Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1971 METAI MŪSŲ IR TARPTAUTINĖJ POLITIKOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VAITIEKŪNAS VYTAUTAS   

Pagal VLIKo valdybos veiklos programą 1971 VLIKas turėjo stebėti tarptautinius įvykius ir veikti visur, "kur tarptautinėj plotmėj bus paliesti Lietuvos reikalai", "palaikyti glaudžius ryšius su Valstybės departamentu ir kitų kraštų užsienio reikalų įstaigomis", rengtis Europos saugumo konferencijai. Lietuvių išeivijos atžvilgiu 1971 programa numatė skatinti akademikų domesį Lietuvos bylai, ieškoti kelių "įtraukti gyvąsias išeivijos jėgas į laisvinimo talką", baigti prof. B. Kaslo redaguojamą dokumentų rinkinį apie kaimynų agresiją prieš Lietuvą, išleisti studiją "Lietuvos politinių ir etnografinių sienų klausimu", kviesti veiksnių konferenciją ir šalinti jų nedarną, brautis su Lietuvos byla į televiziją. Savo ruožtu VLIKo seimas dar pridūrė, kad VLIKo valdyba 1971 sukviestų estų, latvių, lietuvių laisvinimo organizacijų konferenciją bendrai akcijai. Kaip ir kiek ta programa VLIKui sekėsi vykdyti? Estų, latvių, lietuvių laisvinimo organizacijų konferencijos nebuvo. Bet vasario 10 VLIKo pirmininkas tarėsi su Latvių pasaulio federacijos pirmininku ir Estų tarybos pirmininku ir priėjo išvadą, kad "laikas pradėt globaliniu mastu glaudesnį bendradarbiavimą". Kokių konkrečių to globalinio bendradarbiavimo apraiškų 1971 dar nepasirodė. Į televiziją Lietuvos byla, nors ir ne VLIKo pastangomis, keliais atvejais buvo prasiveržusi. 1971 neišėjo ne tik studija Lietuvos sienų klausimu, bet nė prof. B. Kaslo redaguojamas dokumentų rinkinys. Faktiškai tam leidiniui dokumentus jau prieš kelerius metus buvo surinkęs JAV kongreso bibliotekoje dirbąs dr. J. Balys.


Nieku, atrodo, nepasireiškė ir VLIKo paskatos Lietuvos byla sudominti akademikus. Išeivijos gyvosios jėgos, tiesa, gana veikliai pasireiškė Lietuvos laisvės siekimo talkoje, bet tai vyko arba spontaniškai, arba bendruomenės organų iniciatyva. Todėl sveikintinas VLIKo 1971 seimo pavedimas VLIKo valdybai paruošti iki sekančio seimo VLIKo praplėtimo projektą, "kuris apimtų ir jaunimo į-jungimą į VLIKo organizaciją bei Lietuvos laisvinimo darbą". Užuot šalinę ar bent švelninę veiksnių nedarną, VLIKo ir ALTos pirmininkai, 1971.1.9 savo pasitarimu ir ypač jo nevykusiu komunikatu iš laisvinimo talkos išjungę LB veiksnį, sudarė veiksnių nedarnai lig tol nebuvusias galimybes. Todėl ir balandžio 24 VLIKo valdybos sukviestas New Yorke pasitarimas, dalyvaujant ALTos, BA-TUNo, JAV LB centro valdybos, Laisvės komiteto, PLB valdybos ir VLIKo valdybos veikėjams, nors iš pat pradžios min. V. Sidzikausko buvo įspėtas, kad išeivijos talką Lietuvos nepriklausomybei atgauti yra būtina vis iš naujo pritaikyti nuolat kintančioms sąlygoms okupuotame krašte, pačioje išeivijoje ir tarptautinėje padėtyje, — faktiškai įklimpo į ALTos - JAV LB nedarną ir priėjo išvadą, kad, kol ta nedarna nepašalinta, nebūtų tikslinga nė veiksnių konferencija kviesti.
VLIKo pirmininkas gegužės 6 lankėsi Valstybės departamente, o metų pradžioje, vasarą ir rudenį buvo išvykęs į Europą, Turkiją ir į kai kuriuos Afrikos kraštus. Nors tos išvykos, išskyrus ,į Turkiją, nebuvo VLIKo uždavinių padiktuotos, vis tiek visos jos tam tikrą vaidmenį VLIKo veikloje suvaidino.

Apie VLIKo konkrečius pasirengimus ryšium su Sovietų Sąjungos peršama vadinama Europos saugumo konferencija, jei ji įvyktų, tiek težinoma, kad VLIKo pirmininkas tuo dalyku Romoje kalbėjęsis su min. S. Lozoraičiu ir jiedu numatę ruoštiną tam tikrą memorandumą, kurio projektą apsiėmęs parašyti dr. B. Nemickas. Ryšium su Potsdamo sutartjes (1945) numatyta taikos konferencija VLIKas dar Vokietijoje buvo paruošęs vadinamą didįjį memorandumą Lietuvos bylos reikalui. Nors ta taikos konferencija neįvyko (ją kaip tik turėtų atstoti sovietų peršamoji Europos saugumo konferencija), bet tas VLIKo memorandumas, berods, buvo įteiktas D. Britanijos, JAV ir Prancūzijos vyriausybėms ir savo vertės nėra praradęs nė vadinamos Europos saugumo konferencijos atveju. Bent jau šios rūšies VLIKo pasirengimams naujos "Amerikos" ieškoti nereikėtų. Kito kokio konkretaus pasirengimo ryšium su ta konferencija 1971 VLIKe, atrodo, nebuvo.

Iš VLIKo valdybos vicepirmininko J. Audėno 1971.XII.4 apyskaitinio pranešimo VLIKo seimui sužinome, kad "per ištisus metus kiekviename VLIKo valdybos posėdyje buvo svarstomi vienoki ar kitoki Bražinskų, Kudirkos ir kitų bylų reikalai". Daugiausia VLIKo dėmesio ir lėšų 1971, atrodo, bus tekę Bražinskų bylai. Net Bražinskų advokatas rugpiūčio mėn. buvo iškviestas į New Yorką. Pati Bražinskų byla nei teisiniu, nei politiniu atžvilgiu tiesiogiai su išeivijos talka Lietuvos laisvės kovai nesisieja. Tai asmens politinės prieglaudos teisių, politinio bėglio žmoniško traktavimo byla. Ji labiau derėtų politinių bėglių teisėmis ir globa besirūpinančių organizacijų darbotvarkėje. Karitatyvinės organizacijos vaidmuo Bražinskų byloje būtų tinkamesnis kaip laisvinimo organizacijos dar ir tuo atžvilgiu, kad mažiau erzintų Bražinskų persekiotoją — Sovietų Sąjungą ir mažiau atsilieptų Sovietų Sąjungos - Turkijos geros kaimynystės santykiams, kurių Turkija negali nepaisyti. Atrodo, kad tą bylą perkelti į karita-tyvinę plotmę ir 1972 dar nėra vėlu.

Informacijos centro reikalai ir 1971 nepajudėjo iš vietos. Vietoj informacijos žmonių, lėšų ir kitų priemonių telkimo ir planingo informacijos uždavinių vykdymo, informacijos srity veiksniai reiškėsi kas sau. VLIKas tenkinosi savo pasenusiais informacijos įrengimais, nors jų gaminiai kartais išeina tik atkištinės vertės. JAV LB centro valdyba laikas nuo laiko paleidžia į darbą savo informacinius garsiakalbius. Net ir ALTa po ilgesnės pertraukos vėl ryžosi sumontuoti nuosavą informacijos mašiną. Šiokia mūsų informacinių reikalų padėtis ar tik nebus atsakinga už tai, kad apie įvykius okupuotoj Lietuvoj mes pirmiausia patiriam iš "New York Times" ar kitų svetimųjų šaltinių. Ar tik nebus atsakinga dabartinė mūsų informacijos padėtis ir už tai, kad tokia, sakyčiau, dėkinga Lietuvos bylai medžiaga, kaip kunigų areštai ir kalinimas dėl religijos mokymo, kaip masinės tikinčiųjų peticijos dėl religijos ir bažnyčios persekiojimo, kaip okupantui nepalankių intelektualų laikymas bepročių namuose lig šiol neranda verto atgarsio išeivijos talkoje krašto kovai. Net tokio paprasto daikto, kaip pvz. dėl religijos mokymo nubaustųjų kunigų ar mokytojų nuotraukų mūsų informacija nesugeba pasirūpinti.

Lietuvos bylos pristatymą svetimiesiems anglų kalba bene įspūdingiausiai 1971 bus atlikusios JAV atstovų rūmų pakomisijo apklausinėjimų Simo Kudirkos byloje stenogramos. Gaila, nė vienas mūsų veiksnys nepasirūpino jų išleisti eiliniam skaitytojui patraukliu pavidalu. Visų Baltijos valstybių likimą įtaigiai nušvietė svetimiesiems vokiečių kalba Lietuvos "ambasadorius" Šveicarijoje prof. J. Eretas ("Vom Adam derEurop&er", Basei).

1970 pradžioje mūsų laikraščiai skelbė stambiomis antraštėmis žinią apie didelį įvykį — VLIKo veiklos planavimo komisijos sudarymą Clevelande ir apie komisijos nusistatymą daugiausia dėmesio skirti visų pirma, žinoma, pasaulio politikai; paskui savai visuomenei, ypač jaunimui, organizuoti laisvės kovos talkai, toliau išeivijos santykiams su tautos kamienu, pagaliau būdams telkti lėšoms ir VLIKo organizaciniam reikalam. Bet, va, praėjo dveji metai, o apie komisijos darbo rezultatus niekas niekur nė šnipšt. Tik VLIKo seimo 1971 sesijoj vienas komisijos narys pateikęs VLIKui šiokius tris siūlymus: 1. "leisti rimtą politinį žurnalą anglų kalba, pvz. "Lithuanian Af-fairs' vardu", nors "The Baltic Review" dėl lėšų ir bendradarbių stokos baigia uždusti, o ir "Litua-nus" nei lėšų, nei bendradarbių perteklium nesigiria; 2. "sukurti instituciją, kurios pagrindinis uždavinys: rūpintis demokratine akcija ir antikomunistine veikla", nors turime 15 demokratinių ir antikomunistinių VLIKo narių - organizacijų, du dienraščius, keliolika savaitraščių bei mėnraščių ir keliasdešimt ideologinių, kultūrinių ir kt. organizacijų; ir 3. "tarti savo svarų žodį socialinės, politinės, visuomeninės struktūros skaldymo klausimu", nors net ir svariausi žodžiai skaldymosi savaime nesustabdys ir nestabdys, jei jų neseks atitinkami veiksmai, atremti tautinių uždavinių vieningo vykdymo siekimu, bet nieku būdu ne organizaciniu autoritetu ar subordinacija. Emigracinės pulverizacijos proceso sustabdymo problema yra labai reikšminga, labai aktuali, bet ir labai sunkiai įveikiama.

Lietuvos laisvinimo uždaviniams studijuoti ir jų vykdymui planuoti veikianti VLIKo taryba 1971 turėjo šešis posėdžius. Priėmė VLIKo valdybos 1971 sąmatą ir 1970 sąmatos vykdymo apyskaitą. Kas posėdis išklausė valdybos pranešimą. Laisvinimo uždavinių nestudijavo ir jų vykdymo neplanavo. 1964 apsijungusiam VLIKui sutartoji organizacija: valdyba — laisvinimo uždaviniam vykdyti, taryba — jiems studijuoti ir jų vykdymui planuoti, seimas — valdybos ir tarybos jungtis su išeivijos bendruomene, — pasirodė negyvenimiška. Faktiškai VLIKo valdyba ir studijuoja, ir planuoja, ir vykdo ir apie tai informuoja tarybą, kurios vaidmuo faktiškai susiredukavęs tik į nustatymą valdybai sąmatos ir valdybos veikimo kontrolę. Nė VLIKo seimas netapo valdybą ir tarybą su išeivijos bendruomene jungiančiu tiltu, kuriuo ateitų bendruomenės nusistatymai ir nuotaikos. Tiesa, pradėjus seimo sesijas kviesti "provincijoje" (1970 Čikagoje, 1971 Detroite), gal būt, seimo vaidmeniui susidarys palankesnės sąlygos.

Emigrantinė pulverizacija ir VLIKo organizacijos kai kuris negyvenimiškumas, be abejojimo, sunkina VLIKui uždavinių vykdymą. Bet nemažiau jį sunkina ir, iš vienos pusės, natūralus visoms institucijoms polinkis į šabloną, sustabarėjimą ir kan-celiariškumą, iš antrosios — dar didesnis polinkis savo mažus pasiekimus išpūsti, nereikšmingiems — suteikti didelę reikšmę. O pats didysis VLIKo veiklai sunkumas eina iš tarptautinių santykių raidos į susigyvenimą su status quo padėtimi Europoje. Tatai atsiliepia ne tik VLIKo veiklai, bet visų sovietų pavergtų Europos tautų veiksniams laisvajame pasaulyje. Ryšium su tarptautine raida, nuo 1949 New Yorke veikęs, amerikiečių Komitetas už Laisvąją Europą (Committee for a Free Europe), visuomenės aukomis ir vyriausybės parama išlaikęs Laisvosios Europos radiją, leidęs atitinkamus leidinius, rėmęs sovietų užgrobtų ar dominuojamų Europos valstybių piliečių ir jų organizacijų laisvajame pasaulyje veiklą, neteko vyriausybės paramos. Tatai atsiliepia ir Pavergtųjų Europos Tautų seimui ir jį sudarantiems tautiniams komitetams: savo veiklą turi labai susiaurinti.
1971 JAV lietuvių visuomeniniame gyvenime nemaža dulkių kėlė ALTos - LB nedarna. ALTos-bendruomenės organų santykiai veikiausiai būtų kitaip susiklostę, jei ALTa būtų sutikusi su VLIKo 1949.VIII.9 nutarimu, kad Vyr. Organizacinis PLB komitetas sudaromas prie ALTos, atseit, ALTa prisiima LB organizacijos tėvystę. Deja, ALTa tos misijos atsisakė. Tik tuolaikinio VLIKo pirm. prel. M. Krupavičiaus asmeniniai santykiai su tuolaikiniu ALTos pirm. L. Šimučiu įgalino VLIKą pralaužti ALTos pastatytą LB organizacijai "geležinę uždangą", ir ALTa sutiko LB organizacijai užleisti kultūros sritį, kuri, žinoma, ALTai nė nepriklausė. Bet ir po to LB organizacijos padėtis Jungtinėse Valstybėse pasiliko tokia, kaip prieš tėvų valią gimusio vaiko: jis yra, su juo reikia skaitytis, bet geriau būtų, kad jo nebūtų. Todėl šiandien, kai JAV LB organizacija jau išaugo kūdikio marškinėlius ir natūraliai dairosi sau deramos vietos JAV lietuvių visuomeninio gyvenimo dirvonuose, ALTos - LB santykių įtampa neišvengiama. Tik kad ji nevirstų chroniška ir kenksminga, reikia abu veiksnius patenkinančio sprendimo. Manding, I. Vaišnienės mintis (LB studijų dienose Filadelfijoje 1971.XI. 11), kad gal būtų tikslinga LB veikėjus, kurie atsidėję Lietuvos reikalams, įjungti į ALTą, verta rimto dėmesio. Vietoj įtampos ji siūlo simbiozę. ALTa tegu vykdo JAV lietuvių talką Lietuvos laisvės kovai, panašiai kaip Lietuvių Fondas vykdo finansinę talką išeivijos tautinio švietimo ir tautinės kultūros uždaviniam. Kaip yra įmanoma LB - LF simbiozė, taip turi būti įmanoma ir ALTos - LB simbiozė.

II
Tur būt, prezidentas Nixonas bus teisingai pastebėjęs, kad 1971-mais prasidėjo Jungtinių Valstybių užsienio politikos ir didžiųjų valstybių santykių reikšminga kaita. Jos padariniai aiškės tik ateityje. Šiandien tėra aiški jos kryptis: į teritorinio status quo pripažinimą, į V. Europos artėjimą su R. Europa, į Prancūzijos — Vokietijos santykių priešadenauerinę plotmę, į Britanijos susieuropinimą, į Jungtinių Valstybių nusieuropi-nimą ir amerikinio strateginio skėčio Europai eventualų pakeitimą sovietiniu skėčiu, į Azijos problemų pirmavimą.
Teritorinio status quo tarptautinis pripažinimas Sovietų Sąjungai knieti visą laiką, ir jos tos krypties pastangos suprantamos, nes tuo būdu tarptautinė bendruomenė formaliai įteisintų bei įtvirtintų visus Sovietų Sąjungos karo metų ir pokarinius užgrobimus. 1971 metai tuo atžvilgiu Sovietų Sąjungai buvo palankūs. Reikia sutikti su buv. NATO gen. sekretorium M. Brosio, kad "kartais abejur — Europoje ir kitapus Atlanto — nerimą keliantieji įvykiai dvelkia įtarimu, kad mūsų Europos senosios tautos ir netgi, palyginti, jauna šiaurinės Amerikos tauta praranda pasitikėjimą savo pačių vertybėmis ir ryžtą joms ginti". Iš tiesų, įtarimu dvelkia laisvosios Europos visuotinis pritarimas Sovietų Sąjungos siūlomai vadinamai Europos saugumo konferencijai, kurios tikslas — ne tik esminis susipratimas baigti šaltąjį karą, bet taip pat būti 1945 Potsdamo keturių didžiųjų valstybių sutartos taikos konferencijos pakaitalu, tuo būdu apeinant Sovietų Sąjungai nemalonias ir neapginamas tarptautines problemas: Baltijos valstybių užgrobimą, Rytų Prūsijos likimą . . .

Status quo pripažinimo lemiamas prasiveržimas prasidėjo 1970 V. Vokietijos — Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties pasirašymu. Nors mūsų spaudoj ir VLIKo sluoksniuos buvo balsų, kad ta sutartis tėra maždaug nieku dėto turinio raštas, bet "Rheinischer Merkur" redaktoriaus ir vieno iš artimiausių Adenauerio bendraminčių P. W. Wengerio supratimu, ta sutartis II pasaulinio karo pradininko atsakomybę sukrovusi tik Vokietijai, nors šalia Hitlerio karo pradininku buvęs ir Stalinas; iškeitusi į dvišalį susitarimą 1945 Potsdamo sutarties numatytą taikos konferenciją, kurioje prieš Vokietiją antroj derybų stalo pusėj šalia Sovietų Sąjungos sėdėtų ir Britanija, Jungtinės Valstybės, Prancūzija, Lenkija ir kt.; palaidojusi Vokietijos - Prancūzijos uniją ir visą Adenauerio europinės politikos koncepciją; svarbiausia, pripažinusi neliečiamomis sienomis tai, kas Potsdamo susitarimu tebuvo laikinio administravimo linijos iki taikos konferencijos, taigi, pripažinusi status quo. Ir visos tos nuolaidos Sovietų Sąjungai vien už tai, kad sovietinė propaganda nepriekaištautų Vokietijai revanšizmo ir kad leistų savo europiniams satelitams su Vokietija bendradarbiauti ūkio ir kultūros srityse.
Status quo įtvirtinimui sovietams reikalinga Europos saugumo konferencija. Bet Vakarų nusistatymas tos konferencijos klausimu daug priklauso nuo Vokietijos - Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties ratifikavimo, kuris savo ruožtu priklauso nuo abiejų Vokietijų susipratimo Berlyno klausimu Britanijos, JAV ir Prancūzijos su Sovietų Sąjunga sutartais pagrindais. 1971 Maskvai ir rūpėjo tas kelių pakopų kliūtis į Europos saugumo nferenciją pašalinti, žinoma, kiek galima sau palankiomis sąlygomis. Žymia dalimi jai tatai pako. 1971.IX.3 keturių sutartis Berlyno klausimu svarstykles svertų į Sovietų Sąjungos puse:
V. Vokietijos "presence" Berlyne sumažėja, sovietų "presence" V. Berlyne padidėja.

Kai sovietams saugumo konferencija yra kelias politiniam status ąuo įtvirtinti, tai Sovietų Sąjungos grėsmingam šešėly atsidūrusiai Suomijai ir juoba Sovietų Sąjungos satelitams ta pati konferencija atrodo kaip vartai į V. Europą, į atnaujinimą ūkinių ir kultūrinių saitų (o tolimesnėj perspektyvoj gal ir politinių) su Vakarais. Savo ruožtu V. Europai ne tik maga, kaip kad sovietų satelitams V. Europos atžvilgiu, atnaujinti ūkinius ir kultūrinius saitus su R. Europa, bet taip pat rūpi ir saugumo alternatyvos JAV strateginio skėčio apsaugos eventualaus netekimo atveju. Nepaisant JAV vyriausybės kartojamų užtikrinimų apie JAV įgulų pasilikimą Europoje, JAV senatorių siūlymai ir JAV masių nuotaikos siaurinti Amerikos karinius įsipareigojimus^ už JAV sienų visą laiką po JAV strateginiu skėčiu tūnojusiai V. Europai kelia pagrįstą susirūpinimą to JAV strateginio skėčio apsaugos patvarumu. Tad Europos saugumo konferencija sutinkama kaip europinio saugumo alternatyva, kaip galimybė organizuoti europinį saugumą be JAV strateginio skėčio.

Kad Europos saugumas negali visiems laikams priklausyti nuo JAV strateginio skėčio, kad būtina pačiai Europai savo jėgomis organizuoti savo saugumą, tatai jau savo laiku suprato Adenaueris, De Gaulle, Robert Schumann. Adenaueris pritarė De Gaulle, kad Europos saugumui būtinas jos apsijungi mas. Tam 1961.VIII. 18 buvo sudaryta speciali komisija, kuri paruošė vadinamą Fouchet planą — Europos ūkio bendruomenės šešių narių -valstybių politinės federacijos planą. Deja, jį sužlugdė Belgijos, Olandijos, Italijos baimė tokioj šešių federacijoj Prancūzijos ir Vokietijos dominavimo, nors Adenaueris nebijojo nusilenkti Prancūzijai, kuri vienintelė toje federacijoje būtų disponavusi branduoliniu apsiginklavimu. Vėliau De Gaulle pateikė tik Prancūzijos - Vokietijos unijos planą. Bet jam nebuvo pritarimo ne tik pačioj V. Vokietijoj, bet ir pačioj Adenauerio partijoj.
Poadenauerinė Vokietija tą planą laikė Europos interesam priešinga Prancūzijos dominavimo išraiška. Išvadoj: vietoj Prancūzijos - Vokietijos unijos atsirado "Ostpolitik" ir Bonnos - Maskvos sutartis, o 1971 Prancūzijos - Vokietijos santykiai, anot "Combat" apžvalgininko, buvo pavyzdys "mėsentente cordiale", atseit, nuoširdaus nedarnumo. Nuosekliai Prancūzijos dėmesys vėl atsikreipė į Britaniją.

Britanija jau 1963 ir 1967 prašėsi į Europos ūkio bendruomenę, tik, Prancūzijai vetuojant, nebuvo priimta, nes, anot De Gaulle, savo interesais Britanija buvo daugiau sutapusi su JAV, kaip su Europa. 1971, matyt, Prancūzijos ir Britanijos interesai pasirodė suartėję. 1972.1.1 Britanija pasirašė įstojimo į Europos ūkio bendruomenę sutartį ir nuo 1973.1.1 tampa jos tikruoju nariu. Drauge su Britanija ateina ir Airija, Danija bei Norvegija. (Lig šiol Europos ūkio bendruomenę sudarė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir V. Vokietija). 1971 prasidėjusi platesnė V. Europos ūkinė integracija puoselėja ir politinės integracijos viltį, tad ir Europos saugumo naują alternatyvą.

Pačių Jungtinių Valstybių santykiuose su Sovietų Sąjunga optimistai konstatuoja nuolatinį plyšio siaurėjimą. Esą, va, 1963 pasirašyta branduolinių bandymų, išskyrus požeminius, uždraudimo sutartis, 1964 — konsulatų sutartis, 1965 — lėktuvų susisiekimo sutartis, 1967 — sutartys dėl branduolinių ginklų vartojimo erdvėse ir dėl erdvių tyrinėjimo, 1968 — sutartis dėl pagalbos astronautams, 1969 — sutartas tarptautinės konvencijos projektas dėl branduolinių ginklų vartojimo vandenynų dugne, 1971 — principinis sutarimas dėl branduolinių ginklų gamybos apribojimo ir bendras keturių (Britanijos, JAV, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos) susitarimas dėl Berlyno. Ir prekybos sekretorius Stans po savo vizito Sovietų Sąjungoje tvirtino spaudai, kad JAV - Sovietų Sąjungos santykiuose ^'per paskutinius metus politinės sąlygos yra padariusios padrąsinančią pažangą". Net konservatyvusis "U. S. News & VVorld Report" pripažįsta, kad 1939 - 45 sovietų įvykdytos aneksijos "are rapidly becoming history". Nagi ir Valstybės sekretorius Rogers 1971 sveikinime atstovui Kajeckui Vasario 16-sios proga primena, kad JAV "remiančios Lietuvos laisvo apsisprendimo teisę", kuri betgi apima ne tik apsisprendimą už nepriklausomybę, bet eventualiai ir kitokio pobūdžio apsisprendimą. Europos reikalų direktoriaus pavaduotojas ir Baltijos valstybių skyriaus referentas D. Martin politinių studijų dienose Filadelfijoje tatai įsakmiai pažymėjo.

Tad bendrąją tarptautinės raidos kryptį Europos kontinente 1971 lėmė šiokia Rytų - Vakarų nusistatymų sintezė, kurią Max Frankel, "New York Times" atstovas Londone, taikliai formulavo: sovietai siekia "to protect what they have, while the West seems willing to conceed it".

Kai senoji Europa patenkinta Sovietų Sąjungos siūlymu atleisti tarptautinę įtampą ir baigti šaltąjį karą status quo pripažinimu, į tarptautinės politikos avansceną išeina status quo padėtimi nepatenkinta Azija. Reikšmingiausias tarptautinės politikos 1971 įvykis bus buvęs Kinijos atstovavimo Jungtinėse Tautose kredencialų perdavimas Mao vyriausybei. Raudonosios Kinijos mandatas Jungtinėse Tautose, prezidento Nixono vizitas Pekinui ir eventualus JAV - Kinijos santykių sunormalinimas turės poveikio visai tarptautinei politikai, o ypatingai Sovietų Sąjungos politikai.

Turint galvoj, kad nuo XVII a. iki mūsų dienų Rusija yra nusavinusi 843,000 kvad. mylių Kinijai priklausiusių žemių, pigu suprasti, kad ne Kinijos, nors ir komunistinės, interesas tų žemių atsisakyti. Todėl nereikėtų laikyti tik propaganda Kinijos užsienio reikalų ministro pavaduotojo Chiao-Kuan-kua 1971.XI. 11 pareiškimo New Yorko spaudai, kad "Kinijos vyriausybė visą laiką rėmė prispaustųjų tautų ir nacijų teisingas kovas savo laisvei ir išsivadavimui laimėti, priešintis svetimųjų įsikišimui, tapti patiem savo likimo vairuotojais".
Nors šiuo metu Kinija jau yra susprogdinusi 12 branduolinių užtaisų nuo 20 kilotonų iki trijų megatonų ir sandėliuose turinti per 100 branduolinių užtaisų ir jiems nešti raketų iki 2000 mylių tolio, bet tik po kokių 10-15 metų savo branduolinių ginklų pajėgumu pasivysianti Sovietų Sąjungą. Antra vertus, Kinija esanti branduolinei atakai atsparesnė kaip Sovietų Sąjunga, nes tik 15% visų Kinijos gyventojų yra miestuose (Sovietų Sąjungoj 56%). O Kinijos kaimas tebesąs autar-kiškas ir nuo miesto veik visiškai nepriklausomas. Tuo tarpu Kinijos pagrindinis rūpestis yra išvengti Sovietų Sąjungos apsupimo. Didelis smūgis Kinijai buvo Sovietų Sąjungos - Indijos 1971 rugpiūčio draugingumo sutartis, kuria Indija atsidūrė po Sovietų Sąjungos strateginiu skėčiu. Sovietų laivynas gavo remonto ir apsirūpinimo kuru teisę Bombėjuj, Madrase ir Kalkutoj, taip pat teisę naudotis povandeninių laivų baze Vizagapa-tam Bengalijos įlankoj. Užsitikrinusi Sovietų Sąjungos paramą, Indija netruko likviduoti rytinį Pakistaną, susatelitindama jį į Bangia Desh, kai Kinija, kaip sakoma, tik dantį grieždama, bejėgiškai leido sau palankų kaimyną išparceliuoti. Labai veržli ir Sovietų Sąjungos ūkinė parama Bur-mai, Bilipinams, Indonezijai, Singapūrui. Tad Azija tampa didžiųjų galybių susikirtimo centru.

Arabų - Izraelio konfliktas 1971 jokių staigmenų nepateikė. Izraeliui svarbu pasilaikyti 1967 užkariautas Golan aukštumas, Sharm el Sheik, dalį Sinai ir, žinoma, Jeruzalę. Faktinis tų sričių valdymas veikia Izraelio naudai. Arabai, nors jungiami benatos religijos, bendros kalbos ir kultūros, nepajėgi^ vieningo fronto sudaryti. Jie tik .Izraelio vieningai neapkenčia. Ūkinis atsilikimas, skurdas ir tamsumas kursto tarpusavio nepasitikėjimą bei pavydą ir sudaro palankią dirvą svetimųjų intrigoms. O svetimuosius traukia nafta, Su-ezo Icanalas, strateginės pozicijos. Egipto, Libijos ir Sirijos sulipdytoji federacija faktiškai tėra sąjunga karui prieš Izraelį, nes be bendros karinės vadovybės, bendros Vėliavos ir himno kiekvienas federacijos narys pasilieka savo politiką ir turi veto teisę.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai