Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SĖJĖJAS IŠEINA Į LAUKUS PDF Spausdinti El. paštas
Į pavasario vėjus einu, į lygius tėvų arimus.
Ten aštrūs noragai išplėšė velėnas, ten lysias pureno akėčių virbai.
Į minkštą ir kvepiančią žemę einu — ir bundančią molio galybę jaučiu. —
Berk grūdą į mano gelmes, berki saują po saujos į mano vagas.
Aš diegą priglobsiu, ir želmeniu tankiu dirva suliūliuos.
Kai vasaros vėjai padvelks, kai strazdas vakarę giesmelę čirens, vilnysiu aš nokstančių varpų laukais.
Prieš skambantį dalgį aš krisiu, kai žvitrios grėbikės linguos pabary.
Kai kregždės iš kaimo sodybų išlėks, aš derlium prikrausiu jūs šalines.
Kai šalnos šermukšnį pakas, aš duoną atnešiu jūsų burnoms. —
Tai mano arimų daina.

Aš lysia po lysios žengiu ir lengvais atsimojimais grūdą į žemę bėriu.
Želmenį, šiaudą ir varpą regiu — prieš mane liūliuoja vasarų derlius ir atdainuoja rugpiūčių talka.
Nūn vėjui ir lietui, ir žemei tas sėklas sviedžiu — į tėviškės molį, į mano senolių rankas.
Aš naują augimą ir vagai, ir saulei metu.
Nuo ryto lig nakčiai aš sėju, kol mojai lengvieji nuilsta, kol sudreba lysioje grūdas nauju brendimu.
O bundanti jėga moly ir mano širdy!
Drovus tu prisilietime brangiausio žmogaus!
Tu aklinas šauksme buvimo dainoj!
Tu tėviškės balse, mus pavadinęs aušrų tvinkime!
Per naktį sapnuoju ir sėją, ir lietų, ir glūdinčią jėgą arimų grumste.
Per naktį sapnuoju, kaip grūdas užmiegti ir brinksta nauja gyvybe.
Miegok, mano sūnau ir dukrele maža, — jums suokia lakštutė sode.
Miegok drungnoj nakty, tu brinkstantis grūde po juoda žeme.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai