Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EMIGRANTOLOGO RIMBAS IR MENTALITETO SKURDUMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr.V.   
Sunku praleisti negirdomis š.m. birž. mėnesio "Akiračiuose" įvykusį masochistinį pasiplakimą, kurio uoliausias įkvėpėjas yra ne kas kitas, o pats vilniškės "Pergalės" emigrantologas Vyt. Kazakevičius. Kas gi kitas Lietuvoje taip nuoširdžiai rūpintųsi mūsų vargana buitimi.

12 puslapio kertėje "Akiračiai" cituoja Kazakevičiaus nepasitenkinimą "Metmenimis" ir pačiais "Akiračiais" ("Pergalė", 1975, Nr. 3). Emigrantologo nuomone, "Akiračiai" yra be idėjinės kūrybinės dvasios, dargi — "priartėja kone prie 'Naujienų' lygio".

Šis Kazakevičiaus užsipuolimas pakartojamas "Akiračiuose" be jokio komentaro, pasitenkinant lakoniškai mandagia paantrašte — "Susižavėjimas . . . 'Naujienomis'?". Žodžiu, antausis priimamas su stoikiška ramybe. Ir tai nuostabu, nes šiaip aki-ratininkai dar prieš menkesnius antausių skaldytojus paleidžia humoro nepaisantį buldogą. O gal Kazakevičiaus, kad ir geliantis dėmesys mėnraščio redaktoriams, suteikia tam tikro tylaus malonumo. Čia jau reikėtų pasirausti psichoanalizės knygose ir sužinoti tikrą priežastį.

Emigrantologo pasišvaistymas rimbu tuo nesibaigia. Tame pačiame numeryje "Akiračių" prizmininkas z.v.r., kuris į viską žiūri tik pro prizmę, straipsnyje "Žvilgsnis į Lietuvą" leidžia Kazakevičiui (cituodamas "Pergalę") išlieti tulžį ant Lietuvos fronto bičiulių leidžiamo žurnalo "Į Laisvę" ir ant mūsų darbštaus kultūrininko Anatolijaus Kairio. Fronto bičiulius Kazakevičius išvadina "klerikaliniais nacionalistais", jų žurnalą — "ultrareakciniu leidiniu", išeiviją — "buržuazine emigracija", o dramaturgą A. Kairį (nuolatinį krislą skaidriose akira-tininkų akyse) — "lėkščiausiu ir negabiausiu emigracijos kultūros veikėju", tinkančiu reprezentuoti "išeivijos skurdžiam mentalitetui".

Šį sykį akiratininkas z.v.r. jau reaguoja. Tik gana atsargiai. Visų pirma jis pritaria Kazakevičiui, kad skurdžiu mentalitetu pasižymi tie, kurie drįsta iškelti vieną kitą okupuotos Lietuvos gyvenimo neigiamybę. Po to atsikerta: "mentaliteto skurdumu tektų paaiškinti ir 'išeivio-logų' sugebėjimus mūsų išeivijos padangėje matyti vien tik neigiamybes".

Aišku, pastarasis z.v.r. atkirtis taikomas ne pačiam Kazakevičiui asmeniškai, bet "išeiviologų" visumai. Tada z.v.r., lyg susigriebęs, jog tarybiniam pareigūnui gal nepatiksianti kandi pastaba apie "išeiviologų sugebėjimus", ima teisintis: "O vis dėlto sunku būtų įrodyti, kad šiuose Kazakevičiaus išvedžiojimuose (iš tiesų keiksmažodžių virtinėje — m.p.) nėra nė krislelio tiesos. Jos tenai gal net daugiau, negu kad mes norėtume ir būtume linkę priimti".

Nežinau, ar aš teisus, bet, man regis, šitaip susukta z.v.r. "polemika" su ponu Kazakevičiumi labai jau atsiduoda masochizmu. Tai viešas savo būklės plakimas emigrantologo įteiktu botagu. Tai bolševikinio sukirpimo keiksmų pateisinimas. Jei z.v.r-šiui nepatinka Kairys, tai dar nereiškia, jog Kazakevičius, kuriam rūpi suniekinti išeivijos esmę, yra "daugiau, negu teisus". Aukščiausio laipsnio būdvardžiai "lėkščiausias", "negabiausias", kuriuos Kazakevičius pavartoja niekinimo tikslu, reikalui esant, gali būti sviedžiami ir į kito mūsų veiklaus kultūrininko akis, jei tik jo darbai nepatiks Maskvos patikėtiniams Vilniuje. Kairio veikla, organizuojant dramos festivalius, nerodo nei lėkštumo, nei negabumo. Atvirkščiai, jis yra žymiai daugiau nusipelnęs kultūros baruose, negu eilė akiratinin-kų, taip noriai jį užsipuolančių, įskaitant ir z.v.r.

Kai kas nesižavi Kairio veikalais. Tvarkoj. Skonio reikalas. Man irgi ne viskas, ką jis parašė, prie širdies. Bet, reiškiant ultrajausmingas antipatijas spaudoje, būtų gražu jas paremti sveika, protinga analize ar bent keliomis taikliomis pastabomis, kodėl nepatinka. Šiaip ar taip, Kairio pjesės (o jų parašyta daug) buvo naudingos išeivijos scenai. Ir bus naudingos toliau, kol atsiras nūdienai daugiau tinkamų dramų. Nepasakyčiau, kad tie, kurie pasirenka scenai Kairio vaidinimus, yra "skurdaus mentaliteto", kaip Kazakevičiui ir jo pritarėjui z.v.r. atrodo. Teatralai, kiek žinau, savo repertuarui pasirenka išeivijos autorių veikalus, tik norėdami palaikyti jų kūrybingumą. Tai suprantama: savi remia savuosius. Todėl buvo ir yra statomos ne vien Kairio, bet ir A. Škėmos, A. Landsbergio, K. Ostrausko, J. Gliaudos, J. Jankaus ir kitų išeivijos autorių pjesės. Kas čia tokio, jei D. Lapinskas susidomėjo A. Kairio "Palikimu". Veikalo tema tiko jaunimui. O spektaklių sėkmė mūsų sąlygomis dažnai priklauso ne tiek nuo pjesės literatūrinio įtaigumo, kiek nuo pačių atlikėjų (kai kada vos pavelkančių lietuvių kalbą) mėgėjiško lygio. Vistiek ir tokiuose vaidinimuose nematau jokio dvasinio skurdumo. Tik žūtbūtines pastangas išlaikyti mūsų teatrą gyvą ir jo gyvybės Šviesoje — emigracinę lietuvybę. Gal šitie dar gyvi scenos daigai, Landsbergio, Kairio, Lapinsko, Mackialienės, Antanaičio ir kitų teatralų nuolatinėmis pastangomis gaivinami svetimoje aplinkoje, vėliau sužaliuos įspūdingesnėmis atžalomis. Reikia tikėtis. Sąlygoms pasikeitus, lietuvių kalbos galima bus pasimokyti Lietuvoje. Reikia ir to tikėtis.

Plakti save mus niekinančio emigracijos "autoriteto" rimbu tikrai jau neapsimoka. Kol kas, atrodo, dvasiškai esame pakankamai pajėgūs teisybės žodžiu atsikirsti niekintojui. Tai geriausias ginklas — teisybė. Juk faktas lieka faktu, Lietuvoje niekas, išskyrus tam tikrą išrinktųjų ratelį, neturi teisės skaityti "Aidus", "Metmenis", "Akiračius", aplamai jokį laisvos išeivijos leidinį. Tuo tarpu mes nevaržomi skaitome ir prenumeruojame "Pergalę". "Kultūros barus", "Lit. ir meną". Šio fakto per dažnai nenorime griebtis argumentui. O turėtume, nes spaudos laisvės dėka mūsų mentalitete yra žymiai daugiau galimybių už tų tautiečių, kurie verčiami naudotis tik vienpusiška spauda, tik valdžios aprobuota literatūra, tik partijai suprantama daile. Aišku, nei vieni, nei antri skurdumu nepasižymi. Dvasios skurdumui matuoti nėra tobulo mato. Žmogus, ir blogiausiose sąlygose gyvendamas, ir neturėdamas pilnutinės laisvės, randa būdus nuskaidrinti savo protą vertingu užsiėmimu. Pr.V.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai