Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
K. BRADŪNO „APEIGŲ“ LYRIKA PDF Spausdinti El. paštas

Gimtojoj žemėj vokiečių okupacijos metais išleistus du Kazio Bradūno lyrikos rinkinius — „Vilniaus Varpus“ ir „Pėdas Arimuose“ — mažai kas tematė. Plačiau su Bradūno poezija žmonės tegavo susipažinti tik tremty. Pirmu Vokietijoj išleistu jo rinkiniu buvo „Svetimoji Duona“, kurią tremtiniai greit išgrobstė ir už kurią poetas buvo apdovanotas viena 1946 metų literatūros premijų (Liet. Raud. Kryžiaus).

1947 m. K. Bradūnas iš lyrikos pasuko į epą ir sukūrė „Maro“ poemą. Remdamasis žmonių lūpose užsilikusiais prisiminimais, jis kūriny vaizduoja XVIII amž. pradžios didįjį marą, kuris nušlavė Lietuvos gyventojus ir laukus nusėjo kapais kapeliais. Anas juodasis maras Bradūno sąmonėje, atrodo, susisiejo su dabar Lietuvoj siaučiančiu raudonuoju bolševikiniu maru. Poetas atskirais ano juodojo maro epizodais, susietais su metu laikais, su gamtos gaivalais ir Lietuvos peizažu, pavaizdavo ne tiek pačio maro plastinius paveikslus, kiek šiurpią klaikią maro nuotaiką. Todėl poema išėjo ne grynai epinė, bet vidurys tarp epo ir lyrikos — didelė baladė.


Nors mes baladžių lietuvių literatūroj turime ne vieną, tačiau „Maras“ pasiliks ne tik K. Bradūno kūryboj, bet ir apskritai lietuvių literatūroj, nes maro, anos didžiosios istorinės Lietuvos nelaimės, nė vienas mūsų poetų ir rašytojų nėra mėginęs literatūriškai pavaizduoti. Turint tai galvoje, buvo galima tikėtis, kad 1947 m. premijų paskirstyme „Maro“ autorius bus atžymėtas. Tačiau dėl keisto aplinkybių susipynimo išėjo kitaip — K. Bradūnas gavo premiją už „Vilniaus Varpų“ sonetų rinkini, kurį, gražiai iliustruotą, buvo išleidusi „Patrijos“ leidykla. Šitaip tos pačios leidyklos buvo vainikuotas pats pirmasis Bradūno lyrikos rinkinėlis, kuris turi nemaža silpnų eilėraščių, pačiam poetui mažai techarakteringų.

Ar dėlto, kad sunkiai dirbdamas prie „Aidų“ redagavimo, jis negalėjo susitelkti didesniam kūriniui, ar tai dėl kitų priežasčių, 1948 metais K. Bradūnas vėl grįžo prie lyrikos, išleistos „Apeigų“ vardu. Tik ir čia savotiška neužtarnauta nesėkmė — minimas rinkinėlis išėjo iš spaudos pradžioj naujosios vokiečių valiutos, kuri iš tremtinių atėmė paskutines santaupas taip, kad knygomis tada mažai kas besidomėjo ir tą simpatišką rinkinėlį nedaug kas benupirko. O jis vertas dėmesio. Todėl manau, kad šiandien apie jį nevėlu kalbėti.

Bet kuo „Apeigų“ rinkinys užsitarnauja tą mūsų dėmesį? Trumpai atsakant, tuo, kad jame yra nesenstančių kūrinėlių, iš kurių mes vispusiškai galime pažinti Kazį Bradūną, kaip lyriką.

Pirmojoj „Apeigų“ knygelės pusėj mes randame tremties dienomis parašytus eilėraščius po „Svetimosios Duonos“ pasirodymo, o antroj pusėj — kūrinėlius, kurie alsuoja lietuvio ūkininko meile savo žemei su jos rugių laukais, su garuojančiomis vagomis, su senolių kapais, su visa lietuviškąja gamta, — eilėraščius, sukurtus dar tėvynėje, nes, rodos, paimtus iš „Pėdų Arimuose“.

Pirmosios dalies „Apeigų“ eilėraščius galėtume suskirstyti vėl dviem ciklais: 1. senosios prieškrikščioniškosios lietuvių religijos likučių atkūrimu ir 2. tremties nuotaikomis ir įspūdžiais. Ir vienur ir kitur K. Bradūnas pasirodo originalus. Originalus jis tuose kūrinėliuose, kurie yra aiškiai tremties įkvėpti, nes ten jis nėra pasidavęs nei patriotiniam retoriniam patosui, nei sentimentaliam verkšlenimui, kurie jau buvo įgrisę, beskaitant gausius pašauktų ir nepašauktų tremties poetų eilėraščius. Bradūno tremtiniškų temų kūrinėliuose nėra dejavimų, nėra apibendrinto idealinio Lietuvos peizažo su mūsų upių vardais, su kalneliais ir kloniais, su sodybomis, su berželiais, kuriuos visus tremties poetai suminėdavo beveik kiekviename eilėrašty. Bradūnas šitose temose daug konkretesnis už daugelį kitų. Jis ten niekada neišsilieja į sentimentalias platumas, o savo įspūdžius sutelkia aplink vieną reiškinį, apie vieną vaizdą. Štai poetas paima tremtinius ūkininkus ne kažin kokioj atotraukoj, bet tremtininkiškoj aplinkumoj, prie kareivinių bloko sienos, pavasariui ateinant. Jie nesiskundžia, bet žiūri tylūs į tolį, paskendę atsiminimuose, sustingę:

Taip sėdi jie dienų dienom
Širdim kietom ir kruvinom,
Kaip medžiai, tylūs, išrauti.

Tas jų sustingęs tylėjimas mums daug stipresnį įspūdį daro negu jų dejavimas, kaip tai būtų atsitikę kitų tremtinių lyrikoj. Arba dar: K. Bradūnas du kartu vaizduoja tremtinio mirtį, ir kiekvieną kartą kitaip. Vienur matome jau sustingusį tremtinį ant lentos su kažin kokiais šaltais akmeniniais bruožais lavono kaukėj, kitur — tremtinį ūkininką, besiblaškantį mirties agonijoj, kai jis nori, kad vieversys pagiedotų jam apie purią velėną. Tačiau gal nuoširdžiausi — trumpučiai eilėraščiai apie tremtinį tėvą ir motiną. Tik paklausykim „Motiną“:

Vis kas rytą kelias pirmutinė,
Nors jau veikti nieko nebėra.
Vis sutemus rūpi vakarienė,
Vis ji rūpestinga ir gera.

Kur, motule, ant grumtynių kelio
Tu su meilės sklidina taure? —
Kai nėra nė patvorio suolelio
Pailsėt žvaigždėjant vakare.

Nieko čia nėra iškilmingo ir patetiško: jokių dramatiškų gestų, jokių puošnių priemonių. Viskas paprasta, o tačiau, kai autorius pasako, kad visą gyvenimą triūsusiai geraširdei moteriškei nėra net suolelio patvorėj pasilsėti, mums sunku sulaikyti ašaras — mes pajuntam visą skaudžią niekam nereikalingo niekinamo tremtinio dalią, kurią patyrė tūkstančiai.

Labai jautriai ir subtiliai Bradūnas išdainuoja ir gimtojo namų židinio meilę, kuri simboliškai yra įvilkta į „Jaunamartės ugnies maldą“, o tremtinio — tiek paties poeto, tiek tūkstančių kitų — dalios alsinantis sunkumas išreikštas labai blaiviai, bet ir labai kondensuotai „Nuovargy“:

O akmenys, išmėtyti po nebaigtas vagas,
Aš jus visus krūtinėje nešu.
Žingsnis po žingsnio pamažu
Man atima visas jėgas ...

Man atima jėgas lyg mirštant
Kaitroj, be vėjo, be vandens,
Kada akmuo vis po akmens,
Alsinančioj nostalgijos liepsnoj
Į mano kraują tirpsta ...

Čia dviejose strofose skoningai pasakyta tiek, kiek kitas sentimentalus verkšlentojas nepasakytų dešimty. Taigi ateities lietuvių kartos, jei norės mūsų tremties tikrai meniškus liudijimus pažinti lyrikoj, galbūt kaip tik jų turės jieškoti Bradūno „Apeigose“.

Ir antras „Apeigų“ pirmos dalies ciklas — senosios lietuvių religijos motyvai — taip pat įdomus ir originalus. Jame poetas įtikinančiai išreiškia krikščionybės nepažinusio lietuvio religines nuotaikas, susijusias su apeigomis. Tuo Bradūnas praplečia lauką tradicijų, tokių mielų jo širdžiai ir su didele šiluma apdainuotų „Pėdų Arimuose“ rinkiny, kur buvo ypač iškeltos lietuvio ūkininko nuotaikos su tradiciniais darbais ir gamtine aplinka. Autorius čia praplečia tą tradicijų lauką tuo, kad nukelia mus į žilą senovę ir įtikina, kad ji mums artima, beveik sava. Tuo jis praturtina mūsų lyriką tokiais motyvais, kokių anksčiau, rodos, niekas mūsų poetų neišvystė. Tiesa, mes šiandieną nežinome, ar taip senovės lietuviai meldėsi į ryto saulę ir žaltį, kaip tai atskleidžia Bradūnas savo eilėraščiuose, bet svarbu, kad jis beveik visuose, su pagonybės ženklu pažymėtuose, kūrinėliuose mus įtikina, jog taip galėjo būti. To įtikinamumo ir traškios poezijos Bradūnas pasiekė dėlto, kad jo įgimti linkimai sutapo su senovės lietuvio pagrindiniais bruožais.

Kaip šiandien iš mūsų archeologų ir istorikų žinome, senovės lietuviai, prieš krikščionybės priėmimą, neturėjo stabų, bet garbino gamtą, nes joje matė ir jautė paslaptingų jėgų pasireiškimą. Jei teisingai M. Gimbutienė tą praeitį mums atskleidžia, tai gyvybė, trykštanti įvairių gamtos reiškinių forma, buvusi labiausia į senovės lietuvio sąmonę įsibrėžusi ir kėlė religinius nuostabos ir garbinimo jausmus. O kai žvilgterėjame į ankstybesnius Bradūno eilėraščius („Pėdos Arimuose“), ten taip pat atsiskleidžia didelis mūsų poeto jautrumas gamtai ir joj besireiškiančiai gyvybei. Jis ten su gamta, su žeme santykiauja nuostabiai glaudžiai, be galo intymiai. Kartais tie santykiai atrodo tiesiog religiški: kupini nuostabos, mistinio susikaupimo, reikalaują kartais net Dievo vardo. Antai poetas atsiduria pievose ir sušunka:

Viešpatie, pievų kvapas

Ir vėl gyva žolė ...

Ta didelė meilė gamtai ir žemei tiesiog braunasi net į poeto maldą. Antai viename geriausių savo eilėraščių („Vakaro malda“) K. Bradūnas štai kaip pasisako:

Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos,
Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.

Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis, Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.

Ir kada nuo šitų gamtinių eilėraščių, reiškiančių poeto asmeninius įspūdžius ir jausmus, einame prie vėliau parašytų apeiginių, mes beveik nebejaučiame skirtumo. Sakysim, labai graži „Ryto malda“, kuri pradeda apeigų skyrelį, visai gali būti perkelta į „Idiles“, kur ištisai vyrauja džiaugsmingi gamtiniai akordai. Ir ją skaitydami beveik nejuntame, kad ji specialiai apeiginė, neva senovės lietuvio maldą reiškianti.

Tarp individualinės gamtinės lyrikos ir vėlybesnės apeiginės poezijos tėra tik nedideli niuansai. Sakysim, žemės gaivalingų jėgų ir kraujo giminystės su jomis didesnis pabrėžimas, senovės kulto terminų suminėjimas juk nedaug ką reiškia. Taigi tie niuansai tiek nežymūs, kad šiandien mums sunku pasakyti, kiek apeiginiai eilėraščiai atskleidžia senovės lietuvių religinius jausmus. Tiesa, kad tie eilėraščiai mus įtikina. Bet kas tam įtikinimui duoda jėgos? Ar įsijautimas į tą žilą senovę, ar poeto individualūs jausmai? Atrodo, mažiau suklysime, pasisakydami už šiuos. Senovės kultiniai terminai greičiausia tėra poetinės priemonės, daugiau progos pasireikšti paties poeto pasaulėjautai negu senovinė religija. Taip mums spręsti duoda teisės ir rinkinio pradžioj įdėtas programinis „Dainiaus“ eilėraštis. Ten autorius aiškiai ir visai sąmoningai pabrėžia gamtos gaivalą, kuris poetą yra surišęs su žeme ir su tauta, su praeitim ir ateitim.
 
Iškėlus šitą glaudų ryšį, tiesiog sutapimą su gamta ir su gyvybės jėgomis, besireiškiančiomis joj, mums K. Bradūnas pasirodo, kaip vienas autentiškiausių impresionistų mūsų literatūroj, kaip vienintelis tikras impresionistas mūsų lyrikoj. Ir kaip toks, jis turės aiškią vietą mūsų literatūroj. Kas tuo nenorėtų tikėti, tegu tik prisimena Ign. Šeinių, J. Savickį, A. Vaičiulaitį, V. Ramoną, ir pamatys, kad jie savo pasaulėjauta yra giminingi: visi labai jautrūs gamtai, visi susižavėję irracionalių jėgų — gyvybės — pasireiškimu ir prasiveržimu, visi linkę į konkrečias sultingas gamtos smulkmenas negu į sintetinius didingus vaizdus, žodžiu šitais atžvilgiais, nors kiekvienas skirtingai, panašūs į K. Hamsuną. Tačiau Bradūnas išsiskiria iš jų tuo, kad jis ne prozaikas, o lyrikas, tikras lyrikas, tiesioginis, nuoširdus ir trapus, kaip trapūs ir nepastovūs išviršinių įspūdžių sužadinti jausmai.

Kad Bradūnas savo pasaulėžiūra yra neabejotinas impresionistas, mums paliudija ir jo pasirenkamos temos. Peržvelkit „Apeigų“ eilėraščių vardus, ir nerasite nė vieno, kur būtų kas nors atitraukta, abstraktaus, reikalaujančio intelektualinių pastangų. Tiesa, kad ir konkrečių temų eilėraščiuose intelektualinės prigimties poetas, toks, kaip B. Brazdžionis, gali duoti apibendrinančio charakterio, gali klausti prasmės, iškelti problemą. Bradūnas to nedaro. Jo eilėraščiuose viskas konkretu. Atrodo, kad jis intelektualinio apibendrinančio žvilgsnio tiesiog vengia. Jis į gamtą, į visą tikrovę žiūri ne iš lėktuvo, ne pro teleskopą, pro kurį matyti tik bendri visumos bruožai, bet tiesiog savo nuoga akimi. O jeigu norit instrumento (kaip gi technikos amžiuje nesinaudoti instrumentu?), tai Bradūnas žiūri pro paprastą žiūroną, kuris iš visumos vaizdą lyg iškerpa, priartina, išryškina, detales. Ir Bradūnas žavisi jomis, tik ne visomis (nes jis ne realistas aprašinėtojas), o tik viena kita, kuri jį tam tikru momentu labiau sužavi. Tai nereiškia, kad detalė būtų sulyg špilkos galvutės dydžiu. Ne. Tai gali būti šaltinis, pirma vaga, pėdos arimuose, prakaito lašas, senkapis, saulėtekis, apypietė ar kuri kita iškarpa gamtoj ar laiko tėkmėj, jei tik ji sužadino įspūdį. Čia dar pabrėžtina, kad jis nešokinėja nuo vieno įspūdžio į kitą, bet susitelkia prie vieno pagrindinio. Jis ir jo plačiai neišvysto, o tik daugiau paryškina, kartais pakartojimais sustiprina, kad reiškiamas įspūdis nebūtų perdaug eteriškas ir prabėgantis, kaip Pano dvelkiantis šuolis.

Tačiau įspūdis, tegu ir labai nuoširdus, negali ilgai trukti. Taigi ir didelio eilėraščio įspūdis negali duoti. Štai kodėl ir Bradūno kūrinėliai — paprastučiai, trumpučiai, dažniausia dviejų trijų strofų, tik retkarčiais ilgesni. Dažnai jie atrodo lyg miniatiūros, tiesa, skoningos, gražios, grakščios ir skambios, bet vis dėlto lyg miniatiūros.

Čia jau ir prieiname išvados, kad impresionizmas K. Bradūno lyrikoj yra jos stiprybė ir silpnybė. Stiprybė, nes poezija nuoširdi, tiesioginė, neišgalvota, neperkrauta butaforija. O jos silpnybė ta, kad ji trapoka ir siauroka, nes daug eilėraščių teatskleidžia gamtinius įspūdžius, daugiausia susietus su lietuvio ūkininko gimtaisiais laukais, o tų įspūdžių problematinis pamušalas beveik vis tas pats — žmogaus nenutraukiamas saitas su žemės jėgomis.

Tiesa, skaitant „Apeigas“, jokio monotonijos įspūdžio nesusidaro. Priešingai, visą rinkinėlį perskaitai su malonumu. Bet reikia atminti, kad čia nemaža įvairumo įneša tremties ir apeiginiai motyvai. Tačiau, kita vertus, jau pats šitų motyvų buvimas ir gana geri jų poetiniai rezultatai sako, kad Bradūnas pats jaučia savo silpnybę ir kad jam sekasi poetiškai apipavidalinti ne vien gamtos motyvai. Tai gerai liudija ir „Maro“ poema.

Taigi, baigdami, linkime K. Bradūnui sėkmės naujuose baruose, ypač kad fizinis darbas Amerikoj nepakirstų jo kūrybinių jėgų.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai