| |
|
|
|
NAUJŲ KELIŲ ILGESYS ARBA ŽVILGSNIS Į „ŽVILGSNIUS“ |
 |
 |
 |
|
Parašė Algirdas Mikulėnas
|
KETVIRTIEJI ŽVILGSNIAI. Neperiodinis leidinys, 1948 m., vasaris, Nr. 4. Redaktorius Jonas Mekas. 66 psl.
Kiekvienos epochos tragiškumo dalis slypi fakte, kad ji negali pati savęs įvertinti, kad turi gyventi pasmerkta žiauriam ir negailestingam istorijos teismui. Visą laiką pasilieka neaišku, kam kuriama: amžinam gyvenimui ar amžinam išnykimui? Kiekvienas atskiras kūrėjas, gyvas būdamas, yra be atvangos persekiojamas šito niauraus istorijos šešėlio, laužančio jo drąsą ir veržlumą. Dėl to vienas sunkiausių šių dienų naujųjų kelių jieškotojo uždavinys yra išdrįsti atvirai pasisakyti, maištauta ir pasiūlyti naujas formas. Šioje sferoje ilgaamžės kultūros istorijos arenoje visuomet vyko sunki, tragiškai skaudi kova tarp nerizikuojančio, atsargaus ir nepavojingoje sferoje veikiančio žmogaus ir to, kuris, revoliucingos, alkanos prigimties vedamas, rizikuodamas savimi pačiu, drįso veržtis į ateitį, kaip Biliūno pasakos drąsuoliai prie Laimės Žiburio,
Istorijos teismas pasmerkė daugybę vienų ir kitų. Vieni supelijo savo pačių dulkėse, ir jų darbas nustojo prasmės, sugraužtas laiko, kaip anas Gogolio herojaus Pliuškino sausainis, kiti gi žuvo per arti priskridę prie liepsnos. Iš pirmųjų neliko nieko. Antrieji žuvo savo siekimo palaužti, gerai neapskaičiavę savo jėgos, dažniausiai pirmųjų sunaikinti. — Nieko čia nuostabaus, — pasakytų tūlas. Tačiau mums rodosi, kad šitame fakte slypi ir bendrosios žmogiškosios tragikos dalis. Tik tokiais momentais kovojantysis žmogus iškyla visoje savo puošnioje didybėje arba menkystoje. Tokios maždaug mintys, nežinia, kodėl, apima pavarčius „Žvilgsnius“ — neperiodinį keletos jaunų žmonių rotatorium spausdinamą literatūros žurnalą,. Tai irgi minėtos kovos atošvaista. Kovos, kuri nesibaigs iki amžių pabaigos.
Nemanant įvertinti šiame leidinyje spausdinamų dalykų, pasisakyti už arba prieš šio leidinio literatūrinę kryptį, norėtųsi pasidžiaugti, kad dar tebesama ir pas mus paskutinėmis jėgomis kovojančių žmonių, sėjančių ar mėginančių sėti naują sėklą ir nebijančių, kad ją sules konservatyvizmo varnos. O jos yra piktos ir neatlaidžios.
Vis dėlto, iš anksto reikia pasakyti, kad leidinio dalyviai dar per mažai išdrįsta. Daug kur iš didelio triukšmo galėtum pamanyti, kad atves dramblį, o galų gale pamatai, kad iškilmingoje pozoj išveda kiškį. Tikėkit manim, aš čia nenoriu juoktis. Aš noriu pasakyti, kad žurnalo jėgų skaičius tragiškai mažas ir dėl to taip atrodo.
Pasirodžiusieji leidinio numeriai stovėjo tam tikrų formalinių bandymų ženkle, ir, konkrečiai su nemažu palinkimu į siurrealizmą (Kai kurie dailiosios prozos dalykai buvo visai įdomūs. Silpnesnė buvo poezija). Tačiau aiškaus krypties vaizdo jokiu būdu negalėjai susidaryti, nes dedami svetimieji autoriai buvo ne tik įvairūs, bet priešingi vienas kitam. Šalia amerikiečių romanisto Thomas Wolfe stovi ispanai Fėderico Garcia Loieia su Ortega y Gasset, Walt Whitman šalia R. M. Rilke, O. W. L- de Milosz, Aragon ir Archibald Mc 'L'eisch. Paskutiniame numeryje dedamas tarytum programinis straipsnis „Dirvonuojantys plotai ir lietuvių literatūra“, nors ir įdomiai parašytas, yra perdaug bendras. Ten reiškiamas susirūpinimas mūsų literatūros padėtim ir jos nesiinteresavimas visuotinesnėm problemom yra eilinė daugelio literatūrinių straipsnių tema. Reikalavimas neatsilikti nuo Europos, domėtis ir išgyventi aktualiausias problemas yra perdaug kasdieniškos tiesos ir tuo pačiu per mažas pagrindas revoliucijai. To gal pakaktų sumuojančios pakraipos kultūros žurnalui, bet ne naujai srovei.
Nekalbant jau apie filosofinius pagrindus ar kitokius reformatoriškus siekimus, nesuformuluoti nė konkretūs literatūrinės formos problemų sprendimų klausimai. Statant namus, visuomet reikia aiškiai žinoti, kas juose gyvens, t. y. būsimojo pastato prasmė. Šiuo atveju skaitytojui būtų įdomu žinoti „Žvilgsnių“ siekiamasis idealas.
Norint sukurti naują kryptį, reikia ką nors skelbti, lygiai taip pat skelbti, kaip norint susidaryti pasekėjų būrį. O norint susidaryti pasekėjų būrį, reikia skelbti tai, kas yra tikrai drąsu, už ką būtų galima be sąlygų kovoti ir net aukotis. Nepakanka daugelio kartotos frazės apie vertybių persikainojimą. Argi vertybių, jeigu jos yra tikros, kaina kada nors kinta? Vertybės gal tik suaktualėja arba būna užmirštamos.
Vėlgi, atrodo, kad revoliucija daug kur keliama perdaug išorinėmis priemonėmis arba kartojami jau prieš .dvidešimt metų kitur nuskambėję šūkiai. Iš to išeina savotiškas eklektinis modernizmas. Didmiestis, dangoraižiai ir apskritai internacionalinė tematika neišvaduoja literatūros iš provincializmo varžtų. Skelbiant pažangą ir revoliuciją, negalima patiems atsilikti, stengiantis išgyventi tai, kas jau yra grynai istorija. Už tokius dalykus baudžia pati istorija.
Universalinių idėjų pasisavinimas neįmanomas vien tik išorinėmis priemonėmis. Neįmanomas ir dalinis pasisavinimas, nes tokiu atveju pasisavinama tik neesminiai išorinės formos ir apskritai mados dalykai. Ir tuomet įvyksta tragedija. Nes kaimiečio lūpose paryžietiška dainelė visuomet skambės tragiškai neskoningai, kaip komiškas kontrastas, o universalinių idėjų persodinimas mūsų dirvon, jų išgyvenimas ir suaktualinimas mūsų buity, be abejo, yra viena iš sunkiausiai sprendžiamų mūsų kultūrinio gyvenimo problemų.
„Žvilgsniai“ gi, reikalaudami išgyventi epochą iš esmės, patys savo darbais nusikalsta daug kur šiam reikalavimui, tepasisavindami grynai išorinius dalykus. Mums reikalingas ne europietiškai apsirengęs žmogus, bet tikras europietis. Paskutinių dienų revoliucijos vyko žmogaus sąmonėje. Jos atnešė ir naują, konsekventiškai iš idėjos gimusią formą. „Žvilgsniuose“ (4-tas nr.) dedamas Aragono eilėraštis yra jau žiaurus anachronizmas ir seniai atgyvenusios savo amžių epochos liudininkas, neturintis nieko bendra su šia diena.
Vienas iš aiškiausių žurnalo trūkumų yra nebuvimas kritikos skyriaus. Nuomonės, konkrečius mūsų literatūros faktus vertinant, kaip tik geriaušiai galėtų parodyti tikruosius „Žvilgsnių“ siekimus, taip, kaip nuomonės apie ,,Žvilgsnius“ jiems patiems leidžia susiorientuoti kitų siekimuose.
Nelabai malonu būna žmogui, kuomet, taikingai pasikalbėjęs, turi lipti į sakyklą ir imti bartis bei mokyti, ypač tuo atveju, kai tavęs niekas taip daryt neprašo. Bet čia negali žmogus neiškęsti nesibaręs, kai paskaitai R. M. Rilke devintosios Duino Elegijos vertimą. Galima daryti ką tik nori su savo paties asmeniškais kūriniais, rašyti juos suprantamus kitiems ar nesuprantamus, didžiosiomis ar mažosiomis raidėmis, bet jokiu būdu negalima savavališkai žaloti kad ir, sakysime, Rilkės eilėraščius. Ir dar, kaip atrodo, sąmoningai. Jeigu tai atsitiko iš kalbos nemokėjimo, šį savo teigimą atsiimu. Bet tuomet redaktorius kaltas, kad tokius vertimus deda. Rilkės nepagerinsi. Vertimo tikslas juk kiek galima tiksliau perduoti autoriaus formą ir mintis. Vertimas negali būti kokių nors kūrybinių eksperimentų arena. Autoriaus teksto negerbimą galima būtų palyginti su svetimos nuosavybės negerbimu.
Baigiant visuomet pasakoma kas nors gražaus, padrąsiniančio, tai būna lyg ir lietuviams įprastas atsiprašymas už pasakytus žodžius. Mes to čia nedarysime. Nes medis, jeigu jis auga, pats geriau žino, kodėl jis auga ir kurion pusėn plėsis jo šakos. Todėl tegu jis žaliuoja laisvas ir kovoja su vėjais. |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
