Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS IR LENKIJOS santykiai lenkų akimis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. ŠAPOKA   
Be abejo, viena labiausiai supainiotų Rytų Europos problemų yra lietuvių-lenkų santykių klausimas. Po pastarųjų metų katastrofų šis klausimas, žinoma, iškils naujoje plotmėje, o kaip prie jo sprendimo bus einama, daug priklausys nuo abiejų suinteresuotųjų nusistatymo. Tremtyje šis klausimas jau nekartą buvo keliamas, tačiau vis tik paviršutiniškai, fragmentiškai. Iš vienos ir iš kitos pusės kartais pasigirsta simpatijų pareiškimų, pageidavimų reikalą išsiaiškinti, bet plačiai ir nuodugniai lig šiol yra pasisakyta tik lenkų. Turiu minty buv. Vilniaus universiteto docento Wladyslaw Wielhorski knygą Polska a Litwa — stosunki wzajemnew biegu dziejow. Kadangi knyga yra išleista Lenkų Studijų Centro Londone, tad ją galima laikyti oficialiu lenkų emigrantų pasisakymu. Tai yra didelė (380 psl.) knyga, kurioje kalbamoji problema stengiamasi įvertinti įvairiais požiūriais, operuojama istoriniais, juridiniais, ūkiniais, sociologiniais, psichologiniais ir kt. argumentais. Išspausdinta ji 1947 m. rudenį, bet parašyta dar 1945 m. t. y. kai Londone tebebuvo oficialiai pripažįstama lenkų vyriausybė.

Wielhorskis problemą nagrinėja lenkišku požiūriu, iš istorinės perspektyvos, stengdamasis atsekti pastarųjų laikų reiškinių genezę ir raidą nuo seniausių laikų. Įvade autorius sako, kad jis norėjęs iškelti lietuvių ir lenkų santykius suformavusius veiksnius ir sutraukiąs į krūvą medžiagą, reikalingą tai problemai išpainioti. Temą jis nagrinėjąs Lietuvos vidaus santykių istorijos schemoje. Tokios pat Lenkijos istorinės apžvalgos neduodąs, nes manąs, kad skaitytojui ji geriau žinoma. Atseit, jis rašo ne tik lenkiškai, bet ir lenkams. Jo teikiamąja koncepcija turi persiimti lenkiškoji visuomenė. Tad knyga rašyta ne plačiam pasauliui ir ne mums. Bet mums yra įdomu, ar lenkai kai ką pamiršo ir ar ko nauja pramoko? Deja, iš anksto tenka pasakyti, kad iš esmės autorius nepasako beveik nieko nauja, tik sugrupuoja ir suvedami vieną sistemą visas lenkiškąsias tezes, mūsų jau daug kartų girdėtas. Jis rašo lenkams, įtvirtindamas juos senose pozicijose, o lietuvius moko nuolankumo „istoriniam procesui“, moko logikos ir kviečia atsisakyti senųjų klaidų. Jo dėstyme per 700 metų lenkų nepadaryta nė vienos klaidas ir niekur neparodyta blogos valios, bet vien tik meilės Lietuvai, kurią jie nuolat iš sunkių situacijų gelbėję.. Per visus 380 puslapių autorius neužgiria tik Želigovskio veiksmų. Bet ir juos jis pilnai pateisina, laikydamas juos tik nevykusiais taktiškais ėjimais. Jau vien šita besąlyginė lenkiškosios misijos adoracija autoriaus išvedžiojimus verčia kritiškiau vertinti. Visų margų autoriaus argumentų čia neįmanoma nė iškelti, bet pabandysime įvertinti nors pagrindines jo tezes, kurias jis saviškiams siūlo kaip išeinamuosius taškus kalbama į ai problemai spręsti.

Nebūdamas istorikas, Wielhorskis nuo pat pirmųjų puslapių, aiškindamas lietuvių kilmę ir jų vietą kitų tautų tarpe, daro eilę klaidų arba kartoja niekieno nepripažįstamas teorijas. Kai kur jis, atrodo, net patempia literatūroje užtinkamus spėjimus, jei tai paranku jo tezei. Jam, pvz., norisi iškelti, kad lietuviai turėję daug svetimo kraujo priemaišų, tad ir konstruoja „istorišką“ vaizdą: esą į juos įsilieję VIII—IXa. normanų, XIII—XVa. vokiško kraujo per kryžiuočius, kurie kai kurias Lietuvos sritis po kelis kartus ilgokose okupacijose laikę (10 p.). Čia jis daro atradimą, kad žemaičiai nuo 1316 m. eilę metų buvę kryžiuočių valdžioje, kad Gediminas juos išlaisvinęs (19 p.)- Kalba jis dar apie centralizuotą kulto tarnų organizaciją, apie Ramovę, kuri iš Prūsų atsikėlusi į Seredžių, paskui i Kernavę, o gal ir Vilnių, iš kurio buvo perkelta- į Betygalą (15 p.). Jieškodamas visur slaviško elemento įtakos, autorius be svyravimo Mindaugo sostine laiko Naugarduką ir prikergia jam titulą Rex Lituanorum et magnae partos Ruthenoriim (18 p.).

Jau nuo pat savo darbo pradžios W. stengiasi lietuvių tautos ir lietuviškosios kultūros vaidmenį visur vaizduoti silpną ir iškelti slaviškąjį gaivalą Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje bei slaviškas priemaišas lietuvių tautoje. Esą nuo pat Mindaugo laikų prasidėjęs Lietuvos rusėjimas. Kryžiuočių puolimams atremti buvę naudojami aneksuotų rusiškų žemių kariai, ir Nemuno pakrantėse ir krašto viduje fortifikacijoms įrengti buvę gabenami rusai darbininkai. Į kryžiuočių puolimų ištuštintas pasienio sritis buvę gabenami arba kraustęsi taip pat rusai. Tuo būdu Lietuvoje augusi svetimo gaivalo įtaka, buvę persodinti svetimi etniški ir kultūriški daigai. Vienur jis daro tik tokią prielaidą, o kitur jau operuoja kaip neabejotinu faktu (19, 20, 65, 92, 93 pp.), nors iš tikrųjų tai yra paprasčiausi propagandiniai teigimai, atsiradę 19-20 amž. sąvartoje, kai rusų propaganda stengėsi iškelti „Šiaurės Vakarų Krašto“ rusiškumą. Mokslinėje literatūroje šito dar niekas — net rusai — neteigė, nes to negalima paremti jokiais istoriniais šaltiniais. Kitas autoriaus teigimas apie lenkiško gaivalo priemaišas lietuvių tautoje pagoniškais laikais yra paimtas iš lenkų istorinės literatūros. Argumentus šiai tezei paremti yra surinkęs Abraham savo specialiame straipsny, išspausdintame Horodki aktų 500 m. jubiliejaus rinkiny „Polska a Litwa w dziejowym stosunku“ (1913). Wielhorski jo necituoja, bet, atrodo, jį bus turėjęs. Abraham tezės lenkų istoriografijoje yra mėgiamos, bet joms paremti istorinių šaltinių iš tikrųjų yra labai maža. Pirmiausia teigimas, kad Aldoną Gediminaitę, vykstančią pas vyrą Kazimierą į Krokuvą, lydėję net 11.000 paleistų lenkų belaisvių yra tik legenda.-Jei belaisvių ir buvo kiek paleista, tai tik jau ne 11.000. Tokie skaičiai aniems laikams yra nesąmonė. Juo labiau, kad Gedimino laikais ilgų karų tarp Lietuvos ir Lenkijos nė nebuvo. Antrasis argumentas yra Jogailos Krėvos akto pasižadėjimas paleisti lenkus belaisvius. Šiuo metu jų galėjo būti, nes tai buvo laikotarpis po nesenų karų dėl Volynės, tačiau, be abejo, buvo turima galvoje ne liaudies masės, bet kažkokie žymesnieji lenkai, buvę pilių komendantai ir pan. Įrodymui, kad lenkų Lietuvoje buvę nemažai dar minimas Gedimino 1323 m. laiškas saksų pranciškonams, kuriame prašoma pasiųsti dvasininkų, mokančių lenkų, žemaičių ir rusų kalbas. Be abejo, tai yra dėmesio vertas laiško žodis, bet iš to dar neaišku, kur ir kiek tų lenkiškai mokančių galėjo būti. Gal tas vienas Gedimino sekretorius, kuris rašė laišką? Gal ta kalba prisimenama kaip bėdos kalba susižinojimui su gudais iš kurių pranciškonų nebuvo? O Wielhorskis, suglaudęs šiuos argumentus ir suskaičiavęs kronikose minimus XIII—XIV a. lietuvių išvestų belaisvėn lenkų skaičių daro išvadą, kad lenkų priemaišos Lietuvoje sudarę bent 0,5 viso /krašto gyventojų, kurių, sekdamas Lowmianskį, XIVa. jis priskaito 200.000 (25—29 p.). Gaila, kad jis pamiršo dar nustatyti skaičių rusų, apie kurių infiltratą anksčiau kalbėjo. Turbūt jų buvo antras 100.000, o lietuvių visai nebebus buvę...

Iškeldamas tariamą slaviško gaivalo infiltratą, autorius nori sumažinti vėlesnio aplenkėjimo įspūdį. Rusų žemių prisijungimas dar XIVa. apardęs dvasinę lietuvių tautos pusiausvyrą (20 p.). Dėka tų kolonistų ir nuolat bendraujant su rytinėmis sritimis, lietuviškoji diduomenė ne tik pasisavinusi bizantiškos krikščionybės kultūros elementų, bet ir rusų kalbą. XIV—XVa. sąvartoje Lietuvos didžiūnų tarpe lietuvių kalba jau nebevyravusi, sako W. (86 p.). Tik kažin iš kur jis tai žino? Kokių šaltinių galėtų nurodyti savo tezei pagrįsti? Sekdamas Brucknerį, jis teigia, kad po Jogailos ir Vytauto Lietuvos valdovai lietuviškai nebemokėję (85 p.). Galima būtų tikėti, kad Krokuvoje augę Jogailos palikuonys iš tikrųjų nebemokėjo lietuviškai, bet nereikia pamiršti ir Dlugošo liudijimo, pasak kurio 1440 m. į Vilnių atgabentas Kazimieras tarp kitko ir lietuviškai mokėsi. Įtarti, kad Dlugošas, kuris buvo Kazimiero vaikų mokytojas, būtų nežinojęs, kokias kalbas moka jų tėvas, yra negalima. O netiesioginių liudijimų yra, kad ir Zigmantas Augustas dar mokėjo lietuviškai. Bet valdovas dar ne viskas. Juk St. Batoras ir Augustas III ir lenkiškai nemokėjo. Lietuvos bajorijos surusėjimas net 16 amž., kurį akcentuoja ir WIelhorskio nežinomas St. Kot, yra dar toli gražu neįrodytas. Antagonizmas tarp etnografinės Lietuvos ir aneksuotų žemių bajorijos, kuris taip ryškus XV— XVI amž., yra neabejotinai priešingas argumentas. Kanceliarijoje ir literatūroje vartojamoji slavų kalba nerodo jokio suslavėjimo, nes anais laikais rašto ir šnekamoji kalba beveik visur skyrėsi. Juk ano meto Lenkijoje tik lotyniškai tebuvo rašoma. Argi ji buvo suromanėjusi?

Kad ir nelietuviškai rašytos XVa. Lietuvos kronikos turi aiškių lietuviško patriotizmo bruožų, kurių negalėjo neprisiminti ir Wielhorski (99 p.). Jo aiškinimas, % kad čia atsispindįs plačiųjų masių individualizmas, bet-ne diduomenės dvasia, yra juokingas. Juk jos kilo Vytauto dvare, o buvo tęsiamos didžiūnų sferose, ne kaimų lūšnose. Keistas W. galvojimas. Kai suskamba lietuviškas patriotizmas, tai liaudies balsas, o kai tame pačiame gyvenime nuaidi lenkų unijinėms užmačioms priešingas garsas, tai jau didžiūnų luominių interesų vaisius. Kokių dvilypių tų žmonių būta!

Kalbines Lietuvos sienas W. nustato labai aiškias.  XII—XIIIa. lietuviai negyvenę kairiajame Nemuno krante, o rytuose XVa. siena lietuviškų sodybų ėjusi nuo Merkinės į Eišiškes, Trobas, nuo ten sukusi į Ašmeną, o paskui į Svirius, Vydžius, Brėslaują. Ūžtos linijos buvę tik atskirų salų ir iškyšulių (53—54 pp.).  Savo šaltinių W. nenurodo, bet, be abejo, tai bus išvados iš Lowmianskio, Jakubowskio, gal Paszkiewicz ir kt. studijų, kurie taip pat dažnai maišo sričių etninę ir politinę nepriklausomybę. Dėl šitos problemos čia ginčytis, žinoma, neužtektų vietos. Lygiai taip pat, kaip ir dėl jotvingių sienų Palenkėję, kuriuos W. taip pat prisimena, nors jų ir nelaiko lietuviais (48 p.). Etnografinius lietuvių plotus XIIIa. W. Laiko 60.000 km-, o kai jie iki XVa. (!) kolonizavę Sūduvą, Mažąją Lietuvą (jis ne vien čia priima vokiškas tezes, jei jos nukreiptos prieš lietuvius) ir Pakuršės girias, tai plotas paaugęs iki 83.000 km2, padidėjęs 35% (47-48 p.). Iš šitos padėties prasidėjęs lietuvių gyvenamojo ploto siaurėjimas. Pasak jo, jau anksčiau apkrėsta slavais, pusiau slaviška ir su „surusėjusiu“ aukštesniuoju sluogsniu lietuvių tauta buvusi neatspari prieš kaimynus gudus. Pasienio sritys pradėję gudėti, nes gudai nesimokę sunkios, atsilikusių formų lietuvių kalbos, kurios patys lietuviai noriai išsižadėję, mokęsi gražesnės, moderniškesnės ir lengvesnės gudų kalbos, sako W., sekdamas aštriaplunksnį Brucknerį (95 p.). Tuo būdu, kai į tas sritis atėjusi lenkybė, ji susidūrusi jau tik su gudais ir su sugudėjusiais lietuviais. Lietuviai betarpiai niekur nebuvę lenkinami. Lenkybė veržėsi linija nuo Balstogės į Daugpilį, t. y. senąja lietuvių gudų siena, kur gyventojai tautinio atsparumo neturėję. Ji taip pat plitusi miestų, pilių ir dvarų apylinkėse, kur jau anksčiau lietuvių dvasios vienalytingumas buvęs sulaužytas aprusėjimo (53—54 p.). Autorius su pasigėrėjimu akcentuoja, net perdėdamas, kad Bažnyčios organizacija iki XVI a. Lietuvoje buvusi lenkiška, kad ir vietos kilmės dvasininkai mokėsi Lenkijoje (pasak jo ir Prahos Jadvygos kolegijoje, kur iš tikrųjų lietuvių nebuvo), bet norėdamas išvengti priekaišto, kad polonizacija buvo varoma per Bažnyčią, teigia, kad per krikštą atėjusi ne lenkų, bet lotynų kalba, nes lenkų literatūros tada dar nebuvo, kad buvusi atnešta Romos katalikų vakarietiškoji kultūra, bet ne lenkybė (86 p.). Be abejo, kad čia autorius turi tam tikros racijos, bet klausimą jis stato sąmoningai klaidingai. Gėrėtis organizacijos lenkiškumu ir neigti jos vaidmenį jau nelogiška. Bet jam, mat, reikėjo išgelbėti savo tezę, kad XVI a. lenkybė su lietuvybe nesirungė, kad ji ėjo ten, kur lietuviškumo nebuvo, kur jis buvo jau išnykęs — į surusėjusias sritis (deja, XVI a. ten dar jokios lenkybės nebuvo), surusėjusius miestus ir didžiūnų šeimas. Teigdamas, kad lenkėjama buvo tik per gudėjimą, kad lenkybė nieko nenulietuvino, ir kad taip galį tvirtinti tik nemokšos arba sąmoninga propaganda, paremta masių nežinojimu (89 p.), autorius, be abejo, užsispyrėliškai aukoja savo tezei istorinę tiesą. Nejaugi šis momentas taip jau svarbus visai lietuvių lenkų santykių problemai, kad taip užsikertama. Kan. Prapuolenio ir pan. tezių apie prievartaujamą lenkinimą galima ištisai ir nepriimti, bet jei ne Londone, tai Vilniuje būdamas autorius bus skaitęs ir Fojalek švelnias studijas, kuriose yra daug priešingų faktų.

Pasak W. Lietuvos bajorija sulenkėjusi dar XVIa. Vėl, sekdamas Brucknerį, jis teigia, kad ir Žemaičių bajorija“ tebekalbėjusi lietuviškai tik iki XVlIa. vidurio (161 p.), bet ir jų nutautinime lenkybė su lietuvių kalba tesusidūrusi tik jų namuose, o bažnyčiose, mokyklose, teismuose, seimeliuose, miestuose, literatūroje, sako W., jį susidūrusi su lotynų, rusų, vokiečių kalbom, lietuvių k. ten nebuvę. O B. Karpis savo brošiūroje apie seimelius dar 1792 m. skundžiasi, kad Žemaičių bajorai nemoka lenkiškai.
Nuo Jogailos laikų lenkų belaisvių kolonizacija Lietuvoje liovusis, bet dėka pagyvėjusių prekybinių ryšių vykusi imigracija į miestus. Išskyrus Kauną, kur įsivyravę vokiečiai, Lietuvos miestuose XVIa. vyraują rusai ir lenkai. (81, 83 pp.). Vilniaus miesto sulenkėjimui W. priima Studnickio nurodomąją 1552 m. datą, kada pirmą kartą lenkiškai buvo surašyti miestiečių visuotino susirinkimo nutarimai (Willkūr, Willkierz, 84 p.). Bet jis kartu su Studnickiu pamiršo, kad rašto kalba rodo ne gyventojų, bet kanceliarijos bei sekretorių kalbą. Kad ir norėdamas visur laikytis savo tezės apie natūralų, gyvenimišką be lenkų įsikišimo Lietuvos aplenkėjimą, autorius vis dėlto neišvengia nepasigardžiavęs tariama lenkų imigracija į Lietuvą po 1569 m. unijos. Esą unijos aktas panaikinęs 1447.

 Ir 1492 m. privilegijų nuostatus, neleidusius lenkams kurtis Lietuvoje. Po to į lenkų rankas patekę daug plačių latifundijų bei dvarų ir atsiradę daugybė lenkų šlėktų okolicų, kuriems žemės buvusios dovanojamos už nuopelnus kare. Tada taip pat atvykę daugybė lenkų specialistų bei ūkvedžių į ponų dvarus. (158— 9 p.). Gaila, kad autorius nenurodė nė vienos latifundijos ar dvaro, tekusio lenkui valdovų dovanojimo keliu. Tokių ir nebuvo, nes unijos aktas lenkams Lietuvoje kurtis trukdančių įstatymų nepanaikino. Jis, tiesa, reikalavo, kad tie įstatymai būtų panaikinti. Tam reikėjo specialaus akto, atitinkančio Lietuvos įstatymų leidimo formą. Bet tokis aktas niekad neatsirado, o 1588 m. paskelbtame naujajame Lietuvos Statute visi senieji nuostatai buvo ne tik palikti, bet dar aiškiau išryškinti. Tuo būdu lenkams atviro kelio į Lietuvą niekad nebuvo. Dvarų jie čia net vedybų keliu negalėjo įsigyti. Iš tikrųjų ir unijiniais laikais lenkų Lietuvoje įsikūrė labai mažai. Iš žymesnių šeimų vos kelios. Kad ponai kartais kviesdavos lenkus ūkvedžiais ir kitais tarnais, tai tiesa. Tokia pvz., buvo ir Sicinskių (Čičinskų) šeima. O kad okolicų bajorėliai būtų lenkiškos kilmės, negali būti ir kalbos. Lygiai autorius klysta teigdamas, kad unijiniais laikais abiejų kraštų prekybą gyvinusi bendra valiuta (moneta). Juk tai tik unijos akto pageidavimas, kuris niekad nebuvo įgyvendintas. Lietuva ir Lenkija iki pat jų žuvimo turėjo atskirus iždus, atskiras ir nelygiavertes monetas, o taip pat ir muitus ant sienų.

Wielhorskis lenkybės veržimąsi į Lietuva stengiasi vaizduoti. kaip natūralų, gyvenimišką reiškinį. Lietuvių tauta jau anksčiau buvusi įpratusi savintis svetimybes. Rusiškųjų sričių prijungimas įtraukęs Lietuvą į gilius vidaus sukrėtimus. Dviem frontais vedamų nuolatinių karų rezultatas buvęs krašto sufeodalėjimas, karių luomo — bajorų atskilimas nuo liaudies. Krašto ekonominiai, socialiniai ir idėjiniai santykiai pasikeitę iš pagrindų. Surusėjusi bajorija, rusai kolonistai miestuose ir kaimuose, lenkai belaisviai ir lenkiškų misionierių veikla kraštą iš dalies apkrikščioninusi dar prieš krikštą. Šitas nuo tautos kultūros atskilęs elementas pats išskėstomis rankomis vėliau priėmęs lenkybę. (22—23 p.). Be abejo, čia yra daug tiesos, bet klaidingas yra apibendrinimas ir reiškinio suvisuotinimas. Gyvenimas yra visad komplikuotesnis negu kokia nors schema. O be to, surusėjimo tezė, kaip sakyta, toli gražu dar neįrodyta.

Kaip ir visi lenkai, Wielhorskis teigia, kad XIVa. gale Lietuva buvusi krizėje, kad jai grėsęs visiškos pražūties pavojus, kad Kęstutis jau buvęs pasiruošęs net su visa tauta išsikraustyti iš krašto ir į ieškoti saugesnė^ vietos (37 p.). Ją išgelbėjusi Lenkija, o 1410 m. Tannenbergas įtikinęs visus, kad Jogailos pasirinktas kelias esąs tikras. Nagrinėja autorius ir juridinę Lietuvos Lenkijos santykių pusę, tačiau čia nepasako nieko nauja. Jis tik kartoja lenkišką aktų interpretaciją, toli gražu nepasiekdamas kitų autorių gilumo. Po Haleckio, Lewickio, Kutrzebos, Balzerio darbų čia lenkiškajai koncepcijai daug ką pridėti yra sunku. Autoriaus, atrodo, net jų darbų neturėta, o lietuviškąja tų aktų interpretacija iš viso nesidomėta, lygiai kaip ir kitais klausimais lietuviškos literatūros nežiūrėta. Dėl to ir mes čia ties šiais klausimais ilgai nesustosim. Daugiausia klaidų autorius pridaro interpretuodamas Vytauto laikų aktus ir Liublino, unijos aktą. Blaiviausia kalba apie. XIVa. Bet iškeldamas politinę išmintį bei gabumus Kazimiero ir Zigmanto Augusto (112, 132 pp.), autorius bus ir lenkus nustebinęs, nors Lietuvos Lenkijos ryšių tamprėjimui jie ir turėjo didelės įtakos. Keista taip pat, kai Livonijos įjungimo bylą autorius vaizduoja visur kišdamas ir Lenkiją, (141 — 3p.), kuri 1557—1567 m. įvykiuose iš tikrųjų visiškai nedalyvavo. Juk prie Livonijos lenkai buvo prileisti tik 1569 m. Liublino unijos aktu. Autorius teisingai sako, kad uniją buvo bandyta atbaigti tik 1791. V. 1 ir X. 22. aktais (169, 171 p.). Bet jis pamiršta, kad tai buvo tik formalinis atbaigimas, dėl kurio teisėtumo dar gali būti ginčijamasi. Juk tai buvo revoliuciniai aktai, ir be reikalo jis sako, kad su jais sutikę Lietuvos senatoriai ir atstovai. Juk jų tada seime tebuvo vos keletas. Tai žinoma ir iš Smolenskio studijų, nereikia nė lietuviškųjų siekti. O be to, juk tai liko tik popiery, gyveniman visa tai nebespėjo įeiti. Toliau, norėdamas išryškinti senųjų unijinių tradicijų branginimą, autorius sumini visus bendrus lietuvių ir lenkų bajoriškosios visuomenės pasireiškimus 1794—1863 m. laikotarpy. Visiškai be reikalo. Kas čia nuostabu, kad ta pati visuomenės dalis kovoja už tą patį idealą. Tik, giliau pasiknaisiojęs, autorius ir šitam chore galėjo nugirsti skirtingų lietuviškų balsų. Visiškai sutapo tik principinės kovos deklaracijos, o lietuvio ir koroniarzo sąvokose buvo daug gilesnių tendencijų,. negu regionalizmas.
Lietuvių dabartinės pažiūros į uniją esančios klaidingos ir šovinistiškos. Ryšiai su Lenkija Lietuvos nepražudė, bet ją išgelbėję nuo prūsų likimo (99 p.). Ir be reikalo lietuviai dabar vaizduoją lyg ištisų keturių amžių raida buvusi lenkų intrigų vaisius. Tai esą ir nelogiška, nes kartu esąs iškeliamas ir lietuviškojo charakterio stiprumas, valdovų išmintis, valstybės pajėgumas ir kitos teigiamos savybės. Tai esą teisinga (komplimentas ištižėliams!), bet tai tik įrodą natūralų vyksmą (172—3 p.). Esą nuostabu, kad lietuviai garbinę visas prieš lenkus nukreiptas eligarchų sauvales, o ypač J. Radvilos išdavystę, kuris tik savo ambicijų ir intereso tesiekęs, norėjęs valstybę suskaldyti, išskirti sau leninę valstybę (165—6 p.). Nekalbant jau apie Vazų dvare susiformavusius šmeižtus prieš Radvilą, kuriuos autorius čia kartoja, sekdamas Konopczynskį, norėtųsi paklausti, o kas gali drausti lietuvių tautai — kalbant dabarties terminais — pasisakyti už Baltoskandijos bet ne už intermariumo koncepciją? Ir ko dėl to taip jaudintis? Argi amžiais buvusi „išmintinga“ lietuvių tauta taip ėmė ir sukvailiojo? Čia kažkaip nelogiškas ir p. Wielhorskis.

Išmintingai laikydamosi lenkų ir unijos, Lietuvos bajorija iki 18a. visa sulenkėjusi. Ištisos sritys sulenkėjusios 19 ir 20a., bet autorius jau neanalizuoja šio proceso ir neaiškina jo priežasčių. Jis tik teigia, kad rytinė Lietuva sulenkėjusi iki linijos Joniškis, Giedraičiai, Širvintai, Kernavė, Aukštadvaris (55—56 p.). Tai esąs labai nuolaidus skaičiavimas. O ką reiškia jo „minkštumas“ galima spręsti iš pastabos, kalbant apie 1916 m. statistiką: „Faktas, kad lenkų valstiečių ir miestiečių tarpe buvo mokančių lietuvių kalbos, leido planingai iškreipti davinius“ (61 p.). O tempora, o mores! juk ir pagal W. tai galėjo būti tik nebaigę nutautėti lietuviai. Nejaugi kolonistai lenkai? Kodėl W. nepaminėjo jų atsikėlimo?

Ir kokia teise p. W. gali prikišti lietuviams šovinizmą ir imperializmą, kai jie šitų „lietuviškai mokančių lenkų“ nenori išsižadėti. O jis čia visą pamokslą surašė. Jis pirmiausia šaukiasi mokslinės literatūros ir nustato, kad tauta esanti didelė šeima, kurios nariu gali būti laikomas tik tas, kas pats juo save laiko, kas-yra apsisprendęs. Kilmė čia negalinti būti joks mastas (78—9 p.). Tuo tarpu lietuviai esą įsikandę rasistinę tautybės sąvoką. Lietuviai savo siekimams neturį politinės ir militarinės jėgos, tad remiasi doktrina, jiems tariamai duodančia moralinių argumentų. Bet ta doktrina esanti priešinga tautų apsisprendimo principui, kuriuo pasiremdama Lietuva atgavusi nepriklausomybę. Tautai, kuri praradusi vieną trečdalį savo teritorijos, šitokia doktrina esanti paranki. Ji savo sienas nukelianti į XIIIa. ir norinti grąžinti istorijos procese, prievarta nutautindama gyventojus. Tai Lietuva parodžiusi naikindama lenkišką elementą (gal mokantį lietuviškai?!), o ypač Vilniuje nuo 1939 m. (254—7 p.). Šitame lietuvių nusistatyme glūdinti visa nesusipratimų su lenkais esmė. Visa tai būtų teisinga, jei būtų teisingos visų išvadžiojimų prielaidos. Kokia gi teise W. ir iš viso lenkai Vilniaus krašto gyventojus laiko, ir 1919—20 m. laikė, apsisprendusiais lenkais? Kada jų apsisprendimas buvo pasiektas, kai tą kraštą okupavo Želigovskio vedama lenkų kariuomenė? Kodėl, sprendžiant apie krašto tautinę nepriklausomybę, kilmės principas yra nepriimtinas Vilniaus krašte, bet labai tinka kituose Lenkijos pasieniuose? O kai dėl tautinio persekiojimo tai vargu ar pritiktų kalbas pradėti lenkams? Jeigu jau galėtų kas ką susarmatyti, tai tik ne lenkai lietuvius, bet priešingai. Tik, žinoma, ne visi sarmatos turi. Šiandien lenkai pretenduoja žemių net iki Oderio, vokiečius iš ten išgena, o lietuvius laiko imperialistais, kai jie reikalauja sau savo amžinosios sostinės, valstybės lopšio, srities toli gražu ne lenkiškos, tik su aplenkėjusiomis salelėmis ir visiškai nesusisiekiančiomis su lenkiškuoju masyvu. Vienoms Lenkijos pašonėms ginamas vienas principas, o kitoms jis skelbiamas nelogiškumu ir gėda. Taip jau tikrai bus sunku susikalbėti.

Daugeliu atžvilgių autoriaus nelogiškumas pasirodo ir toje pačioje knygoje. Norint lenkus visur ir visada vaizduoti teisiais ir labai nusipelniusiais Lietuvai, tenka ir sau paprieštarauti. Štai, pvz., iš vienos pusės sakoma, kad lietuviškoji bajorija sulenkėjusi politinės išminties rezultate, sekdama natūralią įvykių raidą. Be abejo, nenorėdamas pasirodyti keistas, jis neginčija ir lietuviškosios liaudies tautinio susipratimo teisės. Tad teigia, kad ir čia lenkai turėję didelių nuopelnų XIXa. vidury net visa rezistencinė jų veikla ir Lietuvoje buvusi beremiama tautinio liaudies susipratimo skatinimu (192 p.).“ Tautinio lietuvių atgimimo pionieriais buvę daugiausia bajorai (206 p.), valstybės kūrimo laikotarpio veikėjų daugelis esą taip pat kilę iš lenkais save laikiusių bajoriškų šeimų. Čia jis sumini Biržiškas, Putvinskį, Lazdynų Pelėdą, Žemaitę, Sleževičių (210 p.). Bet argi lietuviškieji bajorai laikė save lenkais? Anieji pagal W. juk turėtų būti laikomi nuo tikro kelio nukrypusiais išgamomis, natūralaus istorinio proceso ardytojais. Argi logiška jais gėrėtis? Juk jie įvykdė, autoriaus žodžiais tariant, tautinę ir kultūrinę apostaziją, „atsisakė tėvų kultūros ir lenkiškos tautinės sąmonės.“ Ir kaip malonus autoriui Meysztovviez, kuris į šitokį Jakšto pasiūlymą atsakė brošiūra „Przenigdy“ (234 p.). Taip ir neaišku darosi, kurie gi autoriaus akimis yra teisūs ir kurie ėjo natūraliu keliu? Gal abeji? Ar čia autorius nesusipainioja? O gal kas tik kada lenkiškai kalbėjo — visuomet teisus?

Autorius skundžiasi ir skaudžiai priekaištauja, kad lietuviuose esą perdaug antagonizmo ir nepasitikėjimo lenkais, kad sveikinamas kiekvienas prieš lenkus nukreiptas reiškinys (236—38 p.). Kad taip baisiai nėra, autorius, rodos, galėjo pats įsitikinti. Bet lietuvis negali nesijaudinti, kai jis ir paties autoriaus knygoje tebemato gyvą senąją Dlugošo užrašytą, per penkis amžius išlikusią Zbignevo Olesnickio mokyklą — užvaldyti rytus! Lenkų nepasisekimais šitoje srityje lietuvis turi džiaugtis, bet jis yra tiek taurus, kad jų skriaudas žmoniškai atjaučia.

W. sako, kad reikalavimas atlietuvinti buvęs lygus reikalavimui kultūrinės degradacijos (224 p.). Neaukštos kultūros fanaberingiems bajorams toks įspūdis galėjo būti, bet išmokslintas autorius galėtų suprasti, kad žmogaus vartojamoji kalba jo kultūros lygio nesaisto. O kaip autorius bent kelių studijų apie naująją Lietuvą, jis taip pat be abejo žino, kad kultūriškai labiausiai atsilikę buvo kaip tik nutautusieji Lietuvos rajonai, kad okoličų bajorėliai kaip tik ir buvo lietuvių ūkininkų pajuokos objektu. Ar ne geriau jiems būtų buvę sparčiau „degraduotis?“

Tautinį lietuvių atgimimą lenkai sveikinę. Autorius sumini net visą eilę palankiai pasisakiusių publicistų (233 p.), ir daro išvadą, kad lenkų „luminarams“ priekaištų esą negalima daryti. Niekas jų ir nedaro. Bet autoriui yra, be abejo, žinoma ir litvomanijos koncepcija ir atitinkama tų sferų pozicija lietuviškojo sąjūdžio atžvilgiu. Be reikalo jis mano, kad nepalankumo lenkams lietuviai sėmęsi pavolgiuose, mokęsi iš antilenkiškos rusų istoriografijos (218 p.). Ustrialovo ir Kojalovičiaus mokykla bei litowsko — russkoje gosudarstvo sąvoka ir lietuviams buvo nemiela. O kad rusai lietuviškąjį sąjūdį rėmę, norėdami silpninti lenkiškąją įtaką krašte ir tik stengęsi vesti artėjimo su rusais kelin, kaip teigia autorius (214 p.), tai yra paprasčiausias svaičiojimas. Gal autorius nurodytų, kaip rėmė? Gal už lietuvišką maldaknygę pasiųsdami į Sibirą? Šia proga dar primintina, kad autorius kartais nežino elementariausių Lietuvos istorijos faktų. Esą, Natkevičius ir kiti užsieniui apie Lietuvą rašę autoriai rašą netiesą, kad lotynų abėcėlės draudimas pašalinęs lietuvių kalbą iš mokyklų. Lietuvių kalba prieš 1863 m. Lietuvoje nebuvusi vartojama iš viso. Buvę mokoma tik lenkiškai ir lotyniškai, kartais vokiškai (209 p.). Autoriui norėtumėm priminti, kad parapijinėse mokyklose ne tik XIXa., bet ir XVIIIa. buvo mokoma ir lietuviškai. O iš mokyklų lietuvių kalba buvo išmesta ne spaudos draudimo, bet specialių mokyklų nuostatų. Kitaip, be abejo, nerašo nei Natkevičius, nei kas kitas. O kad slaptos lietuviškos mokyklėlės atsirado tik po 1905 m. — taip pat autoriaus plataus žinojimo „perlas“. Juk tada lietuvių kalbos pradėta ir valdžios mokyklose mokyti.

Rašydamas apie Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpį, autorius taip pat nori visur pateisinti Lenkiją ir Lietuvos lenkus, nori pavaizduoti, kad jie nepriklausomos Lietuvos susikūrimą sveikinę ir net norėję jai padėti. Bet išvesk tu man taip gražiai, kai visa eilė plačiausiai žinomų faktų rodo, kad jie visur tik kliudė, kaišiojo kojas ir net ginklu bandė pasmaugti. Dėl to tai šie skyriai yra nenuosekliausi, prasčiausiai nusisekę. Juose išlaikytas tik vienas bruožas, būtent, kad lietuviai visur klydę arba turėję blogos valios, buvę kitų žaisliuku, kad jie kliudę lenkams įgyvendinti visam šiam Europos regionui išganingus planus — žinoma, kuo teisingiausius, respektuojančius visų interesus bei teises.

Lietuviai, kurių esą apie 2 milj., pradedant 1916 m. Lozanos konferencija, atsisakę nuo daugiatautės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos tradicijų, nes jautęsi silpni konkuruoti su lenkais kultūrinėje dirvoje. Jų padėtis esanti iš viso sunki, nes mažoje tautoje natūraliai turį būti mažiau talentų, o lietuviai neturį sau giminingos kitos tautos, kurios kultūriniais laimėjimais galėtų pasinaudoti. Net su giminaičiais latviais ne viskas esą tvarkoje. Bet, atsistoję ant nacionalinės valstybės pagrindo, lietuviai vis dėlto pasirodę nenuoseklūs ir ėmę pretenduoti nelietuviškų sričių. Jie užsimoję sukurti etnografinę Lietuvą su „pataisomis“ savo naudai (246—254 p.). Jie nutarę pasiimti sau tiek, kiek tikrai galėtų suvirškinti. Nenorėdami varžytis su lenkais, sutinką ir su mažesniu plotu, kad tik išlaikytų savo primatą (278—9 p.). Tuo tarpu buvusios Didžiosios L. Kunigaikštijos lenkai galvoję apie lenkų — lietuvių — gudų junginį, surištą su Lenkija tam tikrais ryšiais. Atseit jie buvę federalistai. Kairieji lenkai tokius reikalavmus pareiškę savo deklaracijoje jau 1915. IX. 23. (273 p.). Pagal W. lietuviams, matyt, vertėję dėtis su šiais ir kovoti trijų tautų lygybės bendroje valstybėje, esančioje federacijoje su Lenkija. Nes ir jis pats cituoja jau 1916. IX. 3. Vilniuje veikusio Lenkų Komiteto deklaraciją, kurioje vienintelių tiksliu krašto likimo sprendimu laikomas jo Įjungimas į Lenkijos valstybę (275 p.). Ar Wielhorskis mano, kad lietuvius turėjo nuraminti jo dabar iškeliamas faktas, kad to komiteto daugumą sudarę tautiniai demokratai (endekai—ND)? Gal jis žino faktų, kad kiti kurie nors lenkiški veiksniai prieš šitas inkorporacines užmačias būtų pasisakę arba net protestavę? Ar gal lietuvius turėjo guosti jo dabar iškeliama prielaida, kad Lenkų Komitetas pretendavęs tik į „lenkiškąsias“ sritis (lietuviškai mokančių „lenkų“ gyvenamas!?) o Kauno ir šiaurinėms Suvalkų gub. sritims palikę teisę sukurti savą valstybę? Pirmiausia šita pastaroji išeitis lenkiškose sferose iškilo tik tada, kai Lietuvos Respublika jau buvo įvykęs faktas ir ginklu gynėsi nuo „federalisto“ Pilsudskio kariuomenės, o antra, 1919—20 m. lenkų pareikštas sutikimas su Lietuvos valstybės egzistavimu siaurutėse ribose buvo remiamas viltimi, kad ji vis tiek neišsilaikys ir nukris į Lenkijos sterblę, kaip prinokęs obuolys. Tą ir pats W. mini (276—7 p.).

Prisiminęs 44 „žymių“ Vilniaus lenkų memorandumą, 1917 m. vasarą įteiktą Vokietijos kancleriui, kuriame reikalaujama Vilnių prijungi prie Lenkijos, kurios atstatymą Vokietija ir Austrija buvo deklaravusios 1916. X. 5., Wielhorskis stebisi, kaip Šveicarijoje tada ėjusi „Pro Lithuania“ galėjusi tą jų žygį pavadinti išdavyste (281 p.). Jis bando ironizuoti, o mes galime tik nusistebėti šitokia logika. Nejaugi tai nebuvo prieš tautos valią, atstovaujamą kaip tik tų lietuvių patriotų, iš kurių p. W. bando šaipytis? Argi tai nebuvo tautinės revoliucijos laikotarpis, kuriame kai kurie veiksmai taip pat kvalifikuojami išdavyste, nors nei juridiškai nei faktiškai valstybė dar ir neegzistuotų?
Wielhorskis savo knygoje nori nuduoti bešališką sprendėją ir iš tikrųjų kai kurias nuvalkiotas lenkų propagandos nesąmones praleidžia arba sušvelnina, tačiau be „išmintingo“ pasidavimo istoriniam nutautėjimo procesui, lietuvių veiksniuose jis neranda nė vieno teigiamo. Kiekviena proga jis pasistengia primesti jiems kokį nors šešėlį. Štai, pvz., rašydamas apie 1917 m. Vilniaus konferenciją, randa reikalo pastebėti, kad kandidatai į ją ir į Tarybą buvę vokiečių stropiai patikrinti (266 p.). Iš vienos pusės jis sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės kūrimas buvęs vokiečių inspiruotas prieš lenkus, bet kartu vis dėlto pripažįsta, kad Taryba su vokiečių užmačiom kovojo (266 p.).
Konfliktas su lenkais išėjęs tik dėl to, kad lietuviai užsimoję reikalauti lenkiškų žemių. Abiejų valstybių kūrimosi laikotarpy negalima buvę susitarti tik dėl to, kad lietuviai bet kokio bendradarbiavimo sąlyga statę pripažinimą Vilniaus sostine ir pripažinimą reikalaujamųjų sienų, kurių aiškiai nė neaptardavę. Vieną kartą nurodydavę vienas, kitą kartą kitas. Jie reikalavę ir tų sričių, kur lietuvių niekad nebuvę gyventa. Tuo tarpu lenkai sutikę pripažinti etnografines sienas (296—9 p.). Jis primena ir Pilsudskio atsakymą lietuvių delegatams 1918. XII. 19.', kad Lenkija neturinti nieko prieš Lietuvos valstybę, bet tik etnografinėse ribose ir manąs, kad toji Lietuva užmegsianti glaudžius ryšius su Lenkija. Vokiečių remiamas lietuvių imperializmas, pasak Pilsudskio, turįs liautis (289 p.). O kokią „etnografinę“ Lietuvą Pilsudskis suprato, matyti iš jo dar gegužės mėnesį pareikalautos demarkacijos linijos, kuri Sūduvoj prašoko vėlyvesnę Kurzono liniją, o dešinėje Nemuno pusėje ėjo per Alytų, Stakliškes, Kaišedoris, Ciobriškį, Širvintas, Ukmergę, o nuo šios plento linija Į Daugpilį. Pasak W., ši linija turėjusi racijos, nes buvusi paremta tautinės lygsvaros principu — vienoje pusėje palikusi apie 160.000 lenkų, o antroje apie tiek pat lietuviu (308— 309 p.).

Kai su užsispyrusią Lietuva pasirodę susitarti negalima, Lenkija nusprendusi nelietuviškąsias buv. Didžiosios Kunigaikštijos žemes pati viena ginti. Reikėję sudaryti sąlygas, kad tų sričių gyventojai galėtų apsispręsti ir apsaugoti jas nuo bolševikų. Apsisprendimo garantijos buvusios duotos visoje eilėje Pilsudskio atsišaukimų, paskelbtų šiam krašte (296—308 p.). Visus nepasisekimus susitarti autorius aiškina lietuvių užsispyrimu, o apie tas kliūtis, kurias lenkai darė Lietuvai, tiek čia pat, tiek užsieny, jis nė neužsimena, lyg tai nebūtų simtomingi reiškiniai arba lyg tai nebūtų veikę ano meto santykių. P. O. W. autoriui taip pat nekalta organizacija, kuri rūpinusis tik suorganizavimu Pabaltijo ir Lenkijos. bendro fronto prieš Rusijos bolševizmą ir vokiečius. P.O.W. nekovojusi prieš Lietuvos valstybę, bet prieš Sleževičiaus kabinetą, kuris rėmęsis vokiečiais. Kartu su kai kuriais lietuviškais sluogsniais (kuriais?) ji norėjusi nuversti Sleževičiaus kabinetą ir pastatyti tokią vyriausybę, kuri atsistotų ant Pabaltijo ir Lenkijos bendradarbiavimo pagrindo (319 p.). Jos veiklos suaktyvėjimą iššaukęs ir bermontininkų pavojus. O šie buvę likviduoti latvių ir estų. „Lietuva išvengė pavojaus dėka savo šiaurinių kaimynų karingumo“ (320 p.).

Kalbėdamas apie 1920 VII. 12. Maskvos sutartį, W. leidžiasi į juridinius samprotavimus ir kelia žinomą lenkišką tezę, kad vad. 1920 m. siena neturi jokio juridinio pagrindo. Esą šių sričių suverenumo perleisti Lietuvai bolševikinė valdžia nebegalėjus, nes jau 1918. VIII. 29. dekretu visi Lietuvos-Lenkijos dalybų aktai buvę panaikinti. Esą, tai bandymas šiais kraštais disponuoti antrą kartą. Pasak autoriaus šių sričių suverenumas nuo to momento nebepriklausęs Rusijai. Ji negalėjusi dovanoti Lietuvai to, ko jau neturėjusi, ko buvo atsižadėjusi. Esą, net galima kelti klausimą, ar po to suverenumas nebuvęs perėjęs lenkų valdžiai Varšuvoje (329—331 p. p.). Na, žinoma, kad perėjo! Tik kiek kebliau, kad ta valdžia dar tik po pustrečio mėnesio atsirado. O kai dėl klausimo esmės, tai jis taip jau painus neatrodo, kad reiktų visą traktatą rašyti. Juk deklaracija yra principinis reikalo pareiškimas, o sutartis yra konkretus principo įgyvendinimas vienam atvejy. Kur čia prieštaravimas? Autorius, tiesa, dar kelia kitą argumentą. Esą apsisprendimą buvo įrodę tada tik šiaurinės ir vakarinės Maskvos sutarties apimamos sritys, o pietinės ir rytinės to nebuvo parodžiusios. Bet jis juk žino, kodėl jos tada nebuvo Lietuvos respublikos sudėty. Juk Lenkijos ginkluoto įsimaišymo faktas negi griauna teises.

1920 m. įvykius W., kaip ir visi lenkai aiškina tuo, kad lietuviai neišlaikę neutralumo jų kare su bolševikais. Suvalkų sutarties reikšmė esanti lietuvių perdaug išpūsta, ji esanti atvaizduota kaip tarpvalstybinė sutartis, o iš tikrųjų tai buvę tik paprastos karinės paliaubos viename sektoriuje. Formaliai Želigovskio žygis esą nebūtų nusikaltimas net tada, jei jis būtų veikęs ne vilniečių, bet ir Lenkijos vardu, nes veikęs iš to sektoriaus, kur paliaubos neveikė, o be to dar ir prieš sutarties įsigaliojimą. Tačiau politiškai tai nebuvęs tiksliai parinktas ėjimas. Maskavimas buvęs menkas ir lietuviai tą puikiai išnaudoję propagandai užsieny. Geriau esą buvę Vilnių atvirai užimti. Reikėjo tik po to ten pravesti rinkimus, ir be „Vidurinės Lietuvos“ firmos, kuri taip pat dariusi blogą įspūdį (351—5 p.p.). Želigovskio „maištas“ buvęs sukurtas ne dėl Lietuvos, bet antantei, kad nebūtų susikirsta su liepos 10 d. Spa protokolu. Bet Lietuva abu tuos lenkų ėjimus palaikiusi prieš ją nukreiptu lenkų klastingumo įrodymu ir padariusi savo išvadas. Taip apgailėtini santykiai nusitęsę iki 1938 m. (353—4 p.p.).

Wielhorskis savo knygoje paliečia dar daugybę kitų klausimų dėl kurių būtų galima ir daug kalbėti, bet iš to galėtų susidaryti visa knyga. Atrodo, kad jo knygos bendrosios mintys ir tendencijos ir iš to galės būti aiškios. O baigiant tenka tik apgailestauti, kad šitokia knyga pasirodė. Abiejų tautų susipratimo ji nepadidins. Tiesa, ji rašyta lenkams, bet vargu ar tikslu išeiti su metodais, kurie labai primena: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad aš ne toks, kaip štai anas muitininkas...“ Ar ne geriau būtų buvę, kad lenkų pozicijas Lietuvos atžvilgiu būtų bandęs formuluoti ne vilnietis. Gal tas būtų pasirodęs kai ką pamiršęs ir kai ko pramokęs?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai