Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VOKIEČIAI LIETUVOJE PO 1945 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė M. G. Slavėnienė   
EINE DOKUMENTATION: DEUTSCHE IN LITAUEN NACH 1945.
Huttenfeld, data nepažymėta. Išleido Litauische Volksgemeinschaft in der Bundesrepublik Deutschland. 20 psl.

Ši labai kukli brošiūrėlė, išleista Vakarų Vokietijos Lietuvių Bendruomenės pastangomis, imasi sutelkti medžiagos apie Lietuvos gyventojų teiktą paramą savo kaimynams — vokiečiams iš Rytprūsių, kur pokario metais siautė didelis badas ir iš kur gyventojai masiškai vyko į Lietuvą maisto ieškoti. Daug kam tai buvo pirmas susidūrimas su lietuviais, į kuriuos vokiečiai buvo įpratę žiūrėti iš aukšto. Kadangi šios kelionės, Rytprūsių pabėgėlių vadinamos "Litauerfahrten", buvo uždraustos, tiek bėgliai — vokiečiai, tiek juos šelpiantys lietuviai buvo persekiojami ir baudžiami. Daugumas vokiečių neturėjo galimybės ilgiau vienoj vietoj apsistoti, bet turėjo keliauti iš vienos vietovės į kitą; ne vienas jų tokiu būdu pasiekė net Latviją ir tolimą Estiją. Vienas pasisakymas po kito liudija lietuvių kaimiečių žmoniškumo ir artimo meilės jausmą alkanų keliautojų atžvilgiu. Patys nebūdami pertekliuj, lietuviai alkanuosius šelpdavo maistu ir pinigais; nors tai buvo draudžiama, ne vieną jų jie ilgesniam laikui pas save apgyvendindavo, parūpindavo darbo ar išsiųsdavo pas gimines ir draugus. Jie buvo ypač paslaugūs vaikams, kurių nemažas skaičius, atrodo, Lietuvoje paliko ir savo vokiškos kilmės arba visai nebežinojo, arba sąmoningai atsisakė, kai jiems vėliau buvo suteikta proga repatrijuoti į Vakarus. Nors brošiūrėlė neduoda tikslių skaičių, kiek vokiečių iš Rytų Prūsijos rado Lietuvoje laikinę ar pastovią užuovėją, prileidžiama, kad jų buvo apie keliasdešimt tūkstančių.

Štai kelios išverstos ištraukos iš knygelėje atspausdintų laikraštinių žinučių:
Per pabėgėlių stovyklą "Friedland" paskutinį mėnesį sugrįžo į Vakarų Vokietiją iš viso 1351 Rytprūsių gyventojų, kurie buvo pabėgę į Lietuvą. Apie 600 jų buvo tarp 20 ir 60 metų amžiaus, likusieji — vaikai (Westfaelische Rundschau, Dortmund, 1951.VI.26).

Į "Friedlando" stovyklą buvo atvežti 23 Rytprūsių gyventojai, kurie su 1500 kitų savo tautiečių buvo išvežti iš Kauno ir apgyvendinti "Bischofsvverde-rio" stovykloje. Iš jų 400 turėjo Vakarų Vokietijoje giminių ir buvo išleisti. Likusieji buvo jėga įkurdinami Rytų zonoje. Šitie žmonės yra pabėgėliai iš Karaliaučiaus apylinkės, kurie 1947 metais buvo pasitraukę į Lietuvą, nes gyvenimas Rytų Prūsijoje buvo tapęs neįmanomu . . . Lietuvoje jie buvo lietuvių slepiami, nes sovietai jų ieškojo (Duis-burger-Anzeiger, 1951. VI 1.14).

Tai buvo Rytprūsių gyventojai, kurie 1947 metais, kai badmetis pasiekė aukščiausią laipsnį, paliko savo kraštą tam, kad išliktų gyvi. Keliai į Vakarus buvo uždaryti. Pėsčiomis arba ant traukinių laiptų bei stogų jie bėgo į Lietuvą, Latviją ir Estiją. Su dideliu dėkingumu jie kalba apie žmoniškumą, kurį jie ten rado (Norddeutsche Zeitung, Hannover, 195L1X.1).

Tarp 177 sugrįžusių, kurie atvyko su vokiečių katalikų misionierių transportu iš Rytų Prūsijos, yra daug žmonių, kurie po 1945 metų buvo prisiglaudę pas lietuvius ūkininkus iki tol, kol sovietai juos areštavo . . , 1948 bado metais, kai jiems nebeliko jokios kitos išeities, jie iškeliavo į Lietuvą, pavieniui ir grupėmis. Lietuvoje jie rado, ko ieškojo: rankas, kurios buvo pasiruošusios duoti, ir gailestingas širdis, kurios jų bėdoje pasigailėjo. Šis lietuvių žmoniškumas vokiečių pabėgėlių atžvilgiu tais sunkiais laikais, deja, platesnei visuomenei liko beveik visai nežinomas. Lietuviai ūkininkai-kaimiečiai, kurie patys buvo išmesti iš įprastų vėžių, kuriems grėsė kolektyvizacija (kuri 1950 metais įvyko) ir kurie buvo nuolatiniame pavojuje būti įskųsti, nežiūrint to, visgi išdrįso padėti vokiečiams, kurie šitame vargo laikotarpyj (Notzeit) tūkstančiais liejosi per Lietuvos sienas. Jie ypač daug padėjo elgetaujantiems vokiečių vaikams, kuriuos jie slėpdavo rūsiuose ir palėpėse, priimdavo į savo nuosavų vaikų gretas ir tuo būdu jiems suteikė šiek tiek užuovėjos ir pastovumo. Tūkstančiams jie tokiu būdu padėjo. Tūkstančiai išgelbėjo savo gyvybes tik šio pavyzdingo lietuvių gyventojų elgesio dėka (Goettinger Tageblatt, 1954.1.25).

Iš Karaliaučiaus jinai važiavo traukiniu iki Virbalio, o po to pėsčia iki Marijampolės. Ten ją priglaudė ūkininkas, pas kurį ji išgyveno tris metus ir vėl sustiprėjo ir pasveiko. Ši moteris taip sako: "Lietuviai išgelbėjo tūkstančius vokiečių nuo bado mirties, nors jie patys buvo rusiškoj priespaudoj ir virš jų galvų nuolatos kabėjo Sibiro grėsmė. Nors jie rusų okupacijoj buvo pasidarę labai neturtingi, jie krikščioniškai dalijosi su mumis paskutiniu savo duonos kąsniu".(Trierischer Volksfreund 1951. 11.15).

Šalia šių trumpų laikraštinių žinučių, knygelėje duodami ir ilgesni asmeniški aprašymai, perspausdinti iš kelių knygų, vieno rankraščio ir, kiek galima spėti, archyvinės medžiagos. Knygos leidėjai savo įvade pabrėžia, kad, buvusios Rytų Prūsijos gyventojams ir karo belaisviams vėlesniais pokario metais repatrijavus į Vakarų Vokietiją, jų asmeniški liudijimai (eye-witness accounts) apie jų pergyvenimus, įskaičiuojant pergyvenimus Lietuvoje, buvo sistemingai renkami, bet saugumo sumetimais liko neatspausdinti. Tokiu būdu Lietuvos gyventojų nusiteikimas Rytprūsių pabėgėlių atžvilgiu yra beveik nežinomas platesnei visuomenei. "Goettinger Arbeitskreis" išleista išsami studija Dokumen t e der Menschlichkeit (Wuerzburg: Holzner Verlag, 1960) apie buvusios Rytų Prūsijos gyventojų pergyvenimus pokario laikais ir lietuvių bei apskritai baltų teiktą pagalbą vokiečių pabėgėliams pamini tiktai prabėgomis. (Čia aptariamoj brošiūroj duodamos dvi ištraukos iš šios studijos). Tad Vakarų Vokietijos Lietuvių Bendruomenės sumanymas išleisti šią knygelę yra, be abejo, sveikintinas dalykas. Didysis šio leidinėlio minusas glūdi jo paruošime, t. y. dokumentacijos stokoje.
Beveik niekur neskelbiamos pavardės, tiktai inicialai. Nepažymėtos nei redakcinio kolektyvo, nei atsakingojo redaktoriaus pavardės. Net ir įvadas pasirašytas tik inicialais. Šaltiniai nepilnai cituojami, ir kai kurie liudijimai yra taip sugrupuoti, kad negalima spręsti, iš kur jie paimti. Trūkstant tikslių nurodymų, kritiškesni skaitytojai lengvai gali šiuos pasisakymus atmesti kaip neautentiškus. Leidėjai savo įvade pažymi, kad jie naudojosi medžiaga, kuri buvo "sistemingai renkama", bet, deja, jie nenurodo, kas tą medžiagą rinko ir ar dar renka, kur ji dabar yra, kam tie archyvai prieinami, kiek ten yra informacijų, specifiškai liečiančių Pabaltijį ir pan. Taip pat būtų naudinga turėti šiokį tokį supratimą, kokia yra proporcija tarp archyvuose esančios medžiagos ir knygelėj pateiktosios. Ši labai jau ryški dokumentacijos stoka ir visas anoniminis jos teikimas brošiūrą nuvertina moksliniu atžvilgiu, leidžia dvejoti pasisakymų autentiškumu ir visą leidinį įrikiuoja į grynai propagandinio pobūdžio literatūrą. O tai gaila, nes atskleidžiamas mažai žinomas istorinis faktas iš mūsų netolimos praeities — tokios rūšies leidinys galėtų būti svariu įnašu ir į mūsų istorinę literatūrą. Nors mes galime su leidėjais sutikti, kad savo laiku buvo pavojinga skelbti liudininkų pavardes, tačiau dabar, praėjus trisdešimt su viršum metų, padėčiai smarkiai pasikeitus ir visiems vokiečiams jau seniai repatrijavus, šis baiminimasis atrodo sunkiai be-pateisinamas. Nejaugi tie žmonės, kurie su tokiu dėkingumu prisimena savo viešnagę Lietuvoje, jau tikrai atsisakytų paskelbti savo pavardes? Norėtųsi pasiūlyti, kad JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenės šį klausimą atidžiau pasvarstytų ir, susisiekusios su Vakarų Vokietijos Lietuvių Bendruomene, panagrinėtų šio leidinio antros laidos galimybes, atkreipiant atitinkamą dėmesį į leidinio mokslinę ir bibliografinę pusę.
Brošiūroje duota ištraukų iš šių knygų apie vokiečių padėtį po karo: Goettinger Arbeitskreis. Dokumente der Menschlichkeit. Wuerzburg: Holzner, 1960 (antras leidimas). Hugo Linck, Koenigsberg 1945-1948. Oldenburg: Vertrieb Junge Kirche, be datos. Elisabeth Pfeil, Hunger, Hass und gute Haende. Goettingen: Elchlandverlag, Elchland Reihe Bd. 1, 1956. Renate Lippert, Duonos bejieškant. London, Nida, datos nėra.
M. G. Slavėnienė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai