ESU PAŽENKLINTAS Kadangi trisdešimt nesimatymo metų tavęs nepakeitė, kadangi kiekvieną naktį, prieš miegą, tave prisimenu, kadangi ne vieną naktį tave sapnuoju (aš kalbu apie Lietuvą, gi ypatingai kalbu apie Ukmergę ir Žemaitkiemį), už tai aš esu paženklintas Lietuvos dangumi; už tai ir prieš mirtį, kur aš bebūčiau, aš nematysiu nieko, išskyrus šviesų ir iki ašarų graudų ir mielą lietuvišką dangų, kuris miega ramiai ir taikingai mano vaikystėje.
MEILĖS ŠEŠĖLIS Kai rašau, rašau tiktai sau, nes poezija atneša džiaugsmo man tik vienamui, panašiai kaip rudenio saulė atneša džiaugsmo pro langą gėlių vazonėliui, nes visi, kurie su manim kalbėjo, jau daugiau su manim nebekalba, nes jų burnos užpiltos žemėmis, nes jų lūpos paženklintos žemėmis nes jų kūnų šešėliai išėjo nakties karalystėn. Nėra nieko, išskyrus lengvą žolės šiurenimą, nėra nieko, išskyrus lengvą žolės menuetą, nėra nieko, išskyrus lengvą rudenio taktą,- bet širdy pasiliko švelnus ir didžiai melodingas tavo meilės šešėlis. UKMERGĖ VASAROS NAKTĮ Mieliems Bičiuliams literatūros kritikui d r. Kęstučiui ir poetei Vitalijai Kebliams Ji pasikeisdavo. Nakties metu jinai man būdavo nakties gražuolė. Jos visos gatvės bėgdavo tolyn į šviesią vasaros nakties kelionę. Jos ilgesingi vasaros plaukai buvo tolygūs gluosnių nuolankumui, ir tykiai plaukė vasaros dangum skaistusis vasaros nakties mėnulis. Ankantis ežere! O kaip tu baisiai man primeni mano gyvenimą. Laukinės antys daugiau neatskris jau tavęs aplankyti. Tiktai vienišos nendrės drebės tavo meilės malonėje, mano senas bičiuli. KARKLO DŪDELĖS Saldžios yra karklo dūdelės, ir jų laukinis balsas yra saldus. Ir po trisdešimt metų jos skamba man taip, lyg jas būčiau abiem rankom prie savo lūpų stipriai prispaudęs.
|