Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POEZIJA SRUOJOS UPELY IR ŽVAIGŽDYNUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Žitkevičius   
ALEKSANDRAS RADŽIUS: Baltas mėnulio miestas. Eilėraščiai. Čikaga 1975. Išleido Mykolas Morkūnas. Viršelį ir vinjetes piešė Danguolė Stončiūtė. 72 psl.', 3 dol.

Autorius — astronominės tematikos poetas. Tokiu vardu jį buvo galima vadinti jau 1961, kai pasirodė jo eilėraščių rinkinys "Paukščių Takas". Anksčiau (1948) Rimo Gludu-čio slapyvardžiu jo rodytasi su poemėle vaikams "Žiogo Šokliuko smuikelis".

Astronomija, mokslas apie žvaigždėtąjį dangų, su žemiškąja žvaigždžių poezija, atrodo, neturi nieko bendro. Jai žvaigždės, būdamos "matematiškai šaltos", nėra nei dangaus akutės, nei žvakutės. Bet šio eilėraščių rinkinio autoriui tą "šaltąją" astronomiją pasiseka "sušildyti" ir net skaitytoją įtikinti jos giminingumu poezijai. Ir štai poetas girdi, kaip žvaigždės ošia, ir jaučia, kaip "šerdis visatoj plaka". Toj begalinėj visatoj jis įsijaučia ne tik į ekliptikos šviesą, bet ir į Sruojos upelį, sruvenantį per Alsėdžių lauką. Čia pat ir žemaitiškas mėnulis (sakytume, visai ne toks, kokį yra pasiekę astronautai).

Pažymėtina, kad ežeruose, upėse ir vandenynuose, žvaigždynuose ir visoj visatoj poetas jaučia visų jų kūlėją — Dievą.
Rinkinys suskirstytas į šiuos keturis skyrius: Aldebarano daina, Žiemkenčių giminė, Akmuo atvėrė angą, Atidavė vasara vaisių.
Iš tradicinio eiliavimo perėjęs į laisvesnį, A. Radžius nepasimeta. Lieka nuosaikus. Nuosaikumas jaučiamas jo visoj kūrybinėj išraiškoj.
Vienas iš eilėraščių, šiam poetui būdingų tiek mintim, tiek jos išsakymu, yra "Kometos eisena":
Amžinybės profilis liepsnoje ryškėja,
visatos siela artinasi į mane.
Tokie lengvučiai žingsniai: atėjo ir nuėjo,
pažaidus dabartim ties saule ir žeme.
O vėjas glosto jos palaidus plaukus,
lyg fontanas trykšta tolumon šviesa.
Atėjo ir nuėjo ir, mūsų nepalaukus,
pranyko, kaip rasa.

Poetą gerai apibūdina ir jo laisviau sueiliuotoji "Evoliucija", prasidedanti žodžiu "Alfa". Iš jos trijų dalių čia cituojama paskutinioji:
Atėjau
per chaosą, ugnį ir sprogimą,
per akmenį ir žolę,
per ląstelių audinį
ir Tavęs išpažinimą.
Atėjau išsivaduoti
iš trijų dimensijų
ir būti Tavyje,
Omega.

Paprasčiausiai (gal ir geriausiai) autoriaus filosofija yra išreiškiama poetiniu žodžiu jo "Gramatinėse miniatiūrose" (esamuoju, būtuoju kartiniu, būtuoju dažniniu ir būsimuoju laiku). Štai pirmasis posmas, nusakąs esamąjį laiką:
Neklausk, ar būti ar nebūti:
Esu. Tai džiaugsmas ir kančia.
Esu apnuoginta šakutė
audringą rudenį nakčia.

Savo astronomine tematika A. Radžius yra unikumas lietuvių poezijoj. Bet jis vertintinas ne dėl tematikos (ji poezijoj gali būti visokia). Tikroji vertė yra jo kūrybinėj išraiškoj — nuosaikioj, sklandžioj, išmąstytoj.
L. Žitkevičius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai