Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RELIGINIS GYVENIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Mūsų religinės kultūros darbo perspektyvos JAV.

- Mūsų likimas po šio karo vis dėlto yra labai panašus į išmintingojo Odisėjo likimą. Jam po Trojos sugriovimo, kaip mums po Antrojo Pasaulinio karo, nebuvo lemta greitai grįžti į savo namus, bet prisėjo klajoti po įvairias salas, pergyventi visokių pavojų ir patirti daug nuotykių. Jis turėjo rasti pravažiavimą ir pro Scilę su Charibde, ir iš vienakio žmogėdros rankų išsisukti. Tik po dešimties metų jam pavyko laimingai grįžti į savo namus pas skaisčią žmoną, šimto jaunikių atakuojamą ir jo belaukiančią. Šiandien mes taip pat esame panašioje būklėje: mūsų laivai klajoja po visus žemės vandenis, o mes nė nežinome į kokius krantus atrems savo smaigalį tas laivas, kuris mus veš. Dabar visos pasaulio šalys yra lyg tos salos, kurios iš mūsų reikalauja odisėjiško sumanumo. Pagaliau pati mūsų vargšė tėvynė yra panašioj būklėj, kaip ištikimoji Odisėjo žmona Penelopė, gaujos svetimų jaunikių varginama. Kaip Penelopei, jai prisieina gintis nuo svetimų varžovų didele kantrybe ir sumanumu. Juk Penelopė naktį išardydavo tai, ką dieną būdavo išaudus, kad šitokiu būdu galėtų atidėlioti vestuves. Šis Penelopės nakties darbas yra tikras mūsų brolių pogrindinio darbo simbolis. Ir jie, kaip Penelopė, negali atsidėti kūrybiniam darbui, nes jie turi daugiau ardyti negu austi, kad šitaip bent kiek apmaišytų svetimšalių brutalių jaunikių apetitus.


Mes, gyvenantieji tremtyje, esame šituo atžvilgiu laimingesni: mums bent nereikia atsidėti griaunamajam darbui, bet pagal išgales ir laiko aplinkybes imtis kūrybinių uždavinių.

Šiandien mums visiems kyla klausimas, kokias sąlygas mes rasime kultūriniam darbui naujose šalyse. Todėl norisi čia pasvarstyti, kokios tos sąlygos ir aplinkybės bus religinės kultūros darbui tik viename krašte, būtent JAV.

Pirmu žvilgsniu jos, atrodo, turėtų būti mums labai palankios. Juk ten nuvažiavę mes rasime jau nuo seno veikiančių daugiau šimto lietuviškų parapijų su visa eile centralizuotų pagelbinių organizacijų. Tai jau labai daug. Tačiau ši visa Amerikos lietuvių religinė sąrangą turi ir vieną pagrindinės reikšmės trūkumą. Būtent, ji neturi savos hierarchijos. Lietuvių tautinė grupė nėra net atstovaujama Amerikos episkopate.

Žiūrint amerikietiškų žvilgsniu, dėl to, žinoma, nėra ko stebėtis. Bažnyčios sąrangoje vyskupija yra teritorinis vienetas, o įvairių tautybių žmonės JAV gyvena susimaišę. Tiesa, kai buvo organisuojama JAV bažnytinė provincija, tautinių vyskupijų klausimas buvo iškilęs. Bet, norint, kad jauna Amerikos katalikybė geriau susiderintų su jauna Amerikos demokratija, buvo pasilikta prie teritorinių vyskupijų. Nedaryta tautinių vyskupijų, bet taip pat paliktos senos tautinės parapijos.

Žiūrint bažnytinės teisės požiūriu, parapija nėra labai stiprus bažnytinės organizacijos vienetas. Pagal kanonų teisę parapija net nėra juridinis asmuo. Juo tėra tik klebonas, kaip vyskupo atstovas vietoje. Kadangi klebonai parapijoj dažnai keičiasi, tai parapijos turtas yra užrašomas ne klebono, bet vyskupo vardu. Lietuvoj tai teturėjo teorinės reikšmės. Tačiau Amerikoje, kur bažnytinio turto klausimai yra judresni, tai gali turėti ir praktiškos svarbos. Vadinasi, tvarkant grynai lietuviškus religinius reikalus, sakysim, steigiant aukštesniąsias ar aukštąsias mokyklas, iš vyskupijų mes galime tikėtis tik labai atsitiktinės paramos.

Tačiau bažnytinė sąranga JAV nėra visiškai vienašališka tautybių atžvilgiu. Kai ji neatsižvelgia į tautines grupes organizuodama vyskupijas, tai ji atsižvelgia kitoje srityje, būtent, tvarkydama vienuolijų provincijas, kurios gali būti. organizuojamos tautiniais pagrindais. Ir džiugia konstatuoti, kad mes lietuviai taip pat šitoj srity turime didelį aktyvą. Štai prieš porą metų gražus būrys jaunų pranciškonų iš Vokietijos ir Italijos aukštųjų mokyklų patraukė į JAV ir ten suorganizavo lietuvišką Pranciškonų provinciją. Rodos, pernai Tėvo Kidyko pastangomis įsisteigė ir T. Jėzuitų juridinis branduolys su provincijos teisėmis. Reikia spėti, kad ten susispies ir kiti lietuviai jėzuitai, kurie dabar gyvena kituose kraštuose. Tėvai Marijonai jau yra seni JAV pijonieriai. Jie turi savo kunigų seminariją (aukštąją mokyklą), koledžą pasauliečiams ir kitą. Jie yra padėję įsikurti Pietų Amerikoj Marijonų provincijai, kuri ten jau yra išvariusi svarbią kultūrinio darbo vagą. Pernai jie taip pat sudarė galimybes iš jų tarpo atsiskirti lenkams ir sukurti atskirą savo provinciją JAV.

Tai buvo galima padaryti ne vien dėl to, kad JAV-se vienuolijos gali būti tautinės, bet ir dėl to, kad kanonai joms duoda plačių teisių. Vienuolijos organizaciniuose dalykuose yra nepriklausomos nuo vyskupo. Net mažas vienuolijos padalinys yra juridinis asmuo ir yra pats savo turto valdytojas. Vienuolijos provincijolas organizacijos dalykuose turi beveik vyskupiškas teises.

Turint visa šita galvoj, visad pagrįstai kyla klausimas, ar ne prie vienuolijų reikia mums gretintis, organizuojant mūsų kultūrinį gyvenimą JAV. Ar ne prie vienuolijų pirmoj eilėj teks organizuoti gimnazijas? Todėl ar nereiktų jau dabar mūsų švietimo vadovybei sueiti į sąlytį su vienuolijomis, nepamirštant ir parapijų, ir su jomis patyrinėti galimybes lietuviškam aukštesniajam švietimui išlaikyti.

Juridinėje vienuolijų globoje galėtų kilti ir aukštosios lietuviškos mokyklos klausimas. Juk daug Amerikos universitetų yra vienuolijų išlaikomi. Net moterų vienuolynai išlaiko universitetus. Žinoma, lietuviško universiteto reikalu reiktų tarp savęs susitarti visiems veiksniams, pirmoj eilėj vienuolijoms, kurios duotų juridinį pagrindą, o paskui parapijoms ir visuomeninėms organizacijoms, kurios telktų lėšas ir žmones.

Šiandien dar būtų per anksti numatyta visus religinės kultūros uždavinius, kurius mums iškels netolima ateitis. Bet kad jų bus sunkių ir komplikuotų, tai mums iš dalies sako ir ta būklė, kurioj yra įstrigusi tremtinių kunigų emigracija į JAV. Kadangi nei Bažnyčios kanonai, nei D. P. emigracijos įstatymas kunigams kliūčių nuvykti į JAV nenumato, tai kunigai anksčiau ar vėliau ir be NCWC globos ten nuvažiuos. Tačiau visas sunkumas prasidės tada, kai reikės įsijungti į JAV bažnytinį gyvenimą. Galbūt tada mūsų kunigai savo gyvenimui ir teisėms apsaugoti turės susiorganizuoti pagal popiežiaus Pijaus XII „Provida Mater Ecclesia“ konstituciją, kuri vienuolijų privilegijas suteikia beveik pasaulietiškoms organizacijoms? (žiūr. Nauj. Gyv. 1948 m. Nr. 4.) Tiesa, šie principai yra paskelbti, norint padėti savo profesinį darbą bedirbantiems pasauliečiams, bet galbūt jais galėtų pasinaudoti ir mūsų kunigai, atsidūrę šiuo laiku labai savotiškoje būklėje?

Svarstydami religinio - kultūrinio darbo galimybes lietuviams JAV, pabrėžėme tą juridinę prerogatyvą, kuri leidžia vienuolijoms bei kongregacijoms organizuotis tautiniais pagrindais. Paminėjome taip pat tris organizaciniu atžvilgiu išbaigtas vienuolijas bei kongregacijas - Pranciškonus, Jėzuitus ir Marijonus. Pavienių lietuvių yra taip pat kitose vienuolijose, tačiau jie kol kas dar neturi savo lietuviško juridinio branduolio. Yra taip pat JAV ir moterų kongregacijų. Nors jos yra labiau priklausomos nuo vietos vyskupo negu vyrų kongregacijos, tačiau tautinį pobūdį jos yra išlaikiusios nemažiau, kaip vyrai. Tų kongregacijų galima paminėti Kazimerietes, Pranciškones, Nekalto Marijos Prasidėjimo Seseris ir kitas. Steigiant lietuviškas mokyklas, šios institucijos gali suteikti nemaža pagelbos.

Galbūt, kad čia minimi kultūriniai uždaviniai vienuolijoms pasirodys šiek tiek svetimi ir sunkiai įvykdomi, tačiau su tremtinių visuomenės pagelba jie galėtų pasidaryti įveikiami. Toks vienuolijų ir visuomenės bendradarbiavimas išeitų didelėn lietuviškos kultūros naudon. Galima beveik sakyti, kad ši vienuolijų ir visuomenės sandermė šiuo laiku yra vienintelis realus pagrindas, ant kurio galėtų išlikti nesunykęs aukštesnysis lietuviškas švietimas.

Reikia atsiminti, kad ypatinga vienuolijų reikšmė visada pasirodydavo tokiais laikais, kaip mūsų, kada reikia saugoti kultūrines vertybes, bet nėra kas jas globotų. Tokiais laikais mokslininkai „asilio“ jieško vienuolynuose. Taip buvo Vakarų Europoj tautų kilnojimosi laikais, atrodo, kad panašiai gali atsitikti ir mūsų tautos Odisėjos metu.

Kun. V. Bagdanavičius

- Pastaruoju laiku vėl plačiai nuskambėjo Paryžiaus arkivyskupo kardinolo Suhard žodžiai. Būtent, kardinolas Suhard, kurio didelis ganytojiškas laiškas prieš porą metų buvo radęs katalikiškame pasauly didelio atgarsio ir buvo išverstas į svetimas kalbas, Velykų proga pasakė pamokslą apie tradicionalizmą, kurį jis nurodė, kaip mūsų laikų pavojų. Šių dienų pasaulis, pažymėjo jis, stovi ne tiktai katastrofos pavojuje, bet taip pat pereinamajame laikotarpy į naują paūgėjimą. Todėl ir Bažnyčia niekada neturi pasilikti statiška. Kiek jos esmė pasilieka nekintanti, tiek jos išviršinės formos turi būti judrios. Todėl būtų neteisinga ir klaidinga paklausyti tradicijonalistų ir nutraukti ryšį su mūsų laikų gyvenimu ir nejieškoti naujų formų.

Tarpamerikinės vyskupų konferencijos pranešimas atskleidžia didelį katalikų kunigų trūkumą Pietų Amerikoj. Šiandien Panamoj 10.000 tikinčiųjų tetenka vienas kunigas. Jis Bolivijoj aptarnauja 8.700, Peru - 6.000 ir Venecueloj - 5.000 tikinčiųjų, kai tuo tarpu Jungt. Amerikos V-se 630 katalikų tenka vienas kunigas. Milijoniniam Buenos Aires mieste yra nedaugiau kaip 50 kunigų. Todėl Europos kunigai kviečiami atsidėti bažnytinei tarnybai Pietų Amerikoj.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai