Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IZIDORIAUS KIRKILO DRAMA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS GUSTAITIS   
Izidorius Kirkilas buvo mūsų bendruomenės apskritimo centras ir tobulumo pavyzdys. Net galima būtų sakyti — Amžinojo lietuvio idealas: ilgų distancijų bėgiko kojų, jaunesniojo leitenanto stuomens, Vytauto Didžiojo galvos, iš viršaus niekingą aplinką vėsia rimtimi užliejančio žuvies žvilgsnio ir prakalbantis visada paskutinis. Taigi visada būdavo ir jo teisybė, nes mes po to visi tylėdami išsiskirstydavome.

Tam tobulumui paryškinti reikia dar pridėti, kad bendruomenės susirinkime, koncerte ar rimtų tautiečių pobūvyje atmintinai atrasdavo garbingiausią kėdę ir lygiais tarpais švelniai paglostydavo greta sėdinčios savo puknios žmonelės ranką, net reikšmingai paspausdamas jos mažąjį pirštelį. O toksai stiprus dėmesys silpnajai lyčiai labai dažnai sukeldavo žaliu pavydu atskiestus kitų ponių komentarus ir pažadindavo pedagogines pastabas savo vyrams.
Bet visiems buvo žinoma, kad Izidorius Kirkilas nepakentė jokių su sekso užuomina kalbų, jokių apnuoginto meno paveikslų ar žurnalų iliustracijų ir buvo absoliučiai sausas abstinentas.

Alkoholis, sakydavo jis, gali būti visos mūsų didingos istorijos pražūtis. Juk iš ko mes šiandien semtumėmės stiprybės, jeigu Tautos Vadas būtų glebesčiojęsis su nuraibusiais vežikais žuvies rinkoje, Storasta Vydūnas prieš savo sudvasintas kalbas dėl drąsos būtų ėmęs mauką iš aksominėje kišenėje nuolat prilaikomo pusbutelio, o Bernardą Brazdžionį būtų nešioję draugai be sąmonės iš Metropolio ar Versalio nuo-dėmyklos su nuleistomis petnešomis?
— Tai baisu net pagalvoti! — mes atsiliepdavome choru ir pastatydavome ant stalo savo pilnas taureles, kurias išgerdavome kiek vėliau, jau nublukus šiam siaubingam vaizdui.
— Lietuviškoje šeimoje meilė ir ištikimybė yra tautos cementas, — graudeno jis mus kartą Kultūros klube. — Tautos cementas, kuris visam amžiui sulipdo du tautos narius į vieną piliorių, tvirtai ir nesvyruojančiai remiantį visą platųjį mūsų tautos lizdą. Taigi visada budėkite, kad jokia pašalinė kiaulė, be moralės principų knisdama mūsų tautinį dirvoną, to pagrindinio pilioriaus nepajėgtų išversti!

Mes visi, žinoma, mintimis ir širdimis pritarėme šiai svariai nuomonei ir, kaip visada, susikaupę tylėjome. Bet mūsų, intelektualų, tarpe staiga pakilo kažkoks svetimas šiaučius ir paklausė:
— Pone profesoriau, girdi, pašalinė kiaulė tai manęs taip lengvai iš klumpių neišknis, bet ką reikia daryti, jeigu tas vyrą ir žmoną su-lipdęs tautos cementas per ilgesnį laiką nuo meilės karščio perdžiūsta, suskyla ir į plyšį prisirenka skruzdėlių?
Nuo tokio paklausimo mes net krūptelėjome, o vienas balsas garsiai užprotestavo, kad minėtas šiaučius nėra pilnateisis Kultūros klubo narys, nes dar nėra pateikęs savo kūrybinių darbų apyskaitos, taigi savo durnais klausimais tegul mūsų garbingo pirmininko negaišina.

Bet Izidorius Kirkilas ir šį kartą savo pareigose buvo pakilus. Jis liepė atnešti stiklinę vandens, atsigėrė, atsikosėjo ir paklausėjui išdrožė ištisą rekolekciją.

— Reiškia, tu, trumparegi žmogeliau, pats esi kaltas, kad tavo šeimos pamatuose atsiranda plyšių, pro kuriuos į vidų lenda svirpliai ir šimtakojai.
Tu, per dienas pratęs savo rankose laikyti tiktai kurpalį, plaktuką ir ylą, savo atgrubusiais pirštais jau nesugebi apčiuopti savo žmonos visos dvasinės pilnaties.
Žinok, jogei moteris nėra ožka, kuri teturi tiktai tešmenį, ragus ir barzdą.

Moteris, taigi ir žmona, yra mums Praamžiaus padovanotas stebuklingas paparčio žiedas, amžinai žydintis lietuviškame liaudies darbo vazonėlyje ir realistiškame gyvenime mums teikiantis pasakiškas malones.
Moteris yra idealiausios meilės žemėje įsikūnijimas. Juk jinai netgi bučiuodama tave užsimerkia, idant nematytų ant tavo nosies juodos karpos ir joje įaugusio laukinio šerno keteros šerio.

Taigi, nebark savo žmonos, jeigu ji tau išvirė per sūrius barščius, nes gal tik apie tave tą dieną svajodama juos persūdė.
Vadinasi, jeigu ieškai šeimyninės darnos idealo, tai nežiūrėk visą gyvenimą į savo žmonos kreivas kojas, nesgi meilės sklidina širdis yra daug aukščiau.
Ir jeigu tave šeimoje apninka skruzdė
lės, tai kantriai ir didvyriškai kentėk, kol jos pačios išlakstys iš tavo kelnių kiškų, o nebėk nuo savo žmonos pas kitą, ieškodamas pagalbos. —

Aišku, po tokių ir dar kitokių prelegento žodžių visa vyriškoji auditorijos dalis su saldžiai išsirpusių vyšnių akimis sužiuro į savo žmonas ir buvo pasiryžusi kolektyviai prisiekti patvariai laikytis čia išdėstytų principų. Tik anas nepataisomas agnostikas batsiuvys, išėjęs už durų, garsiai nusispiovė.
Toks buvo mūsų bendruomenės pažiba Izidorius Kirkilas!

Ir štai, praeitą kartą be išankstinio įspėjimo nugabenęs mūsų vienbalsinį kvietimą pabūti dar trečiąją kadenciją Kultūros klubo pirmininku, Izidorių Kirkilą užtikau jo paties dorovinguose namuose — totališkai girtą . . .
Manau, jūs galite suprasti, kad šiuo atveju mane pritrenkė lygiai toks pat įspūdis, tarsi būčiau pamatęs virš mūsų rezidencijų stogų skraidantį dramblį. . .
— Nagi, Izidoriau Kirkile, ar tu tikrai dabar man patsai čia apsireiški? — sušukau pro tabako dūmus ir alkoholio kvapą į prieš mane stulpu pastatytomis akimis spoksantį žmogaus pavidalą.

Kirkilas valandėlę tylėjo ir styrojo, tarsi norėdamas įsitikinti, ar aš irgi esu tas pats, kursai ii tautinės kultūros meilės jo rezidenciją parėmė dar negrąžinta beprocentine paskola. O paskui staiga visu svoriu griuvo man ant kaklo ir taip graudžiai pravirko, kad aš net persigandau. Ir tarpe jo kūkčiojimų tegalėjau suprasti tik du nuolatos kartojamus žodžius: "... mano žmona mano žmona . . . mano žmona . .

— Ar staigiai numirė? — pagaliau paklausiau, purtydamas jo svyruojančią galvą, kad atitoktų.
— Pa-bė-go! — žąsino balsu suklykė Kirki-las ir, tarsi giltinės pastumtas, atbulas nužėg-liavęs per kambarį, susmuko į fotelį ir užspringo ašaromis.
Aš tik dabar pastebėjau ant grindų išmėtytus moteriškus batelius, apatinių baltinių sudedamąsias dalis, ant naktinių marškinių žiauriai sumindžiotą Izidoriaus Kirkilo skrybėlę ir pilną saloną prisnigtą laiškelių . . .

— Rado! . . Vis dėlto velnio apsėsta boba rado . . . Net senos skrybėlės pamušale rado . . . Baigta! . . — murmėjo Kirkilas, lyg patsai su savimi kalbėdamas, ir, apgraibęs ant stalelio jau baigiamą gerti konjako bonką, dar instinkto nepraradusią ranka įsipylė pilną stiklą ir iki dugno nurijo . . .
— Prakeikta rupūže! . . Bėgi — tai bėk . . . Ale nesugrįši . . . Tavo vieta jau bus užimta . . . — kliedėjo Izidorius vis labiau silpstančiu balsu.

Aš, kaip tokiais tragiškais momentais įprasta, bandžiau nelaimingąjį guosti, ieškodamas vis paveikesnių argumentų. Atseit, kokia čia pasaulinė problema, kad žmona pabėga? O ypač jau senstelėjusiam šio jaunystės žaislo savininkui? Mūsų laikais žmonos pabėga kone kasdien, po tris per valandą . . . Vienos su svetimo vyro automobiliu, kitos su savo vyro banko knygute ar vakar nupirktais brangiais kailiniais, o dar kitos ir tokios, kokios buvo nurėdytos nakties poilsiui. Pagaliau ir mes patys ne vieną Marceliukę esame palikę tarpduryje spiegiančią. . . Va, ir mano pirmoji meilė liko kaimyno šieno kupetoje, antroji Degučių priemiesčio bulvėse, o trečiąją — kaip radau, taip ir palikau seno generolo rezidencijoje . . . Argi dėl to turime dabar iš graužaties raitytis net po grabo antvožu?

Deja, Izidorius Kirkilas mano paguodos jau nebejautė. Patogiai atvertęs galvą ant fotelio atramos jis jau nepažadinamai knarkė, iš pražiotos burnos garindamas savo kančią.

O mane staiga apėmė kažkoks noras bent jau grąžinti į harmoniją nelaimingojo žmogaus kambarį, ir pradėjau rankioti plačiai išsklaidytus laiškučius ... O jie vis tokie brangaus popieriaus, vis tokie spalvingi ir dar dvelkiantieji moteriškais kvepalais . . . Negi juos Kirkilo žmona išrovė ir savo pavyzdingo vyro senos skrybėlės pamušalo? Negali būti! . . Negali būti, kad jie tikrai rašyti Izidoriui Kirkilui! Mūsų dorovingajam Kirkilui? Na, tik įsivaizduokite:
 O. mano mėlynasis Balandėli,
Aš visą savaitę laikau atvirą savo langą į pavasario mėnesienoje svaigiai kvepiančias alyvas ir prieš žvaigždėtąjį dangų atskleista savo krūtine alsuoju begalinį ilgesį ... Ir, džiaugsmo nusmelkta, visu kūnu krūpteliu, pamačiusi sujudant kiekvieną medžio šešėlį, nes manau, jogei tujen . . . Deja, Tavęs nėra . . . Marinanti tyla. Tik ant alyvos žiedo lapelio mėnulio atokaitoje besimylinėjantieji uodai zyzia viens kitam į ausį tai, ką Tu man aną kartą kuždėjai. Šiąnakt vien kažkur tolumoje širdį veriančią elegiją rauda katės ... Ar Tu žinai, kodėl? . . O, mano ilgesio paukšteli, kodėl Tu neatskrendi, kaip aną palaimintą ir amžinai neužmirštamą vakarą? . . Nebūk mano budelis!
Tavo Vosilkėlė

Ir vėl:

Mano juodasis Katinėli,
Tu užtemdei mano gyvenimo saulę ir palikai mane tarsi ant morų atklanių tamsoje. . .
ilgiau šitaip — negaliu, negaliu, negaliu . . . Kiekvieną naktį tris kartus pažadina mane iš miego sudvasinta sliuogianti manimi Tavo švelni ranka ir degančių lūpų prisilytėjimas ... O šiąnakt sapnavau Tave ir save įsikūnijusius viename asmenyje . . . Aš sprogstu iš pasiutimo ir dantimis susidraskiau savo pižamą. Gelbėk!
Tavo Ziutka


Bet, štai, toliau — jau realistiškiau:
Prakeiktas Dzidoriau,
Daugiau tokių kvailysčių nedaryk! Jeigu kvieti mane rimtam pasikalbėjimui, tai pirma tiksliai sužinok, kada tas autobusas išeina ir ar Tavo žmona tikrai juo išvažiavo. Pereitą karią man perdaug kainavo nervų: per pusę valandos kone uždusau Tavo drabužių spintoje, o paskui, tarsi iš ugnies iššokusi, turėjau bėgioti po Tavo tamsius skiepus, kol radau skylę išlįsti. Be to, pamečiau vieną batą ir, į kažką atsidaužusi, baisiai išsinarinau klubą. Jau antra diena negaliu eiti į darbą. Velnie! Tu jau baigi suėsti ir mano dūšią!
Tavo — žinai kas

Vargšė mergelė, pamaniau: visi gaivinantieji dvasiniai polėkiai pagaliau skausmingai nusmuko į klubą ir tenka apraišusiai žygiuoti į ateitį. Reiškia, viskas baigiasi taip, kaip ir mūsų visuomeninė veikla po pradinio entuziazmo . . .
Na, ir dar vienas kvapnus laiškelis. O, atrodo, jau daug rimtesnis:
Mano brangus Dziubi,
Šiandien buvo mano vyro gimtadienis, o mano — pakasynos . . . Ne, daugiau tokių orgijų nebegaliu ištverti! Jau antra valanda nakties, ir rašau Tau, žiūrėdama į savo Joną, kuris dabar panašus į mano lovon įsirangiusią seną pasakų rupūžę ... /o riebūs žandai miegant ritmiškai išsipučia ir subliūkšta, išstumdami į nakties tylą klaikų šlakuotos pamatinės garsą ir snapso kvapą . . . Pusė to penimio meitėlio nuogo pilvo yra išdribusi per lovos briauną ir kvėpuojant tamposi, kaip gyvačių pilnas maišas . . . lo ūsai dar pilni vinegreto, nes aš jam daviau su visa lėkšte į snukį, kai bandė girtas mane pabučiuoti . . . Oi, Tu, mano švelnusis Dziubuli, Tu, mano dūšios aksomėli! Kodėl likimas mudu taip žiauriai nubaudė? Kodėl jis šito mano be-hemoto neįvertė į Tavo žmonos lovą, o Tavęs minkštai nepaguldė mano gulbės pūkeliuose? . . Dziubi, nuramink mane! . . Ar Tu supranti, ką tai reiškia, kai moteris prašosi pagalbos? . . Ar Tu negalėtum, kaip aną kartą? . . Kaip seniau . . . Dziubuli mielas, aš maldauju Tave! . . Nebūk bailus! . .
Bučiuodama Tavo Adomo obuolį,
Tavo Būbū


Turiu prisipažinti, kad šis laiškas ir mane gerokai sukrėtė. Tiesiai šmėkštelėjo nemaloni mintis: o gal ir mano žmona kokiam nors Dziu-biui šitaip apie mane rašo po iškilmingo gimtadienio minėjimo? Po velnių! Kokia baisi būtų teisybė! . .
Bet dabar supratau, kad Izidoriui Kirkilui aš jau niekuo nebegaliu padėti. Prie visų savo būdo gerųjų bruožų — jis buvo per didelis altruistas . . . Tad, paklojęs ant stalelio mūsų vienbalsį kvietimą dar kartą pabūti mūsų pirmininku, labai tyliai išėjau, nenorėdamas jo per anksti pažadinti atsinaujinusiems kentėjimams . . .

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai