Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VLADĄ BALTRUŠAITI PALAIDOJUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Šią vasarą mūsų išeivinė bendruomenė pergyveno naują nuostolį: liepos 27 mirė Chicagos Marquette Parko lietuvių parapijos vargonininkas Vladas Baltrušaitis. Buvo gimęs 1912 liepos 14, tad sulaukė tik 63 metų amžiaus. Nebuvo tai eilinis vargonininkas. Lietuvoje jis buvo pasižymėjęs kaip talentingas jaunosios kartos Kauno (1937-42) ir Vilniaus (1942-44) operos solistas baritonas. Apdovanotas tobulu muzikalumu ir taipogi neeiline vaidybine pajėga, jis buvo sukūręs visą eilę charakteringų, atmintyje palikusių vaidmenų: Rigo-letto — to paties vardo Verdi operoje, Figaro — Rossinio operoje "Sevilijos kirpėjas", tėvas Germont — Verdi operoje "Traviata", Valentinas — Gounod'o operoje "Faustas".

Su Vladu Baltrušaičiu gan anksti nuodugniai susidūriau 1932 m., grįžęs iš Berlyno studijų ir pakviestas Kauno konservatorijos mokytoju. "Susipažinimui su mokyklos darbu" buvau skiriamas į visas vad. "privalomųjų dalykų" egzaminų komisijas. Tad buvo proga greit susipažinti su daugeliu konservatorijos studentų. Vladas Baltrušaitis ryškiai išsiskyrė iš studentų minios: raudonos spalvos veidas ir rausvi, kiek garbanoti plaukai, linksmas, į humorą linkęs būdas, aiški įgimta inteligencija, ryškus visokeriopas gabumas ir rimtumas muzikos studijose.

Lietuvos konservatorijoj nebuvo galima tik vienos kurios specialybės pasimokyti, kaip kad Amerikos daugumoj muzikos mokyklų, bet reikėjo imti visą kursą. Privalomieji dalykai, kaip teorija, harmonija, solfedžio, fortepijonas ir kt.,ypač būdavo "baisūs" vokalistams, kurie pakliūdavo konservatorijon su gražiu balsu, bet be susidomėjimo muzika. Tačiau baigimo diplomas, teikiantis aukštojo mokslo cenzą, buvo pravartus, nes jis reiškė ir atlyginimo aukštesnę kategoriją. Todėl ir atsirasdavo eksternų, kurie laikydavo egzaminus iš užsilikusių dalykų.

Vladas Baltrušaitis greit pakliuvo į "Metropolio" viešbučio lengvo žanro artistų grupę. Drauge su Stepu Graužiniu, fenomenalaus muzikalumo, bet itin mažo balso tenoru, ir dar su vienu stipraus balso bosu jie sudarė lyg "linksmųjų brolių" grupę. Netrukus Baltrušaitis gavo pasirodyti Valstybės operoje, o nuo 1937 jau buvo pakviestas solistu. Greičiausiai ryšium su tuo ir tais pačiais metais pasiliko atmintyje vienas įdomus egzaminų komisijos įvykis. VI. Baltrušaitis ir St. Graužinis, jau seniai lengvai išlaikę kitas privalomas "pabaisas", atėjo eksternais laikyti vad. "trečiojo solfedžio". Buvo tai neseniai specialiai vokalistams įvestas kursas, skirtas vikriam iš lapo dainavimui, pačiam sau diriguojant, solo ir duetus. Abu, Baltrušaitis ir Graužinis, savo uždavinį atliko pasigėrėtinai. Egzaminatoriai juokavo, kokį pažymį statyti: penkių per mažai, o šešių — nėra. Komisijos "pabaisa" — mokytojas Vladas Jakubė-nas pasiūlė eksperimentą: prancūziško vadovėlio "Solfėge des Sol-fėges" penktoji knyga klasėse nebuvo vartojama, nes buvo laikoma per sunki. Taigi . . . penketukas vis vien garantuotas: padainuokite paskutinį duetą iš penktosios knygos! Egzaminantai, smarkiai protestuodami, susikaupė ties pultu ir neskubėdami be menkiausios klaidos ar sustojimo atliko "supersunkųjį" duetą. Šis įvykis buvo tada gerokai išgarsėjęs (ar išgarsintas) Kauno muzikuose.

Pastaraisiais keleriais metais VI. Baltrušaitį slėgusi liga buvo pakeitusi jo asmenybę. Čia prisimintas iš Lietuvos metų jo vaizdas parodo jį visai kontrastuojančioje šviesoje: kaip šviesią, skaidrią, visokeriopais gabumais apdovanotą ir menui atsidavusią asmenybę. VI. Baltrušaičio tikroji karjera buvo operos artisto charakteringose rolėse. Ji buvo nutraukta, jam 1944 m. palikus savo tėvynę.

Vokietijoj vėl teko susidurti su VI. Baltrušaičio muzikine veikla. Anglų zonoje Detmoldo teatre 1947 m. pradžioj buvo pastatytas Rossinio "Sevilijos kirpėjas", su kuriuo vėliau lankytasi ir kitose kolonijose. Nors ten buvo ir kitų meno vadovų, bet VI. Baltrušaičio įnašas, talkinant šį spektaklį paruošti iš prancūzų zonos atvykusiam dirigentui A. KučiūnuL buvęs tikrai sprendžiamas. Baltrušaičio palinkimas rūpintis ne tik savo pasiruošimu, bet ir negailėti darbo visumos labui buvo žinomas dar iš Kauno.

Tolimesni tremties etapai vis daugiau atitraukė Baltrušaitį nuo jo tikrojo — operos solisto kelio. Dar vieną kartą buvo lemta sužibėti jo iniciatyvai ir solisto talentui. 1953 m. įsikūręs Chicagoje, kaip Bridgeporto Šv. Jurgio parapijos vargonininkas, jis perėmė čia A. Gečio suorganizuoto vyrų choro vadovybę. Tada jam gimė sumanymas pastatyti Verdi operą "Rigoletto", kuri reikalauja tik vyrų choro. Šis sumanymas pavyko: dirigentu buvo pakviestas Chicagoje gyvenąs A. Kučiūnas, o pastatymas, režisūra ir puikiai atlikta paties Rigoletto rolė buvo įvykdyta VI. Baltrušaičio. Nutarus operos darbą tęsti toliau, kitiems metams numatytas "Faustas", Šią operą bestatant, išryškėjo du faktai. Pirma, VI. Baltrušaitis savo šeimos labui yra priėmęs pasiūlymą persikelti vargonininko pareigoms į Brooklyno lietuvių parapiją su žymiai didesniu atlyginimu. Antra, pasireiškė didėjantis "asmenybių susidūrimas" tarp faktinio operos įkūrėjo ir vadovo VI. Baltrušaičio ir vis savarankiškiau veikiančio dirigento A. Kučiūno. VI. Baltrušaičiui išvykus, jo rolė, kaip operos į-kūrėjo ir sumanytojo, užsimiršo ir net, kaip atrodo, buvo vengiama minėti. Tačiau taip neturi būti. Nenorint mažinti A. Kučiūno nuopelnų, istorijos akyse VI. Baltrušaitis pasilieka Chicagos Lietuvių Operos įkūrėju ir svarbiausiu pirmojo pastatymo įvykdytojo.

Vladas Baltrušaitis yra reiškęsis ir kaip chorų vedėjas. Dar nepriklausomoje Lietuvoj porą metų jis vadovavo Kauno jėzuitų bažnyčios chorui (1938 - 40) ir buvo Vytauto D. universiteto studentų ateitininkų choro paskutinysis dirigentas (1939 -40). Iš Chicagos 1958 m. persikėlęs į Brooklyną Apreiškimo parapijos vargonininku, vadovavo bažnytiniam chorui, o 1963 m. suorganizavo \e\v Yorko vyrų chorą, vėliau pasivadinusį "Perkūno" choro vardu.

1967 m. jam sugrįžus į Chicagą, buvo daug tikėtasi. Ypač trūko Chi-jagai stipraus choro, kuris suruoštų nors retkarčiais koncertą, pastatydamas stambesnius lietuvių komposi-torių kūrinius. Šio meto padėtis Chicagoje yra kiek paradoksiška: turime tris stiprius chorus, kurių kiekvienas nukrypęs į tam tikrą specifinę sritį: operos choras, susitelkęs į operos pastatymus, "Dainava" nukrypusi į muzikinius vaidinimus ir operetes, Tėviškės evangelikų liuteronų parapijos choras kasmet suruošia gražius "Giesmių vakarus", kur pastato ir specialiai užsakytus lietuvių kompozitorių religinius veikalus. Tačiau lietuvių chorinei literatūrai, liaudies dainoms, smulkesniems ir stambesniems veikalams, "a capella" ar su fortepijono pritarimu, progos viešai suskam-Dėti yra arti išnykimo.

Tokią vietą būtų galėjęs užimti bent dalimi Marąuette Parko parapijos choras, gabaus chormeisterio rankose. Deja, taip neįvyko.

VI. Baltrušaičiui pradėjus dar skambiu balsu ir geru vargonų valdymu eiti vargonininko pareigas, susitelkė gražus sambūris pajėgių choristų, daugiausia operos choro ar "Dainavos" dalyvių. Buvo kartais gražiai pagi ėdama per pamaldas, buvo suruošti du religiniai koncertai. Šio straipsnio autoriui teko akom-paniatoriaus pareigose padėti ruošiant 1972 m. paskutinį religinį koncertą: L. Chenibinio "Reąuiem" pastatymą. Mano nuoširdžiu įsitikinimu, VI. Baltrušaitis turėjo stambaus masto chormeisterio potencialinius duomenis. Bet jis turėjo ir kitą bruožą: emocionalų nesusivaldymą. Chenibinio veikalas yra kiek operiškai kontrastuojantis; yra stipriai dinaminių epizodų, bet yra ir švelnių, sukauptos ar mistinės nuotaikos dalių. Dirigentas, jausdamas tokio epizodo dvasią, jį tyliai pradėjęs, netrukus įsikarščiuodavo, savo temperamentu priversdamas choristus eiti į "crescendo", "forte" ir "fortissimo". Koncerte dalyvavau kaip klausytojas. Veikalas buvo gerai išmoktas, buvo įspūdinga. Tačiau kone ištisai viešpatavo "forte" ir "fortissimo"; tik kai kurios dalys keletui taktų prasidėdavo iš "piano". Tai gerokai sumažino koncerto vertę, atimant veikalui spalvingą kontrastiškumą bei vientisumą ir perdidele garso įtampa varginant klausytojų dėmesį.

Visiems, kas artimiau pažino Vladą Baltrušaitį, ypač kas jį prisimena dar iš Lietuvos, jis pasilieka šviesi, visokeriopų gabumų ir tauri asmenybė savo altruistiškais bruožais. Šviesiam Chicagos lietuvių operos kūrėjui, grynosios sielos menininkui tariame: amžiną atilsį . . .
Vladas Jakubėnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai