešimai buvo skaitomi vokiečių kalba, šiaip visas suvažiavimas vyko anglų kalba. Galima pridurti, kad daugumas pabaltiečių mokslininkų yra puikiai apvaldę anglų kalbą, nors jų dauguma išmokę kalbą ne pačioje jaunystėje. Suvažiavimas vyko pakilioje nuotaikoje, atvykusiems mokslininkams maloniai tarpusavyje bendraujant.

Baigiant, norėtųsi suminėti ir vieną kitą sugestiją. Pirma, reikėtų pritarti nuomonei, kad AABS suvažiavimai turėtų praplėsti savo tematinę bazę. Kažin ar prasminga užsiskleisti humanitariniuose moksluose. Norint Pabaltijo sritis pilniau suprasti, reikėtų pagalbon kviestis daugiau mokslo šakų: socialinių, pritaikomųjų ir kt. Toliau, aiškiai reikėtų susirūpinti jaunųjų pabaltiečių mokslininkų pritraukimu. Malonu, kad į AABS jungiasi ir nepabaltiečiai, tai labai sveikintinas reiškinys. Tačiau, reikėtų manyti, kad tik išimtinu atveju jie yra pakankamai susipažinę su viena iš Pabaltijo kalbų, kad pajėgtų dirbti mokslinį darbą. Pagaliau, siūlytumėme AABS išspausdinti kiek galima daugiau iškilesniųjų suvažiavimo pranešimų. Informacijos stoka apie Pabaltijo tautas yra nepaprastai didelė. Todėl dabar, kada vykdomas labai platus mokslinis darbas Pabaltijo tautų atžvilgiu, reikėtų dėti visas pastangas to darbo vaisius užfiksuoti, nes ateityje, iškilus kalbos užtvarai, šis mokslinis darbas gali nutrūkti.

Suvažiavime girdėjosi kalbant, kad sekantis AABS suvažiavimas bus ruošiamas arba Pennsylvania State, arba Kent State universitetuose. Kuris šių universitetų bebūtų parinktas, labai linkėtume, kad penktasis AABS suvažiavimas pavyktų taip pat gerai, kaip ketvirtasis.
Algis Norvilas





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai