Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ISTORINIS JĖZUS IR TIKĖJIMO KRISTUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS L. RUBŠYS   
Vienoje knygoje iš šiandieninės Lietuvos skaitome apie du senus romėnus: Pontijų Pilotą ir Titą Lamiją. Rašoma: "Kažkada jaunystėje jie abu gyveno Palestinoje: vienas buvo prokuratorius, imperatoriaus vietininkas, kitas — tremtinys. Ir štai dabar jie sėdi ir kalbasi, ir amžiams išnykę praeities šešėliai iškyla prieš juos."

Pokalbis labai gyvas:
"Žinai, — sako Lamija, — ką čia grieką slėpti, patiko man Jeruzalėje viena šokėja, kurios žvilgsnis buvo kaip Kleopatros. Bet ji dingo, kai atėjo į Jeruzalę pranašas ir stebukladarys — Jėzus Kristus. Tu, tikriausiai, jį atsimeni?" Piloto nuostabi atmintis; tik ką, kalbėdamas su Lamija, jis prisiminė begalę smulkmenų apie savo prokuriatoriavimo laikus Judėjoje: "Šimtąsyk turtingų ir beturčių žydų minios su šventikais priešaky ap-spisdavo mano dramblio kaulo krėslą ir, kabindamiesi už mano togos skverno ir už sandalų diržų, šaukdavosi manęs, reikalaudami kokiam nors nelaimingajam mirties bausmės, kurio aš nematydavau jokios kaltės ir kuris buvo mano akyse tokiu pat bepročiu, kaip ir jo kaltitojai. Ką aš kalbu — šimtąsyk! Taip būdavo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą

"Jėzus Nazarietis" — pakartoja jis paskui Lamiją. — "Ne, iš tiesų, kažkaip neatsimenu."

Veltui jis stengiasi atsiminti, raukia antakius, trina ranka kaktą, mintimis perbėgdamas praeitį.

"Juk vėliau šis žmogus buvo nukryžiuotas už kažkokį nusikaltimą", — primygtinai tvirtina Lamija, — "nejaugi tu jo neatsimeni, Pontijau?"
"Ne", — šnabžda Pontijus, — "neatsimenu . . "

Knygos autonus kelia klausimą: "Buvo ar nebuvo? Ar iš tikrųjų apvylė Pontijaus Piloto atmintis ir teisus Lamija, kuris užsispyręs tvirtina, kad 'stebukladarys iš Galilėjos', Jėzus Nazarietis, Pontijaus prokuriatoriavimo laikais pasirodė Jeruzalėje, o vėliau buvo nukryžiuotas? Bet kaip galėjo Pontijus Pilotas, kuris, pasak evangelijų parodymą, atidavęs Kristų nužudyti, 'nusiplovė rankas', kaip jis galėjo neatsiminti ne tiktai jo nukankinimo, bet ir iš viso pamiršti, kad, įvykdant mirties bausmę, visą žemę trims valandoms apgaubė tamsa, kad atsivėrė nesuskaitoma daugybė karstų, prisikėlė ištisa minia palaimintųjų; juk taip pasakoja evangelija! Ir kaip iš viso jis galėjo pamiršti įvykį, kuris turėjo sukrėsti amžininkų protus? Ką ten Jeruzalė, — pati Roma turėjo paskęsti tamsoje! Visi amžininkai, visi, kas ne aklas, turėjo matyti šį stebuklą . . ."2

Ne, negaliu, negaliu atsiminti . . Su iš tikrųjų baisiu sarkazmu nuvainikuojama legenda apie Kristų, kurio neatmena net pats Pontijus Pilotas, žmogus, kuris pasiuntė Kristų mirti",3 — rašoma knygoje iš Lietuvos. Daroma išvada, kad Jėzus Kristus tėra tik "dirbtinė konstrukcija", o ne realiai egzistavęs asmuo.4
Ši vaizdi ištrauka yra ateistinio katekizmo Lietuvoje gabaliukas. Ar yra galima, kad Jėzaus nebuvo? Mūsų amžiaus pradžioje buvo ir daugiau balsų, kurie kėlė abejonių dėl Jėzaus istoriškumo: Arthur Drews rašė apie Kristaus mitus5 Vokietijoje, jo mokinys william B. Smith aiškino Evangelijos gimimą6 be Kristaus Jungtinėse Valstijose, o Maurice Goguel statė klausimą knygoje Jėzus iš Nazareto: Mitas ar Istorija?7 Ir mūsų tautos kankinys Pranas Dovydaitis Šiuo klausimu labai domėjosi. Tai liudija jo veikaliukas Kristaus problema, išleistas 1914 m.8

Smith Jėzų laiko tik mitologiniu asmeniu, sukurtu žydų krikščionių, norint sužydinti pagonis. Mat, visuotinis išganymas buvo gimstančios krikščionybės esmė. Gi Senojo Testamento pranašystės ir samprata nebuvusios pakankamos pritraukti pagonis į visuotinio išganymo sąjūdį. Užtat, anot Smith, "tebuvo vienintelė priemonė, kuri galėjo patarnauti ir buvo čia pat po ranka: sekti Izaiju, žydams taip artimu ir įprastu pranašu, ir pristatyti jo Teisųjį Tarną [Iz 42,1-4; 49,1-6; 50,4-9; 52,13-53,12], Ugnies nešėją, Tautų šviesą, kaip Žmogų, kenčiantį žemės sūnų, 'gundytą visame, panašų mums, be nuodėmės* ".9 Taigi Geroji Naujiena (Evangelija) negimė su Jėzumi Kristumi, bet buvo sukurta. Kūrimo raida prasidėjo su kančios atpasakojimu. Prie jo vėliau buvo prijungta Jėzaus viešosios veiklos ir jo amžinosios būties apsakymai. Gi dabar turimos keturios evangelijos tesančios tik raštinės nuosėdos ano pasakojimo apie Jėzų, kuriuo norėta įvaizdinti Izaijo Teisusis Tarnas ir Izraelio visuotinė savimonė.

Ar Jėzus tikrai buvo? Ar jis nėra vien tikėjimo kūrinys bei "dirbtinė konstrukcija"?

Atsakymą į šį klausimą galime rasti tik rūpestingu šaltinių apie Jėzų nagrinėjimu. Mums prieinami dvejopi šaltiniai apie Jėzų:
1. Nešventraštiniai, t. y. Jėzus šalia Naujojo Testamento. Ką sako apie Jėzų, kaip istorinį asmenį, nekrikščioniškoji pirmųjų amžių raštija?
2. Šventraštiniai, t. y. Jėzus Naujajame Testamente. Ką sako apie Jėzų, kaip istorinį asmenį, krikščioniškoji tikėjimo raštija?

1..Jėzus nekrikščioniškoje raštijoje
Istorikai, krikščionys ir nekrikščionys, būtų labai patenkinti duomenimis apie Jėzų iš Betliejaus, Nazareto ir Jeruzalės įstaigų. Turimos užuominos graikų ir lotynų kalba tekalba tik apie sąjūdį, kuris turi šaknis Jėzaus asmenyje ir veikloje. Atrodo, kad Jėzus iš Nazareto nekrito į akis I amžiaus istorikams! Jis liko jų beveik nepastebėtas.

Žydų istorikas Juozapas Flavijus (37 - 100? m. po Kristaus) buvo pirmosios krikščionių kartos amžininkas. Pirmojo žydų sukilimo prieš Romą metu (66-70 m. po Kristaus) jis buvo vienas iš vadovaujančių asmenų Galilėjoje. Po pralaimėto mūšio pasidavė romėnams ir tapo jų šalininku. Savo veikale Žydų senovė10 jis apie Jėzų užsimena dusyk: žydų išsišokėlių sąraše ir aprašydamas Jokūbo, Jėzaus giminaičio ir Jeruzalės vyskupo, nukankinimą.

Išsišokėlių sąraše skaitome:
Maždaug šiuo metu [t. y. Pontijui Pilotui valdant Judėją, 26-36 m. po Kristaus] gyveno Jėzus, išmintingas vyras, jeigu ir galima jį iš viso vadinti žmogumi. Jis pasižymėjo nuostabiais darbais ir buvo tiesą mylinčiųjų mokytoju. Savo mokslui laimėjo daug žydų ir pagonių. Jis buvo Mesijas [t. y. Kristus — Pateptasis Dievo užmojui ir veiklai asmuo]. Pilotui, pagal mūsiškių šulų [žydų valdžios] kaltinimus, pasmerkus jį mirčiai ant kryžiaus, tie, kurie jį buvo pamilę, nesiliovė jį ir toliau mylėję. Trečiąją dieną jis pasirodė jiems prikeltu, nes Dievo pranašai buvo pranašavę šiuos ir kitus nuostabius dalykus apie jį. O krikščionių giminė, pavadinta jo vardu, yra gyva iki šiai dienai.11

Dar prieš septynerius metus buvo rašoma apie šią užuominą: "Netikėtina, kad Juozapas būtų parašęs šią apybraižą apie Jėzų, nes jos autorius tegalėjo būti tik krikščionis. Čia aiškiai išpažįstama Jėzų buvus Mesiju [Kristumi]".12 Daugeliui cituotosios eilutės atrodė įtartinos. Mat, nekrikščionis autorius, o galvoja ir rašo taip krikščioniškai! Vadinamajame švietimo amžiuje imta šią apybraižą visiškai nuvertinti kaip istorinį šaltinį apie Jėzų. Imta ją laikyti vėlesniu krikščionių intarpu į Juozapo tekstą.

Vos prieš penketą metų užtikti nauji duomenys apie šią Juozapo užuominą apie Jėzų. Du Jeruzalės universiteto profesoriai — Šlomo Pines ir David Flūsser — atrado tą pačią Juozapo apybraižą X amžiaus arabiškame tekste, kuris yra nepriklausomas nuo krikščionių "pataisytojo". Ir čia Jėzus vadinamas "išmintingu vyru", kurio "elgesys buvo geras". Užtat jis ir buvęs daugelio žmonių mylimas. Neminimi žydų šulai, kurie dalyvavo Jėzaus teisme. Pines ir Flūsserio nuomone, šis tekstas nebuvo patekęs į krikščionių rankas.

Krikščionis apologetas, dėdamas intarpą į tekstą, būtų neiškentęs žydų šulų nepaminėjęs. Gi apie Jėzaus prikėlimą šiame X amžiaus rankraštyje rašoma: "Jo [Jėzaus] mokiniai. . . skelbė, kad jis pasirodė jiems trims dienoms praėjus [nuo mirties] ... ir yra gyvas; todėl jis, gal būt ir buvo Mesijas [ Kristus], apie kurį iškiliai kalbėjo pranašai".13

Šių naujų duomenų šviesoje užuomina apie Jėzų Žydų senovėje laikytina paties Juozapo Flavijaus ranka parašyta, o ne krikščionių prirašyta. Tačiau ji lieka tik užuomina. Aišku, kad būta žmogaus, vardu Jėzus. Aišku taip pat, kad Jėzaus viešoji veikla daugeliui krito į akis ir smigo į širdį. Vieni jį laikė "išmintingu vyru", kiti gi, — romėnų valdžia, — pasmerkė jį mirčiai ant kryžiaus už ramybės ardymą. Tikėjimas į jo prisikėlimą gimė vos jam mirus. Juozapo žinia apie Jėzų

GEORGES ROUAULT KRISTAUS VEIDAS Vario graviūra iš Miserero serijos

Kristų patvirtina pagrindinius Naujojo Testamento duomenis, tačiau jų nepapildo.14

Antrusyk Juozapas Flavijus užsimena apie Jėzų, aprašydamas varžybas dėl valdžios Judėjoje prieš žydų sukilimą 66 metais. Jokūbas, Jėzaus giminaitis, buvo tapęs Jeruzalės krikščionių bendrijos galva ir, atrodo, turėjo labai getą vardą ir žydų tarpe. Skaitome:
Ananijas [t. y. tuometinis vyriausias kunigas] sušaukė Sinedriją [aukščiausią teismą] posėdžiui, kuriame apkaltino Jokūbą, Jėzaus, vadinamojo Kristumi [Mesiju], giminaitį su keletą kitų ... ir buvo jų užmušimo akmenimis [t. y. bausmės už piktažodžiavimą] priežastimi.15

Jėzus minimas tik netiesiogiai. Tačiau ir čia patvirtinami evangelijų duomenys: Jėzus buvo gerai pažįstamas asmuo I amžiaus žydijos tarpe. Juozapas pasitenkina priminti, kad jo sekėjai laikė jį savo Kristumi — Mesiju. Nėra nė mažiausio įtarimo, kad ši užuomina būtų krikščionių intarpas. Taigi ši nors ir netiesioginė, bet istorinė užuomina rodo į istorinį Jėzų, o ne į "dirbtinę konstrukciją". Nėra abejonės, kad Juozapui Flavijui Jėzus buvo istorinis asmuo, o ne nakties šmėkla.

Romėnų istorikai: Plinijus, Svetonijus ir Tacitas. Seniausia mums žinoma užuomina apie Jėzų romėnų istorikų tarpe yra viename Plinijaus Jaunesniojo (62-113 m. po Kristaus) laiške. Laiškas adresuotas imperatoriui Trajanui. Jo data apytikriai 112 metai. Plinijus kreipiasi laišku į imperatorių, prašydamas nurodymų, kaip elgtis bei susidoroti su augančiais skaičiumi ir įtaka krikščionimis Bitinijoje (ant Juodosios jūros kranto Mažojoje Azijoje), savo valdomoje provincijoje. Mat, krikščionys buvo taip gausūs ir įtakingi, kad pagonių dievų šventyklos buvo ištuštėjusios.16 Plinijus praneša imperatoriui, kad krikščionys esą neaptašyta ir prietaringa grupė. Tam tikromis savaitės dienomis jie renkasi draugėn dar prieš aušrą ir "gieda giesmes Kristui kaip Dievui".17 Be to, minimos ir neįprastos krikščionių vaišės (Eucharistija su įžangine Agape, — džiugiais bendrijos pietumis). Taigi Plinijus mus užtikrina, kad krikščionybė jau buvo stipri Bitinijoje ant Juodosios jūros krantų vos 80 metų tepraėjus nuo Jėzaus mirties.

Romėnų istorikas Svetonijus, Plinijaus Jaunesniojo amžininkas, mini krikščionis savo knygoje Dvylikos cezarių gyvenimai.18 Jo teigimu, imperatoriui Klaudijui (41-54 m. po Kristaus) valdant, tarp Romos žydų kilo tokia didelė maišatis, kad teko juos visus iš Romos ištremti. Sąmyšio kaltininku minimas "Chrestos". 19Svetonijus rašo:
Kadangi žydai nuolat kėlė riaušes, Chrestos kurstomi, jis [t. y. Klaudijus] ištrėmė juos iš Romos".20 Svetonijus naudoja vardą "Chrestos" (Naudingas") vietoje "Christos" (Kristus graikų kalba). "Chrestos" buvo gerai žinomas jo lotyniškai kalbantiems skaitytojams. Sąmyšio priežastimi Romoje nebuvo pats Kristus, bet jo sekėjų skelbiama žinia, kad Jėzus yra Kristus, t. y. Mesijas.

Žydų ištrėmimas iš Romos palietė ir vieną mums gerai žinomą žydų krikščionių šeimą (žr., ApD 18,2-26; Rom 16,3; 1 Kor 16,19), — Pris-cilą ir Akvilą. Jiems teko dangintis iš Romos į Korintą, Graikijoje. Priscila ir Akvila padėjo apaštalui Pauliui steigti ir stiprinti krikščionių bendriją Korinte.

Turime ir dar vieną romėnų istoriko liudijimą apie Jėzaus sekėjus I amžiuje. Tai Tacito Metraščiai.21 Tacitas (55P-117? m. po Kristaus ir Plinijus Jaunesnysis buvo amžininkai. Savo Metraščiuose Tacitas smulkiai ir vaizdžiai aprašo Romos gaisrą, Neronui esant imperatoriumi (54-68 m. po Kristaus). Tuo jis tapo labai svarbiu liudijimu apie krikščionybę Romoje I amžiaus antrosios pusės pradžioje. Anot Tacito, Romoje sklido gandai, kad pats Neronas Romą padegė. Mat. ieškojo erdvės savo rūmams (Domus aurea — Aukso rūmai) ir sodams. Miesto gyventojams ėmus širsti, Neronas, save gindamas, kaltę suvertė ant krikščionių, kurių "labai daug" buvo rasta kaltais. Tacitas tęsia:
Bet nei žmonių triūsas, nei princepso dosnumas, nei pastangos permaldauti dievus neužgniaužė negarbingų gandų, kad gaisras kilo imperatoriui liepus. Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirt. tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės. Taigi iš pradžių buvo suimti prisipažinusieji esą krikščionimis, o vėliau, anų nurodymu, begalinė daugybė kitų, apkaltintų ne tiek padegimu, kiek neapykanta žmonių giminei. Jų mirtį lydėjo patyčios; apmautus žvėrių kailiais užsiundydav: šunimis, prikaldavo prie kryžiaus ar uždegdavo, o diena: baigiantis jie liepsnodavo tarsi naktiniai žibintai. Tam reginiui Neronas paskyrė savo sodus ir rengė cirko rungtynes, su vežėjo rūbais įsimaišęs minioje, arba valdė keturkinkę. Nors krikščionys buvo nusikaltę ir nusipelnę žiauriausios bausmės, žmonės pradėjo jų gailėtis, nes tų kankynių buvo griebiamasi ne visuomenės labui, o tik dėl vieno Nerono kraugerystės.22

Iš Tacito aprašymo galima lengvai suvokti, kad Romoje būta krikščionių bendrijos, kuri buvo ir gausi, nes atkreipė dėmesį į save, ir veikli, nes sukėlė minios įtarimą ir net neapykantą. Matyt Tacitas krikščionių nemėgo, — krikščionybė jam baisi ir šlykšti! Mini patį Kristų, kuris buvo nubaustas mirtimi Tiberijaus laikais (apie 30 m. po Kristaus), Pontijui Pilotui esant Judėjos prokuratoriumi.

Tacito pasakojimas yra tiksliausias ir plačiausias šaltinis apie istorinį Jėzų, kurį randame pas pagonis istorikus. Čia minimos smulkmenos visai sutinka su krikščioniškųjų šaltinių duomenimis. Tačiau Tacitas, lygiai kaip ir Plinijus su Sveto-nijumi, nieku nepapildo to, ką žinome apie Jėzų iš Naujojo Testamento. Nežiūrint to, romėnų istorikų užuominos yra labai reikšmingi ir svarūs liudininkai, kad Jėzus buvo istorinis asmuo, o ne "dirbtinė konstrukcija".

Galime daryti išvadą, kad šie autoriai ir jų skaitytojai žinojo, kad Jėzus buvo neseniai buvęs. Be to, jų akyse Jėzaus mirtis ir pomirtinė įtaka buvo svarbi ir minėtina.

Jėzus religinėje žydijos raštijoje. Žydiški šaltiniai hebrajų kalba, kuriuose Jėzus minimas arba apie jį užsimenama, yra kruopščiai ištirti tiek žydų,23 tiek krikščionių mokslininkų.24 Pagrindinis šaltinis yra žodinis Mozės Įstatymo aiškinimas, kurį sukūrė pirmųjų dviejų krikščionybės amžių vadovaujantys rabinai. Šis žodinis Mozės Įstatymo aiškinimas III amžiuje buvo surinktas į knygą, vardu Mišnah (Pakartojimas). Tolimesnis Mozės Įstatymo aiškinimo papildymas, — III ir IV amžiuje, — sudarė kitą knygą, kuri vadinama Ge-marah (Papildymas). Laikui bėgant, jos abi tapo viena knyga. Tokiu būdu gimė žydų raštija, pažįstama TaImudo (Mokymas) vardu. Mums žinomos dvi Talmudo laidos: Palestinos Talmudas (arba Jeruzalės — iš IV amžiaus) ir Babilonijos Talmudas (iš V amžiaus)

Talmude tad randama dvejopa medžiaga: pirmųjų dviejų krikščionybės amžių rabinų Mozės Įstatymo aiškinimas, arba pirminė, ir III, IV, V amžiaus rabinų Mozės Įstatymo aiškinimo papildymai, arba antrinė. Trumpai tariant, Mišnah yra pirminė, o Gemarah — antrinė. Istorinio Jėzaus klausime tik pirminė, t. y. senesnioji pirmųjų dviejų amžių medžiaga turi svarbos.

Jėzus Talmude: pirminė medžiaga. Apskritai paėmus, užuominos apie Jėzų ir jo mokinius Talmude yra retos ir alsuoja noru užbėgti už akių krikščionių skelbiamai Gerajai Naujienai (Evangelijai).25 Kodėl taip retai teužsimenama apie Jėzų? Dvi priežastys yra galimos: 1. Talmudas iš viso nesidomi įvykiais. Net apie Makabiejų sukilimą nieko nesakoma! 2. Jėzus ir jo atskala I amžiaus audrose (66-70 žydų sukilimas ir Jeruzalės sunaikinimas bei tremtis) atrodė daugeliui nereikšmingi. Vėliau, Talmudo rabinų laikotarpyje, kai krikščionybė jau buvo stipri religija, įvykiai, susiję su jos kilme, buvo apmiršti ir liaudies pasakojimai apie Jėzų buvo tapę pašaipos dalyku. J. Klaus-neris, mūsų amžiaus žydų istorikas, pirmųjų dviejų amžių rabinų užuominas apie Jėzų šitaip aprašo: krikščionybės kūrėjas buvo atsimenamas kaip rabinas iš Nazareto, vardu Jėzus; kaip užkerėtojas ir Izraelio tautos suvedžiotojas; kaip tyčiojęsis iš rabinų, aiškinęs Raštus panašiai, kaip ir fariziejai; turėjęs penketą mokinių; sakęsis neatėjęs nei atimti, nei pridėti prie Mozės Įstatymo; pakartas už klaidingą mokymą bei suvedžiojimą Pesah (t. y. Perėjimo, arba Velykų, šventės) išvakarėse jo mokiniai gydę ligonis jo vardu.26 Dauguma užuominų alsuoja polemika ir noru parodyti Jėzų kiek galima blogesnėje šviesoje. Vengiama Jėzų net vardu vadinti. Vardo vietoje pasitenkinama arba "kažkoks asmuo", arba "tas anas", arba net "Ba-laamas" (Senajame Testamente Balaamas pasirodo žyniu, pakviestu užkerėti žydus, — jis pats buvo nežydas ir pranašavo už pinigus. Dievas jį sudraudė per kalbantį asilą. Žr. Sk 22, 21-35).

Talmude rašoma:
Žinoma iš praeities, kad rabinas Eliezer klausė išminčius [t. y. rabinus — Mozės Įstatymo aiškintojus], "Ar neparnešė Ben Stada [t. y. Stada sūnus] užkerėjimo iš Egipto savo kūno žaizdoje?" Jie gi jam sakė— "Jis buvo kvailys ir jie [t. y. krikščionys] remiasi kvailio parodymu". [Ben Stada yra Ben Pandira] Rabinas Hisla gi sakė: "Vyras buvo Stada, o meilužis buvo Pandira". . . . Motina buvo Marija, moterų kirpėja; anot gandų, Pumbeditha mieste [rabinų mokyklos centras Babilone], "Ji buvo neištikima savo vyrui".27

Nėra aišku, ką norima pasakyti žodžiais "savo kūno žaizdoje". Galima tik spėti, kad turėta reikalo su magija ir užkerėtojo priemonėmis. Rabinams būdinga ne Jėzaus istoriškumą paneigti, bet teršti Jėzaus ir jo motinos vardą ir tuo parodyti, kad jie nebuvo verti dalyvauti Dievo plane.

Talmude randama ir šiai krypčiai priešingų balsų. Anksčiau minėtasis Eliezer, — rašoma, — taip domėjęsis krikščionimis ir taip jiems buvęs palankus, kad romėnai jį palaikė krikščioniu. Tai, tur būt, įvyko vieno prieškrikščioniško pogromo metu, imperatoriui Trajanui valdant (maždaug 110 m. po Kristaus):
Rabinas Eliezer. . . buvo suimtas dėl minuth [t. y. krikščionybės išpažinimo] ir buvo nutemptas į teismą sprendimui. Gubernatorius jo paklausė: "Nejaugi toks senis, kaiĄ tu, turėtų tokiais dalykais užsiimti?" Jis atsakė jam: "Teisėjas man linki gero". Gubernatorius manė, kad tai sakoma apie jį, bet jis [t. y. Eliezer] galvojo apie savo Tėvą, kuris yra danguje. Gubernatorius tarė jam: "Kadangi tu manimi pasitiki, aš noriu būti vertu tavo pasitikėjimo. Aš sakiau [ir sakysiu],

Kun. Antanas Rubšys skaito paskaitą apie istorinį Jėzų ir tikėjimo Kristų LKMA suvažiavime Detroite 1976.XI.26. Šalia jo stovi teologijos sekcijos vadovas kun. dr. V. Rimšelis, MIC. Nuotr. J. Urbono

kad anos bendrijos [t. y. krikščionys] klysta šiuose dalykuose. Dimissusl Esi laisvas [ir gali eiti]". Teismo išlaisvintas, jis ėmė krimstis ir sielotis, nes buvo suimtas dėl minuth [t. y. krikščionybės išpažinimo]. Mokiniai ėjo pas jį, norėdami paguosti, bet tai visai nepadėjo. Ir rabinas Aqiba [gyvenęs II amžiaus pradžioje] užėjo ir kalbino jį: "Rabine, ar galiu tau pasakyti, kodėl tu kremtiesi?" Jis atsiliepė: "Pasakyk!" Jis jam ir priminė: "Tur būt vienas iš minim [t. y. krikščionių] tau pripasakojo apie minuth [t. y. krikščionybę], ir tu ja gėrėjaisi". Jis [t. y. Eliezer] atsakė: 'Prisiekiu Dangumi, kad tu man dabar priminei! Kartą aš vaikštinėjau Sepphoris [miestas Galilėjoje] gatvėmis ir sutikau Jokūbą iš Sichnin kaimo, kuris man pripasakojo apie minuth [t. y. krikščionybę]Jėzaus, Pantiri sūnaus, vardu, ir tai man patiko. Aš buvau suimtas dėl minuth [t. y. krikščionybės] tiesų, nes nusižengiau Torah [t. y. Mozės Įstatymo] tiesoms.28

Šių užuominų rabiniškoje raštijoje, Talmude, svarba yra ta, kad jų dėka galima spręsti, jog su Jėzumi ir jo mokslu skaitėsi ne tik romėnų, bet ir pačių žydų įstaigos, stengdamosi užslopinti jo mokinių sąjūdį. Nors ir nebūdamos tiesioginiais duomenimis apie patį istorinį Jėzų, šios užuominos puola Jėzaus pradėtą krikščionybės sąjūdį, vadina jį minuth, — atskala, arba herezija. Jėzaus istoriškumas jose yra savaime aiškus. Taigi rabiniškoji pirmųjų dviejų krikščionybės amžių raštija su Jėzumi skaitosi ir laiko jį buvus istoriniu asmeniu. Smulkesnio Jėzaus veiklos aprašymo čia nerandame. Talmudas suprastinąs žydų (Sinagogos ir krikščionių (Bendrijos) polemikos fone. Pavyzdžiui, anas pareiškimas Jėzų buvus vienos svetimautojos sūnumi. Minimas ir romėnų kareivis su kuriuo ji svetimavo, vardu Pandira, arba Pan-thera. Krikščionys gi tikėjo ir tiki Jėzų gimus iš mergaitės Marijos, kuri pradėjo iš Šventosios Dvasios (žr. Lk 1, 26-37; Mt 1, 18-23). Šis mergaitiškas pradėjimas ir buvo polemikos centre. Arba kitas pavyzdys. Talmude užsimenama, kad keturiasdešimt dienų prieš Jėzaus mirties bausmės įvykdymą buvęs pasiųstas per visą šalį šauklys, kad paskelbtų apie jo nuteisimą mirčiai ir maldautų stoti ginti Jėzų. Tačiau neatsiradęs nė vienas, kuris jį gintų.29 Naujojo Testamento teigimu, Jėzaus teismas ir mirties bausmė įvyko paskubomis. Polemikos centre buvo ne Jėzaus istoriškumas, bet Sinedrijos posėdžio teisėtumas: paskubomis, nakties metu (žr. Mk 14, 53-15, 1; Mt 26,47-27,2: Lk 22,47-23,2).

Jėzus pirminėje Talmudo medžiagoje nėra "dirbtinė konstrukcija". Dar daugiau. Talmudas nebando neigti Jėši| buvus, — Jėzus yra istorinis faktas, — bet bando Jėzų parodyti buvus atskalūnu ir nevertu dalyvauti Dievo išganymo plane.

Jėzus Talmude: antrinė medžiaga. Ieškant istorinio Jėzaus vėlesniuose Talmudo sluoksniuose, randame daugiau duomenų ir daugiau polemikos.

Užtat ši medžiaga ir mažiau svarbos mūsų klausime teturi.30
R. T. Herford savo veikale Krikščionybė Talmude ir Midraše duoda šitokią duomenų apybraižą:
Jėzus vadinamas Notsri [Nazarietis] Ben Stada, arba Ben Pandira [Stada sūnus, arba Pandira sūnus], buvo gimęs šalia santuokos. Jo motina buvo vadinama Miriam ir buvo moterų kirpėja. Jos vyras buvo Pappos Ben Jehudah. Jos meilužis buvo Pandira. Pasakojama, kad ji kilusi iš kunigaikščių ir karalių giminės ir svetimavusi su vienu staliumi.

Jėzus buvo buvęs Egipte, kur išmoko magijos. Jis buvo burtininkas ir užkerėjo bei prigavo Izraelį. Jis pats daug nusidėjo ir nuvedė daugelį į nuodėmę. Jis tyčiojosi iš išminčių [oficialių Mozės Įstatymo aiškintojų] aiškinimų ir buvo išmestas iš žydų bendrijos [ekskomunikuotas]. Jis buvo atskalūnas, arba heretikas.

Save laikė Dievu, taip pat Žmogaus Sūnumi ir sakėsi, kad eisiąs į dangų. Sakėsi, kad visa darąs Dievo vardu.

Jis buvo teisiamas Lud [Lydda, šiek tiek į rytus nuo šiandieninio Tel-Avivo] mieste kaip suvedžiotojas ir atskalos [herezijos] mokytojas.

Liudininkai iš pasalų klausėsi jo pareiškimų [teismo metu?] lempa buvo užžibinta virš jo, kad būtų galima stebėti jo veidą. Jis buvo atiduotas Beth Din [t. y. Teismui — raidiškai Teisingumo Rūmams]. Jis buvo teisiamas Lud [mieste] Pesah [Perėjimo, arba Velykų, šventės] išvakarėse, kuri buvo taip pat ir su-batos išvakarės. Jis buvo užmuštas akmenimis (t. y. bausme už piktažodžiavimą] ir pakartas arba nukryžiuotas. Kaip Balaamas jis buvo pasmerktas mirčiai plėšiko Pinhas [Pontijaus Piloto] ir mirė būdamas 33 metų amžiaus. Bausmė buvo įvykdyta Gehinnom [Hinnom slėnyje, į pietvakarius nuo Jeruzalės, kuris buvo paverstas miesto šiukšlynu nuo senų laikų] . . .
Jis buvo maištininkas. Jis buvo arti karalystės. Turėjo penketą mokinių. . . .31
Kaip matome, duomenys kartojasi. Tik polemika paaštrėjusi ir duomenys išpučiami. Tačiau nei čia Jėzaus buvimas nėra neigiamas. Žinoma ir apie Jėzaus viešąją veiklą ir apie jo mirties bausmę.

Dar vėliau, jau X amžiuje, pasirodė romanas vardu Tol'doth Ješua — Jėzaus istorija. Pasakojama apie Jėzaus gyvenimą pagal Naująjį Testamentą su pagražinimais, kuriuos sukūrė dar vėlesnė polemika ir pajuoka. Anot žydų istoriko Klausnerio, šis romanas "tėra tik liaudies padavimas".32

Talmudo poleminiai teigimai turi ir istorinės vertės. Pavyzdžiui, teigimas, kad Jėzus mirė Hinnom slėnyje yra dvigubai svarbus. Polemikos fone šis teigimas yra simboliškas: Izraelio tauta atmetė Jėzų, nes jis yra šiukšlės! Tačiau šis teigimas apie Hinnom slėnį gali būti ir istorinė svarbi detalė, nes Jėzus mirė ant pakalnės guburio, iš kurio buvo galima apžvelgti šio slėnio viršutinę dalį, Taip pat nesunku suprasti, kodėl Jėzų Talmudas laikė maištininku, nes Jėzus iš tikrųjų romėnų buvo nukryžiuotas kaip maištininkas, — maištininkų sąjūdžio vadas, skelbęs "karalystę", kuri pasirodė pavojinga romėnų valdžiai.

Negyvosios jūros ritiniai ir Jėzus. Prieš trisdešimt metų (1947), beduinai, gyveną Judėjos dykumoje, atrado senų raštų ritinius Negyvosios jūros šiaurės vakarų pakrantėje. Jiems ir buvo duota Negyvosios jūros ritinių vardas. Tolimesni archeologų tyrinėjimai šlyninėje pakrantėje ir jos uolose davė ne tik tūkstančius ritinių skiaučių, bet ir keletą sveikų ritinių. Jų tarpe yra Senojo Testamento hebrajiškojo teksto nuorašai (visų knygų, išskyrus Esteros knygą), Šventraščio komentarai ir keletas ritinių su bendrijos, kuriai šie ritiniai kadaise priklausė, įstatais. Ši bendrija kadaise (tarp 150 prieš Kristų iki 70 m. po Kristaus) gyveno netolimoje gyvenvietėje, kuri vietos žmonių vadinama Khirbet Qumran — Kumrano Griuvėsiai.33

Istoriniai šaltiniai rašė apie bendrijas, kurios būriavosi apie Negyvąją jūrą ir vadinosi esenais. Archeologai dabar turėjo konkrečius duomenis: Negyvosios jūros ritiniai sietini su esenais.

Tačiau koks šių ritinių ryšys su istoriniu Jėzumi? Jau XVIII amžiuje buvo mesta mintis, kad Jėzus turėjo būti vienas iš esenų, nes jo iššūkis atsisakyti turtų ir gyventi vien tik Dievo valios pildymu esą remiasi esenų etika. Taip pat buvo pastebėta, kad tiek krikščionys, tiek esenai "ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra" (ApD 4, 32-37). XIX amžiuje Ernestas Renanas vadino Jėzų esenų "broliu", o krikščionybę laikė esenizmu, kuriam pasisekė. Negyvosios jūros ritinių atradimas ir jų susiejimas su esenais vėl prikėlė anuos bandymus krikščionybės kilmę susieti su esenais.

Vienas kitas žurnalistas, pastebėjęs panašumus tarp krikščionių ir esenų, džiugiai nusprendė, kad krikščionių pasakojimas apie Jėzų yra jų kūrinys. Iš tikrųjų, sako jie, Jėzus buvo esenas iš Kumrano, kurio sekėjai sugalvojo pasakas apie jį, turimas Naujojo Testamento evangelijoje.34 Šių pasakų pagrindu esą buvo Kumrano bendrijos steigėjo, Teisėto Mokytojo, nukryžiavimas ir tariamas jo prisikėlimas iš mirties. Tokiu būdu krikščionių pasakos apie Jėzų tesančios tik pastangos pagražinti esenų pasakojimus apie savo Teisėtą Mokytoją. Įsidėmėtina, kad Ši galvosena remiasi tik lakia žurnalisto vaizduote. Istorikai gi, tirdami krikščionybę jos gimimo amžiuje, jau seniai buvo pastebėję panašumus tarp esenų ir pirminės krikščionių bendrijos Jeruzalėje trijose srityse: 1. bendrijos sąrangoje, 2. religinėse apeigose ir 3. savimonėje.35

Negyvosios jūros ritinių šviesoje Jėzus ir jo Bendrija pasirodo tikrai istoriški. Naujasis Testamentas nebėra vieniša knyga, nes esenų raštai ne tik praturtina mūsų I krikščionybės amžiaus pažinimą, bet ir duoda foną Jėzui ir jo sąjūdžiui. Iš kitos pusės, buvo rasta, kad Kumrano bendrija ir Jeruzalės krikščionys iš esmės skyrėsi vieni nuo kitų. Kumranas dar laukė galutinės Dievo pergalės. Jeruzalės krikščionys jau sulaukė. Kumranas mylėjo tik savo vienmintį kumranietį. Krikščionys skelbė ir gyveno kiekvieno meile ir kiekvienam atleidimu. Kumrano bendrija panaši į krikščionybę tik savo paviršiumi, nes jai trūksta krikščionybės širdies — paties Jėzaus.36

Išvados apie istorinį Jėzų nekrikščioniškoje raštijoje
Nekrikščioniškieji šaltiniai apie istorinį Jėzų nėra gausūs, bet pakankami. Jie patvirtina duomenis apie istorinį Jėzų, kuriuos pateikia pats Naujasis Testamentas.
Nekrikščioniškųjų šaltinių apie istorinį Jėzų svarbą galima išreikšti dviem išvadomis:

1. Negyvosios jūros raštai atskleidžia užuolaidą nuo žydijos Jėzaus laikais. Patiriame, kad žydija nebuvo monolitinė, bet reiškėsi spalvingomis grupėmis (sadukiejai, fariziejai, esenai) ir rodė gilų nusivylimą vadovaujančiais veiksniais Jeruzalėje. Nors esenai ir skiriasi iš esmės nuo krikščionių, jie savo aistringu Naujojo Amžiaus laukimuduoda istorišką foną ir Jonui Krikštytojui, ir pačiam Jėzui tuometiniame žydijos gyvenime ir laukime.

2. Nekrikščioniškieji šaltiniai apie istorinį Jėzų verčia modernų žmogų skaitytis su Jėzumi, — Jėzaus faktu istorijoje. Laikyti Jėzų "dirbtine konstrukcija" bei krikščionių prasimanymu gali tik tas asmuo, kuriam nerūpi istorinė tiesa. Neįtikėtina, kad romėnų ir žydų autoriai būtų įamžinę kaip istorinį faktą neistorinį asmenį, kurio jie negerbė ir nekentė. Jie skaitėsi su Jėzumi kaip su nemėgiamu, bet istoriniu asmeniu. Jėzaus istoriškumo jie neneigė ir net nebandė neigti.
(Bus daugiau)

1. A. Varšavskis, Atradimai prie Negyvosios jūros. Vertė iš rusų kalbos J. Išganaitytė. (Kaunas: Šviesa, 1970), p. 70-73.
2. Ten pat, p. 72
3. Ten pat, p. 87.

5. Arthur Drews, Die Christusmythe (Jena: Diedericks, 1909-1911). Du tomai.
6. VVilliam B. Smith, The Birth of the Gospel: A Study of of the Origin and Purport of the Primitive Allegory of the Jews (New York, 1927; perspausdinta New York:
Philosophical Library, 1957).
7. Maurice Goguel, Jėsus de Nazareth: mythe ou histoire? Paris: Payot, 1925).
8. Juozas Girnius,Pranas Dovydaitis (Chicago: Ateitis, 1975 p. 751.
9. W, Smith, op. cit., 651.

10. Antiquities of the Jetos. Loeb laida, IX tomas, vertė L.H. Feldman (Cambridge, Mass.: Harvard University Press 1965).
11. Ten pat, 18.63.
12. H.C. Kee, Jesus in History (New York; Harcourt, Brace and VVorld, 1970), p. 32,
13. "Josephus and Jesus'*, Time (February 28, 1972), 55.
14. J. Flavius, op. cit., 18.65-80.
15. Ten pat, 20.9.
16. Plinijus, Letters 10.94. Angliškas tekstas su plačiais komentarais — A. N, Sherwin-White, Fifty Letters of Plinu (New York: Oxford University Press, 1967).
17. Ten pat, 10.96.
18. Suetonius, Lives of the Ttvelve Caesars. Vertė Josept Gavorse (New York: Modern Library, 1931; perspausdinta 1959).
19. Ten pat, 25.4.
20. Ten pat.
21. Tacitus, Annals. Loeb laida, vertė J. Jackson (Cambridge Mass.: Harvard University Press, 1931). Lietuviškas vertimas: Publijus Kornelijus Tacitas, Rinktiniai raštai (Vilnius: Vaga, 1972). Vertė D. Dilytė ir J. Mažiulienė
22. Publijus Kornelijus Tacitas. Rinktiniai raštai. (Vilnius. Vaga, 1972), p. 224-225.
23. Joseph Klausner, Jesus of Nazareth (New York: Mao millan, 1925; perspausdinta Boston: Beacon, 1964), p 17-54.
24. R. T. Herford, Christianity in Talmud and Midrash (London, 1903; perspausdinta Clifton, N.J.: Reference Book Publishers, 1966).
25. Ypač daug įtakos šiuo laikotarpiu turėjo rabinas Johanan Ben Zakkai — Jėzaus amžininkas, ir rabinai Aąiba Ben Joseph, Išmael Ben Eliša ir Eliezer. Žr. James L. Price. Interpreting the New Testament (New York: Holt, Rinehart and Winston, 1961), p. 60; H.C. Kee, op. cit, p. 37.
26. J. Klausner, op. cit, p. 19.
27. Šabbat 104-b, cituojama iš R. T. Herford, op. cit, p. 35.
28. Ten pat, p. 137-138.
29. J. Klausner, op. cit, p. 46.
30. R. T. Herford, op. cit., p. 348-349.
31. Ten pat
32. jesus of Nazareth, p. 57.
33. Žr. A. Rubšys, "Šviesa iš Kumrano", Aidai (4, 6: 1975). J. T. Milik Ten Years of Discovery in the Wilderness of Judea (Naperville, Iii.: Allenson, 1959).
34. Hugh Schonfield, The Secrets of the Dead Sea Scrolls (Cranbury, N.J.: A.S. Barnes, 1954); to paties autoriaus The Passover Plot: Neto Light of the History of Jesus (London: Hutchinson and New York: B. Geis/Random House, 1966).
35. Sherman E. Johnson, "The Dead Sea Manual and the Jeru-salem Church of Acts" veikale, kurį suredagavo Krister Stendahl, The Scrolls and the Neto Testament (New York: Harper & Row, 1957), p. 129-142 ir W. R. Stegner, The Self-understanding of the Cumran Community Compared toith the Self-understanding of the Early Church. Nespausdinta disertacija, Drew University, 1961.
36. H. C. Kee, op. cit, p. 45-60.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai