| |
|
|
|
J. DEGUTYTES IR J. VAIČIŪNAITĖS KŪRYBA |
 |
 |
 |
|
Parašė PRANAS VISVYDAS
|
Tęsinys iš vasario numerio
Judita Vaičiūnaitė
Judita Vaičiūnaitė yra išleidusi penkis eilėraščių rinkinius: Pavasario akvarelės (1960), Kaip žalias vynas (1962), Per saulėtą gaublį (1964), Vėtrungės (1966) ir Po šiaurės herbais (1968).
Žvelgdami į J. Degutytės kūrybą, buvome pastebėję, kad jos rinktinės "Mėlynos deltos" paskutinis eilėraščių ciklas buvo pavadintas "Žaidimai" ir skirtas žaismo — gyvenimo teatro — temai. Keista, ir J. Vaičiūnaitės paskutinio rinkinio "Po šiaurės herbais" paskutiniame cikle atsiveria panaši tema: pasaulis yra cirkas. Penki cirko charakteriai — iliuzionistas, dresiruoto jas, klounas, ekvilibristas ir žonglierius — atstovauja žmonijai. Kažkaip į tuos cirko tarnautojus poetė žiūri su nepasitikėjimu. Jie stumia pasaulį į katastrofą. Nepaaiškėja, kuris iš tų penkių yra poetas. Klounas? Ekvilibristas?
Tikrai ne žonglierius, nes tas yra negeras:
Neliauju žemės kamuoliu
lengvai ir nykiai žaidęs.
(Paskui — sprogimų užterštas dangus, na-palmo žaizdos) (P. š. h., 94)
Kas vaikystėje yra lankęs cirką ir iš jo išsinešęs daug malonių prisiminimų, nesutiks su tokia miglota Vaičiūnaitės alegorija. Žonglieriaus amatas yra vienas sunkiausių ir nekalčiausių. Ir susiek jį dabar, kad ir alegoriškai, su napalmo bombomis! Vaičiūnaitei, žodyno gerbėjai, toks prašovimas yra įmanomas. Ji dažnai surikiuoja žodžius, neatsižvelgdama ių širdies. Jai rūpi žodžių atspalviai, o ne gelmė.
Anksčiau Vaičiūnaitė atsargiau vartydavo žodyną ir pasiekdavo tikrai vaizdingų posmų:
Šiandieną prie Neries džiovina valtis,
Šiandieną degina lapus pernykščius.
Ir dūmų kvapas sutirpina šaltį,
Ir užmiesčio sodyboj antys krykščia.
(Pav. akv., 51)
Keturi paraleliški konkretūs brūkšniai. Tai retas Vaičiūnaitės nuklydimas į svetimą teritoriją. Užmiesčio peizažas ir gamtos patetika jos žvilgsnio nevilioja. Poetinių raštaženklių Vaičiūnaitė ieško moderniame gyvenime, kuris atsiskleidžia mieste. Ji mėgina tradicinius gamtos elementus (saulę, vėją, lietų, pavasarį... ) sujungti su epochos kombinacijomis ir su istorijos paminklais. Drąsiai žengdama per pasaulio gaublį, ji išraižo savo eilėraštį, kaip bloknotą, įvairiais gyvenimo hieroglifais. Kritikas V. Kubilius giria Vaičiūnaitės lyg ir svarbiausią bruožą — "džiaugsmingą motyvą — gyventi gera". Yra tačiau didelio skirtumo tarp jos entuziazmo ir Degutytės "gyvenimo teigimo". Pas Degutytę skamba nuožmus visatos balsas: "Aš viską saugau. Viską aš nešu". Vaičiūnaitė tuo tarpu, perduodama epochinį ir protarpiais sovietinį patosą, impresionistines nuotaikas semia iš aplinkos pirmojo puslapio, kur antraštės yra rašomos didelėmis raidėmis. Ji nori patraukti dėmesį daiktų gausa. Jos spalvingame kaleidoskope visko daug. Ornamentai sudaryti iš geometrinių figūrų, brūkšnių, lūžių, atspindžių, šešėlių . . . Puslapis po puslapio, įvairėjančios, bet dažnai ir panašios kombinacijos vingiuoja ilgomis eilutėmis. Mozaikos tirštumų Vaičiūnaitė skaitytoją "išvargina". Negali jos kelių eilėraščių perskaityti vienu įsibėgėjimu. Ne dėl minties gilumo, bet dėl neįprastų žodžių gausumo.
Perkrovimas ypač jaučiamas rinkinyje "Per saulėtą gaublį". Įvaizdžių ir garsų pusiausvyra šlubuoja. Nejučiom imi poetei priekaištauti: "Ir kam tiek daug to visko?" Štai, eilėraštyje "Poezijai" rašoma:
Tu kaip vargonai, kaip varpai,
kaip saulėtas raudonas varis,
kurio rūda kažkur — dar nerastoj linksmoj
žvaigždėj . . .
Į vėjų pilnas priekeles, į prietemą išvarius,
tu su manim —
kaip su ugnim —
žaidei. (P. s. g., 48)
Pirmoji ir antroji eilutė primena anglų XVII a. "metafizinius poetus" (John Donne ir kitus), kurie mėgdavo operuoti nekonvencinė-mis, dažnai trankiomis figūromis. Jų įtaka. T. S. Elioto dėka, stipriai jaučiama XX a. poezijoje, ypač Vakaruose. Poetai tampa savotiški šachmatų žaidėjai ir kuria kombinacijas iš keturių, penkių ir daugiau ėjimų. Tik atidus stebėtojas gali suprasti tų kombinacijų grožį. Žodžiu, reikia gerai mokėti žaisti poezijos figūromis.
Apdovanota puikia vaizduote, Vaičiūnaitė savo formos strategija irgi yra išradinga. Ji susikūrė savitą, sunkiai pamėgdžiojamą stilių. Jei jos visą pasaulėjautą galima būtų suvesti į vieną sakinį (leibniciškas visatos pateisinimas, atmieštas keliais skepticizmo trupiniais), tai jos būdą rašyti eilėraščius verta gvildenti. Parte-nono statyba jai labiau rūpi, negu spontaniškas gėlės atsiskleidimas. Eilėraštį ji stato ne jausmais, bet proto energija. Emociniais įvaizdžiais ji dažnai prašauna, pvz., frazėse: "voratinkliu pavirsta snaigė" arba "kambarys su palmėm — užmiesčio rūkuos iš karštligiško sapno. . ." Jauti, kad čia ne tai, ką poetė jautė. Kartais netikėtai iš tokių kombinacijų prabyla ir plastiškas, jausmingas vaizdas: "sena skylėta burė, lopoma ant stalo, palikta akimirkai". Deja, tolimesniu kalbėjimu jis yra užklojamas.
Sena skylėta burė, lopoma ant stalo, palikta
akimirkai —
birželio trumpai akinančiai nakčiai,
kai pro sienas kiaurai brėkšta,
ir mažas geležies žibintas ... O kad gerklėje
nebūtų prėska,
atšiaurų balkšvą audeklą į jurų vandenis ir
tolį įmerkia . . . (P. š. h., 82)
Kažkaip gaila tos pirmosios eilutės. Ji tokia vienišai paprasta šiurkščioje eilėraščio drobėje. Vaičiūnaitės poetikos audeklas, kaip minėta, pasižymi žodyno svoriu. Ji semia viską, kas po ranka pakliūva. Ypatingą silpnybę jaučia laikmečio žargonui. Ir skaitome pas Vaičiūnaitę: šviesaforus, kontrabasus, mašinų trasus, reisus, avarijas, punktyrus, štormus, stendus ir pan. Tie žodžiai jautresnį poezijos skaitytoją tik erzina, juo labiau, kad jų atsiradimas eilėraštyje dažnai nėra pagrįstas jausmu ar estetikos dėsniais. Į savo natiurmortus Vaičiūnaitė pila ir chemiją:
Vasara — iš anilino dažų.
Vakaras — šalto cheminio atspalvio
(P. š. h, 72)
ir nuogą miesto realybę:
Sutemo. Skersgatvis. Iš sunkvežimio
išversta akmens anglis
ir numestas vatinis. Lyg delčia sublyksi
įsmeigtas kastuvas.
Vėl dūmų kamuoliais, vėl traukinių
šešėliais susitrauks atstumas, ir pratisos sirenos vėl į aklinas katilines
atklys (P. š. h., 79)
Atidžiau įsiskaičius į Vaičiūnaitės scenovaizdžius, galima įsitikinti jos poetikos savitvarda. Kad ir išdėstydama įvaizdžių antplūdį ilgose, puslapyje neištenkančiose eilutėse, Vaičiūnaitė viską sujungia vieningu ritmu, cezūromis, ir vykusiais asonansais, kaip frazėje — "į aklinas katilines atklys". Jos rimai yra laisvi ir dažnai labai įdomūs ga,rsų užuominomis: kupolas — kaspinas; suirzo — servizo; klavesinai — gal esi; Lista — atklysta; perkeliavęs — porcelianas; lūženos — lūšenos. Dažnai ir visos aštuonios eilėraščio eilutės, kaip cikle "Cįrkas", yra laisvai surimuojamos. Mėgsta ji ir triaukštę aliteraciją: "iš purvinų prekystalių prasimuša fontanai"; "simetrija — sniegas — sirijus"; "liuminescencija — lūkestis — liūdesys". Eilėraštį ji suskaldo į kelis gabalus. Vieną eilėraščio dalį skiria žemei, kitą, kaip kontrastą — sniegui; angliai ir gipsui; duonai ir druskai. Iš panašių duetų, triptikų, kvartetų ir ilgesnių ciklų yra sudarytas jos paskutinis rinkinys "Po šiaurės herbais". Šiuo rinkiniu ji puikiai įrodo savo sugebėjimą ir originalumą formos srityje. Forma ir yra ryškiausias Vaičiūnaitės laimėjimas.
Reikia pridurti, kad Vaičiūnaitė, šalia miestietiško skonio, žingeidumo ir troškimo pasakyti daugiau, negu trumpai eilėraštis leidžia, yra gabiai nuskicavusi kai kurias Lietuvos istorinio veido detales. Jos kaleidoskope pamatome ir nenykstantį Vilniaus grožį. Ji myli savo miestą, jo baroką, jo "simetriją ir saulę" ir jo visus atspindžius bei šešėlius.
Bučiuoju tavo plytą,
tavo herbą,
tavo vilnijantį švelnų vardą (P. š. h., 20)
Lietuvišku miestiškumu Judita Vaičiūnaitė lyg ir papildo Janinos Degutytės gamtiškai subtilią sielą. Jųdviejų poetiniame duete, rodos, susilieja mūsų tautos tradicinė, iš gamtos įsčių lūposna įdėta melodija su įsigalėjusio miesto akiračių panorama. Abi poetės turi savo gerbėjus ir gausų skaitytojų būrį. Jei jų vaizduotės pasauliai ir skiriasi, tai jų meilė lietuvių poezijai ir kalbai yra vienodai stipri.
Kitame puslapyje duodami J. Vaičiūnaitės eilėraščiai iš ciklo "Pirmykštė ugnis", išspausdinto ''Pergalėj", 1970 nr. 3
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
