Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DU IŠ DAUGELIO ... PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Inž. J. Gimbutas ir gyd. K. Ambrozaitis
Bendriausia reikšme profesionalas tai "žmogus, pasirinkęs kokį nors darbą nuolatiniu užsiėmimu, savo profesija". Taip apibrėžtą šį žodį "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" iliustruoja tokiu pavyzdžiu: "profesionalas fotografas", atseit, ne paprastas foto mėgėjas, bet šiuo darbu ir besiverčiantis. Mūsų išeivinėj vartosenoj "profesionalo" žodis pamažu įgijo ir tą siauresnę reikšmę, kuria amerikiečiuose kalbama apie profesionalus kaip priklausančius profesijai, reikalaujančiai atitinkamo išsimokslinimo ("engaged in one of the learned professions"). Anksčiau buvome įpratę ta reikšme vartoti "inteligento" žodį. Pastarasis žodis, nors ir gana neapibrėžtai, implikavo ne tik profesinį išsimokslinimą, bet ir apskritai šviesumą. "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" tad ir aiškina "inteligentą" kaip "protinio darbo žmogų, mokytą, apsišvietusį žmogų; šviesuolį". Iš amerikiečių perimtas "profesionalas" nebeturi tokios žmogiško šviesumo konotacijos.

Žinoma, lengviau žodyne apibrėžti žodžius, negu gyvenime išrūšiuoti žmones. Ir mūsų "inteligentai" toli gražu ne visi buvo tokie, kaip pagal žodyną būtų turėję būti. Buvo šviesuolių, kurie atitiko inteligento apibrėžtį. Daugiau buvo tokių, kurių bent negalėjai tamsuoliais laikyti. Bet su kaupu pakako ir tokių, kurie, nepaisant aukštųjų mokslų baigimo, liko tikri tamsuoliai. Savo profesijos darbą jie dirbo lyg kokį amatą, su tuo tik skirtumu, kad jų darbas buvo geriau apmokamas — leido dvasinį skurdumą pridengti išoriniu švitėjimu.

Profesionalai taip pat nelygūs vieni kitiems. Nelygūs ir amerikiečiuose, ir lietuviuose. Primityviausias kelias yra lengviausias, primityviam žvilgiui — ir pats patraukliausias. Vidurkiniam amerikiečių profesionalui tad ir yra visai natūralu apsiriboti tik savo profesija, suprantant tai drauge kaip apsiribojimą tik savo karjera. Tai ir yra standartinis profesionalas, susirūpinęs kiek galint daugiau dolerių uždirbti ir kiek galint "maloniau" juos išleisti. Šiuo atžvilgiu lygiuotis į standartinę daugumą ypač didelė pagunda mūsų jauniesiems profesionalams (pvz., turima lėšų net privačiam lėktuvui, bet liekama be kultūros žurnalo; kasmet keliaujama į tolimus kraštus, bet lietuviškajam gyvenimui neturima laiko). Ir iš vyresniųjų mūsų profesionalų pakako tokių, kurie užsikasė savo karjerose taip, tarytum jų mūsų bendruomenėje nebūtų buvę, vis viena, ar dar jie gyvi, ar jau mirę. Betgi dauguma vis dėlto nepamiršo, kad jie yra ne tik "profesionalai", bet ir žmonės, todėl nesitenkino tik asmenine karjera, bet daugiau ar mažiau rodė ir savo lietuviškąją gyvybę. Pagaliau yra ir tokių profesionalų, kurie savo pavyzdžiu gyvai liudija, kaip galima profesinį sėkmingumą suderinti su žmogišku šviesumu.
Tokiu bendru įvadiniu žodžiu norime šį kartą prisiminti du profesionalus, kuriems šiaipjau, rodos, draugėn jungti nėra pagrindo. Vienas — inžinierius, antras — gydytojas. Vienas išaugo skautuose, antras — ateitininkuose. Vienas — daugiau rašto, antras — daugiau visuomenės žmogus. Bet abu susitinka lietuviškame gyvenime, pvz., paskutiniojo Mokslo ir kūrybos simpoziumo rengime.

1. Inžinierius dr. Jurgis Gimbutas
Jurgis Gimbutas gimė Maskvoje 1918 sausio 18 inteligentų šeimoje (tėvas — inžinierius, motina — agronome). Ligi 1927 augo tėvo gimtiniame Peslių dvare, Vainuto valsčiuje, Tauragės apskrity, ir Dotnuvoje prie Žemės ūkio akademijos. 1927 persikėlė į Kauną, A. Fredą. 1938 baigė "Aušros"gimnaziją, 1941 Vytauto D. universitete gavo inžinieriaus diplomą. Dar prieš studijų baigimą 1940 buvo paskirtas Statybos fakultete trobesių konstrukcijos katedros laborantu, vėliau pakeltas vyr. asistentu, vedė pratybas ir nuo 1942 dėstė statybos enciklopediją. Vokietijon pasitraukęs, 1946 - 48 dirbo vyr. asistentu - dėstytoju Mūnchene įsteigtame tarptautiniame UNNRA universitete. 1948 Stuttgarto Aukštojoj technikos mokykloj įsigijo inžinerijos daktaro laipsnį, parašęs disertaciją apie XIX a. lietuvių kaimo namų stogus (Das Dach des litaui-schen Bauernhauses aus dem 19. Jahrhundert, išsp. 1948, 128 psl). Ši disertacija ir dabar panaudojama -cituojama namotyros literatūroj Lietuvoj ir kitur Europoj. 1949 atvykęs į JAV, Gimbutas apsigyveno Bostone ir pastoviai dirba Fay, Spofford & Thorndike inžinierių konsultantų firmoj, nuo 1967 tapo jos dalininku.
Normaliomis sąlygomis, aišku, Gimbutas būtų tęsęs pradėtą akademinę karjerą universitete — dirbęs mokslinį darbą. Čia jis įsitvirtino inžinieriaus profesijoj. Bet nieku būdu dėl to nemetė mokslinio intereso. Žinoma, po įstaigos valandų jam lieka laisvi tik vakarai ir savaitgaliai. Tačiau ir laisvalaikiu jis sudarė didesnį mokslinį įnašą, negu daugelis tų, kurie ex professo dirba mokslinį darbą aukštosiose mokyklose. Ne paslaptis, kaip sunku iš mūsų profesorių išmelsti paprastą straipsnelį. Daugelis ir anglų kalba tėra išprakaitavę vos vieną kitą rašinį. Laisvalaikio mokslininkas Gimbutas savo studijiniais straipsniais pralenkia daugelį mūsų profesorių.

Nesiimame čia sudarinėti Gimbuto raštų bibliografijos. Tepažymime, kad iš savosios specialybės, būtent namotyros, jis yra paskelbęs apie dvidešimt studijinių straipsnių ir kad tarp jų yra gana stambių darbų. Iš tokių straipsnių suminime bent šiuos: "Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje" (Studia Li-tuanica, 1958, I, 66 psl. atspaudas), "Mažosios Lietuvos krikštų formos" (Lituanistikos darbai, I, 1966, p. 19-42), "Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika" (LKMA Metraštis, V, 1970, 52 psl. atspaudas). Keletą savo studijinių striapsnių jis yra paskelbęs ir mūsų žurnale, kitus — "Technikos žodyje", "Lituanus", "Actą bal-tico-slavica". Išskirtinai pažymėtinas jo įnašas abiem mūsų enciklopedijoms. Ne nominaliai (kaip ne vienas), bet realiai jis buvo statybos skyriaus redaktorius Lietuvių Enciklopedijoje: organizavo kitus bendradarbius šiam skyriui ir pats jam gausiai rašė (pateikė 77 straipsnius ir 81 aptarimą). Encyclopedia Lituanica iš jo gavo 15 straipsnių.

Atskirai pažymėtina knyga, kurią Gimbutas parengė apie mūsų žymųjį mokslininką ir skautų veikėją. Tai stambus (484 psl.) veikalas "Steponas Kolupaila" (1974, kurio 75% yra jo parašyta ir viskas redaguota.
Domėdamasis visu lietuviškuoju gyvenimu, Gimbutas nemažai rašė įvairiais jo klausimais. Daugiausia bendradarbiavo "Drauge", skautų ir inžinierių spaudoje. Nuo pat pradžių visą laiką jis talkino ir mūsų žurnalui ne tik studijiniais darbais, bet ir smulkesniais rašiniais: recenzijomis, biografijomis, apžvalgomis.
Dirbdamas inžinieriaus profesijoj, kuri čia tėra tarnyba gyvenamajam kraštui, Jurgis Gimbutas vis vien rado išeitį, kaip drauge pasitarnauti ir lituanistikai. Kaip anksčiau sakyta, jis išsispecializavo lietuviškojoj namoty-roj — tapo lituanistu. Jis, inžinierius, nuo 1973 metų sėkmingai vadovauja Lituanistikos institutui. Su visu kruopščiu atsidėjimu, galėtume sa-kyti, su visu inžinierišku preciziškumu jis vykdo šias savo pareigas, telkia į Lituanistikos institutą jaunąsias pajėgas, plečia jo veiklą, kurią ypačiai dokumentuoja pagausėję instituto leidiniai.

Gimbuto pažiūra, kiekvienam profesionalui privalu domėtis ir kuria nors lituanistikos sritimi. Žinoma, toks domėjimasis dar nepavers kiekvieno tokiu lituanistu, kokiu pasidarė Gimbutas, jau savo disertacija padėdamas pagrindą lituanistiniam interesui. Bet kiekvienam profesionalui iŠ tiesų pravartu gyviau susidomėti kuria nors lituanistikos sritimi, kad per ją domėtųsi ir apskritai mūsų kultūriniu gyvenimu — nepasitenkintų tik dienraščio, vietinio savaitraščio ar tik savo profesinio žurnalo skaitymu, bet prenumeruotų ir aukštesnio lygio kultūros leidinius. Gimbutui nesuprantami nei tie vyresnieji, nei tie jaunesnieji profesionalai ar intelektualai, kurie iš šykštumo, dvasinio primityvumo ar tiesiog iš nepaslankumo lieka be lietuviškos knygos, be kultūros žurnalo.

Kai kartais Gimbutui primindavau mūsų griežtųjų mokslų profesorius, net Lituanistikos instituto narius, jo profesijos ar organizacijos kolegas, kuriems "neįdomu" skaityti kultūros žurnalą, visada pajusdavau tarytum jam pačiam būtų už juos gėda.

Neteko Gimbutui Amerikoje skursti, kaip ir visiems inžinieriams. Pakako lėšų ne vienai kelionei į Europą ar kitur. Bet savo biudžete jis skiria atitinkamą sumą ir knygoms bei spaudai. Kokia didelė, tiesiog profesoriška jo biblioteka! Jeigu visi inžinieriai būtų tokias bibliotekas susidarę, kaip šviesiau būtų klostę-sis ir dabar klostytųsi mūsų kultūrinis gyvenimas! Jeigu daugeliui jaunųjų profesionalų nė motais mūsų knygos ar žurnalai, tai daugiausia gal dėl to, kad tai visai nerūpėjo ir tėvams, kuriems tebuvo svarbu pra-bangiau"įsikurti" — namų ištaigumu, o ne savo pačių šviesumu rodyti savo profesijos orumą.

Nors visų pirma Jurgis Gimbutas yra knygos ir rašto žmogus, anaiptol jis nėra kabinetinis užsidarėlis. Visuomeninis gyvenimas jį taip pat domina. Skautuose jis išaugo, į kuriuos įsijungė 1933. Studentaudamas priklausė taip pat skautų korporacijai "Vytis". Ir ligi šiolei liko skautiškos dvasios. Randa laiko ne tik lietuviškiems renginiams, bet ir tiesiogiai visuomeninėms pareigoms. Bostone jis pirmininkavo Kultūros klubui (pavertė jį savo metais Lietuvių Bendruomenės Kultūros klubu), inžinierių skyriui, skautams akademikams. Įvairiuose miestuose skaitė skautams paskaitų, su paskaitomis dalyvavo suvažiavimuose ALIAS (inžinierių), Lituanistikos instituto, Lietuvių katalikų mokslo akademijos, AABS (As-sociation for the Advancement of the Baltic Studies), II kultūros kongrese.

2. Gydytojas dr. Kazys Ambrozaitis
Kazys Ambrozaitis gimė 1918 balandžio 23 Naukaimy, Šimkaičių valsčiuj, Raseinių apskrity. Baigė Raseinių gimnaziją 1938 ir stojo į karo mokyklą atlikti karinę prievolę. Pasireiškęs literatūriniais gabumais, savo mokytojo buvo raginamas studijoms rinktis literatūrą. Prasidėjęs karas nulėmė, kad pasirinko mediciną. Kaune 1940 pradėtas studijas baigė Tubingeno universitete 1947, gaudamas medicinos daktaro laipsnį. Jo disertaciją tais pačiais metais išspausdino medicinos žurnalas "Der-matologische Wochenschrift". Atvykęs į JAV, įsigijo radiologo specialybę. Vadovauja radiologijos skyriui dviejose Indianos ligoninėse: nuo 1962 Gary metodistų ir drauge nuo 1975 Merrillville metodistų. Nuo 1972 vadovauja Gary metodistų ligoninės gydytojų personalui (presi-dent of medical staff). Aktyviai dalyvauja savo profesijos amerikiečių organizacijose ir yra patarėjas Indianos universitete radiologijos technikos studijoms.

Taigi savo profesine karjera Ambrozaitis gali būti patenkintas: "bent šitame krašte nereikėjo badauti ir kartais pasijunti lygus su čiabuviais". Įsikūręs ramioj ir gražioj vietovėj, ant pat Michigano ežero kranto, jis galėtų taip pat tik džiaugtis tuo ištaigiu gyvenimo lygiu, kuris šiame krašte laiduotas gydytojams. Daugelį mūsų gydytojų, ypačiai jaunesniųjų, šios pelningos profesijos teikiama prabanga visai nužmogina — paverčia mamonos tarnais ar bonvivanais. Iš aukšto žiūrėdami į mažiau uždirbančiuosius tautiečius (ir inžinieriai jiems tėra "elgetos"), jie iš tik rujų, kadaise dr. J. Griniaus tartais žodžiais, jaučiasi tarytum senų dienų bajorai. Sverdami save doleriais, jie neregi savo žmogiško skurdumo ir tamsumo. Laimė, gydytojų profesijos garbę mūsų bendruomenėje išgelbsti kad ir palyginti nedidelis skaičius tokių gydytojų, kurie nesileido su-demoralizuojami. Tai tie gydytojai, kurie supranta, kad asmeninė gerovė dar neįprasmina žmogaus gyvenimo, ir kurie todėl ne užsidaro savo rezidencijose, lyg senovės bajorai ūžti savo pilyse, bet atsideda ir "nepelningiems" bei "nuobodiems" rūpesčiams — skiria savo laiką ir lietuviškam reikalui. Tų šviesiųjų gydytojų skaičiui priklauso ir Kazys Ambrozaitis.

"Gyvenimas nunešė į organizacijų valdybas. Jose kaip voratinklyje užkliuvau jau nuo 1935 metų, kai buvau išrinktas į Raseinių gimnazijos moksleivių ateitininkų kuopos valdybą. Ir nuo to laiko iki šiai dienai nebuvau nė metams iš to voratinklio ištrūkęs".

Tai tikro visuomenininko žodžiai. Ne visuomenininkas yra tas, kuris tik retkarčiais ar protarpiais teikiasi imtis ir visuomeninių pareigų. Būdavo tikrai nejauku skaityti enciklopedijai skirtus duomenis, kuriuose buvo iškeliama, kad X.Y. kokį kartą kitą buvo ir kurios nors organizacijos valdyboj. Tikras visuomenininkas iš vienų pareigų pereina į kitas, o ne visam dešimtmečiui išeina "atostogų".
Tikrą visuomenininką esmingai žymi ir tai, kokiu motyvu jis imasi visuomeninio darbo. Tuos, kurie tik retkarčiais ar staiga, dešimtis metų niekur nesireiškę, panori iškilti vi-suomenėn, išstumia tik noras viešumoj pasižymėti, garbės įgyti. Tikra nelaimė ir organizacijoms, ir visai visuomenei yra tokie staiga išdygę "veikėjai". Mušdamiesi į "vadus", jie ne darbui atsideda, bet tik savęs "reprezentacijai". Jeigu kiti savo visuomenine veikla pasidaro žinomi vardai, kodėl ir man nepagarsėti? Nelemtis, kai tokiam garbėtroškai pasiseka įkopti į "vado" kėdę: su visu aklu bukumu jis jos laikosi, visai nesirūpindamas (nes ir nematydamas), kad jis tą organizaciją nualina ar paverčia tik "klubu". Ir juo kas yra bukesnis, juo jis yra kovingesnis, nes visur jam vaidenasi priešai. "Kovoti" lengviau negu dirbti: kelsi triukšmą, jog esi puolamas, ir tokios erzelynės kėlimas jau atrodys didžiu "veikimu". Dar didesnė nelemtis, kai kuriam nors staiga, po ilgų metų tūnojimo, panorus išeiti į "vadus", nepasiseka laimėti visuomenės pasitikėjimo ir būti išrinktam. Tada nelieka kitos išeities, kaip imtis esamosios organizacijos griovimo ir "savos" kūrimo.

Juo išeivinėmis sąlygomis yra lengviau užsinorėjus išsimušti į "veikėjus", juo labiau reikalingi pozityvūs darbininkai, kuriems svarbu ne asmeninė ambicija, bet darbo atlikimas. Kazį Ambrozaitį daro tikrą visuomenininką du dalykai: ištvermingumas ir pareigingumas. Dar gimnazijos metais patekęs į "voratinklį", jis iš tiesų visą gyvenimą triūsėjo vienokiame ar kitokiame visuomeniniame darbe. Bet savo ruožtu gali taip ištverti tik tas, kuris visuomeninį darbą vertina kaip žmonėms tarnavimą, o ne paties kopimą į "garbę".

Tokį Ambrozaičio kaip visuomenės pozityvaus darbininko bruožą liudija jo visa visuomeninė biografija.
Baigęs karo mokyklą kaip atsargos jaunesnysis leitenantas, tuoj buvo pakviestas pavasarininkų sporto vadovu ir 1940 metų Vilniaus konferencijoj išrinktas pavasarininkų generaliniu sekretoriumi. Betgi tuojau pat užėjo sovietai, ir teko veiklą nutraukti. Bolševikmečiu jungėsi į pogrindinę veiklą ir 1941 birželio sukilime Kaune vadovavo vienam iš pirmųjų pagrindinių partizanų būrių. Vokiečių okupacijos metais taip pat aktyviai dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, prisidėjo prie pogrindinės literatūros gaminimo ir pačios rezistencijos organizavimo. "Teko akis akin susidurti su mirtimi". Ši jaunystės metų rezistencinė patirtis, man atrodo, ir nulėmė tai, kad Ambrozaitis liko paženklintas visuomeniniu idealizmu, kuriam leist išblėsti būtų lygu pačiam išduoti save.

Ateitininkuose jis pradėjo visuomeniškai reikštis. Studentaudamas priklausė medikų "Gajos" korporacijai ir buvo Kaune jos paskutinysis pirmininkas. Vokietijoj 1945 atsidūrusių studentų ateitininkų pirmasis pirmininkas. Prasidėjus emigracijai į JAV, 1949 rudenį New Yorke vykusiame ateitininkų suvažiavime buvo išrinktas į JAV ateitininkų sąjungos valdybą (tik vėliau vėl persiorganizuota į federaciją). 1950-51 redagavo "Ateities" žurnalą.

Buvęs aktyvus Lietuvių fronto dalyvis rezistenciniais metais, Ambrozaitis egzilyje savaime įsijungė į Lietuvių fronto bičiulius, kuriuose keletą metų pirmininkavo ir centro valdybai, ir vyr. tarybai. Daugiausia jo iniciatyva LFB 1960 sukūrė Į Laisvę fondą lietuviškai kultūrai ugdyti. Dr. V. Vardžiui netrukus iš fondo pirmininko pasitraukus, Ambrozaitis tapo šio fondo ilgamečiu pirmininku. Šios pareigos, kurios neteikė jokios garbės, bet reikalavo nemaža juodo darbo, ir charakterizuoja Ambrozaitį kaip visuomenininką - darbininką. Fondas išleido vertingų knygų: J. Daumanto - Lukšos "Partizanus", N. E. Sūduvio - J. Brazaičio "Vienų vieni", V. S. Var-džio "Lithuania under the Soviets". K. Bradūno redaguotą stambų kolektyvinį leidinį "Lietuvių literatūra svetur (1945 - 1967)", V. Mačernio ir M. Vilties (partizaniškos tematikos poezijos knygas. Šio fondo leidiniai yra ir mano knygos: "Tauta ir tautinė ištikimybė" ir "Žmogus be Dievo".
Dirbdamas savo pasaulėžiūros organizacijose, Ambrozaitis jungėsi ir į bendrines organizacijas.

Keletą metų buvo Ohio Lietuvių gydytojų draugijos valdyboj, vėliau Amerikos Lietuvių gydytojų sąjungos valdyboj, dabar Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungoj vienas iš direktorių.

Lietuvių Bendruomenės V-tosios rybos (1967-70) narys.
Ypačiai Ambrozaitis daug laiko -kyrė Lietuvių Fondui nuo pat jo įsikūrimo. Visą laiką jame turėjo vienokias ar kitokias pareigas. Buvo LF ir valdybos, ir tarybos pirmininku, o dabar keletą metų pirmininkauja L F pelno skirstymo komisijai.
Kaip organizacinio komiteto pirmininkas Ambrozaitis vadovavo pernai metų III Mokslo ir kūrybos simpoziumo rengimui.

Taigi Kaziui Ambrozaičiui teko ne kartą ir ne vienai organizacijai pirmininkauti, bet "vado" pretenzijos visada jam liko svetimos. Jam būdinga tyliai dirbti konkretų darbą, o ne veržtis į reklaminį garsinimąsi vieš urnoj. Dėl to gal jis mažiau žinomas visuomenėj, bet užtat neturi ir priešų. Būdamas ramaus būdo ir, be to, nestokodamas humoro jausmo, jis sugeba darniai dirbti ir bendrinėse organizacijose, kur tenka bendradarbiauti su įvairių nusistatymų žmonėmis. Iš tiesų, kaip sakyta, tai visuomenininkas - darbininkas. O tokių ypačiai reikia.

* * *
Paminime inžinierių dr. Jurgį Gimbutą ir gydytoją dr. Kazį Ambrazaitį, tikėdami, kad, ir jubiliatais tapę, jie nepasijus "savo jau atlikę", kad ir toliau liks darbingai nusiteikę — dvasiškai jaunos dvasios.
J.G.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai