Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. Kezio fotografijų knyga PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Daugėla K.   
I fled Him down the nights and down the days — tai antraštė Algimanto Kezio, S. J., fotografijų knygos, kurioj jis savuoju fotografijos menu komentuoja anglų poeto Francis Thompson o autobiografinę poemą "The Hound of Heaven". Viena šios poemos eilutė ir parinkta knygos antrašte.
Jėzuitas kunigas Algimantas Kezys, žengdamas savo kilnaus pašaukimo keliu, parodo nepaprastus sugebėjimus kunigams neįprastoj fotografijos srityj. Šiuo metu jį drąsiai galima įjungti į pirmąją šimtinę Amerikos fotografų. Jo nuotraukos dedamos rinktiniuose fotografijos metraščiuose, vieno asmens darbų parodos keliauja po kraštą, Čikagos Meno institutas "adoptavo" jo darbus, atskiri rinktinių nuotraukų leidiniai rieda iš spaudos. A. Kezio fotografija pasižymi vaizduotės grožiu ir kartu dinamišku turinio pateikimu.
Gerų fotografų tarpe nuotraukos pagaminimo technika (jei ji nėra eksperimentinė) nediskutuojama. Ja fotografas naudojasi taip, kaip skaitantysis knygą naudojasi abėcėle. Nuotraukos kompozicijoje
jau pasireiškia fotografo sugebėjimai ir kūrybingumas. Bet ir čia elementarinės taisyklės gana tiksliai nusako, koks turi būti santykis tarp temos elementų, kad nuotraukos estetinė vertė nesumažėtų.
Toliau tobulėdamas, geras fotografas neišvengiamai susiduria su sunkesniais reikalavimais: kokia turi būti nuotrauka, kad ji, nepažeisdama pagrindinių estetikos taisyklių, pavaizduotų visiškai abstraktų objektą — kito žmogaus mintį. A. Kezys pasirinko tokią temą, fotografijomis iliustruodamas anglų poeto Francis Thomso-no lyrinę poemą "Dangaus skalikas" (The Hound of Heaven), kurią atskira knyga išleido Čikagos Loyola University Press. 182 eilučių poema suskirstyta į atskirus sakinius su A. Kezio "fotografiniais komentarais", sudaro 128 puslapių knygą.
Francis Thompson (1859-1907), katalikas konvertitas, dėl sveikatos ir narkotikų neprisikasęs iki kunigystės, paliko puikų poemų rinkinį (išleistą 1893 m.), iš kurių ryškiausiu kūriniu reikia laikyti "Dangaus Skaliką". Šioj, beveik banališku pavadinimu sukurtoj poemoj Thompsonas pasirodo su gilia mintimi, puikiu eiliavimu, nepaprastu vaizduotės turtingumu.
Sekdamas šv. Rašto palyginimą Dievo su Geruoju Ganytoju, kuris stengiasi susigrąžinti paklydusią avelę, Thompsonas pateikia daug drastiškesnį palyginimą: jo Dievas yra "Dangaus Skalikas", kurs persekioja žmogaus sielą, mėginančią pabėgti nuo jo meilės ir malonės. Poema yra nepaprastai stiprus ir gražus junginys dvasinių, asmeninių ir poetinių motyvų. Be abejo, tokį meistrišką kūrinį papildyti "fotografiniais komentarais", reikia būti dideliu meistru fotografijos srityje.
Kaip A. Kezys sprendė šį uždavinį? Poemoj yra du pagrindiniai veikėjai: žmogus ir Dievas. Žmogaus modeliu jis pasirinko vyresnio amžiaus stambesnių veido bruožų moterį. Su skausminga išraiška, bet besišypsančiomis geromis akimis. Gi nematomas Dievas juntamas gilios minties ir nuotaikingose gamtos vaizdų nuotraukose. Pačią poemą suskirstęs į temas, jis tas temas mėgina pavaizduoti, fotografuodamas modelį tokioj aplinkumoj ir tokiose pozose, kurios pateisintų čia pat po nuotrauka pateiktus poemos žodžius. Naktinių klubų reklamų nuotrauka papildo poeto žodžius apie nuodėmingą žmogų, ieškantį tikros meilės ten, kur jos nėra. Persekiojamas "Dangaus Skaliko", jis mėgina išbėgti iš šio pasaulio ir rasti prieglaudą už "žvaigždžių vartų" vien tik tam, kad patirtų, jog žvaigždės ir visi dangaus kūnai yra paklusę savo Kūrėjui.
Toliau — žmogus mėgina pabėgti nuo Dievo greičiu. Jis pasiduoda nešamas švelnaus zefyro ar smarkios audros tik tam, kad pajustų savo "persekiotoją - skaliką" ir išgirstų jo žodžius: "Niekas nepriims tavęs, jei tu atmeti mane". Šitą mintį A. Kezys pabrėžia nuotrauka, kurioje paukštelis plazdenančiais sparnais mėgina išsprukti iš jį laikančios rankos, su vieniša žuvėdra tuščiame dangaus fone ir gražiu audringu gamtovaizdžiu.
Nepaprastai originaliai A. Kezys papildė tolesnę poemos mintį. Žmogus stengiasi pajusti tą meilę, kurią maži vaikai parodo savo gimdytojams. Bet ir čia, vos pajutęs to brangaus jausmo šilumą, žmogus turi pergyventi nepalyginamai didesnį skausmą: mirtis nuskina jauną gyvybę, o nuotraukoj matome tamsią plytų sieną su ištiškusiais dažais, kuriuose neišvengiamai įžiūrima kaukuolė. Pagaliau žmogus dar mėgina rasti laimę gamtoje. Čia dominuoja A. Kezio nuotraukos, rodančios paukščių kelius padangėje, žvėrelių takus žemėje, vienišą žmogų ant kalvų ir slėniuose. Jis gėrisi pasakiškais saulėlydžiais, rasos lašais voratinklyje ir savo atspindžiu šviežioj lietaus baloj.
Bet ir čia žemės vaikas neranda laimės. Gamtos grožiu jis negali pasitenkinti. Visa tai laikina, viskas keičiasi, sunyksta ir miršta.
Čia poema artėja prie kulminacinio taško: nerasdamas pastovios meilės, žmogus įpuola į desperaciją. Tą temą iliustratorius išreiškia su viena, gal geriausia, viso rinkinio nuotrauka: tamsiame fone matome dalinį moters profilį su stipriai prie veido prispausta ranka. Aštriu kampu krentanti šoninė šviesa pabrėžtinai išryškina rankos gyslų įtampą, o nuogo peties iškrypęs raktikaulis puikiai paaiškina modelio desperacinį kausmą.
Nuo čia poemos žmoguje vyksta lūžis. Jis pradeda suprasti, kad amžinasis Menininkas tobulai užbaigia savo kūrinį — žmogų, per-vesdamas jį skausmų ir kentėjimų keliu. Tik tada nuodėmingas žemės padaras pajunta atgailos prasmę ir atgailaudamas (ašarojančio modelio veido nuotrauka) sugrįžta į Sutvėrėjo prieglobstį ir tikrąją meilę, nuo kurios jis bėgo, vejamas "Dangaus Skaliko". Iliustraci-:»s baigiamos nuotrauka, kurioje ramus veidas, skęstąs giliuose šešėliuose, žvelgia į neryškią, bet aiškiai atpažįstamą kryžiaus formą.
A. Kezio iliustruota poema yra derinys abstrakčių minčių ir turiningos fotografijos. Tokiu atveju poemos mintį yra nepaprastai sunku išreikšti modelio veido išraiška. Fotografijoj modelis negali interpretuoti abstrakčią mintį taip, kaip sugeba padaryti aktorius scenoje. Veido išraiška su sakytiniu žodžiu stipriau paveiks žiūrovą už veido nuotrauką be žodžių. Užtat gal, iliustruojant tą poemą, galėtų būti mažiau portretinio pobūdžio veido nuotraukų. Jose, tiesa, mėginama vaizdais parodyti abejojančio žmogaus bejėgiškumas, bet, veido bruožų panašumas suniveliuoja įvairumu turtingą poemos mintį. Ne veidas, bet vieniša žuvėdra ir banguota jūra, susiliejanti su audringu dangumi, iš kalvos papėdžio rūko išnyranti neaiški figūra perduoda misticizmą, kuris, kaip raudonas siūlas įaustas į poemą, dominuoja per visą veikalą. Vargu ar kas geriau sugebėtų pabrėžti Dievo — Kūrėjo buvimą, kaip nuotrauka, kurioje mažas pievos augalėlis, apsivilkęs šerkšna, rymo lyg deimantais apsikarstęs; arba — tuščia ir tamsi dangaus gelmė su minkštais atmosferiniais debesėliais ir beveik įžiūrimu mūsų apskritos planetos horizontu. Tokias nuotraukas žiūrint, lengva sekti "Dangaus Skaliko" poemos turinį.
Sios poemos iliustravimas — puikus mūsų meistro fotografo darbas. Nenoromis galvon skverbiasi tokia mintis: sakykim, kas nors finansuoja Kezį, duoda jam pustuzinį kostiumuotų modelių, išsiunčia jį į tolimą Lietuvos užkampį (sakykim, Tolminkienį) su vienu uždaviniu: mielas meistre, — iliustruok Donelaičio "Metus"! Koks tai būtų šedevras!
K. Daugėla





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai