Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS NYKA NILIŪNAS   
Taip nėra žąslų, nėra saitų troškimams!
Voratinkliai mūs niekad nepavergs.

Jonas Kuosa Aleksandriškis

1. Šiandien mes prisiminėme Mažvydą ne todėl, kad jis mums imponuotų, kaip didelis rašytojas, bet kad štai jis prieš keturis šimtus metų pradėjo vieną iš žymiausių mūsų kultūros istorijos procesų, pasėdamas silpną pirmojo rašto grūdą, iš kurio ilgainiui išaugo vešlus mūsų literatūros medis. Ir dėl to mums, keturių šimtų metų perspektyvoje, Mažvydas rodosi brangus ir jaudinančiai artimas, kai prisimename sąlygas ir nuotaikas, kuriose gimė lietuviškasis raštas. Prieš ši paprastą žmogelį, kalbėjusį ir rašiusį šiandien mums jau archaiškai skambančiais žodžiais, nublanksta visi mūsų nesenų dienų narsieji generolai, žadėję apginti kraštą bei jo kultūrą ir visi mūsų karingieji kunigaikščiai, žaibu prajoję tolimas stepes, girdę žirgus Juodojoje jūroje ir kalavijais daužę Kremliaus sienas. Mes nebesame tokie romantikai, kaip kad buvo mūsų didieji aušrininkai (jie kitoki ir negalėjo būti) ir visiškai blaiviai galime įvertinti mūsų valstybės ir kultūros istorijos faktus. Mažvydas iškyla mums dabar prieš akis, kaip tautinis herojus, savo darbu nešęs šviesą tautai, nelaukęs už tai jokio atlyginimo ir nenešiojęs uniformos, gaivinančios patriotizmą.

Bet ne apie praeitį čia mes norime kalbėti. Tik apie mūsų kasdienybę. Gal šia iškilminga proga ir nelabai tiktų paprasti kasdieniški žodžiai. Bet taip pat ne vietoje būtų ir iškilmingos kalbos, nes keturių šimtų metų mūsų rašto sukaktį šventėme sąlygose taip vadinamo išvietinto žmogaus, skurstančio demokratijos šviesa ir tautų chartomis apšviestuose ir apšildytuose lageriuose, neturinčio nieko, išskyrus milžinišką ir amžiną išsivadavimo viltį.


2. Mums niekuomet netrūko entuziazmo kultūriniam darbui. Net ir pačiose sunkiausiose sąlygose būdamas lietuvis surasdavo laiko ir energijos rūpintis savosios kultūros reikalais. Šitą mūsų tezę galėtų patvirtinti ne tik Mažvydo, Daukšos, Baranausko, Maironio, Kudirkos, Basanavičiaus darbai, bet ir ši diena, tremties gyvenimo sąlygos. Lietuvis pasirodė gabus organizuoti kultūrines institucijas, prisitaikydamas prie visų aplinkybių ir nugalėdamas sunkiausias kliūtis.

Tik pasibaigus karui, buvo tuojau imta organizuoti laikraščius. Buvo įsteigtos kelios leidyklos, kurios paleido į pasaulį ne mažą skaičių gerų ir menkų knygų. O žymiausią tų knygų procentą sudarė kaip tik dailioji literatūra. Įsisteigus laikraščiams bei žurnalams ir įsikūrus leidykloms, susidarė apynormalis literatūrinis gyvenimas su visomis teigiamomis ir neigiamomis ypatybėmis: premijom, recenzijom, polemikom ir t.t. Šis gana gyvas literatūrinis gyvenimas tremties sąlygose aiškintinas tuo, kad mūsų plunksnos darbininkai dar neprarado nepriklausomybės periode įsigyto intensyvumo ir pasiaukojimo savosios kultūros kūrimo darbe. Būta tokio didelio įsibėgėjimo, jėgos, kad mes tai ir šiandien tebejaučiame ir ta jėga mus palaiko. Gi praktiškai mūsų literatūros ir apskritai kultūros gyvenimas ir dabar tebegyvena galbūt jau paskutines nepriklausomybės laikotarpio dienas. Dėl to be galo klydo tie, kurie primygtinai ir nuolatos tvirtino, kad jau dabar, mes esame absoliutūs tremtiniai, ir reikalavo nusileisti iki tam tikro, lygio, sumažinti reikalavimus,, nustoti kurti, bet stengtis išlaikyti tai ką turime. Taip. Stengtis išlaikyti. Bet ar tikslu propaguoti ir siūlyti būtinai atsilikti? Juk tai atsitiks ir savaime, neskubant.

Šiame straipsnyje mums daugiausia rūpės literatūra, todėl apie ją daugiausia ir kalbėsime. Tremties literatūra, nepasiekusi nepriklausomo gyvenimo literatūros lygio (tiek visumoje, tiek atskiri autoriai), aiškiai pralenkė tėvynėje pasilikusiąją ir visai teisėtai gali save laikyti tikrąja lietuvių literatūros tradicijų tęsėja. Lygio prasme stipriausiai pasirodė poezija ir novelė, toli pralenkusios visus kitus žanrus. Toliau sekė romanas ir drama.

Tremtyje taip pat buvo įsteigtos literatūrinės premijos, kurios irgi gerokai pagyvino literatūrinį gyvenimą, bet kartu įnešė kai kurių nesklandumų bei disonansų, kaip ir visur, kaip ir visuomet atsitinka su premijom. Tačiau paskutiniu metu jų pristeigta šiek tiek perdaug, atsimenant nedidelį pasirodančių knygų skaičių. Taip pat buvo paskelbta keletas literatūrinių konkursų, kurie visi be išimties nepasiekė savo tikslo. Rašytojų jie nepatraukė. Ir juose tedalyvavo tie, kurie dalyvauja visuose šios rūšies konkursuose. Dėl to konkursų premijas laimėję dalykai buvo be išimčių silpni.

Tačiau pagrindinį kasdieniško literatūros gyvenimo foną sudarė ginčai literatūros veikalo vertinimo klausimu. Šie ginčai išryškino daugelį dalykų. Paaiškėjo nuomonių skirtumai ir tuo pačiu pagrindinės mūsų literatūros tendencijos bei kryptys. Čia mes ir pasistengsime pavaizduoti ir paanalizuoti bent prabėgomis visus tuos, daug triukšmo sukėlusius ginčus.

Dabar, praėjus kuriam laikui, ginčams aprimus ir atsiradus šiokiai tokiai perspektyvai, norėtumėm panagrinėti priežastis, sukėlusias šį ginčą, virtusį pragaištinga kova su kritika. Tuojau tenka priminti, kad šio konflikto šaknys glūdėjo ne aukščiau minėtų kritikų pasirodymo fakte, bet žymiai giliau ir jokiu būdu nebuvo atsitiktinis dalykas. Tai greičiau dviejų literatūrinių kartų arba skirtingų pažiūriu į literatūrą susidūrimas ir išėjimas atviron kovon. O ši kova, mūsų manymu, buvo natūraliausias pasauly dalykas, nes t a i yra ypatingos rūšies kova: ji nežudo, bet gimdo. Tai nėra grynai literatūrinė kova (Tai žymu ne tik literatūroje, bet ir visame kultūros bei visuomenės gyvenime). Tai amžinojo materialisto kova su  a m ž i n u o j u idealistu. Sūnaus Palaidūno kova su niekados iš namų neišėjusiu broliu — materialistu, bijančiu rizikos ir nerimo. Dėl to ši kova buvo savotiškai ideologinė (literatūros supratimo prasme) ir specifiniai literatūros klausimai buvo nustumti į šalį, ar bent diskusijose neiškilo.

Santykių įtempimas jau senokai buvo žymus. Ypač paaštrėjo po to, kai 1930-40 metų kartos jaunesnieji rašytojai (žinoma, ne visi) pasitraukė iš jaunųjų tarpo ir apsikasė amžinųjų ir neliečiamųjų apkasuose, arba perėjo senių profesionalų stovyklom Tokiu būdu ir susidarė du literatūriniai frontai: „senieji“ ir „jaunieji“. Šis skirstymas remiasi ne amžiumi. Ir jaunųjų tarpe yra žilų galvų, ir senųjų tarpe yra visiškų jaunuolių fizine prasme.

Šių abiejų kovojančių stovyklų vaizdas, metaforiškai imant, buvo toks: senieji sėdėjo aukštuose, sunkaus aukso sostuose, šarvuoti geležiniais nuopelnų šarvais, ginkluoti nepakeliamo sunkumo kalavijais. Patricijų pozose jie žiūrėjo liūdnai sudulkėjusios didybės pilni ir be galo nejudrūs, o už jų pečių ir skydų slėpėsi mažesnio kalibro jaunų senukų figūrėlės.

Prieš juos gi, kaip Mykolo Angelo Dovydas Galijoto akivaizdoje, stovėjo jaunieji.

Skaitytojas, be abejo, mums atleis už šį palyginimą ir mes pamėginsime nusakyti apytikriai tas tezes, kurias gynė abi besiginčijančios pusės. „Senieji“, t.y. puolusieji kritiką, tvirtino, kad visiškai bešališka ir vien tik estetiniai formalistinė kritika esanti negalima. Prieš vertinant kūrinį reikia visų pirma pažvelgti, kas jį parašė ir koki jo autoriaus nuopelnai praeityje. Ir kiekvienu atveju būsią akiplėšiška vertinti literatūros veikalą vien tik normaliai suprantamos literatūros kritikos dėsniais vadovaujantis.

— Mes esame seni, mes esame pavargę, todėl nelieskite mūsų. Išmokite gerbti amžium už save vyresniuosius. Mes jau seniai sugrįžome iš palaidūniškų kelionių ir įsitikinome jų beprasmiškumu. Mes nekenčiame nerimo. Mes nebegalime kovoti, bet kas drįs mums neleisti laikyti išdidžių kovos vėliavų, nors jos ir krinta iš mūsų rankų. Nesvarbu! Mūsų nuopelnai yra milžiniški. Mes nesame Don Kichotai, kad kovotumėm su nenugalimomis kliūtimis, Mes esame perdaug patyrę, nebe jaunuoliai. Geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje. Mes esame patriotai. Tegu tai maito visi! Ir jei mes kartais kitaip darome negu sakome, tai tik nesubrendėliai gali mums tai prikišti. Gyvenimas yra gyvenimas. Neišmanėlis būtų ir tas, kuris sakytų, kad literatūra yra kova dėl grožio ir tiesos, ir kad čia reikia besąlyginio idealizmo. Teneužmiršta kiekvienas, kuris mėgintų su savo švyturiu pasirodyti ten, kur mūsų gęstantys žiburiai liepsnoja — bus be pasigailėjimo sunaikintas, iškirstas iš šaknų ir įmestas į ugnį. Gyvenimas yra kova už būvį! Nemėginkite Kristaus žodžių įgyvendinti ir išnešti iš knygų! Nes kai jie bus įgyvendinti — kuo mes tada mokysime kitus? Todėl netiesa, jei kas tvirtintų, kad mes nesame idealistai. Mes tik netikime siekimo galia ir žinome, kad visi idealistai yra mirę — nes jie nesuprato ir neįvertino realybės — aiškino toliau „senieji“.

„Jaunieji“ gi nei vienu atveju nesutiko atsisakyti literatūrinės nepriklausomybės ir reikalavo, kad rašytojai būtų visų pirma rašytojai. Jie nenorėjo blogo tūlo autoriaus veikalo teigiamai vertinti už jo nuopelnus kažkurioje ten srityje. Toliau jie teigė, kad net kilni patrijotinė tematika negali padidinti silpno literatūriniai veikalo vertės ir skatino kovoti su spekuliacija gyvenime ir poezijoj.

— Mes esame jauni ir dar nespėjome išmokti hipokrizijos bei gyvenimiškos gudrybės — kiek galint pagrindiniai! išnaudoti švenčiausius dalykus asmeninėj naudai. Gal mes ir esame Don Kichotai, bet mes kovojame ramūs už savo idėjas, nereikalaudami nei atlyginimo, nei garbės. Mes irgi esame patrijotai, lik mes patrijotizmą kitaip suprantame, Mes jį išgyvename ir nenorime, kad mus kas nors dėl to labiau vertintų. Savo kraštą mylėti žmogui yra lygiai tokia pat būtinybė, kaip vėjui pūsti arba ąžuolui šlamėti. Mes nebijome jokios konkurencijos ir nenorime nieko nustelbti, tik mes atnešame savo žibintus ir atsistojame šalia š v i e č i a n č i ų j ų, nes manome, kad šviesos niekuomet nebus perdaug. Nes šviesa negali būti panaudota kovai su šviesa, bet kovai su tamsa. Jeigu jūs nenorite tikėti mūsų žodžiais, tai štai jums Kristaus žodžiai: „Niekas uždegto žiburio, neapvožia saiku, bet padeda taip, kad šviestų visiems, kurie yra namuose.“ Jūs sakote mums, kad mes, iškeldami ydas, elgiamės ne patriotiškai. Bet .mes manome, kad blogai daryti, šiuo atveju blogai rašyti, yra žymiai nepatriotiškiau, negu kritikuoti ir nurodyti ydas.

Mes esame svajotojai, mintame svajonėmis ir nevadiname jų amerikomis, nenorime maišyti tiesos su geru gyvenimu ir dar nenorime ano „briedžio girioje“ mainyti i „žvirblį rankoje“. Bet ar dėl to mes verti jūsų neapykantos?

Mes manome, kad visos tiesos yra gyvenimui ir nieko nevertos tos, kurios tik pamokymams tinka. Jūs sakote, kad mes negerbiame senųjų. Netiesa! Mes tik nekenčiame tų, .kuriems senatvė yra profesija. Mes be galo mylime senus audrų sulaužytus laivus, bet mes nekenčiame tų laivų, kurie sudūlėjo dirbtuvėse ir niekur neplaukė. Tarp jų yra skirtumas kaip tarp kraujo ir vandens.

Mums iki šiol. atrodė ir tebeatrodo, kad tiesa žmogui yra didžiausias iš visų siekimų. Tėvai nuo pat mažų dienų mokė, kad nuolatos gyvenime reikia jos siekti ir kovoti dėl jos. Mes lankėme taip pat mokyklas ir pagarbiai klausėmės savo mokytojų žodžių, pilnų idealizmo ir spindinčių amžinos tiesos šviesa. Mes taip pat ten mokėmės estetikos, literatūros teorijos ir istorijos. Mums buvo aiškinama, kad kritikas, vertindamas kūrinį, turi užmiršti visa kita ir vertinti tik pat)į kūrinį, naudojantis tam tikrais teoretiniais principais. Bet štai kai kas net spaudoje ėmė įrodinėti, kad tos mokykloje skelbtos tiesos buvo tik pasakos vaikams. Iš jų tvirtinimų pasirodė, kad visi anie iš universiteto katedrų su pagarba priimti dalykai buvo niekai, beprasmis laiko praleidimas, kad kritikai esą literatūros priešai, kad literatūros teorija ir estetika esą taip pat nereikalingi dalykai, kad esanti tik r e a 1 y b ė, kuriai visi turi nusilenkti. Bet mes iš anksto atsakome, kad tebetikime mūsų garbingų mokytojų žodžiais. Žinome, kas toji realybė ir sakome, kad ji mums yra niekai ir ne dėl to, kad jos nebūtų, bet kad mes nenorime jai pasiduoti. Mes dar nenorime sakyti „naudinga“ ar „nenaudinga“, bet mes sakome „teisinga“ ar „neteisinga“...

Jūs sakote: „Žiūrėkite, jis kitaip mano. Jis yra maištininkas!“ Ir jūs ji ramiai nuteisiate ramių iš profesijos žmonių ir įstatymų vardų, nes jūsų idealas yra sutramdyti maištininką ir po to ramiai sapnuoti dausas.

Mes puikiai suprantame, kodėl minėtieji žmonės stovi prieš mus. Jie gina savo silpnybes. Tik dėl to jie norėtų sukurti sau patogią neliečiamybės teoriją ir padaryti ją visiems galiojančiu įstatymu. Bet mes vis tiek su J. Kuosa Aleksandriškiu sakome: „voratinkliai mūs niekad nepavergs!“
 
Kažkodėl jūs bijote laisvo žodžio, lyg tas žodis jus apnuogintų. Jūs norėtumėte kiekvieną, mintį perleisti per painų hierarchijos mechanizmą ir tik uždusintą, pusgyvę ją išleisti į šviesą. Mes galime daug ko išmokti, bet netiesos sakyti mes nepajėgsime niekados — replikavo jaunieji.

Todėl ir mūsų nuomone, be galo klydo rašytojai, kurie užsilipę ant maironiško pjedestalo, be galo kilniais žodžiais eilėraščiuose puolė savo kritikus ir apskritai kitaip manančius žmones, apeliuodami į tautos sąžinę ir išdėstydami sąlygas, kuriose jie, būdami tremty, kūrė. Ašaras spaudžia šis šauksmas. Ir ne vien dėl to, kad taip sunkiai kentėjo minėti rašytojai, bet kad ir visa tauta kentėjo. Ir visi tie kovotojai ir kentėtojai yra herojai, tik vargu tauta pajėgs pastatyti tiek daug paminklų visiems kentėtojams ir kovotojams. Nebūtų aišku nei k a m, nes tikri herojai dažniausiai būna nežinomi, arba guli po kryžiumi ir velėna. Dėl to kyla klausimas, kažin ar mes nors vienas turime teisę skųstis ir afišuotis savo kančiomis už tautą, skųstis, kad mes atlikom savo švenčiausią pareigą. Nes kovos ir kančios už idealus yra visiems lygiai privalomose todėl ir užmokestis tegali būti lygus, jeigu iš viso gali būti koks nors užmokestis. O tokis užmokestis, kaip minėjome, dažniausiai būna savojo arba svetimojo krašto žemė. Be to, mes neužmirškime, kad yra ne mažiau kruvinomis rankomis dirbusių ir tebedirbančių, kovojusių ir tebekovojančių. Ir baisiai klystume, jei mes, kaip atlyginimą už mūsų kančias, reikalautume mūsų darbų besąlyginio vertinimo. Vertinant visų darbus kovose dėl laisvės, tauta, be abejo, neužmirš visų nuopelnų, tačiau vertinant šiuo atveju anų rašytojų kūrybą, nei vienas kritikas nenusikals savo principams, jei jis šių rašytojų literatūrinę kūrybą seikės tik literatūros mastu. Todėl dar kartą tenka pakartoti visiems aiškų kritikos principą, nurodantį, kad vertintinas tik turimas prieš akis kūrinys, užmirštant viską apie autorių: kas jis yra, kiek jam metų, kokios jo pažiūros, kokiai politinei partijai priklauso ir t.t.

Daug ką nugąsdino faktas, kad kritika sakanti tiesą į akis, t.y. esanti per žiauri. Faktiškai gi kritika niekad nėra žiauri arba nežiauri. Ji gali būti tik teisinga arba neteisinga. Mes puikiai suprantame, kad kiekvienam, nors tai būtų ir pelėda, yra nemalonus tvirtinimas, kad jo vaikas yra negražus. Didelis skausmas pelėdai, ir galbūt dar didesnis skausmas būna sukritikuoto veikalo autoriui, bet, nežiūrint to skausmo, ir vienas ir antras, jei tik jie yra negražūs, tai ir pasilieka negražūs. Todėl klydo ir tie autoriai, kurie savo veikalo grožį norėjo padidinti ne literatūrinėmis priemonėmis. O tai yra visiškai tas pats, jei mūsų minėtoji pelėda būtų prašiusi paukščių karalių išleisti dekretą, verčiantį tvirtinti, kad pelėdos vaikas yra gražus. Ir dar kam nors mėginant priešintis ir tvirtinant, kad nežiūrint dekreto, pelėdos vaikas yra vis tiek negražus, karalius hutų griebęsis paskutinio argumento ir surikęs:

— Bet juk pelėda dalyvavo Žalgirio mūšyje! —

Moralizacijos mėgėjai norėjo net ir spaudoje pigiai šį klausimą išspręsti neliečiamybės teorijos šalininkų naudai, sakydami: ,,Būkim geri, nesipeškim, nesiginčykim“ ir t.t. Lyg kultūrinis gyvenimas būtų įėjęs į madų salioną, kuriame sėdi senyvi ponai ir ponios ir, bijodami, kad nepaliestų kokiu žodžiu ar tonu kieno nors švelnių jausmų bei manierų, visiškai nekalba ir tik mandagiai linkčioja. Netiesa! Tik nebūkim geri! Ginčykimės ir nerimkime, nes kultūros kūrimas esmėje yra milžiniškas dialogas, kuriame visuomet yra dvi griežtai priešingos nuomonės. Taip yra, turi būti ir gali būti visur, kur kultūrinio gyvenimo kryptį nustato ne rėžimo primesti įsakymai, bet laisva ir niekieno nevaržoma žmogaus dvasia.

Tikra literatūros kritika, be savo tiesioginio uždavinio — nustatyti meno kūrinių estetinę vertę, iškelti jų grožines savybes ir ydas, turi ir vieną ne mažiau svarbų uždavinį, būtent, kelti estetinę visuomenės kultūrą. Šį savo uždavinį kritika atlieka nesąmoningai. Tai galėtų būti visiškai neįrašyta jos darbų programoje. Sąžiningai atlikdama savo tiesioginį uždavinį, literatūros kritika atlieka ir savo netiesiogines pareigas. Tačiau, jei tik kritika visų šių savo principų nesilaiko, praranda savo nepriklausomybę, jinai nustoja buvusi kritika tikrąja to žodžio prasme, nebeatlieka savo uždavinio, ima kenkti skaitančiosios visuomenės estetinei kultūrai ir smukdo bendrą literatūros lygį.

3. Straipsniai paprastai baigiami linksmesniais dalykais. Bet mums tai niekaip neišeina, nes prisiminę pradžioje Mažvydą, drįsusį prieš keturis, šimtus metų su lietuvišku raštu pasirodyti dienos šviesoje, mes negalime pamiršti ir tų lietuvių, kurie beveik po keturių šimtų metų po Mažvydo nedrįso pasirodyti su savo tėvų kalba ir kurstė svetimos kultūros ugnį. Mes nesame tokie vandalai, kad juos neigtumėm kaip tokius, tik mes nenorėtumėm jų pripažinti tautiniais ideologais, patriotais ir tokiais, kurie mums kasdien statomi pavyzdžiais. O tai yra baisiai skaudus klausimas. Tiesiog istorinis klausimas lietuvių tautos ne tik kultūrinio, bet ir valstybinio gyvenimo raidoje. Jis skaudus ir dėl to, kad visas mūsų tautos gyvenimas yra vienas didelis skausmas. Tai šiuos „tautos pabėgėlius“ Maironis puolė savo satyrose. O mes, atvirkščiai, kažkodėl gyrėmės ir tebesigiriame šitokiais savosios tautos dezertyrai, tais, kurie, palikę purvinus namus, kitur pagarsėjo, gyrėmės, užmiršdami, kad vis dėlto jie yra dezertyrai. Ne vieną jų iškeliam šalia savanorių, kovojusių ir žuvusių už anuos jų apleistus ir. purvinus namus. Čia jau yra baisi neteisybė prieš visus kovojusius ir viską aukojusius. Tūlas tvirtins — jie išėjo į Vakarus arba Rytus garbės jieškoti. Tikrai viliojantis dalykas yra toji garbė Rytų arba Vakarų arenose. Bet kas būtų buvę, jei ten būtų nuėję ir Basanavičius, ir Maironis, ir Vaižgantas? Ir jei mes juos pateisiname, tai kam tuomet dar kalbame apie Lietuvą? Kam tuomet apgaudinėjame savo vaikus?

Giedodami Zauerveino giesmę „Lietuviais esame mes gimę“, užmirštame, kad lietuviu gimti yra daug lengviau negu būti. Būti visose sąlygose, ne tik senatvėje, gaunant algą, arba netekus prieglaudos visur kitur. Lietuviškumas juk nėra senelių prieglauda. Bet mes esame garsūs vaišingumu. Vakarui atėjus, iš Rytų ir Vakarų pareina ir beldžiasi visi sūnūs palaidūnai i duris. Mes juos įleidžiam, susigraudinam, sušildom, o jie po to mums ima aiškinti, kad mes esame nepakankamai kultūringi, prastuoliai. Ir mes tada išeiname patys iš namų.

Atsiminkime, kiek tokių lietuvių atsirado subyrėjus Rusijos imperijai. Mes žinome, Kad dėl šių žodžių būsime apšaukti nepatriotais. Bet vis tiek nedarykime praeivių tautos ideologais, pripažindami jiems tai, ką jie yra padarę, ir jei jie yra lietuviai, laikykime lietuviais. Pateisinimas, kad jie išėjo į pasaulį yra nieko nevertas. Kur reikia labiau šviesos, ar ten, kur jos nėra, ar ten, kur jos perdaug? M ū s ų  k ū r y b o s, k a i p  a p s k r i t a i  k ū r y b o  s  t i k s l a s  n ė r a  j u k  g a r s a s,  p a s i r o d y m a s  i r  i š ė j i m a s  į  p a s a u l į,  b e t  š v i e s a. K o d ė l  m e s  a m ž i n a i  n o r i m e  k i t i e m s  t a r n a u t i  i r  a t i d u o t i  s a v e? M e s  t u r i m e  p a s a u l į  a t n e š ti  i r  p a s o d i n t i  m u m y s e, k a d  m e s  p a t y s   b ū t u m ė m  t a s  p a s a u l i s.

Tai toki liūdni yra mūsų paskutiniai žodžiai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai