Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kazimieras Bradūnas PDF Spausdinti El. paštas
Redaktoriai
Parašė Virginija Aidaitė   

(g. 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Vilkaviškio raj.) – Lietuvos poetas,

daugiau nei dvidešimties poezijos knygų autorius, kultūros ir meno žurnalo Aidai redaktorius, Žemės antologijos ir Literatūros lankų sumanytojas bei redkolegijos narys. Reiklusis literatūros kritikas A.Nyka–Niliūnas, aptardamas poeto kūrybą rašo: „K. Bradūnas yra vienintelis iš mūsų jaunesniųjų, išaugęs ir susiformavęs iš grynai lietuviškos dirvos ir poetinių tradicijų. Svetimų literatūrų įtakos čia beveik nepastebima. <...> Jis rodo ramų, labai realų, tradicinį, į kraują įaugusį suvalkiečio ryšį su aplinka ir žeme. Poezija jam yra natūralus veiksmas, kaip ūkininkui sėja. Šioje žemės ir žemdirbystės poezijoje Bradūnas yra daug pasiekęs ir yra gal vienintelis reiškinys mūsų literatūroje...neskaitant K.Donelaičio.“

K.Bradūnas gimė gražiausiame Lietuvos kampelyje – Vilkaviškio apsk. Alvito valsčiuje, Kiršų kaime. Ramios Suvalkijos lygumos išsiskyrė ne tik savo žemių derlingumu, bet ir ten gimusių bei subrendusių gabių ir talentingų žmonių gausumu. Ypač šis kraštas garsėjo literatais. K.Bradūnas nuo vaikystės pamilo lietuvišką žodį, prisimena, „kaip sklandžiai apie praeities įvykius porino kaimynų senuolis; o pasakomis, legendomis, dainomis užburdavo auklė Ona Šulinskienė“. Vilkaviškio Žiburio gimnazijoje, rado nusistovėjusias tradicijas: buvo leidžiamas laikraštėlis, veikė literatų būrelis. Įsijungęs į literatūrinę veiklą, norėjo lygiuotis į baigusius šią gimnaziją literatus – S.Nėrį, A.Tysliavą, A.Vaičiulaitį. Neišdildomus pėdsakus širdyje paliko ir mokytojos, rašytojos Petronėlės Orintaitės turiningos pamokos, jos įskiepytą meilę rašytam žodžiui saugo iki šių dienų. Daug laiko skyrė skaitymui: knygas gaudavo iš bibliotekos, skolindavosi iš kaimyno rašytojo A.Vaičiulaičio, pas kurį nuvykdavo dviračiu. Pirmąją nuosavą knygą gavo dovanų iš mamos – jis sakė, kad tai buvo - “<...> Maironio „Pavasario balsai“, penktasis 1920 m. leidimas. Man ji pasiliko gražiausia knyga pasaulyje. “

Įstojęs 1937 m. į VDU Teologijos-filosofijos fakultetą, įsijungė į Šatrijos draugijos veiklą, tapo vienu iš literatų branduolio nariu. Studijos universitete paliks maloniausius prisiminimus: paskaitas skaitė B. Sruoga, V. Maciūnas, M. Biržiška, V.Krėvė, S.Salys, P.Skardžius, I.Jonynas, P.Galaunė ir kt. Atmintyje liko įspūdingi prof. V. Mykolaičio-Putino kūrybos seminarai ir literatūrinės popietės. Universitete, kaip ir gimnazijoje K.Bradūnas rengė literatūros vakarus. 1944 metais įvykusiame Vilniaus Filharmonijos istoriniame literatūros vakare šalia Putino, P.Vaičiūno, A.Miškinio, K.Inčiūros ir kt. dalyvavo ir pats K.Bradūnas su E.Matuzevičiumi, V.Mačerniu, H.Nagiu, A.Nyka –Niliūnu.

K. Bradūnas anksti pajuto kūrybinio žodžio galią, paskutinėse gimnazijos klasėse spausdino savo eilėraščius Ateities spinduliuose, Ateityje. Ypatingą dėkingumą iki šiol jaučia dviem redaktoriams: “... rimtame trimėnesiniame poezijos žurnale „Pradalgės“ (1935 m.), <...> “Židinyje” (1938 m..) buvo atspausdintas mano eilėraštis „Žeme, žydėkim“. Pakartotinai jį skaitydamas, net krūpteliu: juk čia mano sąmoningai ar nesąmoningai užpėduota jau ant kone žemininkiško kelio, kuriuo daugiau ar mažiau eita visoje mano gyvenimo literatūrinėje kelionėje. Jei ne Brazdžionio ir Skrupskelio parodytas dėmesys, vargu ar aš būčiau taip įsikniaubęs visam laikui į literatūrą, ypač į poeziją. Šiuo atveju aš dėkingas šiems dviems redaktoriams.”- rašys poetas savo atsiminimuose.

Į literatūrinį pasaulį K.Bradūnas įžengs 1943 m. pirmąja nediduke, 16 puslapių knygele - Vilniaus varpai. Rimtas debiutas įvyko 1944 m., Sakalo leidyklai išleidus knygą Pėdos arimuos. Šioje knygoje jau išsikristalizuoja pagrindinė poeto tema - sukurtas konkretus žemės įvaizdis, besiremiantis kaimo žmogaus patirtimi. Poetas kalba apie paprastus daiktus, tačiau per juos atskleidžia žmogiškos egzistencijos gelmę. Laiške savo būsimai žmonai rašo: “ Žemę aš, gal būt, niekad taip nemylėjau, kaip dabar. Niekada, gal būt, nebuvo man taip šventa ta tėviškės juodžemio sauja, tas pilkas, ant stalo gulįs laukų akmenėlis. Bet drauge aš niekad nejaučiau taip arti, taip pilnai visu savuoju aš ir anojo pasaulio. Bedugnės tarp Čia ir Ten nerandu. Laimė (ne ta miesčioniška, šlagerių apdainuota) man išrodo, tegali žmogaus širdin ateiti iš Čia į Ten.<...>” (1942-VIII-9). Pirmosios poeto knygos, išleistos Lietuvoje, dėl atūžusių gyvenimo audrų liko nepastebėtos.

Chaotiški istoriniai įvykiai, artėjanti antroji rusų okupacija, privertė daugelį inteligentų pasitraukti iš Lietuvos į nežinią. Priverstinę tremtį pasirinko ir K. Bradūnas su žmona Kazyte. Apsistojo Miunchene, mokytojavo gimnazijoje. Įstoja į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje, įsijungia į rašytojų veiklą.
K.Bradūnas, gyvendamas atokiau nuo rašytojų, nesėdėjo rankų sudėjęs. Jam rūpėjo išsaugoti lietuvišką kūrybinį žodį. Gavęs Vytauto Bieliausko pasiūlymą redaguoti informacinio pobūdžio žurnalą Aidai, sutinka. Tai nebuvo jam naujas, nežinomas darbas, nes redaktoriaus duoną valgė Kaune, 1937 -1938 m. studentaudamas ir redaguodamas žurnalą Ateitis.

Laiške LRD tremtyje pirmininkui S.Santvarui jis rašo: „Pagaliau po ilgų rūpesčių „Aidai“ gavo karinės valdžios licenziją. Jie dabar eis kas mėnesį senojo formato, tik jau 48 psl. Taigi jų talpa prilygs Lietuvoje ėjusiam „Židiniui“. Licenziją gavo savo vardu J.Sakevičius. Taigi jis dabar ir bus „Aidų“ leidėjas. Redaktoriais būsim Pauliukonis ir aš. Leidėjo ir antrojo redaktoriaus pageidavimu žurnalas turės būti ne specialiai literatūrinis, bet apimąs visas mūsų kultūrinio gyvenimo sritis, panašiai kaip buvo „N.Romuva”. Taigi šitaip dalykams susiklosčius, neįgyvendinamas ir anas Jūsų su Bieliausku ir manim aptartas projektas: „Aidų“ ir rašytojų Sąjungos misija, paverčiant žurnalą grynai literatūriniu.“(1947-IV-2).

K.Bradūno rūpesčio dėka žurnalas tapo pagrindiniu kultūros, meno, literatūros, žurnalu tremtyje, įgavo ne tik įspūdingą išorę – spausdinamos V.Petravičiaus, T.Valiaus, V.K.Jonyno ir kitų žymių dailininkų iliustracijos, bet ir turiniu – tarp vyresniosios kartos rašytojų čia taria savo žodžius J.Kaupas, broliai Mekai, A.Landsbergis, H.Nagys, A.Nyka –Niliūnas.

Gyvendamas Miunchene K.Bradūnas kuria ir leidžia knygas. Papildyta išeina antra sonetų Vilniaus varpai laida, išleidžia eilėraščių knygą Svetimoji duona, poemą Maras, Apeigos. Dvi pirmosios knygos įvertinamos ir apdovanojamos –„Patrijos“ leidyklos ir Lietuvos raudonojo Kryžiaus premijomis.

1949 metais, atsiradus palankioms sąlygoms K.ir K.Bradūnai išvyksta į Baltimorę (JAV). Niekas svečioje šalyje, nelaukė su pyragais: teko sunkiai dirbti juodus darbus, kad užtikrinti sau ir savo šeimai pragyvenimą. Laiške J.Gimbutui rašo: “ Visą vasarą buvau kapuose duobkasiu. Tačiau šeimynėlei išlaikyti uždarbis buvo mažokas. Dabar pasidariau akmenskaldžiu. Ir ką gi vargšė plunksna gali padaryti prieš duobkasio kastuvą ar akmenskaldžio kūjį. Šveisk nešveitęs – ji rūdija ir gana.”(1949-XII-28).

Tačiau alinantis darbas neužgesino jaunatviškos kūrybinės liepsnelės širdyje. Draugėn susirinkę artimi literatūros draugai - A.Nyka–Niliūnas, iš toliau atvykęs H.Nagys, tardavosi dėl kultūrinės literatūrinės veiklos svetimoje žemėje. K.Bradūnas sumano surengti pirmą literatūros vakarą Baltimorėje. 1950 metais suvažiuoja rašytojai iš visos Amerikos – Bern.Brazdžionis, A.Vaičiulaitis, N.Rastenis, N.Mazalaitė, P.Jurkus, A.Nyka-Niliūnas, K.Bradūnas, A.Radžius ir kt. Vakaras tapo istoriniu, buvo įrodyta, jog lietuviai ir svetimoje šalyje gali plėsti kultūrinę veiklą, didžiuodamiesi garbinga lietuvių kalba.

K.Bradūnas tampa Žemės antologijos pagrindiniu iniciatorium, įtraukdamas į ją V.Mačernį, H.Nagį, A. Nyką-Niliūną, J.Kėkštą, spausdina ir savo kūrybą. Po antologijos teko ir vėl sukti galvą kaip išlaikyti aukštą meninį literatūros lygį, kaip įtakoti žodžio vaizdingumą, meniškumą. Beveik tuo pačiu sąstatu, prisijungus J.Kaupui, A.Landsbergiui, sumanė leisti žurnalą Literatūros lankai. K.Bradūnas buvo pagrindiniu redaktorium. J.Kėkštas atliko techninį darbą, spausdindamas juos Argentinoje. Deja, po septinto numerio laikraštis dėl įvairių, daugiausia techninių, organizacinių veiksnių nustojo gyvavęs. Žemės antologija ir Literatūros lankų žurnalas tapo reikšmingais literatūriniais leidiniais, įtakojančiais visą literatūrinį procesą išeivijoje ir skatinančiais lygiuotis ne į vidutinybes, bet siekti aukštesnių, brandesnių rezultatų kūryboje.

Persikėlęs į Čikagą, K.Bradūnas nepadėjo savo redaktoriaus plunksnos į stalčių, jis imasi redaguoti seniausią Amerikoje leidžiamą dienraštį Draugas. Jo dėka buvo pritraukta nemažai naujų talentingai rašančių autorių, pasikeitė laikraščio veidas. K.Bradūnui rūpėjo ne tik taisyklingas, bet ir išraiškingas, brandus meninis žodis. Jis sumanė pratęsti J.Bogutos tradiciją - pagyvinti kultūrinį gyvenimą ir rengti Poezijos dienas Čikagoje. Poetinis žodis jam buvo gyvybiškai svarbus. Poetas domėjosi kultūriniu literatūriniu gyvenimu tarybinėje Lietuvoje. Žinias jis gaudavo iš savo artimų draugų, susirašinėjo su Eugenijum Matuzevičium. Skaudus buvo išeivių rašytojų ignoravimas - sužinojęs apie Lietuvių poezijos dviejų tomų išleidimą jis nusprendė išleisti trečią tomą, kuriame buvo spausdinama beveik visų išeivių poetų kūryba. Tai tapo reikšmingu įvykiu literatūriniame gyvenime.

Lietuvoje šis tomas, knygnešių dėka, patekęs į literatūros mylėtojų rankas buvo traukiamas iš rankų į rankas, perspausdinamas, kopijuojamas. Tas pats įvyko ir su knyga Lietuvių literatūros istorija. K.Bradūnas laiške V.A.Jonynui rašo: “...ar matei Lietuvoje pastaraisiais metais išleistą autorinę, “Lietuvių literatūros istoriją”. Stambus, kone liuksusinis leidinys. Dvitomis. <...> Apie išeivijos lietuvių literatūrą tenai nė žodelio. Matyt valdantiesiems ir įsakinėjantiems tai nėra lietuvių literatūra. Ir man kilo mintis išleisti čia tos “Lietuvių literatūros istorijos” trečiąjį tomą.
Reiškia padaryti taip, kaip buvo padaryta kadaise su trečiuoju, “Lietuvių poezijos tomu”. “
(1984-I-5).

Po kelerių metų sunkaus, atkaklaus, kruopštaus ir atsakingo redaktoriaus darbo išleista monumentali knyga Egzodo rašytojai 1945–1990 m. K.Bradūno ir R.Šilbajorio suredaguota knyga tapo svariu paminklu, įamžinusių beveik visus kūrėjus gyvenusius ir rašiusius svetur.

Įtemptas, kruopštus redaktoriaus darbas, visuomeninė veikla, atimdavo kūrybai skirtą laiką, tačiau poetas rasdavo laiko ir širdies balsui išlieti. Retas kūrėjas galėtų puikuotis tokiu gausiu brandžiu derliumi – per dvidešimt poezijos knygų.
Amerikoje išeina: Devynios baladės, Morenų ugnis, Sidabrinės kamanos, Sonatos ir fugos, Donelaičio kapas, Pokalbiai su karaliumi, Alkana kelionė, Užeigoje prie Vilniaus, Prierašai, Krikšto vanduo Joninių naktį ir kitos. K.Bradūno knygos aukštai vertinamos, premijuojamos Draugo poetine premija, Aidų žurnalo literatūrine premija, Monrealio akademinio sambūrio V.Krėvės literatūrine premija ir kt. Lietuvoje apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu; 1992 m. paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija; 2002 m. Poezijos pavasario laureatas.

Poetas, atsakingai žiūrėjęs į kūrėjo darbą, ieškojo tikslesnio sodresnio žodžio. 1942 metais būsimai žmonai rašė: „... poezijoj – vienadienes, vandens paviršiaus lelijas nuskinti yra lengva, bet iškelti iš gelmių perlus – kančia.“

Kazys ir Kazimiera Bradūnai sugrįžo į Lietuvą ir nuo 1990 metų gyvena Vilniuje.

Bibliografija

* „Vilniaus varpai“ (1943 m.)
* „Pėdos arimuos“ (1944 m.)
* „Svetimoji duona“ (1945 m.)
* „Maras“ (1947 m.)
* „Apeigos“ (1948 m.)
* „Devynios baladės“ (1955 m.)
* „Morenų ugnys“ (1958 m.)
* „Sidabrinės kamanos“ (1964 m.)
* „Sonatos ir fugos: Susitikimas su Čiurlioniu“ (1967 m.)
* „Donelaičio kapas“ (1970 m.)
* „Pokalbiai su karalium: anno domini 1323-1973“ (1973 m.)
* „Alkana kelionė“ (1976 m.)
* „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ (1981 m.)
* „Prierašai“ (1983 m.)
* „Dux Magnus“ (1984 m.)
* „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987 m.)
* „Įaugom Nemuno upyne“ (1990 m.)
* „Prie vieno stalo“ (1990 m.)
* „Duona ir druska“ (1992 m.)
* „Lietuviškoji trilogija“ (1994 m.)
* „Iš grumsto ir iš dvasios“ (1994 m.)
* „Apie žemę ir dangų“ (1997 m.)
* „Sutelktinė“ (2001 m.)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai