Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAŽESNIEJI BROLIAI IR LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS   
LIETUVIAI ir kitos baltų giminės, prieš XIII amžiaus pradžią retai istorijoje užsimenamos, viešumon iškilo tuo metu, kada Kristaus tikėjimo skleidimas tarp nekrikščionių buvo įgavęs politinį pobūdį. Ramus ir taikus pagonių krikštijimas, kuriuo pasižymi pirmieji viduramžių laikai, vėlesniu metu persisvėrė į prievartinį apaštalavimą. Karolis Didysis VIII amžiuje mirties grasa prispaudė krikštytis saksus. Vokietijos imperatoriai Otonai, trys iš eilės, X amžiuje jėga krikštą įdiegė Paelbio slavam. Kalavijų ašmenimis rėmėsi Kryžiaus karai, kai XI-XIII amžiuje Šventoji Žemė vaduota iš mahometonų rankų. Vienu ar kitu atveju Bažnyčiai vis dėlto labiau rūpėjo krikštas; tuo tarpu Romos imperijai, tada vadinamai Šventąja, krikštas tarnavo atrama savo teritorijai ir valdžiai plėsti.

Politinį krikšto bruožą atspindi ir pastangos įjungti Lietuvą į krikščioniškąją bendruomenę, už kurios ribų buvo likusi kaip vienintelis Europoje pagoniškas kraštas. Pradžioje, tiesa, baltų gentys buvo susilaukusios taikingų Dievo Žodžio apaštalų: šv. Adalberto-Vaitiekaus, šv. Brunono-Bonifaco, augustinų vienuolio Meinhardo ir cis-terso Kristijono. Pimuosius abu benediktinus mirtis ištiko prie Lietuvos durų: šv. Vaitiekus nužudytas Prūsijoje (997), šv. Bonifacas su 18 draugų — Lietuvos pasienyje (1009). Sakytume, tarsi, jų kraujas mūsų sentėvių ir jų giminaičių krikštą būtų sulaikęs ištisiem dviem amžiam. Mein-hardas pirmuoju Livonijos vyskupu buvo įšventintas tik 1186, o Kristijonas — Prūsijos vyskupu 1216. Jis buvo konsekruotas Romoje popiežiaus Inocento III, to paties, kuris Pranciškui Asyžiečiui leido kurti naują vienuoliją.

Būdamas Romoje ir dalyvaudamas Laterano IV Susirinkime, į kurį buvo suvažiavęs didelis skaičius vyskupų, abatų ir pasaulinių kunigaikščių svarstyti tikėjimo stiprinimo Bažnyčioje, vysk. Kristijonas negalėjo negirdėti užsimenant anų dienų aktualiją — nepaprastą Asyžiaus pamokslininką, susijuosusį šiurkštų drabužį virve ir pasiryžusį atnaujinti Bažnyčios gyvenimą visiško
-------------------
Paskaita, skaityta Kultūros Židinyje, Brooklyne, 1976 spalio 10, minint šv. Pranciškaus 750 metų mirties sukaktį.
----------------
neturto, nusižeminimo ir artimo meilės praktika. Nors tokie aukšti idealai atrodė prašokstą žmogiškas jėgas, kaip ir pati Evangelija, iš kurios buvo paimti, naujas vienuolių ordinas nepaprastai greitai augo ir plėtėsi į kitus kraštus. Šv. Pranciškaus mirties metais (1226) jis galėjo turėti per 10,000 narių — Mažesniųjų Brolių. Savo griežta regula jie skyrėsi nuo ankstyvesnių vienuolynų ir ypač nuo vienuolių riterių, atsiradusių Kryžiaus karų dvasioje, kuriais Bažnyčia rėmėsi Kristaus tikėjimui ginti ir skleisti. Ir vysk. Kristijonas, grįždamas iš Romos 1219-1220, Vokietijoje telkė vadinamus Kristaus karius (milites Christi) savo vyskupijai Prūsijoje saugoti.

Kaip tik tuo pačiu laiku mūsų tautos istorijoje, tartum koks pragiedrėjimas po tamsių ūkanų, iškilo valdoviška Mindaugo asmenybė. Jo vardą šaltiniuose pirmą kartą užtinkame 1219, sudarant sutartį su Volinijos krikščionimis. Manoma, kad Mindaugas nėra buvęs pirmasis Lietuvos valstybės jungėjas, bet jam pirmam teko susidurti su dvejopo apaštalavimo ideologija: vienuolių karių, jungusių kryžių su kalaviju, kaip tikėjimo ir valdymo simboliais, ir šv. Pranciškaus ordino brolių, vykdžiusių savo regulos įsaką: "Kiekvienas, kuris ateis pas brolius, turi būti maloniai priimamas, būtų jis draugas ar priešas". Nepaisant kai kurių priešingų atvejų — išimtys nesudaro taisyklės, — Mažesnieji Broliai nelaikė pagonio savo priešu, kaip buvo tada įprasta Kryžiaus žygių poveikyje. Antai, Kryžiuočių ordino vienam metraštininkui (Dusburgui) neatrodė nenatūralu lietuvius vadinti net 'Velnio sūnumis" (filii diaboli). Lietuva buvo laikoma niekam nepriklausoma žemė (terra nullius), turinti būti užkariauta ir įjungta į vadinamą Šventąją Romos Imperiją. Imperatorius Fridrichas II 1226, šv. Pranciškaus mirties metais, pripažino Kryžiuočių ordinui teisę būti užkariauto krašto savininku. Tokiu pagrindu Baltijos pamaryje susikūrė Vokiečių ordino vasalinė valstybė, tapusi pagrindine kliūtimi Lietuvos krikštui.

MINDAUGUI glaudžiau jungiant ir stiprinant Lietuvos valstybę, lietuvių krikštijimas darėsi neišvengiamas. Lietuva buvo ne tik iš visų pusių apsupta krikščionių, bet ir grasoma kariškų vienuolių ordinų, įsikūrusių Livonijoje ir Prūsijoje. Mažesnieji Broliai jau turėjo savo vienuolynus prie Dauguvos krantų Rygoje (1238) ir prie Vis-los žemupio Torne (1239). Po kelerių metų juos randame veikiant karaliaus Mindaugo aplinkoje. Jie dalyvavo Mindaugo krikšto (1250-51), jo vainikavimo Lietuvos karalium (1253) apeigose; buvo liudininkai Mindaugui užrašant Livonijos ordinui kai kurias Lietuvos žemes. Po tais dokumentais minimas brolis Adolfas su savo draugais (cum sociis suis). Karališkam Mindaugo dvare arba pilyje, kurios vieta neatsekama, Mažesnieji Broliai išsilaikė iki karaliaus Mindaugo nužudymo (1263). Kiek buvo vaisinga keliolikos metų jų veikla Lietuvoje ir kokia galėjo susidaryti pirmoji lietuvių krikščionių bendruomenė, žinių neturime.

Popiežius Inocentas IV savo laiške Mindaugui (1251) džiaugėsi, kad drauge su valdovu krikštijosi "didelė daugybė pagonių (numerosa paganorum multitudo). Tokią žinią, aišku, popiežius buvo gavęs iš Mindaugo delegacijos. Ar toji daugybė buvo didelė ar maža, ji negalėjo apsieiti be kunigų. Karaliaus Mindaugo aplinkoje, be Livonijos ordino kunigų, veikė pranciškonai ir domininkonai. Abiejų tų vienuolijų vyskupai buvo paskirti neofito Mindaugo globėjais, būtent, Kuršo vyskupas pranciškonas Henrikas Luk-semburgietis ir dominikonų vyskupas iš Estijos. Kuršas ir Lietuvos pamario juosta iki Nemuno žiočių (Kuršių marių) buvo Livonijos ordino užimti. Kai Livonijos magistras dėjo pamatus Klaipėdos piliai (1252), vysk. Henrikas rūpinosi lietuvių krikštijimu ir jiem statydino šv. Jono bažnyčią. Popiežius Inocentas IV savo kitame laiške pastebėjo, kad Klaipėda esanti Lietuvos teritorijoje. Tuo pačiu metu Lietuvos pirmuoju vyskupu buvo įšventintas nebe vienuolis, bet kryžiuočių kunigas Kristijonas, kurį savo priklauso-mybėn norėjo palenkti Rygos arkivyskupas Adalbertas. Mindaugas tam pasipriešino, išsirūpinęs, kad priklausytų tiesioginiai nuo Šventojo Sosto. Tuo būdu buvo įkurta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija (1254); bet ji nebeišsilaikė ir buvo atsteigta tiktai Nepriklausomoje Lietuvoje (1926).
Istoriniuose veikaluose dažniausiai teigiama, kad po Mindaugo nužudymo ir krikščionybė Lietuvoje nebeišliko. Sprendžiama iš tylos ne tiktai apie pranciškonų, bet ir kitų vienuolių bei pasaulinių kunigų bet kokią apaštalinę veiklą Lietuvoje. Iš antros pusės, nėra taip pat akivaizdžių liudijimų apie krikščionių persekiojimą, nors Traidenio valdymas (1270-1282) tapatinamas su pagoniškąja reakcija. Iš tikrųjų, jis nesmelkė krikščionybės savo slaviškose valdose, kariuomenėje turėjo karių krikščionių, giminiavos su Mozūri-jos kunigaikščiais katalikais; ten buvo nutekėjusi jo duktė Gaudimantė. Tačiau kalbinamas krikštytis, Traidenis atsakė baiminąsis žiemgalių likimo (exemplum Semigallorum). Toji artima lietuviam gentis krikštijama nebeteko savo laisvės; tūkstančiai žiemgalių pasitraukė į Lietuvą. Vėliau Gediminas prikišo Livonijos riteriam, kad jie Žiemgalą pavertė tyrais.

MAŽESNIŲJŲ BROLIŲ misijos Lietuvoje buvo atnaujintos, pradėjus valdyti naujai ir pastoviai dinastijai, kurios pradininkais buvo broliai Vytenis ir Gediminas. Valdant Vyteniui (1295-1316), užsimezgė karinė sąjunga su Rygos arkivyskupu ir miestu. Ji buvo tuo nepaprasta, kad pagoniškoji Lietuva pasidarė krikščionių gynėja, įsiterpus į jų tarpusavio kivirčą. Pagalbos paprašė arkivyskupas Jonas III ir Rygos miesto taryba, kad jiem padėtų gintis nuo Livonijos ordino, kuris siekė užvaldyti laisvąjį pirklių miestą ir kai kurias arkivyskupo žemes. Lietuvių karių įgula, įkurdinta Rygoje, ten išbuvo keliolika metų (1298-1313). Pateisinti pagonių ir krikščionių karinei sąjungai, arkivyskupas Jonas III ir jo kapitula pageidavo, kad būtų atnaujintas lietuvių tautos krikštijimas. Tuo reikalu, manoma, pas Vytenį buvo atsiųsti pranciškonai ar domininkonai. Lietuvos pasiuntiniai, nuvykę Rygon (1298) karinės sutarties užmegzti, pareiškė norį išpažinti krikščionių tikėjimą ir gyventi taikoje. Duotus pažadus jie patvirtino priesaika — savo tikėjimo šventomis apeigomis.

Mažesnieji Broliai buvo tų sutarčių ir pasižadėjimų liudininkai, ėmęsi gaivinti Lietuvoje savo apaštalavimą, nutrukusį su Mindaugo mirtimi. Ar jie atsirado Lietuvoje tuojau po karinės sutarties, ar tik tada, kai jiem buvo pastatyta Naugarduke bažnyčia, nėra visai aišku. Naujas Rygos arkivyskupas Fridrichas, pranciškonas, kilęs iš Moravijos (Friedrich von Pernstein), stengėsi savo arkivyskupijoje plėsti pranciškonų ir domininkonų misijas, apimdamas ir Lietuvą. Jis arkivyskupo pareigas perėmė 1304, bet popiežiaus Klemenso V leidimą kurti pranciškonų misijas savo metropolijos miestuose išsirūpino tiktai po septynerių metų (1311). Tuo pačiu laiku Vytenis savo laiške (1312) popiežiaus legatui Pranciškui de Moliano ir arkivyskupui Fridrichui užsiminė turįs Naugarduke pastatytą bažnyčią ir prašė atsiųsti du vienuolius pranciškonus. Prūsijos kryžiuočiai, puldami Naugarduko

Šv. Pranciškaus kelionė į misijas. B. Berlinghierio paveikslas

pilį (1314), sudegino ir tą bažnyčią. Kryžiuočių ordinas, savinęsis Lietuvos krikštijimo teisę, Rygos pranciškonus laikė įsiterpusius į nesavo teritoriją. Gediminas po kelerių metų apie (1322) Naugarduke atstatė bažnyčią Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus garbei. Savo laiške Vokietijos miestam jis rašė, kad bažnyčia buvusi sudeginta kryžiuočių, norint jiem "mūsų krašte sugriauti krikščionybę ir išnaikinti pranciškonus"; jis liepęs ją atstatyti, kad Mažesnieji Broliai "be paliovos galėtų tęsti Kristaus garbinimą mūsų naudai". Tačiau apie pranciškonų tolimesnį veikimą Naugarduke žinių trūksta. Jie išsilaikė Lietuvos sostinėje Vilniję, kurio vardas pirmą kartą istorijos šaltiniuose pasirodė ryšium su pagarsėjusiais Gedimino laiškais.

GEDIMINAS (1316-1341), kaip ir jo brolis Vytenis, palaikė artimus ryšius su arkivyskupu Fridrichu ir Rygos pranciškonais. Tų santykių dvasioje atsirado garsieji Gedimino laiškai popiežiui Jonui XXII. Saksonijos pranciškonam bei domininkonam ir Vokietijos kai kuriem miestam. Skaitant tuos laiškus, nekyla abejonės dėl jų politinio pamušalo, nors buvo grįsti religiniais ir kultūriniais metmenimis. Gediminas kvietė Lietuvon katalikų vyskupus, kunigus, vienuolius, pirklius, amatininkus ir net ūkininkus, užtikrindamas visiem saugumą savo žodžiais "pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį" (laiškas domininkonam, 1323). Jei tie kieti žodžiai galėjo būti ir jo sekretorių suredaguoti, jie atitiko ge-dimino tvirtą nusistatymą užmegzti ryšius su Vakarų Europos krikščioniškąja bendruomene, semti iš to naudos ir būti su krikščionimis taikoje. "Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, — rašė popiežiui Jonui XXII, — kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums daromom skriaudom, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš domininkonų ordino ir jiem davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas". Rašydamas Saksonijos pranciškonų vyresniesiem, Gediminas pastebėjo, kad turi pastatydinęs Mažesniesiem Broliam dvi bažnyčias — vieną savo karališkame mieste Vilniuje, antrąją — Naugarduke; jis prašė nedelsiant atsiųsti "keturis brolius, mokančius lenkų, žiemgalių ir rusų kalbas (scientes polo-nicum, semigallicum ac ruthenicum)". Tačiau Lietuvos karalius ir Žiemgalos kunigaikštis, kaip Gediminas save titulavo, nenorėjo turėti tokių vienuolių, "kurie iš vienuolyno padaro plėšikų prieglobstį (latronum refugium)". Tai buvo pabrėžta laiške Hanzos miestam Vokietijoje. Jie buvo davę nemažai paspirties ir riterių Livonijos ir Prūsijos ordinų karo žygiam prieš Lietuvą. Gediminas tiem riteriam vienuoliam ir sviedė šiurkštų priekaištą. Jis skundė juos popiežiui tokiu kaltinimu: "Mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet visi nuo to tikėjimo atkrito dėl Vokiečių ordino magistro ir brolių daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių (propter atroces iniurias et innumerabiles proditiones). Po tokio kaltinimo savo laišką popiežiui Gediminas baigė prašymu: "Šventasis ir garbingasis Tėve, labai prašome atkreipti dėmesį į mūsų apverktiną padėtį, nes mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose Jums paklusti ir priimti katalikų tikėjimą (fidem catholicam recipere)". Gal būt, tai buvo ir atsiliepimas į ankstyvesnį popiežiaus Jono XXII raginimą krikštytis (1317).

Saksonijos pranciškonai, atsiliepdami į Gedimino laišką, prašė popiežių, kad jiem būtų leista steigti du vienuolynus — vieną Prūsijoje ir antrą Livonijoje, Estijos mieste Talline, kad iš tų dviejų vietų būtų galima lengviau pasiekti Lietuvą. Popiežius leido vienuolynus kurti nemažus — po dvylika pranciškonų kiekviename. Matyti, Saksonijos pranciškonų vyresnieji nebuvo spėję susivokti, kad Gedimino laiškai, rašyti jo sekretorių pranciškonų Vilniuje, Vokiečių ordinui nuplėšė kilnaus krikščionio riterio skraistę; jis pasijuto prieš Vakarų Europos krikščionis skaudžiai apkaltintas ir apnuogintas, tad negalėjo būti nepalankus gausesniam pranciškonų kūrimuisi jo teritorijoje. Priešingai, griebęsis įvairiais būdais gintis, savo apologijai pasitelkė Prūsijos pranciškonus, kurių kustodas ir vienuolių vyresnieji kreipėsi laišku (1323) į visus tikinčiuosius krikščionis, neigdami Gedimino kaltinimus. Tuo būdu vieni pranciškonai su Rygos arkivyskupu rėmė Gediminą, o kiti, greičiausiai verčiami, Lietuvos karalių smerkė. Abieji buvo įtraukti į Lietuvos valstybės ir Vokiečių ordino tarpusavio nesantaikos rungtynes. Kryžiuočiai gynėsi ir popiežiaus kurijoje, Avignone, tačiau savo bylą ten pralaimėjo. Popiežiaus Jono XXII bula, kuria jis užgynė Vokiečių ordinui kliudyti per savo žemę vykti į pagonių kraštus pranciškonam, domininkonam ir kitiem dvasininkam, nebuvo švelnesnis kaltinamasis aktas, kaip ir Gedimino laiškai.

Popiežiaus kurijoje Gediminas turėjo stiprius savo gynėjo ir advokato pečius. Dėl nesantaikos su Livonijos ordinu Rygos arkivyskupas, pranciškonas Fridrichas Pernsteinas, daugiau laiko praleisdavo Avignone, Prancūzijoje, pas popiežių, negu savo buveinėje Rygoje. Greičiausiai ne be jo inspiracijos bus atsiradę Gedimino laiškai ir naujai iškeltas Lietuvos krikšto klausimas. Arkivyskupas buvo ne tik Gedimino sąjungininkas, bet turėjo ir viltį įjungti Lietuvą į Rygos metropoliją, kaip tai buvo bandoma daryti Mindaugo krikšto metu. Galimas daiktas, kad šio arkivyskupo paskata popiežius buvo paraginęs Gediminą priimti krikštą, o kai gavo jo laišką, apsisprendė pasiųsti Lietuvon savo pasiuntinius krikšto galimybėm ištirti.

Popiežiaus legatai — Eletheno vyskupas Baltramiejus ir benediktinų šv. Theofrido vienuolyno abatas Bernardas — pasiekė Rygą 1324 metų rudenį. Juos atlydėjo arkivyskupas Fridrichas. Po pusantrų metų, kai Gediminas buvo rašęs popiežiui, Rygoje sklido kalbos, kad Lietuvos karalius pasidaręs Vakarų krikščionim priešiškas. Tiesai sužinoti popiežiaus legatai išsiuntė į Vilnių savo įgaliotinius. Atvykę pirmomis lapkričio dienomis, jie iš pranciškonų brolių Henriko ir Bertoldo ir domininkono Mikalojaus, kuris pas Gediminą turėjęs kažkokią ypatingą malonę, patyrė, jog kalbos Rygoje nebuvo nepagrįstos. Gediminas priėmė įgaliotinius, susikvietęs savo tarėjus (con-siliariis), ir jiems pareiškė, kad savo laiškuose nėra reiškęs noro krikštytis. Jis tenorėjęs ir norįs taikos su krikščionimis. "Ir jūs kalbate man apie krikščionis? — klausė. — Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo, turto gobšumo, jei ne tarp žmonių krikščionių, ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, antai, kryžiuočiai". Gediminas, matyti, buvo įširdintas nesilaikymo sutartos taikos, patvirtintos priesaika, kaip jis pabrėžė, dargi "kryžių bučiuojant". Kad neatrodytų, jog ir Gediminas savo pažadų nesilaiko, kaltė buvo suversta jo sekretoriam — broliam pranciškonam. Gediminas esą neliepęs rašyti apie krikštą. "Jei brolis Bertoldas tai parašė, — pastebėjo Gediminas, — tai tegu ant jo galvos ir krinta".

Laiškai buvo rašomi tuo būdu: Gedimino vertėjas Henekinas diktavo savo valdovo žodžius, neaišku, kokia kalba, o broliai Henrikas ir Bertoldas rašė lotyniškai. Abu jie buvo klausinėjami nebe Gedimino, bet jo įgalioto pareigūno karaliaus tarnyboje. Brolis Bertoldas teisindamasis tvirtino, kad jis užrašęs tik tai, kas buvo padiktuota karaliaus: kad jis norįs būti klusniu sūnumi ir pasiduoti Bažnyčios globai, priimti krikščionis ir platinti Kristaus tikėjimą; o tai reiškią ne ką kitą, kaip pasikrikštyti. Broliui Bet-oldui buvo prikišta supainiojus karaliaus reikalus. Popiežiaus legatų įgaliotiniai norėjo su Gediminu pasikalbėti vienui vieni, bet jiem buvo pasakyta, kad karalius esąs užimtas totorių pasiuntinių. Tuo ir užsibaigė iš Rygos atvykusių įgaliotinių diplomatinė misija Vilniuje.

Ar Gediminas tikrai nenorėjęs krikštytis? Jei savo vertėjui Henekinui ir neištarė žodis žodin 'esame pasirengę . . . priimti katalikų tikėjimą", kaip laiške popiežiui rašyta, tai ir vertėjas, ir broliai pranciškonai, kurie dalyvaudavo karaliaus taryboje ir buvo jo sekretoriai, Gediminą pažino ir suprato jo laiškų tikslą. Vertėjas Henekinas, prisidengdamas paslapties išlaikymu, grįžtantiems į Rygą delegatam pasakė: "Aš žinau, kad karalius tvirtai buvo pasiryžęs atsiversti, nes su dideliu noru parašydino laišką; bet kodėl jis nuo to atsisakė, nežinau". Broliai pranciškonai Henrikas ir Bertoldas nusiskundė, kad ištisus metus jie nebuvo kviečiami į karaliaus tarybą. Vadinas, Gediminas savo nusistatymą buvo jau anksčiau pakeitęs. Popiežiaus legatų įgaliotiniai girdėjo Vilniuje kalbų, esą, kryžiuočiai kurstę prieš Gediminą žemaičius ir jam dar grasinę rusai, kurie priklausė Rytų Bažnyčiai. Rygos svečiai girdėję ir tokią šneką. Viena moteris iš karalienės rūmų pasakojusi, kad Gediminas po pasikalbėjimo su pasiuntiniais pasišalinęs į savo miegamąjį ir gailiai verkęs (flevit amarissime). Galima patikėti, kad jį pravirkdžiusios politinės aplinkybės, dėl kurių jo ištartas žodis sutirpo it vaškas.

PRANCIŠKONAI nebuvo iš Vilniaus išprašyti, nors ir pakaltinti "supainioję karaliaus reikalus", ir tai buvo ženklas, kad Gediminas savo sostinėje Mažesniųjų Brolių veiklos netramdė. Jis bažnyčią jiems buvo pastatydinęs savo pilies artumoje, netoli tos vietos, kur dabar stovi Vilniaus katedra. Gedimino laiškuose ta pranciškonų bažnyčia minima buvus jo mieste (in civitate nostra). Karališkoji pilis kalvoje, kurią dabar vadiname Gedimino kalnu, ir prie jo papėdės prisiglaudę namai ir buvo tasai Gedimino miestas, apsuptas ginamosios sienos. Kitos sodybos Neries pakrantėse rikiavosi už miesto ribų. Taigi pranciškonai buvo įkurdinti didelės Gedimino valstybės pačioje širdyje. Jie čia ir toliau darbavosi, turėdami ryšių ne tiktai su savo broliais Livonijoje, bet ir su Čekijos-Lenkijos pranciškonų provincija. Gedimino valdymo pabaigoje (1338-1341) tos provincijos du broliai buvo Vilniuje nužudyti, nežinia dėl kokios priežasties ir kieno: minios prasiveržimo ar Gedimino sprendimo. Abejojama, kad Gediminas būtų taip jau didžiai pasikeitęs ir lėmęs jų mirtį.

Algirdo laikais (1345-1377), kaip pasakojama, buvę nukankinta keturiolika pranciškonų; kai kurios kronikos priskaitė iki 36. Istorinės studijos randa, kad ta legenda siejasi ne su Algirdo, bet su Gedimino laikais — su anais dviem kankiniais, tiktai jų skaičius keleriopai padidintas. Be to, su ta pačia legenda yra susieta pranciškonų bažnyčia, pastatyta Smėlynės užmiestyje prie kelio į Trakus. Sakoma, kad po keturiolikos pranciškonų nukankinimo mieste, pilies teritorijoje, jiems buvo pastatyta Smėlynėje nauja, vadinama Didžioji, Švč. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Kultūros istorikai sprendžia, kad ji galėjusi atsirasti XIV amžiaus antroje pusėje. Tai liudytų, kad ir Algirdo bei Kęstučio laikais pranciškonų apaštalavimas Vilniuje nebuvo visai užgniaužtas.

Vilniuje, tame Rytų Europoje didžiausios valstybės mieste, šalia kitų tautybių ir religijų buvo nemaža vokiečių katalikų — pirklių ir amatininkų. Užmiestyje prie Trakų vieškelio jie turėjo šv. Mikalojaus bažnyčią, greičiausiai Mažesniųjų Brolių aptarnaujamą, nes buvo jiem perleista pirmaisiais Lietuvos krikšto metais. Bažnyčią ir savo žemės sklypus atidavė pranciškonam Vilniaus miesto vietininkas Hanulis, vokiečių pirklių bendruomenės seniūnas. Jis buvo dalyvavęs prieš Kęstutį nukreiptame sąmoksle (1382), grąžinusiam į sostą Algirdo sūnų Jogailą. Vesdamas lenkų karalaitę ir atsisėsdamas jų soste, Jogaila atvėrė vartus Lietuvos krikštui (1387).

Lietuvos krikštas, labai rūpėjęs pranciškonam, Rygos arkivyskupui ir Mažesniesiem Broliam, lietuvių tautą būtų pakreipęs į germaniškos kultūros pasaulį. Kiek tai būtų buvę politiniu atžvilgiu Lietuvai naudinga ar žalinga, niekas negalėtų pasakyti. Istorijos vyksmo neatręši ir neišbandysi kitokio kelio galimybių ir pasekmių. Gediminui susilaikius krikštytis, Lietuvos kelias pasuko į slaviškąją lenkų kultūrą. Anom politinėm Lietuvos sąlygom ta linkme lengviausiai buvo išspręsti nusidelsusį krikšto reikalą. Kai Vokiečių ordinui labiau rūpėjo praturtėti Lietuvos žeme, negu tapti jos apaštalu, ta garbė atiteko Lenkijai.
LIETUVOS krikštui kelias pro Lenkiją nebuvo nutiestas tiktai Jogailos ir Jadvygos vedybų. Iš Lenkijos krikščionybė beldėsi į lietuviškų genčių duris dar prieš 400 metų. Kristaus mokslo pirmieji skelbėjai ir kankiniai, šv. Vaitiekus ir šv. Bonifacas, kuriuos pradžioje užsiminėme, buvo atvykę pas prūsus ir jotvingius iš Lenkijos. Pora šimtų metų vėliau Lenkijoje įsikūrę pranciškonai, dar visai jauni vienuoliai, degdami savojo steigėjo šv. Pranciškaus apaštališka kaitra, savo misijas siekė plėsti į tuos pačius mūsų giminaičius ir Lietuvą. Šiam reikalui būtų buvusios parankios Lenkijos ir Lietuvos pasienyje atskiros vyskupijos, kurias bandė steigti lenkų vyskupai su popiežiaus nuoširdžiu pritarimu. Tos pastangos atsitrenkė į Prūsijoje įsikūrusį Kryžiuočių ordiną; jis nenorėjo turėti lietuvių krikštijimo varžovų. Tačiau krikščionybė pasiekė Lietuvą ne per kryžiuočius, bet per lenkus, padarius Jogailai lemtingą sprendimą. Kaip jį bevertintume savo tautos istorinio likimo šviesoje, Jogaila, apsispręsdamas krikštytis, parodė daugiau ryžties už savo pirmtakus.

Po savo krikšto ir vainikavimo Krokuvoje (1386) grįžęs į Lietuvą savo tautos į Kristaus tikėjimą lenkti, Jogaila daugiausia tegalėjo atsiremti pranciškonais. Per pirmąjį Lietuvos krikšto dvidešimtmetį (1387-1407) jie padėjo pagrindus Lietuvos bažnytinei organizacijai, nes abu pirmieji Lietuvos vyskupai, neskaitant Mindaugo laikų vysk. Kristijono, buvo pranciškonai — Andrius Vasylius ir Jokūbas Plichta.
Vysk. Andrius, kilęs iš Mažosios Lenkijos, buvo Sireto vyskupu Rumunijoje, o prieš Lietuvos krikštą — Gniezo arkivyskupo pagelbininku; tai ir apsprendė jo paskyrimą vadovauti Lietuvos krikštui. Popiežiaus Urbono VI patvirtintas Vilniaus vyskupu (1388), jis darbavosi vienuolika metų, atsiremdamas Jogailos ir Vytauto autoritetu ir medžiaginiu aprūpinimu. Jam teko rūpintis Vilniaus katedros statymu ir kapitulos sudarymu, pirmųjų parapijų steigimu, katalikų tikėjimo aiškinimu, lankant gausiau gyvenamas vietoves. Vyskupo svarbiausiais talkininkais buvo Vilniaus pranciškonai ir iš Lenkijos atvykę kunigai. Prie Vilniaus katedros ir pranciškonų vienuolyno buvo įkurtos pirmosios Lietuvos mokyklos; jose mokyta lotyniško skaitymo ir rašto, giesmių ir liturginių apeigų, ruošiant kandidatus į būsimus kunigus. Prieš keliolika metų Vilniaus universiteto bibliotekoje aptiktas seniausias lietuviškas poterių vertimas, spėjama, buvęs pranciškonų atliktas krikšto metu. Tiktai jie tada iš dvasiškių geriausiai lietuviškai mokėjo, davę ir pirmąjį Vilniaus vyskupą lietuvį.

Vysk. Jokūbas, lietuvis pranciškonas, mokęsis Krokuvoje ir ten lektoriavęs, buvo pranciškonų vienuolijos Lietuvoje vikaras. Vilniaus kapitulai išrinkus jį vyskupu ir prašant popiežiaus Urbono VI patvirtinimo, buvo nurodytas ne tiktai jo išsilavinimas, bet ir lietuviška kilmė bei lietuvių kalbos mokėjimas (eiusdem nationis et linguae). Tos jo kvalifikacijos, kurios galėjo ir popiežiui parodyti, kiek yra pažengęs Lietuvos krikštas per trumpą laiką, atsiradus tinkamam lietuviui kandidatui į vyskupus, aplenkė lenkų dvasiškį, kurį į Vilniaus vyskupus buvo siūliusi Jogailos žmona, Lenkijos karalienė. Vysk. Jokūbas, ėjęs savo pareigas devynerius metus, katalikų tikėjimui lietuvių tautoje skleisti ir stiprinti kūrė naujas parapijas ir vienuolynus, statydino bažnyčias.

Abiejų pirmųjų Vilniaus vyskupų metu pranciškonų vienuolynai buvo įkurti Ašmenoje, Lydoje, Kaune, Drohičine ir kiek vėliau Pinske.
Vilniuje buvo du vienuolynai — šv. Onos pilies teritorijoje ir Švč. Marijos Dangun Ėmimo priemiestyje; be to, jie savo žinioje turėjo dar šv. Mikalojaus bažnyčią. Šv. Onos bažnyčia nebuvo ta pati ir ne toje vietoje, kur dabar puošia Vilnių gotikos gražuolė, dangun besistiebianti nuo XVI amžiaus; senoji pilies artumoje neišliko. Pranciškonų vienuolynus jungė savarankiška Lietuvos vikarija. Pirmaisiais krikšto metais (1387-1391) įsikūrė du šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynai Vilniaus apylinkėse — Bistricoje ir Medninkuose, o dešimčia metų vėliau — kitos regulos augustinijonai ir domininkonai. Pastarųjų veikimas Lietuvoje buvo sustojęs nuo Gedimino laikų. Pranciškonai daugiausia pasidarbavo krikšto metu ir vyravo apie pusantro šimto metų po krikšto, kol atsirado įvairių ir gausių naujų vienuolijų.

VIENUOLYNAI buvo tie religijos ir kultūros židiniai, iš kurių Lietuvoje skleidėsi Kristaus tikėjimas ir švietimas — dieviškoji ir žmogiškoji šviesa. Kone visi didesni vienuolynai stengėsi turėti savo mokyklas. Pranciškonai turėjo keliasdešimt pradinių ir aukštesniųjų mokyklų, šviesių mokslo vyrų ir garsių skotistų, lietuviškų veikalų autorių. Suskilę į laisvesnį ir griežtesnį šv. Pranciškaus regulos vykdymą (1517), vadinamus konventualus ir observantus — bernardinus, bendrai turėjo arti šimto įvairių savo mokyklų. Antroje XVI a. pusėje konventualų Lietuvos provincijai priklausė 29 vienuolynai su 300 vienuolių. Bernardinai savo provincijoje turėjo 40 vienuolynų ir 600 Mažesniųjų Brolių. Vilniuje konventualam priklausė Švč. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia su vienuolynu; ji buvo vadinama pranciškonų Didžiąja bažnyčia. Bernardinai Vilniaus miesto centre pasistatydino didelį ir gražų architektūrinį ansamblį — šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčią su vienuolynu, prie kurio vėliau prisiglaudė ir šv. Onos gotikos perlas. Abi provincijos visame krašte turėjo daugiau puošnių ir dailių bažnyčių, virtusių gausiai maldininkų lankomomis šventovėmis. Pranciškonai išpopuliarino ne tiktai Dievo Motinos, ypač jos Nekalto Prasidėjimo garbinimą, bet ir abiejų didžiųjų savo ordino šventųjų — šv. Pranciškaus ir šv. Antano. Jie sutapo su lietuvių tauta krikšto vardais, praturtėjo ir liaudies menas medžio drožiniais ir statulėlėmis. Vargu ar būtum neaptikęs kurioje kaimo pirkioje abiejų tų šventųjų paveikslų.

Reikšminga religinė ir kultūrinė vienuolynų veikla buvo sužlugdyta rusiškos caristinės represijos po 1831 ir 1863 sukilimų. Vienuolynai buvo uždaryti, išskyrus vieną kitą, kad ir ten vienuoliai išmirtų. Pranciškonam konventualam buvo paliktas vienuolynas Gardine, bernardinam — Kretingoje. Abu tie vienuolynai buvo paversti baudžiamų kunigų kalėjimais. Tačiau šv. Pranciškaus dvasios nebuvo galima visai užslopinti. Kretingoje pranciškonus atgaivino kun. Antanas Bizauskas savo slaptais vienuolio įžadais (1912).

Nepriklausomos Lietuvos pačioje pradžioje Tėvą Pranciškų, — toks buvo jo vienuoliškas vardas, — kartais pamatydavau Kaune beskubantį Laisvės alėja. Ta didžiąja miesto gatve tekėdavo didesni būriai žmonių ir bildėdavo tarškūs arklių vežimai dar netašyto akmens grindiniu. Tėvas Pranciškus, rodos, nieko nebūtų matęs ir girdėjęs. Jis susimąstęs kalbėdavo rožančių; pasveikintas linktelėdavo galva ir praeidavo taip lengvai, tartum jo storas milinis rūbas būtų jį nešte nešęs, o jo pečių nebūtų slėgę šešiasdešimt metų. Vienas kitas praeivis grįžteldavo pasižiūrėti rudo klostyto abito, stambaus rožančiaus ir basų kojų sandaluose. Pamatyti tada Kaune pranciškoną buvo reta. Metai iš metų Mažesnieji Broliai vis gausesniu skaičiumi jungėsi į religinio ir kultūrinio darbo barus nepriklausomoje Lietuvoje, kol rusiškojo ateizmo ir politinės prievartos buvo užgniaužta ir tautos laisvė, ir vienuolynai. Tiktai laisvame pasaulyje lietuviai pranciškonai, tremtiniai, radę prieglobstį įvairiatautėje Amerikoje, sukūrė čia savo vienuolynus su kultūriniais židiniais, rūpinasi savo tautos brolių gyvu tikėjimu ir kenčiančios tėvynės meile.

Lietuvių tauta, amžiam slenkant, tapusi giliai krikščioniška, liko visiem laikam ištikima Katalikų Bažnyčiai ant kraštutinės ir tolimiausios jos ribos rytinėje Europoje. Kaip ilgus amžius kietai gynė savo senąjį tikėjimą ąžuolų giraitėse, su tuo pačiu amžinuoju patvarumu tebesilaiko katalikų tikėjimo, kuriuo buvo krikštyta.

Pastaba: šioje paskaitoje citatom pasiremta Gedimino laiškų leidiniu "Gedimino laiškai", išspausdintu Vilniuje 1966, o istoriniam faktam — daugiausia T. V. Gidžiūno, O.F.M., studija De Fratres Minoribus in Lithuania (Roma, 1950) ir jo straipsniu Vienuolijos Lietuvoje IX-XV amžiais (L.K. Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbai, 1969).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai