Šis straipsnis yra atremtas j paskaitą, kurią dr. B. Kasias, Wilkes kolegijos profesorius, skaitė VLIKo seime Čikagoj 1970X11.6 Po vienų kietų derybų Maskvoje paklaustas, ką jis galvoja apie De Gaulle, Stalinas atsakė, kad "De Gaulle yra labai nekomplikuotas žmogus". Iš tiesų, De Gaulle savo politikoje turėjo tik vieną tikslą, ir nuo to tikslo niekas jo negalėjo nukreipti.
Aš nemanau, kad Stalinas turėjo ir kad Brežnevas dabar turi kitokią nuomonę ir apie lietuvių tautą: mes, kurie vedame kovą už Lietuvos laisvę, esame taip pat "nekomplikuoti". Mūsų tikslas labai aiškus: Lietuva turi būti laisva. Dėl visų kitų neesminių dalykų galime ginčytis, bet pats Lietuvos laisvės principas yra nediskutuotinas — šventas ir neliečiamas.
Lietuvos laisvės principą priėmę pagrindu, visi galime laisvinimo darbe sutilpti, seni ar jauni, naujųjų ar senųjų ideologijų. Todėl būtina įtraukti į mūsų tarpą ir skirtingų metodinių veikimo polinkių jaunųjų intelektualų ir praktiškų profesijų atstovus, žinoma, jei jie laisvos Lietuvos principą neabejojamai priima.
Kiek nepalankūs tarptautiniai įvykiai gali lemti Lietuvos laisvinimo darbą? Mūsų pagrindinis principas, kad "Lietuva turi būti laisva", implikuoja, jog jokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis nuo šio principo negalime atsisakyti. Sutikus su šia, sakyčiau, tautinės veiklos dogma, atsakymas į aną pagrindinį klausimą yra gan lengvas: net ir nepalankiausios sąlygos ar aplinkybės mūsų principinio nusistatymo pakeisti negali.
Tiesa, negalime užmerkti akių, kad net ir artimoje ateityje gali susidaryti aplinkybės, kuriose mūsų veikimas pasunkėtų. Tačiau tai ne tik neturėtų tapti mūsų siekių kliūtimi, bet, priešingai, turėtų mūsų veikimą suintensyvinti. Ilgai užsitęsusios lengvos politinio darbo sąlygos dažnai neigiamai paveikia emigracijos mases, o dar labiau emigracijos organus. Labai gerose sąlygose rezistencinis darbas dažnai tampa subanalintas, suformalintas; linksta veikimo metodus standartizuoti, juos nuolat kartoti, praranda kūrybingumą įr nustoja rezistencinio kovingumo. Tuo tarpu sunkenybės išjudina įgimtus instinktus sunkiomis sąlygomis surasti išeitis, suaktyvina kūrybines dvasios pajėgas. Geros veikimo sąlygos yra mūsų veikimui tik tiek naudingos, kiek sugebame jas efektyviai išnaudoti.
Pripažinimo ir nepripažinimo problema Tarptautinių sunkenybių eilėje pirmiausia kyla jautri mūsų pripažinimo arba nepripažinimo problema. Kaip ir privatiniuose žmonių, taip ir tarptautiniuose valstybių santykiuose yra praktikuojamas vadinamas "pripažinimas" (recognition, reconaissance).
Privatiniame žmonių santykiavime pripažinimas reiškia vieno asmens aktyvaus dėmesio pareiškimą kitam asmeniui. Pripažinimas neapsprendžia kito žmogaus egzistavimo, o tik parodo, kad atitinkamas žmogus mano atžvilgiu pradės egzistuoti ne tik objektyviai, bet ir subjektyviai, t. y. tiek, kiek mane liečia. De facto egzistenciją apsprendžia objektyvus gamtinis buvimas, bet ne kieno nors pripažinimas arba nepripažinimas.
Panašiai ir tarptautiniuose santykiuose pripažinimas arba nepripažinimas dar neapsprendžia tautos ir juo labiau valstybės egzistavimo ar neegzistavimo, o tik parodo, kad pripažįstąs su pripažįstamu turi tam tikrus santykius.
Yra tačiau tam tikros elementarinės sąlygos tiek individų, tiek valstybių pripažinime. Pagrindinė sąlyga yra abiejų šalių egzistavimas, nes tik egzistuojančios būtybės gali būti pripažintos ir pripažinti. Asmens buvimą apsprendžia gimimas ir mirtis. Bet valstybės atsiradimą ir išnykimą nustatyti nėra taip lengva.
Nesileisdamas nagrinėti klasikinę trijų valstybės elementų (teritorijos, tautos ir valdžios) sanbėgą, kaip sąlygą valstybės egzistavimui, norėčiau tik nurodyti II pasaulinio karo ir pokario metu kilusią teoriją, kad tautos ir teritorijos valdymo laikinas praradimas dar nenulemia valstybės egzistavimo, jei jos pagrindiniai organai sugebėjo išsilaikyti ir karo būdu arba tautos aktyvia rezistencija tęsti pasipriešinimą agresijai ar okupacijai. Tad, kai valstybė tampa agresijos auka, o jos teritorija įr tauta patenka priešo okupacijon, iškyla egzilinių vyriausybių sąvoka — nauja tarptautinės teisės, o gal diplomatijos institucija. Šiose nepaprastose aplinkybėse okupuotos valstybės tęstinumas yra užtikrintas, kol agresija bus atremta ir okupacija pašalinta.
Bet net ir šiuo atveju okupuotos valstybės tęstinumas nėra besąlyginis. Jį užtikrina tam tikros sąlygos, būtent: 1. teisėtos vyriausybės arba jos organų išsilaikymas ir 2. aktyvus, nuolatinis tautos pasipriešinimas okupantui. Su šiomis sąlygomis glaudžiai siejasi ir pripažinimo klausimas: pripažinimo sąlygos išnyks, kada valstybė praras savo organus ir kada tautos rezistencija baigsis.
Kas šiose aplinkybėse yra mūsų vyriausybė ir jos organai, kurie užtikrina valstybės tęstinumą, veda kovą ir vadovauja tautos rezistencijai?
Atsakyti į šį klausimą reikia taip pat peržiūrėti vyriausybės sąvokos pakitimą nepaprastose II pasaulinio karo ir pokarinėse aplinkybėse. Kada motorizuotos, armijos, talkinamos penktosios kolonos, staiga imsiaučia tautas ir sunaikina vyriausybes, tokiose sąlygose ieškoti pavergtos tautos vyriausybės su konstituciniu prezidentu, ministrų kabinetu, posėdžiaujančiu apie žalią stalą kilimais išklotuose kabinetuose, — būtų juokingas ir neįmanomas dalykas. Tada kyla klausimas, kas tokiu atveju šį taip svarbų valstybės elementą — vyriausybę — pakeičia? Anglosaksų teisė žino "citizen's arrest" teisinę situaciją. Tai nėra normalių sąlygų teisinis atvejis. Bet kada teisinė tvarka dėl kurios nors priežasties sutrinka ir reguliarių organų teisei vykdyti nėra, tada bet kieno "citizen's arrest" yra teisėtas. Šis pavyzdys gal nėra visiškai, ad hoc, bet jis parodo nenormaliose sąlygose iškylančias situacijas, turinčias teisinės galios ir teisinių pasekmių.
Vyriausybės prigimties sąvokos pakitėjimą iššaukė būtinas reikalas šiais tarptautinio banditizmo laikais užkirsti kelią, staiga užgrobus ir sunaikinus konstitucines vyriausybes, lengvai pavergti tautas ir pasisavinti teritorijas, tą pasisavinimą lengvai įteisinant. Šiandien negalime svajoti apie atgaivinimą formalios vyriausybės pagal 1922, 1928, 1938 metų konstitucijas arba apie kuriuo nors kitu svarbiu pagrindu praeityje iškilusią vyriausybę. Šios visos vyriausybės, buvusios brangi realybė, dabar jau tik istoriniai faktai. Mes šiandien turime priimti visai naujos sąvokos vyriausybę, kurios tipas ir forma yra be galo įdomus istorinis precedentas, lengvai išsprendžiąs pripažinimo ir politines bei diplomatines problemas. Šios naujo tipo vyriausybės sąvoka yra tam tikras tautinių veiksnių ir veiksmų kompleksas. Šis kompleksas yra ne formalus, bet grynai funkcionalus. Jis nėra konstitucinis, bet dirba tam tikra, net labai dažnai nerašyta ir nediktuojama dvasia. Kiekvienas komplekso elementas dirba savo užsibrėžtoje sferoje tiek užsienyje, tiek ir pavergtoje Lietuvoje. Visi šio komplekso veiksmai, planuoti ar spontaniški, yra tos naujos sąvokos vyriausybės veiksmai. Lietuvių tautos atveju šios vyriausybės politinį ir kovos užsienyje organizavimo darbą šiandien atlieka VLIKas, kultūrinę ir tautinę sritį apima Bendruomenė, grynai amerikiečių lietuvių tradiciniam sąjūdžiui atstovauja ALTa, labdarą vykdo BALFas, daugybę kitų svarbių darbų atlieka kitos organizacijos. O viso šio komplekso priešakyje stovi didžioji lietuvių masė Lietuvoje. Visas pasaulis seka ir stebi pačios lietuvių tautos laikyseną ir nuotaikas okupacijoje. Lietuvių tautą ypatingai, gal net daugiausiai, stebi ir pati Rusija. Galutinai tik pati lietuvių tauta nuspręs savo likimą.
Jei kartais kai kurios Lietuvos vyriausybės ir neišlaikė politinio egzamino, susvyravo ar net apsileido, tai pati lietuvių tauta jos istorijoje užvestoje byloje yra sukaupusi nuostabaus heroizmo. Didysis lietuvių tautos sukilimas 1941 birželio mėn. aiškiai parodė lietuvių nusistatymą Rusijos okupacijos atžvilgiu. Lietuvių pasipriešinimas Hitlerio Vokietijos okupacijai buvo nuostabaus intensyvumo, prilygstančio ar net pralenkiančio Prancūzijos ir kitų okupuotų kraštų rezistencijas. Lietuvių partizanų ilgų metų kova antrosios Rusijos okupacijos metu paliko istorijai įrodymą, kad lemiamu momentu kraujo aukos ir be konkrečių greitų rezultatų yra reikalingos ir giliai prasmingos parodyti, ko verta yra net ir maža tauta.
Okupuotos lietuvių tautos rezistencijos manifestacija yra ir Bražinskų, Kudirkos atvejai.
Pranas ir Algirdas Bražinskai savo pasiryžimu fantastiškam žygiui, savo planavimu ir į-vykdymu pademonstravo lietuvių tautos nuotaikas ir nusistatymą. Tėvas — tikras nepriklausomos Lietuvos, Algirdas — okupuotos Lietuvos sūnus, jie abu yra šių dviejų Lietuvos istorijos epochų atstovai. Ginklas jų patriotinėse rankose simboliškai parodė jų pavergtos tėvynės aktyvią kovą, vedamą ne tik nepriklausomos Lietuvos generacijos, bet ir okupuotos Lietuvos jaunosios generacijos. Bražinskai savo žygiu parode, kad pradėta 1940 metais lietuvių tautos kova niekad nesiliovė. Reikia šią jų žygio prasmę iškelti, kad būtų išsklaidytos pasauly klaidingos nuomonės, jog Lietuva dabar jau esanti su soline sistema ir status quo susigyvenusi. Ši pasaulio nuomonė būtų mums pavojingiausia.
Prie Bražinskų įvykio reikia jungti ir tragišką jūreivio Simo Kudirkos žygį. Faktas, kad Algirdas Bražinskas ir Simas Kudirka abu jau yra augę ir auklėti sovietinėje Lietuvoje, parodo, jog Rusijai nepavyko ir nepavyks išauginti kartas, kurios susigyventų su status quo. Bražinskų ir Kudirkos įvykiai Lietuvos problemą įrašė į pasaulio politinius žemėlapius ir parodė, jog Lietuva buvo, yra ir bus tautų apsisprendimo kovos laukas, kol ji savo laisvę atgaus.
Grįždami prie Lietuvos pripažinimo ar nepripažinimo problemos, visų čia suminėtų sąlygų ir aplinkybių šviesoje norėtume tvirtinti, kad, Vyriausiam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui jungiant visas emigracines tautos jėgas į platų veiksnių ir veiksmų kompleksą, pripažinimo ar nepripažinimo problema neturėtų būti nei lemiamas laimėjimas, nei kliūtis. Net ir blogiausiu atveju mūsų darbas negalėtų nutrūkti: laisvinimo darbas kaip toks nėra ir negali būti lemiamas ar aprėžtas kokiomis nors išorinėmis sąlygomis, bet glūdi išimtinai tik mumyse, t. y. lietuvių tautoje.
Status quo rūpestis Antras kartais daug nerimo keliąs klausimas yra įteisinimas Europos teritorinio ir politinio status quo, kuriame, pripažįstant Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos pokarines sienas, ir Baltijos valstybių inkorporavimas į Sovietų Sąjungą būtų taip pat tiesiog ar netiesiog pripažintas tarptautinėmis sutartimis arba tarpusavio saugumo sutarčių būdu. Nors ateityje Europos dabartinio teritorinio statuso tiesioginis ar netiesioginis pripažinimas yra galimas, mūsų nerimas dėl to turėtų būti prasmingas, sakyčiau, daugiau kokybinis, bet ne kiekybinis. Tad panagrinėkime šį klausimą šviesoje tarptautinių principų, kurie yra ir bus pagrindinės gairės tautų santykiavimo istorijoje.
Kaip atskirų žmonių gyvenime ar atskirose tautose, taip ir tarptautiniuose santykiuose yra tam tikri principai, kurie yra visuotinai priimti, nors kartais praktikoje ir ne visuomet taikomi. Nuo pat Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikų, o gal dar ir anksčiau, sakysime, pradedant Amerikos revoliucija, pasaulis sutiko, kad "Life, liberty and pursuit of happiness" yra prigimti žmonijos principai. Beveik viso pasaulio konstitucijos (net ir Sovietų Rusijos ir nacinės Vokietijos) šiuos principus priėmė, nors jų praktikoje daugelis ir nevykdė. Iš šių pagrindinių politinių socialinių tiesų išplaukė ir didieji tarptautinės teisės principai, inkorporuoti į tautų deklaracijas, paktus, chartas bei kitus tarptautinius dokumentus.
Pagal šiuos didžiuosius naujųjų amžių istorijos principus, tarptautinė bendruomenė, kadangi ji dar nėra grynai teisinė bendruomenė, savo santykiuose vadovaujasi dvejopomis normomis, būtent teisinėmis normomis ir politinėmis priemonėmis. Kaip kad ne visi ir ne visada valstybių vyriausybių veiksmai yra teisiniai, taip lygiai ne visi ir ne visada valstybių sudaryti sutarimai yra tarptautinės teisės sutartys, turinčios pastovių teisinių pasėkų. Pavyzdžiui — Kanados vyriausybės susitarimas su britų diplomato Cross pagrobėjais dėl šio diplomato išlaisvinimo ir suteikimo teisės pagrobėjams išvykti užsienin. Aišku, ši visa procedūra buvo ne konstitucinė, ne teisėta, bet priimta kaip tam tikra bėdos išeitis. Ta nepaprasta procedūra tačiau nė minutei neeliminavo Kanados konstitucijos galiojimo.
Taigi, ir tarptautiniuose santykiuose yra ne tik tarpvalstybinių susitarimų, kurie yra teisiškai normatyvios sutartys, bet ir tokių susitarimų, kurių, tiksliai kalbant, net negalima vadinti sutartimis, nes jie tėra tam tikri abipusiai mo-dus vivendi instrumentai .(political expediency). Juk niekas, net patys partneriai, nemanė, kad Ribbentropo - Molotovo 1939 metų susitarimai pasidalyti Rytų Europą buvo teisinės normos; Mūncheno paktą ar net ir Jaltos ir Potsdamo susitarimus reikia laikyti tos pačios rūšies politiniais, o ne teisiniais aktais.
Tautų laisvė bei tautų apsisprendimo teisė yra pagrindinis tarptautinės teisės principas. Ir tik tos sutartys, kurios šį principą respektuoja, turi tarptautinės teisės galios. Visos kitos sutartys, priešingos šiam pagrindiniam principui, yra ne teisinės, bet politinės; jos yra laikini politiniai instrumentai — priemonės surasti bent laikiną modus vivendi. Tokie instrumentai valstybių teisiškai neįpareigoja.
Būtų klaidinga manyti, kad neseniai sudarytos Vokietijos - Rusijos ir Lenkijos - Vokietijos nepuolimo bei jų sienų patvirtinimo sutartys jau atėmė iš vokiečių tautos teisę susijungti arba atgauti jos vokiškas žemes. Taip pat nėra pagrindo mums. nerimauti, kad ir koks nors eventualus Europos saugumo paktas ar dar blogiau net ir koks nors teritorinio Europos statuso patvirtinimo paktas šio žemyno teritorinį ar politinį status quo padarytų nuolatiniu, Net tokie stiprūs ir svarbūs tarptautiniai susitarimai, kaip 1925 Lokarno paktas ir 1928 metų Briand-Kellogo paktas nesugebėjo stabilizuoti padėties, kuri buvo tvirtai nustatyta taikos konferencijos, garantuota Tautų Sąjungos ir turinti tvirtą bazę tarptautinės teisės nuostatuose. Tad ar yra kokio nors pagrindo tikėti, kad bet koks saugumo paktas dabartinėje Europoje galėtų turėti kokio nors praktiško efekto Rytų Europos, o tuo pačiu ir Lietuvos padėties įteisinimui ar stabilizavimui ?
Žvilgis į ateitį Bet savaime kyla klausimas, kiek laiko dabartinis Europos status quo tęsis, ir, jei koks nors saugumo paktas ir būtų sudarytas, kaip ilgai toks "modus vivendi" instrumentas išlaikytų Rytų Europos padėtį? Tai tarptautinių jėgų balanso ir atominio amžiaus politikos problema.
Šie (balanso ir atominės politikos) klausimai mūsų tautos perspektyvas labai komplikuoja ir mus labai glaudžiai sieja su bendros pasaulinės politikos raida. Vis labiau ir labiau aiškėja, kad koks nors visuotinis karas tarp didžiųjų valstybių atominiame amžiuje beveik neįmanomas. Jei tai tiesa, būtų nerealu mums laukti teigiamų ir greitų pakitimų kaip tokio konflikto pasekmių. Bet šių dienų tarptautiniuose santykiuose iškyla naujas faktorius, kuris gali turėti gan didelės reikšmės. Iš vienos pusės, didžiųjų jėgų balansas gali tiek susilyginti, kad galėtų būti pasiektas tam tikras stabili tetas ir modus vivendi tarp didžiųjų valstybių. Iš kitos pusės, santykiai tarp didžiųjų ir mažųjų valstybių gali tiek pablogėti, kad, atominių ginklų neangažuojant, konvencinių regionalinių konfliktų galimybės yra gan realios. Tokių konfliktų sėkla yra didžiųjų, daugiausia atominių, valstybių "įtakų sferos", kurios yra nesuderinamos su tautų laisvės teise ir iš kurių mažos tautos jau bando ir ateityje dar labiau bandys išsilaisvinti.
Šių naujų politinių konsteliacijų akivaizdoje ir įvairių ideologijų labirinte išnaudoti įtampas Rytų Europoj bei Azijoj mes, gal būt, turėsime perorientuoti mūsų nusistatymą ir, gal būt, paskelbti tam tikrą neutralumą socialiniuose - ekonominiuose klausimuose, kad galėtume susikalbėti, sakysime, su socialistine Čekoslovakija ar Jugoslavija Europoje, Kinija — Azijoje. Būtų politiškai klaidinga manyti, kad monarchinė Rusija 1914 galėjo jungtis tik su monarchine Anglija, o ne su demokratine Prancūzija, arba kad komunistas Tito galėjo ieškoti užvėjos prieš sovietinę Rusiją tik socialistinėse šalyse, o ne kapitalistinės Amerikos draugystėje.
Išlaikant senas bazes ir atramas, naujose konsteliacijose tikrai iškils naujų perspektyvų. Jos bus puikios progos pasireikšti naujam politiniam dinamizmui, kuriuo, atrodo, mūsų jauni intelektualai savo veikime norėtų bazuotis. Z.Sodeikienė Erdvės dimensijoje (akrilis) Didelė pasaulinės politikos mįslė yra Rusijos - Kinijos santykiai. Atominių ginklų sąlygose konflikto galimybė tarp šių dviejų milžinų nėra tikra, nebent Rusija, nesitikėdama nieko gero iš ilgo laukimo, nutars šį taip rimtą jai pavojų Azijoje likviduoti. Kokia bebūtų šių dviejų galiūnų santykių ateitis Azijoj, didelė tarptautinė įtampa tame žemyne turės didelės įtakos ir Europos politikai. Rusijos politiniam ir kariniam svoriui krypstant į Aziją, politinių pakitimų galimybių Europoj nesumažinsi nei Rusijos dvipusiai nepuolimo bei sienų pripažinimo paktai, nei bendras saugumo paktas tarp Rusijos ir kitų Europos valstybių.
Atrodo, kad Rusijos globalinėje strategijos schemoje Achilo kulnis yra jos satelitai, o taip pat padalyta Vokietija. Ar Rusijos interesui geriau yra padalyta, silpna, bet priešiška, ar suvienyta, neutrali, bet draugiška Vokietija? Rusija žino, kad apiplėšta, nors ir suvienyta, Vokietija negali niekad būti tikrai neutrali. Tad atrodo, kad padalyta Vokietija numatomoj ateity yra vienintelė galima realybė. Šio fakto akivaizdoj kanclerio Brandto politika, atrodo, turėtų būti suprantama: pasirašydama su Rusija ir jos satelitais saugumo sutartis, Vokietija dabartiniu metu nieko nepraranda ir neatiduoda, nes atsiskaitymo progai atėjus pasirašytos sutartys Vokietijos nesaistys, o dabartinėmis aplinkybėmis jos gali būti naudingos stabilizuoti Berlyno padėčiai ir vienu ar kitu būdu palengvinti padalytos Vokietijos žmonių naštą.
Rusijos tautų ir satelitų laisvės problemą, kai kas mano, reikia sieti su Sovietų Sąjungos vidiniais pakitimais. Vidinė evoliucija sovietuose neginčijamai vyksta ir pakitimai ten, teoretiškai svarstant, yra galimi. Bet ir toliausiai liberalizavimo kryptimi siekią pakitimai labai mažai turės įtakos į Sovietų vidinės sistemos pakitimą ir padėtį Rytų Europoje. Konstitucinė Sovietų Sąjungos struktūra, tautinių sąjunginių respublikų forma kaip vidinė santvarka, nebus niekuomet pažeidžiama, nes ši tautinių vienetų federacija yra vidaus sistemos esmė, kurią keičiant visa sistema galėtų subyrėti. Tad ši beveik dogmatinė pozicija federacinės sistemos atžvilgiu mums nieko gero nežada. Vengrijos 1956 metų ir Čekoslovakijos 1968 metų įvykiai taip pat parodė, kad ir Sovietų Sąjungos satelitinė saugumo sistema Rytų Europoje vargu galės kiek nors artimoje ateityje pasikeisti. Net ir liberaliausia Sovietų Sąjungos valdžia, atrodo, neįsileis į jokius rizikingus kompromisus šių dviejų sistemų (vidaus konstitucinės struktūros pačioje Sovietų Sąjungoje ir satelitinės sistemos Rytų Europoje) klausiniu. Sovietų motyvai yra labai rimti: kokių nors pakitimų atveju galėtų iškilti rimtas pavojus visai vidaus konstitucinei ir Rytų Europos satelitinei sistemai sugriūti. Tad jei šia linkme kokių nors pakitimų ir bus, tai jie bus tiek lėti ir atsargūs, kad vargu jais mes kiek galėtume pasinaudoti.
Šių visų sąlygų ir perspektyvų akivaizdoje laisvės perspektyvos nėra dar aiškiai matomos. Mūsų veikimas ir pastangos turės būti tolimo planavimo ir įvairių galimybių tyrinėjimo ir išnaudojimo politika. Šiam tikslui ypatingai bus svarbu, kad mūsų tradiciniai veiksniai, kurie ilgai liks aukščiau apibrėžto tipo vyriausybe, taptų tvirtomis, pastoviomis tautinėmis institucijomis. Šio pastovumo užtikrinimas bus labai svarbus mūsų visų palikimas, nes lietuvių tautai okupacijoj būtinai reikės turėti užsienyje efektyvią paramą ir atstovavimą.
Mūsų tarpusavio santykiuose turėsime vis labiau ir labiau pasitikėti Lietuvos ir emigracijos lietuvio idealizmu, jo tautine sąžine ir išmintimi. Juk šios lietuvio savybės Lietuvą išvedė iš XVIII a. tamsos į XIX a. aušrą ir į XX a. šviesą. |