Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VISUOMENINIS DARBAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VOLERTAS   
Bendrybės
Į darbą visuomenėje, tur būt, žiūrime per daug paprastai, tarsi čia užtektų vien gerų norų. Bet jam taip pat yra naudingi svarstymai, pasiruošimas, išmintis. Žinoma, šioje srityje nėra tiksliai apibrėžtų dėsnių. Nėra taisyklių, kuriose neužtiktume gausybės neaiškumų, tik nuojautos pagalba išsprendžiamų. Tačiau kiekvienas logiškas darbas turi tikslą, vyksta tam tikroje aplinkoje ir savo laike, todėl jau vien tikslas, aplinka ir laikas verčia žvalgytis, protauti ir pasirinkti tinkamus veiklos būdus.

Žinoma, daug lemia ir visuomenės bendros nuotaikos bei jos domesys savo pačios gyvenimui. Sutinkant su darbo tikslais, neturėtų, rodosi, atsirasti iš visuomenės ateinančių komplikacijų. Tačiau neišvengiamai čia įsiterpia praktiškoji gyvenimo pusė, žmonių požiūrių įvairumas, asmeninės būdo savybės. Be to, iškyla santykių supratimas tarp visuomenės ir jos vadovų: kiek turi būti įsakinėjimo ir prašymų; kiek valdymo ir bendradarbiavimo. Taigi klausimai, surišti su demokratijos sąvokomis, kurias nevienodai aiškinamės. Svarbus yra vadovų mokėjimas priimti kritiką, pastabas; jas įvertinti, atmesti arba jomis pasinaudoti. Svarbus ir visuomenės sugebėjimas talkinti, kur reikia; priešintis, kai neišvengiamai būtina. Nepamirštini ir darbo kelių pasirinkimas, atsargos su drąsa santykis, visuomenės ir vadovaujančiųjų atvirumas.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad viskas yra aišku, kad šioje srityje pakanka noro ir jokių dėsnių nereikia. Tačiau visuomeninis gyvenimas vyksta tarp žmonių, liečia jų tarpusavio santykius, remiasi asmenimis. O kur žmogus yra įjungtas, iškyla įvairūs netikėtumai. Todėl ir visuomenės veiklos sėkmė nėra vienoda.

Tikslas ir aplinka
Kalbant ne apie specifines draugijėles, bet galvoje turint visą išeiviją, Lietuvių Bendruomenė yra geras pavyzdys mūsų veiklai suprasti. Iš jos nesunku pastebėti, kad lietuvių jungtinės pastangos šiame krašte nesutampa su amerikiečių visuomeninio darbo samprata. Aptarimais vadovaujantis, amerikiečių visuomeninis gyvenimas siejasi su valstybe, piliečių gerove ir jų teisėmis. Jis yra viešojo aktyvumo subūrimas bendruomenės naudai: poilsio gerinimui, sveikatingumo kėlimui, švietimo plėtimui, saugumo didinimui ir pan. Šios visos akcijos yra vykdomos nepolitinėmis priemonėmis.

Mūsų darbo negalime tiesiogiai sieti nei su valstybe, nei su piliečių teisėmis. Reikia prisipažinti, kad jis kartais net gali prieštarauti oficialioms šios valstybės pozicijoms. Tokie atvejai įmanomi, jų buvo, mums yra tekę, o gal ir teks protestuoti. Žinoma, niekas šių žygių nelaiko priešvalstybiniais darbais. Tai tik mūsų turimų teisių naudojimas.

Lietuvių visuomeninė veikla išeivijoje yra idealistinės pastangos suburti visus lietuvius (skirtingo amžiaus, išsilavinimo, profesijų ir pažiūrų) įvairiems, sunkiai išvardinamiems ir net nenumatomiems darbams, kurie iš atsiliepiančių reikalauja aukos, nežadėdami jokios asmeninės naudos. Politinių priemonių naudojimas, kiek pajėgiame prie jų prieiti, neatmetamas.

Aplinka taip pat skiriasi. JAV ir kituose laisvuose kraštuose normaliam visuomeniniam darbui buriasi panašių nusiteikimų ir beveik vienodo amžiaus, kartais net lygaus išsilavinimo, žmonės. (Moterys į savo klubus, sportininkai į savo organizacijas, medžiotojai į savo draugijas, ir t.t.) Platesne prasme žiūrint, mes visi turime jungtis visiems darbams. (Juk inžinieriai dėsto lituanistinėse mokyklose, gydytojai atlieka politinius įsipareigojimus, mokytojai dirba virtuvėse ir pan.) Amerikietis visuomenininkas susilaukia oficialių įstaigų pritarimo. Jo triūsas vertinamas darbovietėje, pagiriamas didžiojoje spaudoje. 'Civic leader' gerbiamas savo mieste, draugijoje, partijoje. Į mus tos pačios įstaigos žiūri nepalankiai, tarsi būtume ramybės ardytojai. Amerikiečių spauda ignoruoja. Kaimynai nesupranta ir stebisi. Mūsų visuomenininkas yra panašus į po velėna besirausiantį vabalą, gal naudingą, gal kenksmingą, tačiau neįdomų ir nepageidautiną.

Laikas
Istorija formuoja visuomeninę dvasią, ir Amerikos lietuvių istorija mūsų nuotaikas stipriai pakeitė. Pradėję ir įpratę dirbti vienose sąlygose, staiga pasijautėme skirtingose atsidūrę.

Nemalonu skaityti, kas lietuvių tarpe vyko prieš pusšimtį metų. Nesantaika, peštynės, net nužudymai. Prieš ideologines kovas tarp tikinčiųjų ir save bedieviais laikančių, prieš erzelius Susivienijimuose ir rungtynes tarp atskirų grupių draugijose ar klubuose šiandieniniai pasistumdymai atrodo menkais nesusipratimais. Tik maždaug nuo 1928 m. padėtis aprimo. Nors JAV lietuvių išeivijos gyvenimas skirstėsi į daugelį organizacijų, tačiau šie vienetai reprezentavo tik kelias grupes, su dažnai besikryžiuojančiais tikslais.

Atsiradus imigrantams po II Pasaulinio karo, visuomeniniam darbui jau beveik be išimčių vadovavo stiprius užnugarius turį žmonės. Tai laikraščių redaktoriai, skaitytojų remiami; dvasininkai, tikinčiųjų užstojami; 'priešbažnytiniai', ateistų ir nuraudusių palaikomi. Šia veikla buvo asmeniškai suinteresuoti vadovai ir pritarėjai. Pirmieji beveik iš jos gyveno, antrieji savo pinigais juos rėmė. Vadovai turėjo išsilavinimą, pasekėjams mokslo trūko. Nors pasitaikydavo apgavysčių ir nuvylimų, pirmaujančiam buvo lengvai paklūstama, nes jis daugiau išmanė ir mokėjo gražiau kalbėti.

Šiandien laikraščių redaktoriai, skaitytojų skaičiui sumažėjus, bet reikalavimams stipriai pakilus, visuomeniniam darbui laiko neturi. Klebonai prarado kovų nuotaikas. Jų daugumos lietuviškumas aptilo, parapijos skolas išsimokėjo, "bedieviai" nustojo šūkauti. Dabar visuomenėje dirbti tenka "eiliniam piliečiui", nesitikint jokios asmeninės naudos. Prašviesėjo ir žmonės, visuomenininkas atsidūrė minioje, ne virš jos. Prakalbant jau reikia galvoti, dirbant — svarstyti. Vadovas yra tik lygiųjų priešaky laikinai atsistojęs asmuo, be automatiškai uždėto garbės vainiko. Jo autoritetas privalo būti pelnytas savo paties išmintimi. Be to, daugeliu atvejų ir tikslai suabstraktėjo. Lietuvybė ar Lietuvos valstybės atgaivinimas yra žymiai toliau nuo asmens piniginės, kaip pašalpinio klubo, iš kurio tikimasi "pomirtinės", išlaikymas. Ankstesnis darbuotojas buvo lyg valdininkas, su šiokia tokia galia ir nauda. Šiandieninis yra tarnas.
Ar laiko primesti pasikeitimai yra žalingi ar naudingi? Jie pasunkino darbą, bet darbo esmė ir tikslai suideališkėjo. Vieniems tai atrodys žala; kiti matys didesnes galimybes asmens pasireiškimui ir grynai sąžinei. Reikia manyti, kad antrieji yra teisingi.

Metodų skalė
Pagal dabartinį vokiečių sociologą M. Plessne-rį, "pajėgumas ir veržlumas, siekiai ir biaurė-jimasis kuo nors, temperamentas ir moralė veikia kartu, kad kiekviename žmoguje sukurtų individą".1 Lietuviai iš šio proceso nėra išskirti, ir individualizmas mūsų tarpe su geromis ir sunkinančiomis savybėmis neliko svetimas. O išeivijoje, kuri pabrėžia mūsų, tarsi tragedijoje pralaimėjusių veikėjų, situaciją, dar prisideda nervingumo bruožai. Todėl apstu dogminių minčių, todėl stokojame laiko ir noro kitų pažiūras apsvarstyti. Visuomenininkas, šioje aplinkoje atsiradęs, neišvengiamai atsiduria prieš klausimą: ar taikytis prie žmonių nuomonių, ar eiti kietu žingsniu, nepaisant pastabų, tik savo sąžine vadovaujantis.

Šiuo reikalu nuomonės visada buvo pasiskirsčiusios plačioje skalėje. Vysk. K. Paltarokas galvojo švelniai: "Kaip sutvarkyti visuomenės santykius pagal protingus visų reikalavimus, kiek tai galima prigimtos žmogaus netobulybės santykiuose?"2 Ir A. Smetona 1907 m. skelbė darnos dėsnius: "Mūsų viršiausias tikslas yra telkti tautinės pajėgos ir taikyti jos taip, kad darbe neprieštarautų vienos kitoms, kad, iš vieno ar šalimai eidamos, netrukdytų vienos kitų".3 (Pal-

Adomas Galdikas — Piliakalnis (aliejus). Simetrinė kompozicija

tarokas, rodosi, neturėjo progos savo teoriją aktyviai praktikoje naudoti, bet A. Smetona vėliau susidūrė su nuogu gyvenimu ir pasikeitė).

Kitas šios skalės galas skiriasi nuo pirmojo: "Ir kas nemoka laimėti, tas turi nors gerų keiksmų išmokti".4 Taigi, su dauguma nesutinkantiems patartina eiti be atodairos, prieštaraujančius prakeikti, tik save laikyti teisingu ir visomis priemonėmis bei pastangomis siekti tikslo. Šia nuomone vadovautis Europoje bandė ne vienas. Tačiau štai su kokiais jų pastangų ir vaisių vertinimais susiduriame šiomis dienomis: "Apskritai Antrasis pasaulinis karas buvo siekių, aukos, akcijos pertempimas . . . Dėl to kilo toks didelis sunaikinimas, kuriam pavyzdžio nėra visoje pasaulio istorijoje".5 Žinoma, mūsų visuomeninio gyvenimo dinamika, lyginant su šiuo minėtu įvykiu, yra mikroskopiškai smulki. Bet miniatiūroms sunaikinti didelių sproginėjimų nereikia. Joms žūti užtenka lengvų sukrėtimų, todėl pusiausvyra turėtų būti nuolatos tikrinama. Bet kas ji yra, kaip ją atpažinti?

Valdymas ar įtaigojimas
J. F. Kennedy tikėjo, kad, "būnant valdžioje, galima šiek tiek pasiekti ta linkme, kuria galvojama".6 Todėl pasižvalgykime, kaip valdžios reikalai atrodo mūsų tarpe. Ar pirmininkavimas kuriai nors organizacijai, mažesnei ar didesnei, jau yra valdymas?

Mūsų darbai yra idealistinio pobūdžio. Jie reikalauja aukos ir net neša asmeninę žalą. Maža visuomenė nepajėgia išlaikyti kūrėjo. Pasiruošę muzikai turėjo tapti paprastais vargonininkais ir tokiais mirti. Žurnalistai, išskyrus redakcijų darbuotojus, rašo veltui. Lituanistikos mokytojams vos kelionės atlyginamos. Solistai iš honorarų sunkiai padengia aprangos išlaidas. Nors kai kurie dailininkai išsiveržia, rašytojas visai nieko neužsidirba. Todėl daugumas jaunesnių mokslininkų į lietuviškąjį gyvenimą mažai kreipia dėmesio. Vyresnieji kultūrininkai taip pat yra pasyvūs ir darbuose sunkiai įsipareigoja. Beveik kiekvienas stengiasi toliau pasitraukti, kad nebūtų įveltas, kadangi pasiimtų pareigų vykdymas yra vien labdarybės mostas.

Taigi, kreipiant dėmesį į visuomeninio gyvenimo padėtį, reikėtų sutikti, kad bet kokio į valdymą panašaus kelio atmetimas yra būtinas. Darbų idealistinis pobūdis, mažas žmonių skaičius, nuomonių įvairumas ir aukos dydis rodo. kad pagrindinis vaidmuo turi tekti ne valdymui, bet įtaigojimui, kuris taip pat leidžia pasireikšti, nes net JAV "prezidento reikšmė daugiau priklauso nuo jo įtakos, kaip nuo gautos galios".7

Atmetus valdymą, reikia pasisakyti už pirmiau minėtos nuomonių skalės švelnesnę dalį. nes ji įtaigojimui geriau tinka ir moraliai yra vertingesnė. Be to, ji leidžia įtakai tekėti dviem kryptimis: vadovaujančio poveikis į visuomenę ir visuomenės atspindys vadovo poelgiuose. Tiesa, atsiranda tarsi apsunkinimų, nes iškyla kantrybės klausimas ir daugeliu atvejų darbas lėtėja, be to, dėl kantrybės stokos net pasitraukia ne vienas gabus asmuo, pasijautęs stipraus visuomenės spaudimo įžeistas.

Įtaką ir kantrybę reikėtų suprasti kaip gebėjimą kitų pasiklausyti, norą svarstyti ir atsargumą sprendimuose. "Žmogų supantį klimatą sudaro apie jį esančių žmonių aplinka",8 o klimatas be poveikio į asmenis nelieka. Iš kitos pusės, žinome atvejų, kur vakarykščiai keistuoliai šiandien šviečia protingumu (gal įžvalgumo, gal nuojautos ar vien laimės iškelti), buvę ne-paslaugieji, atsiradus jų nuotaikai artimiems uždaviniams, pradeda nuoširdžiai talkinti. Todėl nuomonių ir žmonių atmetimas visuomeniniame gyvenime skubotai nevykdomas, ir visuomeniniuose sprendimuose atsargumas turi savo vietą. Tik jo nereikia sieti su baikštumu arba tūpčiojimu. Net ir labai darbštūs bailiai pralaimi, o tūp-čiojimas yra pagrindinė "poor management" žymė. Todėl "Washingtonas pabrėždavo energijos reikalingumą ... ir rekomenduodavo, kad jo uždaviniams atlikti būtų skiriami atsakingi ir energingi vykdytojai".9 Vis dėlto atsakingumui ir energijai išmintis skersai kelio nestoja. Svarstantieji rečiau paslysta, atsargumu laimima daugiau, kaip aistringa skuba. Reikia atrasti optimalinį tašką, kur susikerta veiksmas ir atsargumas, o tada šio taško artumoje laikytis.

Visuomeninė demokratija
Ieškant tos optimalios padėties, dėmesį traukia demokratijos principai, tačiau jie ne visada mums yra aiškūs. Pagaliau ir demokratinės sistemos vertinimai skiriasi. Iš antros pusės, demokratijos valstybėje negalima tapatinti su demokratija visuomeniniame gyvenime.

Valstybinėje demokratijoje, išrinkus vadovus, piliečiams paliekama tik nedidelė teisė koreguoti jų darbus. Prie vairo atsiradusi grupė savo planus praktiškai vykdo jau beveik be atodairos. Ši grupė ir visą atsakomybę pasiima. Pagrindiniai jos sprendimai būna padaryti rinkimų laikotarpiu, skelbiant kandidatų programas. Kiti poelgiai yra svarstomi partijos, kurios varžtų išvengia tik retas vadovas. Valstybės priešaky esantiems gelbsti įstatymai ir finansai. Įstatymai palaiko drausmę, finansai suranda darbininkus ir bent dalinai kontroliuoja jų lojalumą. Valstybinėje demokratijoje nuolat vyksta kova ne tiek už piliečių gerovę, kiek už partijos įtaką. Todėl čia pasitaiko neteisingai nukentėjusių ir nepelnytai laimėjusių. Įsivyrauja nepasitikėjimas, ir žodžiai "from the people, of the people, to the people and by the people" nustoja reikšmės. Įspėjimas, kad "demokratija gražiai skamba, bet nebūtinai gražiai atrodo",10 valstybės gyvenime turi pagrindo.

Demokratiškai rinktam visuomenės vadovui duoti įgaliojimai yra siauri, ir jį kontroliuoti yra lengva. Neturėdamas baudžiamosios teisės ir atlyginamosios galios, jis negali nieko priversti talkinti arba bent nekenkti. Idealiai galvojant, už jo pečių nestovi jokia partija. Pagaliau ir nuopelnai už laimėjimus skiriami ne jam, bet visuomenei. Iš kitos pusės, jam uždėta atsakomybė yra lengvesnė, nes didesnius sprendimus daro visa visuomenė ta prasme, kad, pritardama arba prieštaraudama, įstatymų neverčiama, o tik vadovų skatinama, talkina arba paskatas ignoruoja. Taigi visuomeninėje demokratijoje už nesėkmes negali būti pasmerktas tik vienas vadovas, o čia kaltė ir laimėjimai yra padalinami visiems.
Esant šioms sąlygoms, visuomenininkas turi rodyti daugiau dėmesio žmonėms, kaip valstybininkai daro, ir "daugumos", "mažumos", "pozicijos" ir "opozicijos" sąvokos gali egzistuoti tik rinkimų metu, o po jų, jau darbuose, esant subrendusiems vadovams ir visuomenei, jos turėtų išnykti minėto dvikryptinio įtaigojimo poveiky. Tik sutrikusioje visuomenėje, kuri lengvai pasiduoda tartiufinių ir teroristinių asmenybių valiai, ilgesniems laikotarpiams gali išlikti gilesni įskilimai.

Visuomeninei demokratijai yra būtinai reikalingi tiesa ir atvirumas. "Rusijoje viskas yra arba slapta, arba apgaulinga, todėl stinga patikimų žinių apie bet ką".11 Netikėjimas atsakomybę prisiėmusiu visuomenininku yra didelė nelaimė jam pačiam ir visiems kitiems. Vadovui geriau dera rodyti gyvą veidą, net rauplėtą ir kaulėtą, kaip iš melo ar nutylėjimų lietą kaukę. Tiesa ir atvirumas privalo lydėti žodžius, vengiant nutylėjimų ir dviprasmiškumo. Tiesa ir atvirumas turi būti ryškūs darbe, neerzinant visuomenės mynimu aplinkinių kelių, kurie, nors formaliai įsipareigojimų ir nepažeidžia, bet gal nuslepiamai karpo ar keičia jų detales. Atviras vadovybės darbas yra lengviau stebimas, ir tuo būdu išvengiama stambių klaidų.

O visuomenė? Ar ji yra tamsoje pasislėpusi masė, kurti ir tyli?
Gera visuomenė kalba, išsako norus ir pastabas, nelaukia, kada vadovaujantysis atsistos prie prarajos, kad jį žemyn nustumtų. Žmonių apatija yra palanki valdančiam, bet ne visuomeniniam darbui pasiaukojusiam. Siekiamų tikslų apjungta, visuomenė lengvai nepaklūsta keistuoliams ar šiaip erzelį mėgstantiems individams. "Kiekvienam be ypatingų įrodymų yra aišku, kad kiekvienos valstybės stiprumas priklauso ne nuo jos dydžio, ne nuo teritorijos ploto, ne nuo gyventojų skaičiaus ir ne nuo medžiaginių ginklų, bet nuo kultūrinių ir dvasinių jėgų, glūdinčių toje tautoje ar valstybėje".12 Šis St. Raštikio tvirtinimas geriau tinka mūsų (ar bet kokiai) išeivijai, kaip valstybėms.

Apie tris nuomones
Tautų išeivijos, kurių kilmės kraštai neturi valstybinės laisvės, visas savo jėgas, politines, kultūrines ir mokslines, jungia į visuomeninę veiklą. Todėl nenuostabu, kad apie ją dažnai kalbama. Nevengiame ir mes išsitarti, ypač prisimindami vienybę, kurioje tikimės sau rasti daugiau svorio. Kad vienybė yra jėga, žinoma nuo senų laikų. Jau Homeras "Iliadoje" (maždaug 850 m. prieš Kristų) skelbė: "Vienybė net silpniesiems teikia jėgų". Ir visos tautos iki šiai dienai tą patį kartoja: "By uniting we stand, by dividing we fall" (Dickinson); L'union fait la force" (priežodis); "Seid einig-einig-einig" (Schiller).

Jei vienybės reikšme niekas neabejoja, tai kodėl apie ją visais laikais ir visur tiek daug kalbama? Kaip mintijimas dar nėra žinojimas, taip ir kalbėjimas apie ką nors nėra vyksmas ar kūryba. Vien patarimais, pamokslavimu vienybė nepasiekiama, ir, iš kitos pusės žiūrint, ji, matyt, nėra paprastas reikalas. O gal trokštame negalimų dalykų?

Nesusilauksime minčių vienybės, nes kaip skiriasi žmonių veidai arba gyvenimo būdas, taip skiriasi jų galvojimas. Įvairūs bandymai šia linkme prieš Antrą pasaulinį karą Lietuvoje, apskritai Europoje ir iki šiandien Sovietų Sąjungoje liko nesėkmingi (žiūrėk LKB Kronikas). Daug protingiau yra ieškoti vienybės bendrame tiksle ir darbuose. Bet ir čia žmogaus prigimtis iki šiol neleidžia pasiekti aukštybių. Pavyzdžių pilna istorijoje, jų turime ir šiais laikais savo tautoje. Ar nuostabu, pvz., kad koks dzūkas ar žemaitis, Lietuvoje gimęs ir augęs, ten mokęsis ir jokio svetimo krašto nematęs, dorai auklėtas ir visada duonos turėjęs, apsisprendžia kovoti prieš Lietuvos valstybę? Tiesa, tokių nebuvo ir nėra daug, bet vis dėlto tai ne izoliuoti atvejai, ir ne kiekvieną tokį asmenį galima laikyti sąmoningu išgama ar išdaviku.

Tiksluose ir darbuose užtenka žymios daugumos vienybės, ir už jos likusieji, nors visada turį kelti rūpestį ir susilaukti dėmesio, negali mūsų mesti iš pusiausvyros. Nežiūrint individualių minčių skirtumų, vieningu darbu pasiektas tikslas vienodai vainikuoja visus dirbusius. Laike bus užmiršti mūsų vardai. Be ženklo, tarsi debesys dangumi, praeis gyvenimai. Tačiau tautos išliks ilgiems amžiams. Liks ir lietuvių tauta, jei norės. Tai yra vienas mus jungiančių tikslų.

Vis dėlto pasigirsta balsų, kad darbuose vienybės gal neverta ieškoti. Mat, ji kainuojanti gausybes laiko. Tai daugiausia nusivylusiųjų arba užsispyrusiųjų nuomonės. Kas šia linkme nuoširdžiai dirbo ir buvo apviltas, emociniame poveiky gali taip išsitarti. Gali panašiai kalbėti ir save neklystančiais laikantieji, arba net tyčiomis mūsų visuomenei sėkmės nelinkintieji.

Tiesa, kad vienybė paima daug laiko. Bet šitai žino kiekvienas sąmoningas asmuo ir sambūris, tad jų tarpe derybos neturėtų užsivilkin-ti. Jei siekiama ne žaidimų, o rimtos veiklos, laiko kaina turėtų būti numušama visose pusėse. Respektas oponentų nuomonėms ir savų veiksmų bei minčių sveika kritika lengvintų darbą, nes kuo daugiau patys savyje randame blogybių, tuo daugiau susilaukiame kitų pagarbos.

Nesugebėjimas bendrai dirbti yra nuoskur-džio žymė, ir pakrikusi tauta ar jos dalis tampa panaši į savo tarpe kovojusias indėnų gimines. Jei įsimeta liga, reikia griebtis ir karčių vaistų, nes jų atsisakymas sukelia naujus negalavimus. Kiekvienas uždavinys pasiryžėliui yra pakeliama^, tad ir daugumos vienybė nėra svajonė. Be to, jos reikalauja mūsų atsakomybė, tad šalimais galima palikti tik dvasinius keistuolius ir juokdarius.

Antroji plintanti nuomonė liečia vadovaujančius asmenis. Beveik pažodžiui pakartojant, štai ką išgirstame: vadovas nėra meilės skleidėjas, bet darbų vykdytojas; jis nebijo "virtuvės" karščio ir nenusigąsta priešų; kritika jo nestumia iš kelio.

Tai paprasti tiesos žodžiai. Tačiau ant jų. pertempus prasmę, gali išaugti spygliai. Kas yra meilė ir uždavinių vykdymas? Jei meilėje įjungiama taika, iš visuomenės darbininko tokios meilės apaštalavimo tinka pageidauti. Veiklumas, keliąs nesantaikos kibirkštis, neduos visai sveikų vaisių, o uždavinių vykdymas be "meilės" ši uždavinius gali sunarplioti. Panašiai yra su priešais ir kritika. Guvus visuomenininkas savo darbu priešus gali sumažinti; šūkaujančius jis tramdo ne perrėkimais, bet įtikinimais. "Batuotas lenkas vaikščiojo tik todėl, kad nemokėjo klumpių pasidaryti".13 Gal kartais ir "virtuvės" karštis todėl pakyla, kad nejaučiame, kada ugnį gesinti.

Kritikai, žinoma, kartais laukia stebuklų. Be to, jų tarpe pasitaiko žmonių, kurie savo darbais negali prilygti kritikuojamam arba net nebando dirbti. Žinoma, iš kelio mestis dėl jų būtų neprotinga. Tačiau jei kritika neieško šerių ant kiaušinio lukšto, ją dera priimti su atvirumu. Ji yra garbinga visuomenės pareiga, auginanti didžias asmenybes.

Aišku, vadovas nėra tarnas. Jam privaloma skirti pagarbos, duoti teisių ir visuomeninės galios. "Jėga. esmėje yra nei gera nei bloga, o virsta tuo, kuo ją padaro jos turėtojas".14 Demokratinių nuotaikų visuomenėje jėga neišsigims.
Trečias įsitikinimas, kurį retkarčiais užtinkame savo tarpe, yra liguistos kilmės. Tai manymas, kad visuomenei užtenka geros vaidybos arba kad ją galima užgožti nemoraliais, apgaulingais būdais. Vaidybos tradicija mumyse yra sena. Gal jos reikėjo, kai stigo vadovauti tinkamų žmonių, bet šiandien ji sudaro klouniškumo įspūdį, o gal net prie melo artėja. Dar nė vieno asmens ir nė vienos organizacijos svarba nesumažėjo, kad jis ar jos atstovas nesėdėjo pirmoje eilėje. Ne garbės stalas, ne pasigyrimai, ne perdėti nuopelnų prisiskaičiavimai, ne išdidumas neša naudą. Tik darbas ir jo vaisiai yra dorybės, kurias gerbiame.

Prievartiniai metodai, laužą moralę, tvarką ir pačios visuomenės prisiimtus dėsnius, reiškiasi paskutiniu metu. Galvojama, kad grupės žmonių įgeidžiams, vienur laužiant, kitur pinkles statant, vienybės vardan, saugant visuomenės integralumą, paklus dauguma. Šį kelią renkasi silpnesnės išmonės, ribotesnių gabumų ir skurdaus savimi pasitikėjimo žmonės. Jo išdavos, žinoma, yra neigiamos, tačiau protingoje visuomenėje į tragiką neveda. Tik šie asmenys savo akcijos metu išsijungia iš minėtos daugumos vienybės. Jų nereikia pasmerkti, tik laikinai atriboti. Sąmoningoje visuomenėje teismai yra reti, nusikaltėlius baudžia jų pačių padėtis žmonėse ir sąžinė. Tačiau su negalvojančiais, nemintijančiais mechaniškais garsintuvais ginčytis yra beprasmiška. O šie keisti pasireiškimai yra tik visuomenės bandymai, neturintieji sukelti baimės. Perjuos tvirtėjame.

Pabaigai
Retkarčiais visuomeninis darbas yra lyginamas su žaidimu. Vis dėlto tai netiesa. Gal pasitaiko į žaidimą panašių momentų, ir susilaukiame komedijai būdingų situacijų, bet nereikia paneigti rezultatų.

Lietuviškoji veikla praeityje išlaikė šimtų tūkstančių tautinę gyvybę. Ji dabar taip pat išeivijai toje pačioje plotmėje tarnauja. Nors nutau-timas vyksta, bet be visuomeninio gyvenimo turėtume tik būrelį sąmoningų lietuvių ir gal kelis jaunus žmones. Reikia tikėti, kad ir ateityje mūsų judėjimas stabdys pakrikimą.
Visuomeninė veikla paskatina kultūrinių vertybių kaupimą mums patiems, o už svetimųjų lobyne atsidūrusį lietuvių sukauptą turtą jos dėka pasaulis nors iš dalies pastebi, iš kur tasai turtas atsirado. Negavę atlyginimo, bent pripažinimą turime. Politinis visuomeninis darbas Lietuvai neturi lemiamos reikšmės, bet ir nėra visai tuščias. O kas žino, gal ateityje susidarys tokia padėtis, kad mūsų ryšiai, veikla ir žodis bus labai svarbūs.

Iš kitos pusės, visuomeninis gyvenimas, pasukęs blogu keliu, gali pagreitinti nutautėjimą. Apsivylusieji ir apvilti, ypač staigesnių sprendimų, nekantrūs žmonės, mėgsta uždaryti duris, bėgti nuo juos erzinančios aplinkos ir pasislėpti. Tokie atvejai yra ne naujiena. Ši priežastis sukėlė ir ankstyvesnės imigracijos jaunimo, ypač daugiau prasilavinusio, praradimą. (Juos išstūmė vyresniųjų neapykanta bet kokiai kaitai ir pagieža vaikų ieškotai pažangai. Naujų minčių baimė ir šiandien yra mūsų negalavimų didžioji priežastis). Sutrupėję, įsierzinę prarasime būrius talentų, nustosime įtakos gyvenamuose kraštuose. Apsnūdę susimenkinsime.
Visuomeninis darbas toli praneša bet kokią pramogą. Tačiau jis nėra lengvas. Čia galima pavojingai įklimpti ir net paskęsti. Juo domėtis, pasvarstyti jo kelius, apgalvoti metodus, suprasti esmę ir įvertinti mūsų pačių, vadovų ir talkininkų, elgseną yra būtina. Kas į mišką leidžiasi užsimerkęs, netenka akių.

1. Markus Plessner, Der Mensch, 1962.
2. K. Paltarokas, Socialinis klausimas, 1921.
3. A. Merkelis, Antanas Smetona, 1964.

4. F. Nietzsche, Also sprach Zarathustra, 1939.
5. H. Michaelis, Der zweite VVeltkrieg, 1968.
6. V. Lasky, J.F.K., 1963.
7. J. Tucker, The Experience of Politics, 1974.
8. R.E. Spiller, Literary History (M. Tvvain), 1974.
9. L. Fisher, President and Congress, 1972.

10. B. Shaw, Miscelliance, 1910.
11. A. B. Ulam, The Bolsheviks, 1965.
12. St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, I dalis, 1956.
13. M. Krupavičius, Atsiminimai, 1972.
14. H.M. Baus and W.B. Ross, Politics Battle Plan, 1968.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai