Aidai.eu Apžvalga

Dailininkas Petras Kiaulėnas

M E N A S

Lietuvių menininkų tarpe Petras Kiaulėnas — vienintelis, kuris sėkmingai veikia dviejose labai skirtingose meno šakose: tapyboj ir architektūroj. Pastarojoj jis dar neturėjo progos pilnai pasireišti, bet tapyboj jis jau yra užsikariavęs garbingą vietą XX a. Paryžiaus modernistų tarpe. Tai įrodo ne taip seniai pasirodžiusi jo monografija, kurią yra parašęs prancūzų meno kritikas Maurice Scherer (Petras Kiaulėnas, Tuebingen, Patria.).

Kadangi minėto leidinio įžanga parašyta rimto meno kritiko ir nagrinėja bei apibūdina ne tik P. Kiaulėno kūrybą, bet apskritai liečia moderninio meno problemas, todėl pravartu apie tai painformuoti mūsų visuomenę, kuriai meno klausimai bent kiek rūpi.

Anot M. Schererio jaunas lietuvis tapytojas P. Kiaulėnas, atvykęs į Paryžių 1939 metais, trumpu laiku sugebėjo pasirodyti pirmos rūšies talentu. „Visconti“ galerijoj organizuotoj parodoj 1944 m. P. Kiaulėnas įrodė, kad jo drobės nė kiek nenukentėjo nuo kaiminystės tokių pasaulinio masto meisterių, kaip Matisse, Derain, Othon Friesz, Modigliani, S. Valadon. Vėliau dar keliose parodose, ypač „Chardin“ galerijoj išstatytais darbais, dailininkas įtikino, kad jis toli gražu nesilaiko kokios nors vienos formulės, užtikrinančios jam pasisekimą, bet leidžiasi į vis naujus jieškojimus, tikrai jausdamas savo pajėgumą ir vadovaudamasis savo temperamento reikalavimais. To jis pasiekė ne vien talentu, bet taip pat darbu ir studijomis.

Gimęs 1909 m. sausio 10 d. Lietuvoj, Rokiškio apskr. Naniškių kaime, ir baigęs Kauno Meno Mokyklą, kaip gabiausias mokinys, Kiaulėnas gavo valstybinę stipendiją ir išvyko į užsienius. Aplankė didžiuosius meno centrus: Berlyną, Briuselį, Paryžių, Milaną, Florenciją, Romą ir kitus. Tapybos studijas P. Kiaulėnas tęsė Romoj. Karališkoj meno akademijoj gavęs licenijatą, jis ėmėsi studijuoti architektūrą. Bet, nepatenkintas Romos architektūros mokyklomis, jis persikraustė į Paryžių.

Karui prasidėjus, P. Kiaulėnas norėjo išvykti į Bostoną studijuoti Technologijos institute. Tačiau, karo aplinkybių sukliudytas, architektūros studijas tęsė Paryžiaus Ecole Nationale Supėrieur des Arts Dėcoratifs ir universiteto Urbanizmo institute. Tie metai Paryžiuj dėl lėšų stokos ir ryšių nutrūkimo su gimtuoju kraštu Kiaulėnui buvo ypatingai sunkūs ir vargingi, tačiau jo talento nesužlugdė. Jau 1942 metais dailininkas vėl galėjo imtis tapybos, nes architektūros nelaikė savo vieninteliu verslu. Į architektūrą jis žiūrėjo, kaip į priemonę meno horizontui praplėsti. Ir iš tiesų, architektūros studijos kontrasto keliu padėjo jam susidaryti vaizdybos sąvoką išimtinai tapybinę. Jos jam tam tikru būdu parodė — ko nežino daugelis tapytojų, — kad paveikslo kompozicija turi savus dėsnius, skirtingus nuo kitų įstatymų, kurie taikomi tūrių proporcijoms ir pusiausvyroms nustatyti.

Ši evoliucija į subtilesnį pusiausvyros jausmą padiktavo dailininkui ir naują tapybos techniką, dėl kurios P. Kiaulėnas priskirtinas koloristų kategorijai. Šis jo ypatingas susirūpinimas tapysena arba tapybine rašysena yra padiktuotas būtinybės suvesti plastiškai sudarytas spalvines mases (pagal jų pačių reikalavimus) į vieną darnią sistemą. Kadangi spalva pirmiausia akcentuoja paveikslo plastiškumą, tai P. Kiaulėnas, kaip visi tapytojai novatoriai, yra stipriai susirūpinęs spalvų problemomis. Todėl jo, kaip koloristo, harmonijos ir numatyto tono vizija eina pirma kompozicijos ir lydi jos plėtotę. Jo pirmuose darbuose pasireiškusi meilė duslioms ir skurdžioms spalvoms suartina P. Kiaulėną su tokiais tapytojais, kaip Cėzanne arba Van Gogh, kurie kukliai laukė savo talento subrendimo, kad paskui duotų visišką laisvę savo koloristiškam temperamentui.

P. Kiauleno drobės, tapytos tuoj po atvykimo iš Romos, turėjo (tai visai natūralu) mokyklos žymių. O jos leido tikėtis, kad tapytojas galės pasiduoti moderninėms teorijoms: grafizmui arba plokščiai tapybai. Nors tos teorijos pačios savy yra vaisingos, tačiau jos pasirodė mažai tinkamos Kiauleno būdui, taip menkai linkusiam į abstrakcijas. Pažymėtina taip pat, kad pirmose tokiose patraukliose drobėse, kaip p. M. portretas, matyti siužeto pamėgimas, kas visai nėra peiktina, nes neprieštarauja prigimčiai, kuri leidžia sau spontaniškai išlieti plastikos ir poezijos jausmą. Ir ankstybesnėj produkcijoj (dar prieš gėlių etiudus) Kiaulėnas buvo menininku, kuriam tapyba yra kas kita negu spalvotų plokštumų harmoningas ansamblis.

Kad ir kaip būtų sunku jo kūrybą priskirti prie kokios nors meno srovės, vis dėlto reikia pripažinti, kad ji yra stiprioj prancūzų impresionistinės kilmės tapytojų Įtakoj. Iš jų, ypač iš Renoiro, Bonnardo ir kai kurių fovistų, Kiaulėnas yra pasisavinęs labai drąsią spalvos koncepciją ir tapysena. Nors ji atrodo griežta, bet iš tikrųjų garbina niuansus ir yra priešinga tiek kietam piešiniui, tiek spalvų egzaltavimui dėl jų pačių.

P. Kiaulėnas buvo savarankiškas mokinys. Jis mokėjo išlaikyti savo kūriniuose puikų švarumą ir gražios medžiagos meilę, taip savą šiauriečiams tapytojams, bet svetimą prancūzų tapybai, kuri yra daugiau formalinė ir logiška. P. Kiaulėnas mums atskleidė daug modernesnę viziją negu aukščiau minėti pavyzdžiai ir pasirodė galįs atnaujinti impresionizmo techniką, suteikdamas jai tamprumo ir švarumo. O be to negali apsieiti joks aktualus meno kūrinys.

Iš impresionizmo kilusi spalvų suskirstymo technika dažniausiai yra vartojama lokaliniam tonui išvengti ir objektui paskandinti spalviniame judesy. Iš čia susidaro sąvoka spalvos, kur, greta vienas kitos sudėstant atspalvius, daugiau lemia spalvų santykiai negu noras išgauti vieną ar kitą spalvą, kuri atitiktų privilegijuotą daiktą, parinktą būti paveikslo centru. Ne taip yra P. Kiauleno tapyboj. Jo temperamentas, mažai linkęs į abstrakcijas, nori atstatyti įspūdį, gaunamą iš pačių daiktų. Todėl P. Kiaulėnas mėgsta nature-morte, turinčius siaurą siužetą, kur pakanka vienos gėlės, vieno ar dviejų vaisių spalviniam tirštumui kristalizuoti.

Moderninė tapyba per 80 metų išmokė, kad tikros daiktų spalvos negalima kitaip perduoti, kaip tik pakeičiant lokalinį toną. P. Kiaulėnas išlaiko tą toną, bet suskaldo kaimyninius tonus. Iš to atsiranda labai turtingi fonai, kuriuose gėlės raudonumas, vaisiaus švelnus geltonumas atgauna savo trapų paprastą skonį.

Pravartu čia taip pat paminėti P. Kiaulėno portretus. Įstabu, kad tapytojas, kurio darbai teikia ypatingo malonumo akiai, taip pat sugeba stipriai atvaizduoti vidinį modelio gyvenimą, neįpuldamas į realizmą arba lengva ekspresionizmą. Reikia ypatingai pagirti P. Kiaulėnas už mokėjimą suderinti moderninio tapytojo uždavinių su reikalavimais tokio žanro, kuriame svarbią vietą užima visai netapybiniai uždaviniai, kaip antai: panašumas, jausmų išreiškimas, charakterio perdavimas ir t.t. Reikia pripažinti, kad Kiaulėnui tai visai pasiseka todėl, kad jisai, ne j ieškodamas nieko kito, seka tik savo viziją. Šitaip per Van Gogh ir Matisse P. Kiaulėnas susisiekia su renesansininkų portretistų tradicijomis, pirmoj eilėj su Tizianu, kurį jis ypatingai gerbia. O tarp Kiauleno portretų ypatingai įstabus yra p. Suzy Solidor atvaizdas, kuriam dailininkas pavartojo visas savo paletes galimybes. Kituose moterų ir mergaičių portretuose P. Kiaulėnas moka sulaikyti koloristinę fugą ir leidžia mums pajusti, kaip giliai jis jaučia santykį tarp spalvinės harmonijos niuansų ir sielos būsenos „tonalitė“.

P. Kiaulėnas dažnai mums parodo ir didesnių paveikslų, kur jis nesilaiko griežtai pabrėžto kompozicijų ritmo. Ten jis atskleidžia pamėgimą santūrios asismetrijos efektų, sutinkamų Bonnardo darbuose. Šioj srity P. Kiaulėnas taip pat yra gerai supratęs didžiųjų venecijiečių, Corregio, Tiziano ir Tintoretto, pamokas.

Kaip matyti iš įžvalgių M. Šchererio pastabų, P. Kiaulėnas yra prasmingas originalus moderninės tapybos atstovas. Jis pirmutinis lietuvių menininkų jau yra užsikariavęs garbingą vietą tarp žymių šio amžiaus Paryžiaus modernistų.

O moderninė tapyba eina po spalvos vėliava. Reprezentaciniai tapytojai visas pastangas sukaupia į koloritą, dažnai visai neigdami kitas vaizdinio meno problemas. Jie dažnai išsižada matomų daiktų taip, kad paveikslo ojektu pasilieka tik tapysena ir koloritas.

P. Kiaulėnas, nepaneigdamas regimo pasaulio ir žmogaus su jo sudėtinga psichika ir apskritai išeidamas iš regimų daiktų, kuria savo spalvines vizijas, kurioms vaizduojami daiktai yra lyg išeiga ir paskatai. Tos spalvinės vizijos jį atskleidžia kaip koloristą. Bet kokį koloristą?

Juk vienas tapytojas, toks, kaip Renoir, Bonnard, vartoja daug įvairių spalvų, ir anglai tokį vadina „colourful“. Kitas, toks, kaip Tizianas, Rubensas, operuoja nedaugelio spalvų įvairiais niuansais ir anglų yra vadinamas „colourist“. Ir mūsų P. Kiaulėną. reiktų priskirti prie šių pastarųjų koloristų, nes jo paveikslai nėra margaspalviai. Jie imponuoja ne spalvų margumu, bet sodrumu, gilumu, įtempimu. Kiaulėnas nevartoja spalvų sauvališkai, rodydamas simpatijų čia vienai čia kitai. Kaip simfoninės muzikos kompozitorius skiria kiekvienai instrumentų rūšiai — styginiams, pučiamiems, mušamiems — tiek vietos ir ten, kiek ir kur jų reikia muzikinei temai išvystyti ir išryškinti, taip P. Kiaulėnas geriausiuose savo kūriniuose kiekvieną spalvinį brūkšnelį derina į sąskambį ir padaro jį būtinu paveikslo visumai. Spalvos, išdėstytos drobės plokštumoj, šūkaujasi bei tarp savęs atsiliepia ir kiekviena padeda susidaryti darniai užbaigtai vizijai.

Taigi džiugu, kad mūsų tautietis, eidamas šio laiko menininkų pirmose eilėse, nepranyksta jų tarpe ir nėra jų vasalas, bet išsiskiria iš jų, kaip stipri individualybė, einanti savu keliu į ateitį.

Gaila, kad politinės audros atbloškė P. Kiaulėną į tokią aplinką, kuri neįgalina tapytoją užsidirbti kasdieninės duonos. Jis yra priverstas atsidėti duoningesniam menui — architektūrai, — kuri yra labai pavydi ir skriaudžia jo tapybą.

Sukurta: Kretingos pranciškonai