Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZIMIERAS ČIBIRAS LIETUVOS GARSINTOJAS PIETŲ AMERIKOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ceferino Iujnevich-Juknevičius   

Prieš metus miręs Kazimieras Čibiras buvo įsijungęs į Lietuvos diplomatinę tarnybą tik nuo 1942 m., jau po sovietinės okupacijos. Tad buvo iš pačių jauniausių šios tarnybos pareigūnų. Tačiau jis bene daugiau už visus kitus mūsų diplomatus pasireiškė savo plunksna, keldamas Lietuvos bylą knygomis, brošiūromis, straipsniais. Tai dėl to, kad savo pareigų nelaikė tik tarnybos reikalu, bet jas vykdė su idealistiniu atsidėjimu. Per maža būtų buvę jį atsisveikinti tik enciklopedinių žinių nekrologu. Reikėjo rasti žmogų, kuris artimai pažinojo jį ir jo darbus. Prisimindami K. Čibiro mirties metines, dedame straipsnį, parašytą jo artimo bičiulio ir bendradarbio, kuris vertė jo raštus į ispanų kalbą. Straipsnio autorius Zefe-rinas Juknevičius (Ceferino Iujnevich) yra žymus Argentinos lietuvių veikėjas, kuris, nors jau tame krašte ir gimęs (1913 m.), laisvai savo mintis reiškia ir lietuvių rašomąja kalba. — Red.

Kazimieras Čibiras, svetimtaučių tarpe Lotynų Amerikoje išpopuliarėjęs savo raštų slapyvardžiu Casimiro Verax, mirė prieš metus, 1974 rug-piūčio 11 d. Tai buvo vienas iš nuoširdžiausių katalikų tikėjimo išpažintojų ir iš nenuilstamiausių kovotojų už lietuvybės išlaikymą ir už Lietuvos teisę atgauti laisvę. Minėto sekmadienio rytą K. Čibiras buvo rastas negyvas savo bute Urugvajaus sostinės Montevideo užmiesčio pajūryje, pašarvotas lietuvių Fatimos Švenčiausios Mergelės parapijos patalpose ir palaidotas Buceo kapinėse.

Biografinės žinios
Kazimieras Čibiras gimė 1911 birželio 5 d. Kūjiškės kaime, Daugėliškio parapijoj, Švenčionių apskrity, tad kilimo buvo vilnietis. Gilaus tikėjimo ir susipratusių lietuvių šeimoje jis išaugo, savo gyvenimo pamatais padėdamas katalikiškumą ir tautiškumą. Baigęs pradžios mokyklą, aukštesnį mokslą ėjo Švenčionių lietuvių gimnazijoj ir Vilniaus mokytojų seminarijoj. Jau tuo laiku bendradarbiavo Vilniaus lietuvių spaudoje.

Iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto persikėlęs nepriklausomon Lietuvon, K. Čibiras susipažino su tėvais marijonais ir, gyvendamas Marijampolėj, 1930-34 m. dirbo savaitraščio "Šaltinio" redakcijoj. Vėliau buvo iškviestas Londonan, kur marijonai administravo lietuvių parapiją. Ten dėstė lietuvių kalbos kursuose. Grįžęs Lietuvon, apsigyveno Kaune, kur 1936-40 m. buvo Prisikėlimo bažnyčios statybos komiteto reikalų vedėjas.

1940 m. Lietuvą užgrobus sovietams ir pradėjus lietuvių patriotu areštus ir grūdimą į kalėjimus, ir K. Čibiras pergyveno okupantų siautėjimo baisias dienas. Pasitikėdamas Apvaizda, jis neprarado drąsos ir, laimė, liko nepaliestas. Spėjo 1941 m. išvykti užsienin, nors ir su didžia širdgėla, kad tenka palikti tėvynę. Tikėjosi, kad, karo audrai praėjus ir pasaulyje atsistačius teisingumui, vėl galės grįžti į laisvą Lietuvą.

Deja, likimas kitaip lėmė. Norėdamas susirasti ramesnį kampelį, kur galėtų tęsti savo užduotį, kol pasibaigs karas, K. Čibiras tais pačiais 1941 metais iškeliavo į Argentiną. Ten iš tikrųjų jis rado taikos oazę, tuojau susižinojo su tautiečiais, dirbančiais lietuvišką darbą, ir prisidėjo prie jų veiklos. Tada Buenos Aires veikė Lietuvos pasiuntinybė Pietų Amerikai. Nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras dr. Kazimieras Graužinis 1942 m. pakvietė K. Čibirą darbuotis informacijos ir spaudos bare prie savo diplomatinės įstaigos.

Kai 1946 metais Argentinos vyriausybė pasidavė sovietų spaudimui ir suspendavo diplomatinius santykius su Pabaltijo kraštų legaliais atstovais, Lietuvos atstovybė iš Buenos Aires persikėlė į Urugvajaus sostinę Montevideo, kur ji tebeveikia iki šiol. Čibiras tuo laiku buvo išvykęs porai metų į JAV. Kurį laiką Bostone buvo vienas iš "Darbininko" redaktorių. Iš JAV K. Čibiras grįžo Pietų Amerikon ir apsigyveno Montevideo. Ten Lietuvos pasiuntinybė vėl jį priėmė savo sudėtin ir 1948 m. paskyrė jį spaudos atta-chė. K. Čibiras tame poste išbuvo iki mirties.

Krikščioniškos tiesos liudytojas
Kazimieras Čibiras buvo giliai persisunkęs krikščionių tikėjimo tiesų ir todėl savo gyvenimą pašventė Dievui ir Tėvynei. Tam tikra prasme jis buvo vienuolis, nors nebuvo padaręs jokių viešų įžadų ir tik gal sąžinės glūdumoje buvo pasižadėjęs Dievo tarnybai. Gyveno tikro krikščionio gyvenimą: buvo draugiškas ir bičiuliškas, linksmo ir jautraus būdo, tikrai humaniškas žmogus. Kai būdavo reikalas, gal ką ir pabardavo, bet švelniai ir taip įtikinančiai, kad vargu ar kas pasijusdavo bent kiek įsižeidęs. Kristaus mokslą liudijo daugiausia savo elgesiu, savo gyvenimo pavyzdžiu, bet taip pat dėstė jį tam tikruose atvejuose ir gyvu žodžiu. Tas krikščioniškas jausmas atspindėjo ir jo raštuose, ir jo santykiuose su žmonėmis. Tą gerai patyrė jo draugai ir bendrininkai, kuriems būdavo malonu klausytis jo pamokančių pašnekesių. Ne vien tautiečių, bet ir svetimtaučių tarpe K. Čibiras vykdė krikščionišką apaštalavimą, suprasdamas tą tikinčiojo pareigą daug anksčiau, negu pasauliui tai buvo pakartota paskutinio II Vatikano susirinkimo.
Paskiausiais savo gyvenimo metais K. Čibiras buvo dar labiau atsidavęs Dievo Apvaizdai, krikščionio pareigas pildė be jokio prieštaravimo ir su pasišventimu, klausė net ir menkiausių reikalavimų.

Viename iš savo paskutiniųjų laiškų (1974.11.13) jis rašė šių eilučių autoriui:
"Praėjusį audringą sekmadienį (10) Fa-timos bažnyčioje jau atšventėm pamaldas už Lietuvą. Man vėl teko kalbėti Mišių metu, kas dar numatyta ir kazi-mierinių sekmadienį, kovo 3 d.

Tokią pareigą atlieku ne tiek iš savo noro, kiek iš paklusnumo. Kai parapijos vadovai tam pakviečia, gali būti, kad tai daro su Šv. Dvasios inspiracija, o tada nepaklausyti būtų sunki nuodėmė! Kaip žinoma, vienintelės neatieidžiamos nuodėmės yra tik prieš Šv. Dvasią . . .

Laikausi dėsnio: žydėti ten, kur esi pasodintas. Mano buvimas šiame pasaulio užkampy, Urugvajumi vadinamu, jau labai užtruko, tačiau kaskart labiau tikiu, kad tokia yra Dievo valia, kurios reikia laikytis. Čia ir religinėje srityje trūksta lietuviškų pajėgų, ypač kai jau kuris laikas mūsų klebonas kun. Giedrys stipriai negaluoja.

Ir K. Čibiras to paklusnumo dėsnio laikėsi visą savo gyvenimą, ne-reikšdamas nė menkiausio išdidumo. Buvo įsitikinęs, kad tokia yra Šventa Valia, jeigu iš lietuvių pasauliečių katalikų tik jam leidžiama kalbėti vietoj pamokslo, kaip išsitaria kitame ankstyvesniame laiškų (1973.XII.20):
"Montevideo arkivyskupijoje jau šešti metai kai kuriems pasauliečiams tai leidžiama. Mūsų jėzuitai, neturėdami didesnio pasirinkimo, tokiai pareigai kai kada pasikviečia mane . . . Asmeniškai man nėra didelė naujiena, kadangi maždaug tomis pačiomis temomis jau prieš daug metų kalbu po bažnyčia. Viršuje, žinoma, didesnė atsakomybė . . . (Montevideo lietuvių parapijos bažnyčios rūsyje įrengta erdvi ir patogi salė viešiems susirinkimams. Autorius).

Lietuvybės kovotojas ir laisvės akcijos puoselėtojas
Krikščionybė visuomet yra susijus su patriotizmu. Gilus tikintysis yra karštas savo tautos patriotas. Toks buvo ir K. Čibiras. Jis mylėjo visu savo žmogiškuoju jausmu tą Tėvynę, kurią buvo priverstas palikti ne savo noru, bet kad okupantų nebūtų sunaikintas. Tačiau Lietuvos negalėjo užmiršti ir visada svajojo į ją sugrįžti, vėl kvėpuoti jos oru ir gėrėtis jos dangumi. Bet tam pirma reikėjo, kad Lietuva atgautų savo laisvę. Todėl K. Čibiras ir ėmėsi kovoti prieš Lietuvos okupantą.

Argentinoje, kur iš pradžių K. Čibiras gyveno, yra daugiau lietuvių patriotų, kurie visi stoja į bendrą kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo. Susikuria tada Lietuvai Išlaisvinti Centras Argentinoje (LICA), kurį globoja pats ministras dr. K. Graužinis. Čibiras dirba tame Centre, redaguoja atsišaukimus, prašymus, telegramas, brošiūras, padeda suorganizuoti mitinginius susirinkimus ir juose skaito atitinkamas paskaitas. Nors vertėsi iš nepavydėtino atlyginimo, nesigailėjo aukų lietuviškiems reikalams. Pvz., kada 1946 m. Tarptautinės vaikams gelbėti sąjungos lietuvių pakomitetis rinko aukas lietuvių tremtinių vaikams šelpti, K. Čibiras atsiliepė vienas iš pirmųjų, įteikė kiek galima stambesnę pinigų sumą, aukojo ir drabužių.

Visuomet sielojosi lietuvybės išlaikymu ir padėdavo organizacijoms, veikiančioms tautiniame bare, auginančioms jaunąją kartą lietuvybės dvasia. Tą darė ir persikėlęs jau Urugvajum Bet ir iš ten dažnai lankėsi Buenos Aires, kur liko didelis draugų skaičius. Vieno savo atsilankymo proga K. Čibiras buvo iniciatorius sušaukti Argentinos lietuvių organizacijų atstovų pasitarimą Jurgio Gilvydžio namuose,. K. Čibiras šiame pasitarime pasiūlė suburti išsiblaškiusius Pietų Amerikos lietuvius į Kongresą, kuriame būtų aptartos galimybės sujungti visas jų jėgas lietuviškam jaunimo auklėjimui ir pagyvinti pavergtos Lietuvos vadavimo akcijai. Tas pasiūlymas buvo priimtas, o jo vykdymas pavestas LICAi, — jau čia pat buvo Lietuvos okupacijos dvidešimtmetis ir toks pats laikotarpis nuo LICA į-kūrimo kovai už Lietuvos išlaikymą. Daugelį sunkumų teko pakelti rengėjams, daug visokių kliūčių jie rado savo kelyje, daug kartų organizatorių dvasia buvo nupuolusi. K. Čibiro nepalaužiamo pasitikėjimo dėka, jo padrąsinimo žodžiu (specialiai atsilankius) ar entuziastiškais laiškais, jo patarimų dėka tikslas buvo pasiektas — 1960 gruodžio pradžioje įvyko Pietų Amerikos lietuvių pirmasis kongresas Buenos Aires. K. Čibiras šiame kongrese skaitė pagrindinį referatą apie Argentinos lietuvių įnašą į Lietuvos vadavimo akciją, be to, dar dvi paskaitas skaitė ispanų kalba Buenos Aires dienraščio "Critica" susirinkimų salone ir Argentinos Konservatorių partijos būstinėje, kuriose dalyvavo didelis skaičius argentiniečių. Vėliau sekė kiti Pietų Amerikos lietuvių kongresai, pakaitomis Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje, su didėjančiu pasisekimu, taip pat 1973 vasario mėnesį jau įvyko penktasis kongresas Brazilijoje. Pietų Amerikos lietuvių jaunimas šiuose kongresuose pasireiškė su chorais, šokių ansambliais ir sporto sambūriais; susipažino tarpusavyje ir įgudo organizavimo srityje tokiu mastu, kad ne tik aktyviai dalyvavo Pasaulio lietuvių jaunimo pirmuose dviejuose kongresuose, bet ir pajėgia ruošti tretįjį kongresą jau Pietų Amerikoje.

Dirbdamas publicisto darbą, K. Či-kotas rado laiko taip pat padėti ir kitoms lietuviškos veiklos šakoms. Pavyzdžiui, 1961 m. Čilės sostinėje Santiago de Chile buvo sušauktas III Pasaulio krikščionių demokratų kongresas, kur ir išeivinė Lietuvių Krikščionių Demokratų Sąjunga buvo pakviesta dalyvauti. Kadangi reikėjo skaitytis su išlaidomis, K. Čibiras buvo paprašytas šiai sąjungai atstovauti kartu su kitais jo pasirinktais bendradarbiais; mielai sutikęs, K. Čibiras šiam uždaviniui prikalbino Argentinoj gimusį katalikų veikėją Zeferiną Juknevičių ir Čilėje profesoriaujantį P. Stelingį. Mat, taip pat norėta šia proga iškelti tokiame svarbiame tarptautiniame forume Lietuvos reikalą. To kongreso dalyviai
(svarbiųjų delegatų tarpe figūravo buvusieji ir būsimieji valstybių prezidentai, ministrai ir kiti politikos vyrai) buvo supažindinti su Lietuvos sunkia būkle rusų okupacijoj ir jos teise vėl būti nepriklausoma. Vietos laikraščiai gerokai domėjosi lietuvių delegacija, plačiai spausdino lietuvių delegatų pareiškimus ir Lietuvos reikalą žymiau išskyrė iš kitų sovietų pavergtų kraštų.

Tiek Argentinoje, tiek Urugvajuje ir kituose kraštuose, kur turėjo galimybės apsilankyti, K. Čibiras savo sumanumu ir sugebėjimu įsigijo daug Lietuvos draugų, tuo patarnaudamas vyriausiam Lietuvos išlaisvinimo tikslui.

Publicistas ir žurnalistas
Spaudos darbą K. Čibiras pradėjo dar moksleivio suole. Vėliau, kaip sakyta, dirbo "Šaltinio" redakcijoj. Tuo pačiu metu jis suredagavo 310 puslapių leidinį "Arkivyskupas Jurgis Matulevičius", Marijampolėj marijonų išleistą 1933 m. Redaktoriaus žodžiais, atlikta, "kas galėtų būti reikšminga ateity", nes jau tada buvo daug balsų nedelsiant susirūpinti švento atminimo marijonų atkūrėjo beatifikacija. Taip pat dar Lietuvoj K. Čibiras išleido jaunimui knygutę apie Mariją Pečkauskaitę (1937, 122 psl.).

Kai K. Čibiras atvyko Argentinon, tuojau pradėjo bendradarbiauti tuo laiku ėjusiame savaitraštyje "Švytury" ir, įtrauktas Lietuvos pasiuntinybės Argentinoje sudėtin, ėmėsi vystyti informacijos ir spaudos darbą. Porai metų pertraukė tą misiją, kai buvo iškviestas į JAV "Darbininko" redakcijon dirbti. Darbas čia jam patiko, bet kažkas šnibždėjo ausin, kad ten, tolimuose pietuose, "gaučų" šalyje, tautiečiai stokoja intelektualinių pajėgų. Jis paklausė to balso ir grįžo Argentinon.
Gyvendamas Argentinoje ir vėliau Urugvajuje, K. Čibiras atsideda žurnalisto darbui. Rašo lietuvių spaudai, bet daugiausia jo straipsniai spausdinami svarbiuose Pietų Amerikos kraštų dienraščiuose ir iškilioje periodinėje spaudoje. Rašo savo gimtąja lietuvių kalba, bet randa lietuvių argentiniečių tarpe savanorišką vertėją. Jųdviejų bendradarbiavimas virsta tikra intelektualine simbioze, kad autorius ne kartą sako: (vertėjas) "taip gerai mano rašinius supranta, jog skaitydamas ispaniškai rodos skaitau lietuviškai".

Čibiro darbus, pasirašytus slapy-varde Casimiro Verax, nuo 1942 metų dažnai spausdino Argentinos katalikų dienraštis "EI Pueblo"; iki 1946 m. tame dienraštyje buvo išspausdinti 26 straipsniai (pirmasis 1942.VIII.16, paskutinysis — 1946. IV.5).

1943-1944 m. laikotarpy (nuo 1943. IX.2 iki 1944.VI.1) dienraštis "Los Principios", taip pat katalikų laikraštis, pasirodantis Argentinos respublikos Cordoba provincijoje, išspausdino Veraxo šešis svarbius rašinius aštuoniuose numeriuose. Savaitraštis "Criterio", einantis Buenos Airėse, kuris labai rūpinasi savo lygio kokybe, mielai davė vietos 7-niems K. Čibiro straipsniams apie Lietuvos tikrovę bolševikų priespaudoje (1942. IX.10, 17, 24; X.8 ir 15; 1943.1.28 ir II.1 ir 4; III.18 ir 25; 1945. IV.5). Argentinos Mendoza provincijos svarbiausias dienraštis "Liber-tad" 1945 vasario 16 įdėjo K. Čibiro straipsnį: "EI destino de Li-tuania" (Lietuvos likimas).

Be to, kai kuriuos Argentinos periodikoje išspausdintus K. Čibiro straipsnius persispausdino Montevideo dienraščiai: "EI Dia", "El Bien Pūblico" ir "Tribūna Popular", Buenos Aires prancūzų savaitraštis "Fiat Lux" ir ukrainiečių "Perelom" (1942-1946).

Buenos Aires iliustruotas literatūrinis mėnesinis žurnalas "Histo-nium" įdėjo šiuos straipsnius, pasirašytus tikrąja pavarde — Casimiro Čibiras:
Nr. 116, 1949 sausio mėn., 33-35 — "Lituania — El Pais de las Cruces (Lietuva — kryžių šalis), su iliustracijomis.
Nr. 130, 1950 kovo mėn., p. 34-35
— "Un hombre del Norte expresa la verdad de su pais" (apie M. K. Čiurlionį; su iliustracijomis).
Nr. 132, 1950 gegužės mėn., p. 71-72
— "Lituania a travės del prisma de sus poetas desterrados" (Lietuva per ištremtų poetų prizmę — apie J. Aistį ir B. Brazdžionį).
Nr. 136, 1950 rugsėjo mėn., p. 67-68
— "El pais del arte popular" (Tautinio meno šalis; su iliustracijomis).
Nr. 139, 1950 gruodžio mėn., p. 52
— "Una isla de la cultura" (Lietuva
— vakarietiškos kultūros sala; iliustracija — Raudonės pilis).
"Dinamica Sočiai" — Revista del Centro de Estudios Economico-So-ciales (Socialinė Dinamika — Ekonominių ir socialinių mokslų centro žurnalas) 1961 m. 123/124 ir 125/ 126 numeriuose, o taip pat 1962 ir 1963 metų įvairiuose numeriuose publikavo seriją straipsnių, ginančių Lietuvos laisvės bylą.
Kitas žymus žurnalas "Estudios", taip pat

Kazimieras Čibiras (pirmas iš kairės) krikščionių demokratų tarptautinėje konferencijoje. Vidury (su akiniais) šio straipsnio autorius C. Iujnevich-Juknevičius.

einantis Buenos Aires ir plačiai skaitomas akademiniuose sluoksniuose, tarp 1942 ir 1944 m. išspausdino keletą darbų, kurių vieną — A. Vaičiulaičio trumpą Lietuvos literatūros istoriją — su Vera-xo įžanginiu žodžiu išleido brošiūros pavidalu (24 psl.).

Gyvendamas Montevideo, K. Čibiras nenutraukia bičiuliškų ryšių su savo bendradarbiu - vertėju ir iki pat mirties nenustoja rašyti į Urugvajaus dienraščius: "El Dia", "El Bien Publico", "Tribūna Popular", "El Pais", "Diario Espanol". Be to, 1961-1967 m. redaguoja ispanų kalba VLIKo leidžiamą mėnesinį biuletenį ELTA. Šio biuletenio medžiaga buvo papildoma Argentinoje, kur jis buvo spausdinamas marijonų spaustuvėje Avellanedoje
(Buenos Aires) ir ekspedijuojamas iš Buenos Aires į visas Pietų ir Vidurio Amerikos valstybes.

Tuo pačiu laiku kiti K. Čibiro straipsniai pasirodydavo "Revista Baltica" (The Baltic Review ispaniškoji laida). Šis žurnalas, pradžioje 96 psl., vėliau 64 psl., nuo 1957 m. ėjo iki 1966 m. (iš viso 16 numerių), pasirodydamas iš pradžių du kartus per metus, o paskui vieną kartą per metus, buvo leidžiamas VLIKo; jo faktinis redaktorius bei medžiagos papildytojas buvo Ceferino Iujnevich-Juknevičius, spausdino marijonų spaustuvė (Avellaneda, Argentina), po 3000 egzempliorių.
Tarp 1948 m. ir 1973 m. K. Čibiro Veraxo straipsniai daugiausia buvo spausdinami Montevideo dienraščiuose: "El Dia", "El Bion Pūblico", "Tribūna Popular", "La Manana", "El Pais" ir "Diario Espanol", o rečiau Argentinos dienraščiuose: "Los Principios" — Cordoba; "La Capital" — Rosario, "El Pueblo" — Buenos Aires, taip pat žurnaluose: "Criterio", "Estudios", "Histonium", "Dinamica Sočiai" ir "Revista Baltica", kurie visi eina Buenos Aires. Šie straipsniai nėra pakankamai gerai suregistruoti. Tiktai galima beveik užtikrinti, kad jų skaičius siekia virš poros šimtų. IŠ viso tai sudarytų daugiau negu 300 straipsnių, parašytų per 30 darbingų metų.

1971 m. buvo pradėta straipsnius ir žinias spausdinti mimeografu (Lietuvos pasiuntinybėje Montevideo) ir išsiuntinėti diplomatiniam korpusui, vyriausybės pareigūnams, pavieniams asmenims ir spaudai. Vėliau buvo leidžiamas nedidelis biuletenis "La Voz Lituana" (Lietuvių Balsas), neperiodinis, spausdinamas maždaug kas du mėnesiai, pagal reikalą, atsiradus svarbesnėms aktualijoms; ėjo iki Čibiro mirties.

K. Čibiras rašo ne vien periodikoje, bet taip pat kalba radijo bangomis per Urugvajaus Katalikų radijo pusvalandį, per Vaštako "Lituania en el Uruguay" radijo valandėlę, be to, savo ištekliais paraleliai išlaiko maždaug penketą metų, iki 1970 m., penkiolikos minučių radijo programą grynai politinio — Lietuvos akcijos — pobūdžio. Šioje programoje, be Lietuvos atstovo Urugvajuje, tarė savo žodžius žymūs Urugvajaus politikos vyrai. Kartkartėmis, dažniausiai Vasario 16 d. proga, ši programa būdavo sujungiama su Urugvajaus valstybės radijo tinklu, ir taip tos kalbos buvo išklausytos visos tos tautos radijo klausytojų. Sporadiškai lankydamasis Argentinoje, K. Čibiras dalyvaudavo gyvu žodžiu Argentinos lietuvių radijo valandėlėje "Ecos de Lituania" (Lietuvos aidai), kuri buvo transliuojama ispanų kalba per 24 metus.

Knygos ir brošiūros
Įsijungęs 1942 m. į Lietuvos pasiuntinybės tarnautojų štabą, paskirtas informacijos darbui, dr. K. Graužinio pageidavimu, K. Čibiras ėmėsi ruošti stambią knygą, kuri išėjo 1944 m.:
1. Lithuania entre fuego cruzado (Lietuva kryžminėje ugnyje). Ed. Alberto Moly, Buenos Aires, 1944 m., 477 psl., 5.000 egz.
Iš eilės K. Čibiras parašė ir išleido dar šias knygas:
2) Europa o Genghis Khan? — Lituania y la URSS (Europa ar Džengis-kanas — Lietuva ir SSSR). Talleres Graficos de "Revista Orai de Ciencia Mėdicas", Buenos Aires, 1945 m., 115 psl., 3.000 egz.
3; El pats de las cruces (Kryžių šalis), M. K. Čiurlionis — gran pin-tor lituano (Didis Lietuvos tapytojas). Marijonų spaustuvė, Buenos Aires, 1945 m., 32 psl.
4) Accion del comintern (Komin-terno veikla). Edit. Club de Lecto-res, Buenos Aires, 1945 m., 26 psl., L000 egz.
5) Diez Anos de martirio (Dešimtis kančios metų). Imprenta Lopez, Buenos Aires, 1950 m., 74 psl. Leidėjas LICA, sponsorius Pranas Ramanauskas.

6) El imperio del genocidio — Las deportaciones y la esclavitud en el raundo soviėtico (Genocido imperija — Deportacijos ir vergovė sovietų pasaulyje). Editorial Bedout, Medellin, Colombia — Impresos In-ternacionales, 1954 m. 142 psl.
7) Lituania y la URSS — La in-vasion soviėtica desde la perspec-tiva de un ąuindenio (Lietuva ir SSSR — Sovietų invazija iš 15 metų perspektyvos). Editorial Bedout, Medellin, Colombia, 1955 m., 62 psl. Išleido Comitė Catolico Lituano — Lietuvių Katalikų Komitetas.
8) Lituania, lo que fue, lo que es ((Lietuva, kas ji buvo, kas ji yra). Montevideo, Urugvay, 1955 m., 72 psl. Išleido Legacion de Lituania
— Lietuvos Pasiuntinybė). Ir šios brošiūros:
a) La agresion y el colonialismo soviėticos en Lituania (Sovietų agresija ir kolonializmas Lietuvoje). Buenos Aires, 1961 m., 12 psl.
b) Revelaciones sobre el imperia-lismo soviėtico hechas hace veinti-cinco anos (Prieš 25 metus padarytos revoliucijos apie sovietų imperializmą). Buenos Aires, 1965, išleido Comitė Baltico — Baltų Komitetas.
Lietuvių kalba:
c) Tėvynei — Lietuvos dienai Argentinoje 1945 m. paminėti. Buenos Aires, 1945 m., išleido LICA, 40 psl.
d) Lietuvai — 1946 m. vi.sario 16 d. proga. Buenos Aires, ) 946 m., išleido LICA, 40 psl.
e) Rašytojos Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) biografi a, taikyta specialiai jaunimui. (Marijonų spaustuvė, Buenos Aires).
K. Čibiro suredaguota lietuviškai ir bendradarbio išversta ispanų kalbom
1) Antanas Vaičiulaitis: La lite-
ratūra, guardidn de la nacion —
Historia de las letras lituanas (Lite-
ratūra tautos sargyboje — Lietuvių
literatūros istorija). Imprenta Bai-
occo y Cia., Buenos Aires, 1943
m., 24 psl.
2) Detrds de la Cortina de Hierro
— Documentos (Už geležinės uždangos — Dokumentai). Talleres Graficos P.R.O.C.M.O., Buenos Aires, 1947 m., 92 psl., 2000 egz.
3) Hablan los amigos de Lituania
(Kalba Lietuvos draugai). Imprenta
Surcos, Montevideo, 1950 m., 20 psl.
Čia verta pastebėti, kad knygos "Lituania entre fuego cruzado,, medžiaga naudojosi kai kurie katalikiškieji Ispanijos ir Portugalijos laikraščiai. Jos aktualesniųjų straipsnių santrauka buvo portugalų kalba spausdinama Sao Paulo (Brazilija) savaitraštyje "Legionario" (Legionierius) 1945 m. 671, 672, 673, 674 ir 675 numeriuose. Tos pačios knygos suglaustas turinys buvo spausdintas žurnale "Digesto Catolico". Buenos Aires, 1944 gruodžio mėn.

Užbaigiamosios mintys
Kaip galima spręsti iš anksčiau nurodytų faktų ir žinių (surašytu gal ne taip sklandžiu lietuvišku stiliumi ir kalba, nes juose galima jausti svetimos — argentiniškos — aplinkos įtaką ir atmosferą, kurioje autorius yra gimęs, augęs ir auklėjęsis), Kazimieras Čibiras gali būti pagrįstai pn-skaitytas tarp tų žymių lietuvių, kurie sielojosi, dirbo, aukojosi lietuvių bendruomenei, lietuvybei, Lietuvos šviesesnei ateičiai. Esu pilnai įsitikinęs, kad Kazimiero Čibiro atvykimas ir jo apsigyvenimas Pietų Amerikoje buvo, kaip jis pats sakė. Sv. Dvasios įkvėpimas, nes lietuviai tiek Argentinoje, tiek dar daugiau Urugvajuje stokojo ir stokoja inteligentiško elemento, kuriame būtų taip glaudžiai susiję idealistinis nusiteikimas ir praktiškumas: sugebėti dalykus apmąstyti ir mokėti juos suprantamai perduoti kitiems. Kazimieras Čibiras buvo, yra ir bus šviesus pavyzdys visoms Pietų Amerikos lietuvių kartoms.
Lietuvių išeivijos istorijoje neišdildomai įrašytas jo vardas: Kazimieras Čibiras-Verax. Bet kada jo taip mylėta, aprašyta ir ginta Tėvynė atgaus savo laisvę, tai Kazimiero Čibiro vardas Lietuvos istorijoje turės figūruoti tarp lietuvių patriotų, daugiausia prisidėjusių prie tos brangios šalies prisikėlimo. Kazimieras Čibiras bus vienas iš lietuvių tautos pasididžiavimų, nes jis buvo taurus kovotojas ir didis žmogus!
Ceferino Iujnevich-Juknevičius
Remedios de Escalada (Argentina), 1975 liepos 27

— Mažoji tautinių šokių šventė numatoma jaunimo kongreso metu Brazilijoj. Šventėj turėtų dalyvauti apie 12 tautinių šokių grupių.
— Dail. Nijolė Sivickaitė - Mockienė.
Kolumbijos lietuvaitė, surengė savo meno darbų parodą Medelline. Paroda vyko rugpiūčio 29 - spalio 4. Susidomėjimas paroda buvo nemažas.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai