Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAI NEATSIŽVELGIAMA į LEIDINIO BIBLIOGRAFINĘ PUSĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. L.   
M.G. Slavėnienė, recenzuodama Vokietijos Lietuvių Bendruomenės 1975 m. išleistą brošiūrą "Deutsche in Litauen — nach 1945", joje pasigedo moksliškumo (plg. Aidai 1975, Nr. 7, p. 335-336). Esą neatkreiptas dėmesys "į leidinio mokslinę ir bibliografinę pusę". Gerb. recenzentei pasirodė, kad brošiūra yra visai naujas bendruomenės darbuotojų kolektyvo — žmonių turinčių gerų norų, bet nesugebančių dirbti mokslinį darbą, pastangų rezultatas. Tokia kritika galėjo atsirasti todėl, kad gerb. recenzente nepastebėjo paprasčiausio bibliografinio fakto, būtent, kad ši brošiūra tėra sumažinto formato jau daug anksčiau Vokietijoje pasirodžiusio leidinio reprodukcija:
Deutsche in Litauen — nach 1945. Eine Dokumentation zum 50. Grūndungstag der Republik Litauen (16. Februar 1918). Elta-Pressen-dienst, Beilage Februar 1968. In: Elta-Pressendienst, hrsg. vom Li-tauischen Informationsdienst Elta e.V. Jg 16, Nr. 2. Mūnchen Februar 1968, 16 psl. 4°.

Brošiūroje tėra kitaip apipavidalintas viršelis, perredaguota pratarmė ir nurodytas kitas leidėjas, visa gi kita identiška su cituotu leidiniu. Eltos biuleteniai niekuomet neturėjo uždavinio skelbti moksliškus tyrinėjimus, jų paskirtis buvo duoti laikraščiams įvairiomis kalbomis informacijų apie Lietuvos politinę padėtį ir lietuvių kultūrinę veiklą krašte ir užsieny. (1973 m. Elta-Pressendienst sustojo.)

Kadangi recenzente neatsižvelgė į leidinio bibliografinę pusę, jos kritika iš dalies yra visai nepagrįsta, pvz., ji priekaištauja: "Beveik niekur neskelbiamos pavardės [!], tiktai inicialai. Nepažymėtos nei redakcinio kolektyvo [!], nei atsakingojo redaktoriaus pavardės [!]. Net ir įvadas pasirašytas tik inicialais [!]". Dėl inicialų po įvadu reikia pasakyti, kad Vokietijos lietuviams jie labai gerai pažįstami, kaip ir jais pažymėtoji originali ir veikli asmenybė, kuri iki susirgimo 1971 m. keletą metų redagavo vokišką Eltą su tikru žurnalistišku talentu. Man Vokietijoje aišku, kad šitoji visa "dokumentacija" tėra to paties asmens sumaniai sudaryta netolimos praeities liudijimų, kiek galima, nepolitinė interpretacija. "Dokumentacija" čia tėra vien tik žurnalistinio efekto priemonė, ir jos panaudota tik tiek, kiek reikalinga tokiam efektui pasiekti. Įvade aiškiai pasakyta: "Diese Schrift erhebt keinen An-spruch auf Vollstandigkeit, vvill aus-fuhrlichen Studien vveder vor-greifen, geschvveige denn solche ersetzen". Kurio tikslu Vokietijos Lietuvių Bendruomenė šį rinkinį pakartotinai išleido, įvade taip pat pasakyta: "Die Sammlung ist in erster Linie fur die jungen Litauer bestimmt, die bereits in der Fremde aufvvachsen" ir t.t. Taigi raštas nori prisidėti prie lietuvių jaunimo, kuris dažnai lietuviškai nemoka, lietuviškumo vertės sąmonės įskie-pijimo. Be to, reikia neužmiršti, Vokietijos lietuvių padėtis yra skirtinga nuo lietuvių JAV-se, kurie keletą metų pagyvenę įsipilietina ne tik teisiškai, bet ir psichologiškai. Vokiečiai svetimtaučius, net tokius, kurie Vokietijoj gyvena jau 35 metus, gavo pilietybę ir įsigijo nuosavybę, traktuoja vis tiek rezervuotai. Bendruomenė brošiūros išleidimu, be abejonės, siekė vokiečius paveikti, kad palankiau žiūrėtų į Vokietijos lietuvius, primenant, jog ir vokiečiai buvo lietuvių svečiai, naudojosi jų žmoniškumu. Neužmirškime didelių rūpesčių, kurių bendruomenė turi su Vasario 16 gimnazijos išlaikymu. Vienu žodžiu, brošiūra išleista grynai visuomeniškais, ne mokslo ir net ne politikos tikslais. Taip pat laikau nesusipratimu recenzentės siūlymą, "kad JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenės [!]... susitarusios su Vakarų Vokietijos Lietuvių Bendruomene panagrinėtų šio leidinio antros [trečios ! V.L.] laidos galimybes, atkreipiant dėmesį į leidinio mokslinę ir bibliografinę pusę". Nuostabu: ne Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, ne Lituanistikos Institutas, ne Lietuvos Tyrimo Institutas, bet JAV ir Kanados liet. bendruomenės siūlomos kaip "moksliškumo" korepetitoriai Vokietijos Lietuvių Bendruomenei, kuri tuo pačiu diskvalifikuojama kaip nesubrendusi moksliniams darbams! Norisi tikėtis, kad Vokietijos Lietuvių Bendruomenės vadovybė tokį visus Vokietijos lietuvius pažeminantį siūlymą visu griežtumu atmes. Recenzente užmiršo, kad 1968 m., kai brošiūra faktiškai buvo parašyta, Vokietijos Lietuvių Bendruomenė, žiūrint propor-cionaliai narių skaičiaus, turėjo daugiau kvalifikuotų mokslininkų, kaip JAV Lietuvių Bendruomenė; prisiminkim tik prof. Ivinskį, prof. Maceiną, prof. Rukšą, prof. Grinių. Jei niekas čia ligšiol nesiėmė šios temos mokslinio apdorojimo, tai tik dėlto, kad nelaikė tai tikslinga dėl dviejų priežasčių: 1) dėl pačios medžiagos pobūdžio, 2) dėl dabartinės Europos padėties, kurios recenzente, iš Amerikos žvelgdama, realiai suprasti, aišku, negali.

Dėl medžiagos pobūdžio reikia pasakyti, kad, neskaičiuojant gan gausių, bet lakoniškų laikraštinių žinių, per 1951-53 metų apklausinėjimus duodavo parodymus beveik vien tik mažiau inteligentiški su-grįžėliai, jų tarpe daug nesubrendusių jaunuolių, kurie Lietuvą matė būdami vaikai. Ši aplinkybė ir stoka administracinių bei statistikos duomenų apsunkintų bet kokį mokslinio apdorojimo bandymą. Gi pati pateiktoji parodymų žaliava daug įvairesnė, kaip nežinantis galėtų laukti, nes šalia, tiesa, vis pasikartojančių pasakojimų apie lietuvių žmoniškumą ir bėglių nuo bado maistu sušelpimą pasitaiko ir kitokių dalykų, pvz., duonos prašytojų pavarymų, jų panaudojimo kaip pigios darbos jėgos vien už valgį ir nakvynę, partizanų ir stribų reikalai ir kt. Tie liudijimai paliečia ne vien tik lietuvius, bet sykiu genocidą Kaliningrado srityje 1945 m. ir vėliau, kurį įvykdė valstybė, tuomet buvusi JAV sąjungininkė ir dabartinė didelė "draugė", su JAV žinia ir pritarimu. JAV detentės iliuzijų įtakoje recenzente net norėtų, kad visos pavardės liudininkų, šelpėjų ir t.t. būtų paskelbtos. Taigi ji nežino, kad liudytojai parodymus padarė tik su ta sąlyga, kad jokios pavardės — jų pačių ir asmenų Lietuvoje — nebus skelbiamos, kas buvo išpildyta reportažuose spaudai paminint tik inicialus. Recenzente klysta manydama, kad, "padėčiai labai pasikeitus", dabar būtų galima visas pavardes paskelbti. Iš tikrųjų padėtis yra pasikeitusi, bet labai blogon pusėn, dėl JAV negarbingos politikos, savo sąjungininkus išduodant, savo pažadus sulaužant ir laisvės pasaulyje neginant.
V. L.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai