Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Ar nereikia mums misijonorių? PDF Spausdinti El. paštas

R E L I G I J A


Maryknolk (JAV) vyskupas R. A. Lane, aplankęs Pietų Ameriką ir patyręs ten esančią nepaprastą kunigų stoką, įsteigė savo vyskupijoje specialią seminariją rengti kunigų lotynų Amerikai. Savo pranešime, kurį grįžęs įtaikė NCWC informacijos žinybai, jis tarp kito ko rašo: „Ateinančios kartos amžiuje bus galima laikyti Krikščionybei žuvusiais didelius lotynų Amerikos plotus, jei jie negaus iš mūsų stiprios paramos maldomis ir darbais, sugebančiais pakelti juos iš dabartinio nuosmukio. Aš tikiu, kad didžiausi Pietų Amerikos plotai kenčia stoką idealo, kuriam būtų palenktas visas gyvenimas. Jei argentiniečiai, čiliečiai, braziliečiai, kolumbiečiai ir kiti siųstų geriausią savo elementą kovoti ir mirti už tikėjimą į kitus tos pačios lotynų Amerikos kraštus arba į Aziją ar Afriką, jie galėtų būti tikri, kad dvasinis ir jų kraštų gyvenimas būtų sustiprintas („Testimonio“ 14 nr. 56 p. Kolumbijos kat. žurnalas).


Pastaraisiais savo žodžiais vysk. R. A. Lane nurodo ankštą ryšį, kuris glūdi tarp dvasinio tautos gyvenimo ir misijonoriškosios jos kunigų dvasios. Visais amžiais visos krikščioniškosios tautos didžiuodavosi, galėdamos siųsti misijonorių į stabmeldiškus kraštus. Šie vyrai, palikę savo gimtinę, atsisakę patogesnio gyvenimo ir kūninio saugumo, parodydavo, kad jų tautoje tebedega gyva apaštalavimo ugnis; kad jų visuomenė tebegyvena pirmųjų Sekminių nuotaika, kada Bažnyčia pralaužė ankštas maldos kambario sienas ir išsiveržė į platų pasaulį. Misijonorių buvimas yra religinio tautos entuziazmo ir jaunumo ženklas. Ir priešingai, misijonorių stoka rodo, kad tauta religiniu atžvilgiu yra apsnūdusi; kad jos dvasiškiai pasitenkina įgytais laimėjimais, nesistengdami jieškoti naujų kad apskritai tokios misijonorių neturinčios tautos dvasia yra daugiau buržuazinė, negu herojinė. Misionieriai, nors ir dirbdami svetur, yra tie žiburiai ant kalno, kurie šviečia visam tautos dvasiniam gyvenimui, jį stiprindami ir įkvėpdami. Ir vargas tautai, kuri tokių žiburių neturi.

Šios mintys, paskaičius vysk. Lane žodžius, savaime ateina į galvą, turint -prieš akis mūsų kunigų emigraciją. Viešpaties Apvaizdai patiko išsiųsti iš mūsų nelaimingos Tėvynės apie 250 kunigų. Skaičius žymiai didesnis, negu jo reiktų saviems tautiečiams aprūpinti. Be abejo, tam tikra dalis mūsų kunigų turės vykti kartu su savo broliais ir pasilikti su jais. Keliolika jau ir yra išvykusių į Angliją, į Australiją, į Kanadą. Tačiau kur dėtis kitiems? Daugumas norėtų patekti į JAV. Šiam reikalui dedama daug pastangų. Tačiau JAV vyskupai ne per daug mielai priima mūsų kunigus, nes ir savųjų tu d per daug: JAV 600 katalikų tenka vienas kunigas. Ar nevertėtų tad mūsų kunigams nukreipti savo žingsnius kur kitur? Ar nevertėtų pagalvoti apie tuos kraštus, kurie šaukiasi Kristaus tarnų ir jų prisišaukti negali? Ar nevertėtų susidomėti misijonoriaus darbo kilnumu?

Lietuvių Tauta misijonorių niekados nėra turėjusi pakankamai. Vienas kitas salezietis dirbęs Indijoje; vienas kitas marijonas apaštalaująs Argentinoje; vienas kitas jaunas entuziastas veikiąs Čilėje. Tai ir viskas, ką esame davę Bažnyčios augimui pasaulyje. Tačiau šitas įnašas yra per mažas. Argi Lietuva, ta Marijos — Apaštalų Karalienės — žemė, neturėtų susirūpinti, kad jos geriausi sūnūs kaip tik dirbtų ten, kur Kristaus laukai labiausiai dirvonuoja? Tremtis kaip tik sudaro puikias sąlygas šiam apaštalavimo įnašui padidinti. Nėra jokios abejonės, kad Dieviškosios Apvaizdos planuose mūsų tremtis turi žymiai didesnių uždavinių, negu tik individualios gyvybės išsaugojimas. Tremtiniai visados išneša tautos kultūrą už josios sienų ir įjungia ją į pasaulinės kultūros vyksmą. Argi kitaip turėtų būti su religija? Jeigu kultūrininkai eina į svetimas institucijas ir jose skleidžia savo kūrybos vaisius, kodėl tad religininkai turėtų susitelkti tiktai aplink save ir rūpintis tik savo asmeniniais reikalais? Kodėl jie negalėtų savo tremtį pergyventi, kaip Viešpaties Apvaizdos nurodymą eiti į visas tautas ir mokyti jas Gerosios Naujienos? Atrodo, kad misijonoriška idėja turėtų rasti gyvo atgarsio pabėgusioje mūsų kunigijoje. Aprūpinus mūsų tautiečius įvairiuose kraštuose, dar vis tiek liks mažiausia 100 kunigų, kuriuos galima skirti misijonoriavimo uždaviniams. Tai ypač reikia pasakyti apie jaunesnius ir stipresnius. Ir šitas 100 sudarytų tokį dvasinį lobį Lietuvių Tautai, kurio ji nebeišbrauktų iš savo istorijos ir kuris taptų šaltiniu jos herojinės nuotaikos, taip labai jai šiuo metu reikalingos. Geriausių mūsų vyrų auka, vargas, darbas, idealizmas ir išsižadėjimas pažadintų visuose mumyse pasiaukojimo ir kilnumo dvasią, kuri tremties sąlygose jau stipriai apsiblausė ir sunyko. Minėti vyks. Lane žodžiai, kad misijonieriavimas svetur pakelia dvasinį gyvenimą ir tautos viduje, turi žymiai gilesnės prasmės, negu iš sykio gali atrodyti.

Reiktų tad mūsų kunigams pergalvoti savo emigracijos problemą ir ją pakreipti misijų linkme. Mes čia keliame tik pačią idėją, nesiimdami jos konkretizuoti, nes tai jau priklauso kompetentingai bažnytinei Vadovybei. Viena tačiau mums yra aišku, kad dabartinė mūsų kunigijos emigracija yra ir jų pačių ir visos mūsų tremties egzaminas. Būtų liūdnas mūsų ateičiai prognozas, jeigu šio egzamino mes neišlaikytume.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai