Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVA SUKILO PRIEŠ 35 METUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Pakalnis   
Pasaulio istorija rodo, kad daugelis sukilimų ir revoliucijų, vykdomų laisvės idealų vardu, atneša naujas tironijas, dažnai žymiai nuožmesnes negu tos, prieš kurias buvo keliamas maištas. Klasiškiausias pavyzdys — tai 1917 bolševikų revoliucija Rusijoje, caristinės oehrankos tironiją pakeitusi nepalyginamai piktesniu ir rafinuotesnių melo, dvasinės prievartos ir fizinio teroro režimu, kuris jau tęsiasi beveik 60 metų. Antrame revoliucijų spektro gale užtinkame Amerikos revoliuciją, kuri, anot James Madison, "sukūrė valdžios formą, neturinčią pavyzdžio ant šios žemės paviršiaus". Pilnutinės tiesos ir idealios žmogaus laisvės, kaip idealų, negalima pasiekti šioje varganoje žemėje. Už tai nepaliaujamai turi būti kovojama. Tik Amerikoje kovotojai už tuos idealus yra gerbiami ir įstatymų globojami, Rusijoje — valdžios persekiojami.

Švęsdama 200 metų nepriklausomybės gimtadienį, Amerika teisėtai gali didžiuotis du šimtmečius puoselėtos savo piliečiams atsiektais laisvės rezultatais. Ne tik savo piliečiams, nes čia, anot Brazdžionio, "metų metais buvo atviri piligrimams, bėgusiems nuo caro ir maro, vartai". Tie vartai neužtrenkti ir dabar. Mat pikta carų veislė neišnyko, ir pasaulis dar nesurado skiepų prieš įvairių spalvų diktatūrų veisiamas "maro" bacilas. Per 200 metų Amerika išaugo į pirmaujančią mi-litarinę galybę, tačiau atominio karo grėsmėje ir tarpplanetinio susirišimo sąlygose amerikietiškos demokratijos laisvės yra tapusios didesniu ginklu negu karinė galia. Šio ginklo labai bijo tironai. Tik reikia apgailestauti, kad Washingtono biurokratai dažnai nesugeba ar nenori tuo ginklu pasinaudoti. Juk ne nuolaidos, išgaunamos iš tironų laisvės reikalui, bet nuolaidos, padaromos tironams taikos labui, nužymi dabartinį Amerikos užsienio politikos kelią. Gi taikos laimėjimai laisvės sąskaiton žmonijos ateičiai nieko gero nežada.

To kelio ryškesni ženklai jau įžvelgiami prieš 35 metus įvykusiame lietuvių tautos sukilime. Amerika tada nepaskelbė laikinosios Lietuvos vyriausybės pripažinimo, nors 1940 įvykdytos Sovietų okupacijos nebuvo pripažinusi. Amerika tada neatsistojo lietuvių tautos laisvės aspiracijų pusėje, netgi besiruošdama karui su naujuoju Lietuvos okupantu — hitlerine Vokietija. Bicentennial iškilmių triukšme lietuvis tremtinys Amerikoje, apmąstydamas 1941 metų sukilimo prasmę, teisėtai gali pasidaryti išvadą: taip, Amerika buvo geras kraštas man, bet nebuvo gera mano kraštui.

Net mes patys prieš 35 metus įvykdytą Lietuvos sukilimą tarsi pamiršome. Nei spaudoje, nei minėjimuose (su mažomis išimtimis) nebeprisiminėme sukilimo aukų palikto vykdyti testamento. Lengva pamiršti, kada testamentas nepalieka medžiaginių gėrybių, o tik įpareigojimus.

1941 metų sukilimas buvo gerai paruoštas ir sėkmingai įvykdytas. Faktas, kad sukilimas buvo suderintas su vokiečių-rusų karo pradžia, nemažina sukilimo reikšmės. Priešingai, tai įrodo sukilimo organizatorių išmintingą sprendimą, tikslui pasiekti atiduodant galimai mažiau aukų. Ir Lietuvos nepriklausomybei laimėti 1918 lemtingai talkino susidariusios I-jo pasaulinio karo konjuktū-rinės sąlygos.

Sovietai, prieš kuriuos sukilimas buvo nukreiptas, sukilėlius apšaukė nacių agentais ir pats Molotovas antrą karo dieną grasino Lietuvos "fašistams" atsiskaitymu. Bet už poros dienų jo pavaduotojas Lozovs
kis jau aiškino, kad sukilimas nukreiptas prieš vokiečius. Vokiečiai sukilimą ir jo rezultatus bandė ignoruoti. Dabartinė sovietų istoriografija, visaip menkindama sukilimo reikšmę, laiko jį nacių sukurstytu ir "fašistinių išgamų" pravestu. Tačiau sovietų propagandinių leidinių iškeliami faktai rodo, kad sukilimas, vienur stipriau, kitur silpniau, vyko visoje Lietuvoje.

Gaila, kad mes patys nepadarėme pilnos 1941 metų sukilimo suvestinės. Tai sukliudė nacių Lietuvai naujai užkartos okupacijos sąlygos, o taip pat senųjų partijų vadų nenoras pripažinti naujai iškilusių rezistencinių sąjūdžių nuopelnų. Mykolas Naujokaitis "Į Laisvę" 65 (102) numeryje rašo, kad senieji partijų veikėjai prof. J. Ambrazevičiui ir jam dėstę, jog "pogrindžio organizacijos yra labai sunkiai apčiuopiamos: neįmanoma apspręsti jų dydžio, jų veiklos svorio ir net jų ideologinių bei politinių įsipareigojimų. Iš antros pusės, senosios politinės partijos esančios visiems žinomos ir jų svoris lengvai atpažįstamas" (67 p.). Ir taip vokiečių okupacijos metu sukilimo faktams registruoti vieni neturėjo laiko, nes reikėjo vesti kovą su naujuoju okupantu, kiti tuo nesirūpino.

Buvo laikas, kad kai kas net šioje pusėje prieš kelerius metus bandė nuvertinti sukilimo reikšmę. Bet tai buvo trumpalaikis partinių nuotaikų pasireiškimas. Kiek sunkiau suprantami istoriko J. Jakšto nesenai "Tėviškės Žiburiuose" (1976 nr. 22) sukilimo klausimu padaryti pareiškimai. Aptardamas Jono Matulionio išleistą dienoraštį "Neramios dienos", J. Jakštas padaro tokius teigimus: "Būtų buvęs tikras stebuklas, jei partizanai Kaune būtų suskubę per dvi dienas (birželio 23 ir 24) susiorganizuoti, stoti į kovą su bolševikų kariuomene ir ją iš miesto išvyti. Juk trečiadienį (birželio 25) vokiečiai be mūšio jžengė į Kauną.. . Bolševikų strategija buvo evakuotis iš Lietuvos. Tai jie būtų padarę ir be partizanų įsikišimo".

Iš tikro būtų buvęs stebuklas, jei sukilėliai būtų suskubę per dvi dienas susiorganizuoti ir Kauną paimti. Bet jie organizavosi daugiau negu pusę metų. Tiesa, kad vokiečiai be mūšio įžengė į Kauną, bet ar ne todėl, kad Kaunas buvo sukilėlių kontrolėje. Kas gali tvirtinti, kad rusai, sugriovę tiltus, nebūtų priešinęsi dešiniame Nemuno krante? Dar keistesnis gerb. istoriko tvirtinimas, kad bolševikų strategija buvusi evakuotis iš Lietuvos. Iš kur jis tai žino? Labiau įtikinama būtų teorija, kad rusai Lietuvą laikė viena iš išeities pozicijų žygiui į Rytprūsius. Juk ir I pasauliniame kare rusų strategija buvo ne evakuotis, bet pulti Rytprūsius, nors tas puolimas katastrofiškai užsibaigė. Kad rusų planuose buvo ne evakuacija, o puolimas, rodytų ir tai, jog priešakinių pozicijų užnugaryje rusai turėjo sutelkę milžiniškus karinių reikmenų išteklius. Vilniaus gyventojai puikiai prisimena, kaip birželio 22-23 naktį bolševikai sprogdino miestą supantį amunicijos sandėlių kompleksą. Ar tam visa tai buvo sutelk-ta, kad "bolševikų strategija buvo evakuotis iš Lietuvos?"

35 metų sukilimo sukakties proga padaryti istoriko teigimai neparemti faktais, perdrąsūs ir visai nereikalingi. Apie įvykius, kurių liudininkais tebėra gyva visa karta, istorikas vargu su didesniu autoritetu gali kalbėti negu karo strategas ar tų įvykių tiesioginis dalyvis. Teigimas, kad Kaunas, prieš įžygiuojant vokiečiams, nebuvo sukilėlių užimtas, yra tikras nesusipratimas.

Dviejų faktorių kombinacija — stiprus vokiečių spaudimas ir visame krašte prasidėjęs lietuvių sukilimas — privertė rusus skubiai trauktis, o vietomis ir panikoje bėgti. Naujasis okupantas buvo pastatytas prieš jam nemalonius įvykius: suorganizuota Lietuvos vyriausybė, pasauliui deklaruotas nepriklausomybės atstatymas, atkurta ir esamose sąlygose gan normaliai pradėjusi veikti krašto administracija. Laimėjimas buvo pasiektas ne tik prieš rusus, bet ir prieš vokiečius. Tokie ir buvo du pagrindiniai sukilimo tikslai.
J. Pakalnis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai