Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VARŠUVOS NUNCIJAUS ARCHYVAS IR LIETUVOS - LENKIJOS RESPUBLIKOS GALO NUNCIJAI (1754-1796) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS   
Praeities gyvenimo tikrovę mes galime atskleisti iš likusių šaltinių, kurie priešistoriniams laikams yra iškasenos ir tautosaka, o istoriniams laikams oficialūs dokumentai ir neoficialūs raštai, išlikusieji archyvuose. Labai daug Lietuvos religinį ir valstybinį gyvenimą liečiančios medžiagos yra sutelkta Romoje, daugiausia Vatikano archyve, kuris yra milžiniškos apimties. Jame yra 246 fondai, arba skyriai.

Gaila, patys lietuviai Vatikano archyvo dar nėra nuodugniai ištyrinėję, todėl nėra aišku, kiek ir kokios Lietuvą liečiančios medžiagos ten yra. Nepriklausomybės laikais tik vienas prof. dr. J. Totoraitis, M.I.C., trumpai šiame archyve pasidarbavęs, supažindino mus su kai kuriais fondais, aprašydamas juos Tiesos Kelyje, Lietuvos Praeityje ir L. K. Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbuose. Po antrojo pasaulinio karo prof. dr. Z. Ivinskis jau ilgesnį laiką Vatikano archyve ieškojo medžiagos savo studijoms ir Aiduose aprašė tuos fondus, su kuriais buvo susipažinęs. Paskutiniame 25 metų laikotarpyje šiame archyve daug dirbo kun. R. Krasauskas, prof. dr. P. Rabikauskas, S.J., prel. dr. P. Jatulis, kuris savo ištyrinėtus archyvo fondus aprašė Lietuvių Enciklopedijoje.
Daugiausia su Vatikano archyvo medžiaga, liečiančia Lietuvą, yra susipažinę lenkai. Jie jau yra išleidę net kelis dokumentų rinkinius, kuriais ir mes galime naudotis. Jie yra aprašę ir patį archyvą, nes jame dirbo net specialios jų komisijos. Mums, šiame archyve Lietuvos istorijai medžiagos beieškant, yra reikšmingos prel. V. Meysztowicz studijos: Repertorium bibliographi-cum pro rebus polonicis Archivi Secreti Vaticani, Archivi Vaticani prospecta descriptio in schedis ir De Archivo Nuntiaturae Varsaviensis. Remdamiesi jo darbais ir anksčiau minėtais lietuviais autoriais, jau galime susidaryti bendrą vaizdą, kokios medžiagos ten yra ir kur reikia ieškoti.

I. VARŠUVOS NUNCIATŪROS ARCHYVAS Ilgesnį laiką apleidęs Vatikano archyvą, 1975 m. rudenį vėl turėjau laimės jame pusantro mėnesio pasidarbuoti. Šį kartą tyrinėjau ten esantį Varšuvos Nunciatūros archyvo fondą ir labai daug jame Lietuvą liečiančios medžiagos suradau ir nemaža mikrofilmų pasigaminau.

1. Varšuvos Nunciatūros archyvo kilmė
Dabar Vatikano archyve esantis Varšuvos Nunciatūros archyvas yra Lenkijos ir Lietuvos Nunciatūrų fondo antroji dalis, kuri susidarė Varšuvoje (1754-1796) iš nuncijų siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų. Iki 1754 m. Lenkijoje buvusieji nuncijai, jų tarnybai pasibaigus, grįždami namo, parsigabendavo ir savo tarnybinius raštus, kurie, jiems mirus, patekdavo į jų šeimų archyvus.

Tik nuncijus Nicolao Serra (1754-1760) didesnę savo aktų dalį paliko nunciatūros įstaigoje. Taip darė ir kiti nuncijai iki Lietuvos-Lenkijos respublikos galo. Paskutinis nuncijus Lorenzo Litta, 1796 m. užbaigęs savo tarnybą, visą Varšuvos Nunciatūros archyvą persiuntė Vienos nuncijui, kur išbuvo 63 metus. Pagaliau 1859 m. su visais kitais Lenkijos Nunciatūros archyvo likučiais buvo pasiųstas Romon ir patalpintas Vatikano archyve kaip atskiras fondas.

Šiame fonde yra sutelkti paskutinio dešimtmečio karaliaus Augusro III (1733-1763) ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio viso karaliavimo (1764-1795) septynių nuncijų siunčiamųjų raštų registrai ir įvairūs gaunamieji raštai.

2. Varšuvos Nunciatūros archyvo reikšmė
Nuncijai, gyvendami respublikos sostinėje, sekė religinį, kultūrinį ir politinį krašto gyvenimą, viską pranešinėdavo Popiežiaus Valstybės sekretoriui. Jie dalyvavo seimuose ir konfederacijų suvažiavimuose, surinko seimų aktus ir dienoraščius, atstovų pasakytas kalbas, įstatymų projektus, seimų nutarimus ir įstatymus, anuomet konstitucijomis vadinamus. Dalyvaudavo bažnytiniuose sinoduose ir iškilmėse, tvarkė bažnytini m reikalus. Nuncijų rūpesčiu būdavo pravedami kandidatų į vyskupus tyrimai — procesai. Per nuncijus ateidavo vyskupų paskyrimai. Per juos eidavo Romos kurijon įvairūs malonių ir dispensų prašymai, o iš ten ateidavo teigiami ar neigiami atsakymai. Dėl to šiame archyve atsispindi visas politinis ir religinis krašto gyvenimas. Kai kuriais klausimais Varšuvos Nunciatūros archyvo raštai yra vieninteliai šaltiniai.

3. Varšuvos Nunciatūros archyvo turinys
Šiame archyve yra 195 tomai įvairaus turinio raštų. Yra prarasti 114, 115, 165 ir 186 tomas. Tačiau prie kai kurių tomų dar pridėti papildomi tomai, žymimi raidėmis. Taip turime 54AA, 54BB, 54CC, 73A, 103AA, 103BB, 112A, 134AA, 149AA ir 188A. Tuo būdu iš viso šiuo metu archyve ir yra 195 tomai.
Verta pastebėti, kad Varšuvos Nunciatūros archyvan vėliau yra patekusi ir ankstesnių nuncijų raštų dalis, kurie patalpinti 158-184 tomuose. Šie raštai apima laikotarpį nuo 1587 iki 1713 m. Atrodo, kad juos į šį archyvą įtraukė paskutinis nuncijus Litta.

Bendram vaizdui susidaryti, kaip yra suskirstyti šio archyvo raštai, čia duodu nuncijaus Ga-rampi ir kitų nuncijų sudarytą archyvo skyrių sąrašą. Skyrių yra 21, bet kai kurie turi dar ir priedus.

I. Preliminarinės instrukcijos nuncijams. Čia duodami nurodymai, kaip jie turi elgtis, lankydamiesi pas karalių, ministrus, senatorius, didikus, viešuose pasirodymuose. Tai diplomatinio protokolo taisyklės, sakytume, ceremonialas. Taip pat patalpintas svarbesniųjų Lietuvos ir Lenkijos dalykų sąrašas. Iš viso — 6 tomai (1-6).
II. Popiežiškosios Lietuvos ir Lenkijos kolegijos. Čia yra surinkta visa medžiaga apie Vilniaus, Brausbergo ir kitas kolegijas nuo kasmetinių studentų sąrašų iki smulkių metinių apyskaitų. 7 tomai (7-12AA).
III. Lenkijos ir Lietuvos seimai (1760-1793). Seimų atsiminimai, konstitucijos, dokumentai ir Targovicos konfederacijos aktai. 16 tomų (13-28).
IV. Disidentai ir schizmatikai (1762-1775). Santykiai su jais. Unitų persekiojimas Rusijos užimtose teritorijose. 6 tomai (29-34).
V. 1772 m. atplėštos Lenkijos ir Lietuvos žemės (1760-1775). 5 tomai (35-39).
VI. Valstybės sekretoriaus laiškai nuncijams (1760-1796). 18 tomų (40-54CC).
VII. Nuncijų laiškų registrai Valstybės sekretoriui (1760-1775). 13 tomų (55-67).
VIII. Propaganda Fidei kongregacijos laiškai nuncijams (1776-1794). 4 tomai (68-71).
IX. Kitų Romos kurijos įstaigų laiškai nuncijams (1776-1796). 3 tomai (72-73A).
X. Nuncijų laiškų registrai įvairioms Romoskurijos įstaigoms (1760-1794). 5 tomai (74-78).
XI. Nuncijų laiškų registrai įvairiems asmenims (1760-1794). 9 tomai (79-87).
XII. Įvairių asmenų laiškai nuncijams (1784-1794). 1 tomas (88).
XIII. Rusijos unitų metropolito F. Volodkovičiaus aktai (1758-1775). 4 tomai (89-92).
XIV. Miscellanea — įvairūs raštai (1762-1796). 13 tomų (193-103BB).
XV. Misijos (1760-1794). Ši medžiaga daugiausia liečia misijas tarp katalikų emigrantų Rusijoje ir katalikų, likusių Rusijos ir Prūsijos užgrobtose teritorijose. 3 tomai (104-106).
XVI. Vienuoliniai ordinai (1743-1796). Šiameskyriuje labai daug medžiagos apie visas Lietuvoje veikusias vienuolijas. 30 tomų (107-135AA).
XVII. Lenkijos ir Lietuvos vyskupijos (1760-1794). Čia gausu medžiagos apie Vilniaus ir Žemaičių vyskupijas ir vyskupus. 15 tomų (136-149AA).
XVIII. Nebaigti dalykai (1775-1794). 3 tomai (150-152).
XIX. Vienuoliai teatinai (1758-1788). 5 tomai (153-157).
XX. Ankstyvesnių nuncijų raštai (1587-1713). 28 tomai (158-184 ir 160 bis.).
XXI. Įvairenybės (1760-1795). Iš viso 5 tomai, numeruoti 18 (sic!), 16, 187, 188, 188A ir 189.

4. Kalbos, vartotos Varšuvos Nunciatūros archyvo raštuose
Šio archyvo raštuose daugiausia vartojama lotynų ir italų kalbos. Su Rusijos ir Prūsijos valdžia susirašinėjimas vedamas prancūziškai. Beveik visai nenaudojama rusų kalba. Su Austrija ir Prūsija kartais susirašinėjamą ir vokiškai. Jokių raštų tame archyve nepavyko rasti lietuviškai. Seimus ir politinį krašto gyvenimą liečiančios medžiagos didelė dalis yra lenkų kalba. Paminėtina, kad daugelis šių raštų yra spausdinti. Labai dažnai slaptuose raštuose vietoje raidžių vartojami skaičiai — šifros, kurių "raktas" yra italų kalba.

Taip atrodo dabar Slaptame Vatikano archyve esąs Varšuvos Nunciatūros archyvas, su kuriuo man teko susipažinti. Jo reikšmė Lietuvos istorijos studijoms yra labai didelė. Ji dar labiau išryškės, kai panagrinėsime Apaštalų Sosto nuncijų laikotarpį Lietuvos-Lenkijos respublikos gale.

II. APAŠTALŲ SOSTO NUNCIJAI LIETUVOS-LENKIJOS RESPUBLIKOS GALE (1754-1796)
Lietuvos istorijai nepaprastai yra vertinga Varšuvos Nunciatūros archyvo septynių paskutiniųjų nuncijų informacinė medžiaga, liečianti Lietuvos-Lenkijos respublikos galą (1754-1796). Joje atsispindi paskutinio dešimtmečio karaliaus Augusto III (1733-1763) nerūpestingumas ir Stanislovo Augusto Poniatavskio (1764-1795) Rusijos carienei Kotrynai II pataikavimas ir pastangos, reformuojant valdžios aparatą, stiprinti karaliaus valdžią, įvairių konfederacijų kovos, masonų įsigalėjimas, svetimų valstybių krašte šeimininkavimas, seimų nutarimai, konstitucijos, pastangos išsivaduoti iš svetimųjų įtakos ir visi trys padalijimai.

1. Nicolao Serra (1754-1760)
Pirmasis šios grupės nuncijus buvo Nicolao Serra, aukštos kilmės genovietis, abiejų teisių daktaras, prieš siuntimą Varšuvon konsekruotas tituliniu arkivyskupu. Pop. Benedikto XIV Lietuvos-Lenkijos nuncijum paskirtas, jis į savo paskyrimo vietą atvyko, kai ši jungtinė respublika jau sviro vakarop. Dėl to stebino nuncijų Augusto III Sakso lėbavimas, nesugebėjimas valdyti, jo keistas noras prie savo rūmų "medžioti" sugaudytus žvėris, nes dėl nutukimo miške medžioti jau negalėjo. Keista nuncijui atrodė, kad karaliaus vardu kraštą valdė jo artimas ministras, o jis pats seimuose nuvykdavo tik išdalyti tarnybų, urėdais vadinamų.

Nemažiau nuncijų stebino auksinės aukštojo luomo laisvės ir jo šeimų kovos dėl pirmenybės, dėl kurių iširdavo nieko nenutarę seimai. Ypačiai nuncijų turėjo stebinti bajorų nenoras apsidėti mokesčiais kariuomenės išlaikymui: "Geriau palikti be kariuomenės, nes Respubliką palaikanti netvarka; kol ji bus silpna, tol ji bus nepavojinga laimynams, ir jie jos nelies".

Negana to, jam esant Varšuvoje, prasidėjo septynerių metų karas (1756-1763) tarp Rusijos ir Austrijos. Tiesa, Lietuva ir Lenkija šiame kare nedalyvavo, bet lengvapėdiškai leido rusų kariuomenei per savo teritoriją žygiuoti prieš Prūsijos karalių Fridrichą II, dėl to kraštas nuo pražygiuojančios kariuomenės labai nukentėjo. Dar blogiau, kad nuo tada įsigalėjo paprotys leisti rusų kariuomenei savo krašte žiemoti. Tuo metu daugiausia nukentėjo Lietuva, nes rusai plėšė gyventojų maistą ir rinko rekrūtus. Visi šie įvykiai vienaip ar kitaip atsispindi nuncijaus Serra pranešimuose Valstybės sekretoriui. Tačiau jis savo laiškų registrų Varšuvos Nunciatūros archyve dar nepaliko, paliko tik gautuosius kitų raštus ir laiškus.

2. Eugenio Visconti (1760-1767)
Antrasis nuncijus buvo Antonio Eugenio Visconti, kilęs iš garsios Milano kunigaikščių šeimos, abiejų teisių daktaras, prieš išsiuntimą į Varšuvą konsekruotas tituliniu Efezo vyskupu. Jis, pop. Klemenso XIII nuncijum paskirtas, 1760 m. atvyko į Varšuvą ir birželio 27 buvusio nuncijaus buvo pas karalių įvesdintas.

Jam perėmus nunciatūrą, dar tebesitęsė Prūsijos ir Austrijos karas. Mirus Rusijos carienei Elzbietai, carą Petrą III nužudžius, cariene tapo jo žmona Kotryna II, kuri buvo vokietaitė. Dėl to Rusijai perėjus Prūsijos pusėn, Austrijos ir Prūsijos karas greitai baigėsi. Tada Kotryna II, planuodama Lietuvos ir Lenkijos užgrobimą, ir pasibaigus karui šiuose kraštuose paliko savo kariuomenę.

Didelė dalis krašto didikų buvo parsidavusi Kotrynai II. Tapusi cariene, ji tuoj pažadėjo paramą Čartoriskiams, o savo buvusiam mylimajam Poniatovskiui — karaliaus vainiką. Tada Čartoriskių partija atvirai ėmė siekti savo užmojų. Ji planavo pašalinti nuo sosto karalių Augustą III, išsirinkti savo giminės karalių ir, nugalėjus priešus, pravesti valstybės reformas. Bet kaip tik tada (1763) karalius mirė. Nuncijus Visconti dalyvavo karaliaus laidotuvėse, ilgai trukusiuose rinkimuose ir naujo karaliaus karūnacijoje. Jis, dar tris metus eidamas savo pareigas, iš arti stebėjo Stanislovo Augusto Poniatovskio karaliavimo pradžią.
Reikia pastebėti, kad Kotryna II tuoj po Augusto III mirties su Prūsijos Fridrichu II susitarė remti Poniatovskio kandidatūrą. Jie manė, kad Poniatovskis, būdamas nepopuliarus, bus jiems dėkingas, dėl to jie galės prižiūrėti, kad nebūtų padaryta jokių naudingų reformų, ir reikalauti, kad seimas sulygintų pravoslavų ir protestantų teises. Mat, nuo 1718 m. jie nebuvo įsileidžiami į senatą, seimą ir ministerijas.

Čartoriskiai, suprasdami, kad be Rusijos paramos nepajėgs nugalėti savo priešų, priėmė nepopuliaraus Poniatovskio kandidatūrą. Be to, jis buvo jų sesers sūnus, dėl to jie tikėjosi respublikos valdžią paimti į savo rankas. Rusų kariuomenei parėmus, jis ir buvo išrinktas. Čartoriskių priešai buvo nugalėti ir išvyti iš kramto. Dabar Čartoriskiai galėjo pradėti savo reformas. Jie norėjo panaikinti netvarką ir pakelti Lietuvos-Lenkijos respublikos prestižą kitų vals-

tybių tarpe. To siekdami, jie pertvarkė valdžios aparatą, nustatė seimo darbų tvarką, Lietuvoje ir Lenkijoje įsteigė po dvi komisijas iždo ir karo reikalams tvarkyti. Jie pravedė seimo darbų statutą, kad seimo maršalka būtų renkamas balsų dauguma, kad seime pirmiausia būtų svarstoma iždo komisijos apyskaita, paskui karaliaus pasiūlymai ir tik seimo gale seimelių atstovų pasiūlymai ir reikalavimai. Tuo buvo siekiama seimuose palaikyti tvarką, kad jie neiširtų nieko nenutarę. Buvo siekiama panaikinti ir liberum veto, bet tam pasipriešino Rusijos ambasadorius M. Repninas.

Dar nuncijui Visconti esant Varšuvoje, Rusija ir Prūsija 1766 m. seime pareikalavo sulyginti disidentų teises su katalikų teisėmis. Tam pasipriešino ne tik nuncijus, Lietuvos ir Lenkijos vyskupai, bet ir Čartoriskiai. Dėl to seimas šį reikalavimą atmetė. Kai Rusijos ambasadoriaus Repnino reikalavimas nebuvo patenkintas, jo pastangomis seimas nepriėmė nė karaliaus ir Čartoriskių pasiūlymo visus ekonominius reikalus spręsti balsų dauguma. Kotryna II sukėlė prieš Čartoriskius nepatenkintą bajoriją.

Šių įvykių įkarštyje Visconti baigė savo nunciatūrą. Jį buvo palankiai priėmęs karalius Augustas III. Mėgo jį ir Stanislovas Augustas, nes abu buvo meno ir literatūros mėgėjai. Be to, Romos skatinamas, nuncijus palaikė karaliaus ir Čartoriskių reformas, nes jie nepritarė kitatikių teisių sulyginimui. Jis dėjo pastangų sušaukti rutėnų unitų sinodą, kad sutaikintų jų metropolitą Volodkovičių su kitais vyskupais. Deja, sinodas neįvyko. Apie visus šiuos politinius ir religinius įvykius nuncijus Visconti vedė platų susirašinėjimą su Valstybės sekretorium ir kitomis Romos įstaigomis, užtat iš jo meto raštų Varšuvos Nunciatūros archyve buvo sudaryta virš 50 tomų. Visconti, išbuvęs nuncijum 6 metus, 1766 spalio mėnesį buvo paskirtas Vienos nuncijum, bet pasiliko Varšuvoje iki naujo nuncijaus atvykimo tik kitų metų liepos mėnesį.

3. Angelo Maria Dūrini (1767-1772)
Trečiasis nuncijus buvo Angelo Maria Dūrini, Monzos grafo sūnus, gimęs 1723 m. Milane, klasikinio meno ir poezijos mėgėjas, abiejų teisių daktaras. Jaunystėje, dar neturėdamas kunigo šventimų, buvo pakeltas popiežiaus rūmų prelatu, paskui kurį laiką gyveno pas savo dėdę kard. Karolį Dūrinį, Paryžiaus nuncijų (1744-1755). Pop. Klemenso XIII 1760 m. paskirtas abiejų signatūrų referentu ir Maltos inkvizitorium, sugrįžo Romon. Paskirtas Varšuvos nuncijum, 1766 gruodžio 20 buvo įšventintas kunigu ir tuoj pat konsekruotas tituliniu Ancirano vyskupu. Tada 1767 liepos 29 atvyko į Varšuvą ir lapkričio 3 buvo priimtas karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio.

Kai Dūrini pradėjo nuncijaus pareigas, krašte vyko pilietinis karas. Kotryna II per savo ambasadorių Repniną prieš karalių ir Čartoriskius buvo sukėlusi visą nepatenkintą bajoriją, kuri 1767 m. Radome suorganizavo Rusijos remiamą konfederaciją. Konfederacijos vadu buvo paskirtas nuo Čartoriskių užsienin pabėgęs Karolis Radvilas, kuris tikėjosi rusų kariuomenės pagalba sunaikinti karalių, Čartoriskius ir jų reformas. Tačiau konfederatai labai apsivylė, kai jie, rusų kariuomenės apsupti, buvo priversti pasirašyti Kotrynos II padiktuotą konfederacijos aktą, kuriuo prie konfederacijos kvietė prisidėti ir karalių, sulyginti kitatikių teises ir prašyti Kotryną II saugoti senąją Lietuvos-Lenkijos konsti-ticiją, atseit, kardinalines teises. Tai turėjo pripažinti ir konfederacinis 1768 m. Varšuvos seimas.

Tad Čartoriskių ir karaliaus reformos nuėjo niekais. Blogiausia, kad Rusijai seimas pripažino teisę prižiūrėti Lietuvos-Lenkijos respublikos vidaus gyvenimą. Anksčiau ji kišdavosi tik papirkimais ir jėga, o dabar jai buvo duotas teisinis pagrindas, kuriuo ji remdamasi veikė iki Lietuvos-Lenkijos valstybės galo.
Tokiems dalykams vykstant, akylesni politikai, vyskupai ir nuncijus negalėjo likti tik stebėtojais. Katalikiškoji visuomenė buvo labai įsižeidusi dėl Rusijos ir Prūsijos kišimosi į vidaus reikalus. Dėl kitatikių teisių sulyginimo intervencija tokių valstybių, kurios savo teritorijoje nepripažino teisių kitoms religijoms, jiems atrodė įžūli ir neteisinga. Buvo labai įžeisti jų religiniai ir patriotiniai jausmai. Prieš diktatorišką Repnino elgesį stipriai pasisakė Krokuvos vysk. Soltykas, Kijevo vysk. Zaluskis, Žemaičių vysk. Lopacinskis, Lenkijos lauko hetmonas Že-vuskis (Rzewuski) su sūnum ir daugelis kitų.

Tačiau visagalis Repninas nemanė nusileisti. Jo įsakymu rusų kareiviai suėmė ir ištrėmė vyskupus Soltyką bei Zaluskį ir etmoną Ževuskį su sūnum ir 5 metus išlaikė Rusijos Kalugoje. Kai Varšuvos konfederacinis seimas bandė juos užtarti, Repninas aštriai atkirto, kad taip bus pasielgta su kiekvienu carienės Kotrynos II priešu. Apie šiuos įvykius nuncijaus Dūrini painformuotas Apaštalų Sostas darė intervencijas pas karalių Stanislovą Augustą, Rusijos ambasadorių Repniną ir net pas Kotryną II, bet tai nieko nepagelbėjo.

Karalius neturėjo nei galios, nei energijos pasipriešinti Repnino, o vėliau ir jo įpėdinių šeimininkavimui krašte. Matydamas Rusijos galybę, jis manė, kad jai priešintis neprotinga. Vildamasis senąja Kotrynos II meile, jis tikėjo, kad ji leis jam tvarkyti respubliką. Nedrįsdamas priešintis Repninui, karalius ir po 1768 m. darniai su juo sugyveno ir visur jam lankstėsi.

Repnino elgesys su Radomo konfederatais ir 1768 m. seime, minėtųjų senatorių ištrėmimas Rusijon rodė, kad Rusija nėra Respublikos konstitucijų ir bajorų laisvių gynėja. Todėl dar Varšuvos seimo metu susiorganizavo stipri Baro konfederacija, prie kurios prisidėjo ir Lietuvos bajorai. Ji nepritarė karaliaus reformoms ir jo draugystei su Rusija, stengėsi išstumti krašte esančią rusų kariuomenę ir buvo priešinga kitatikių teisių sulyginimui.

Aplinkybės buvo patogios, nes Turkija paskelbė Rusijai karą, o Austrija ir Prūsija palaikė konfederatus. Pradžioje konfederacijai gerai sekėsi. Konfederatų pabūgęs, 1769 liepos mėnesį iš Varšuvos išsinešdino ir pats Repninas. Pagaliau 1770 birželio mėnesį konfederatai paskelbė karaliaus nuo sosto pašalinimą. Jie vieną naktį net buvo jį pagrobę, bet karaliui pavyko pasprukti ir grįžti į Varšuvą. Turkijai karas nesisekė. Rusija užėmė jos valdomą Moldaviją ir Valakiją. Austrijai tai nepatiko, dėl to ji ruošėsi pulti Rusiją. Bet Prūsijos Fridrichas II iškėlė mintį, kad Rusija grąžintų Turkijai užgrobtas žemes, o už jų grąžinimą užimtų dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių. Bijodama Austrijos ir Prūsijos, Kotryna II priėmė pasiūlymą įvykdyti pirmąjį Lietuvos-Lenkijos respublikos padalijimą. Šių aplinkybių ir vidaus nesutarimų paveikti konfederatai pralaimėjo.

Tada 1772 vasario mėnesį Petrapily Rusija, Austrija ir Prūsija nutarė padaryti pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos žemių pasidalijimą, kuris rug-piūčio 5 buvo pasirašytas. Rusija užėmė rytinę Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro, Austrija užėmė pietinę Lenkijos dalį, o Prūsijai teko Varmija ir Pavyslis. Prūsijoje Lenkijai dar buvo paliktas Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Torunės miestas.

Kai priešų kariuomenės užiminėjo pasidalytas žemes, nuncijus Dūrini 1772 rugsėjo mėnesį paliko Varšuvą. Jis buvo visų šių įvykių liudininkas. Jis nepritarė Radomo konfederacijai ir draudė vyskupams jon dėtis. Pačiame konfederacijos suvažiavime, kuriam Karolis Radvilas pirmininkavo, prieš jo norą sulyginti kitatikių teises nuncijus pareiškė griežtą protestą. Bet kai vietoje Radomo konfederacijos buvo įkurta Baro konfederacija, nuncijui reikėjo apsispręsti: palaikyti karaliaus ar konfederacijos pusę. Konfederatai tvirtai skelbė katalikiškus principus ir gynė Katalikų Bažnyčios privilegijas. Nors jie kovojo prieš karalių, bet pradžioje prieš jį nesikėsino. Konfederacija veikė civilinių įstatymų ribose. Iš kitos pusės karalius, nors vadindavo karaliumi ortodoksu, tikėjimo dalykuose buvo indiferentas ir naujosios prancūzų filosofijos gerbėjas. Dora taip pat karaliaus dvaras nepasižymėjo. Dėl šių priežasčių nuncijus pritarė konfederatams ir apie tai 1770 m. pradžioje diskutavo su pačiu karalium.

Kai 1771 m. nuncijus vyko į Čenstakavą, tai jis sustojo konfederatų stovykloje, su jų vadu Pulavskiu užmezgė draugiškus ryšius ir palaimino jo kariuomenę. Dėl to jis buvo vadinamas "konfederatų nuncijum". Padėtis dar pablogėjo, kai konfederatai, norėdami karalių pašalinti nuo sosto, buvo jį pagrobę ir paskui buvo apkaltinti esą norėję jį nužudyti. Kadangi nuncijus palaikė ryšius su konfederatų vadais, dėl to jis tapo karaliui "persona non grata". Karalius per savo pasiuntinį Romoje T. Antici pareikalavo pakeisti nuncijų. Todėl 1771 gruodžio 27 buvo paskirtas naujas nuncijus, o Dūrini atšauktas.

Dabar, iš mūsų perspektyvos žiūrint, nuncijus Dūrini kartu su Baro konfederatais kovojo už katalikų teises ir Lietuvos-Lenkijos nepriklausomybę ir kartu su jais pralaimėjo. Lietuva ir Lenkija susilaukė žemių atplėšimo, konfederatai pralaimėjimo, o nuncijus atšaukimo. Karalius gi savo neapdairumu, nerangumu ir bičiuliavimusi su rusais daug prisidėjo prie Lietuvos-Lenkijos respublikos pražūties.
Sulaukęs savo įpėdinio, Dūrini 1772 rugsėjo 8 įvesdino jį pas karalių, kuris, norėdamas pamiršti nesutarimus, atsisveikindamas padovanojo jam chrizolitais ir deimantais papuoštą vyskupišką kryžių. Po šio vizito Dūrini tą pačią savaitę paliko Varšuvą..
(Bus daugiau)

DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.

Juozo Vaičiūno spalvota nuotrauka, lietuvių fotografų 1973 m. parodoje laimėjusi pirmąją vietą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai