|
|
LIETUVIŠKOJI MONOGRAFIJA APIE ADOMĄ GALDIKĄ |
|
|
|
Parašė Stasys Goštautas
|
ADOMAS GALDIKAS. Redagavo dr. Juozas Girnius. Teksto autoriai: M. Galdikienė, L. Andriekus, V. Vizgirda ir Wal-demar George (vertė A. Nyka-Niliūnas). Išleido Magdalena Galdikienė. Bostonas 1975. 192 psl. Daugumai jau žinoma angliškoji Galdiko monografija, išleista 1973 m. Lietuviškajai monografijai mūsų spauda mažai skyrė dėmesio — ji ir liko lyg nepastebėta. (Ir šiame žurnale taip uždelstai pasisakoma dėl to, kad asmuo, j kurį buvo iš pat pradžių kreiptasi, per trejus metus nepajėgė ištesėti savo pažado. — Red.}. Savo apipavidalinimu ir didžiąja reprodukcijų dalimi lietuviškoji monografija panaši į angliškąją, bet savo turiniu ji visiškai skirtinga. Gal už tai ir mažai kas atkreipė dėmesį, kad tai visiškai skirtingos monografijos. Tuo būdu Galdikas dviejų metų būvyje susilaukė ne vienos, bet dviejų monografijų. Jau daug buvo rašyta apie šios monografijos iliustracijas ir kokybę, išėjus angliš-kajai monografijai. Čia sustosime paanalizuoti tik lietuviškąjį tekstą. Ko pakako svetimtaučiams, to nepakako mums patiems.
Monografijos turinys užima dvigubai daugiau kaip angliškosios, būtent 75 puslapius, iš kurių reikia nurašyti bibliografijai ir reprodukcijoms, įterptom tarp teksto. Reprodukcijų yra apsčiai, 48 spalvotos ir 153 vienspalvės (angliškojoj monografijoj vienspalvių, reprodukcijų buvo mažiau — 133). Visos iliustracijos gerai atrinktos, o iš milžiniško Galdiko palikimo nebuvo tai labai lengvas darbas.
Sunku yra apibūdinti dail. Galdiką. Tai pripažįsta pratarmėj ir monografijos redaktorius Girnius. Jis suglaustai apibūdina dailininką, keldamas jo kūrybos lietuviškumo problemą, ir pristato monografiją. Magdalena Galdikienė pateikia savo vyro biografinių duomenų. Kas pažinojo Galdiką, girdėjo tai jau anksčiau, bet reikėjo viską sutelkti į vieną vietą, kad išliktų ilgesniam laikui.
Jeigu pirmą dalį dailininko gyvenimo aptaria jo žmona, tai antrą, tremties dalią, ėmėsi apibūdinti Galdiko bičiulis, per daug metų jį giliai pažinęs — poetas Leonardas Andriekus. Andriekaus Galdiko pristatymas "svetimose žemėse" yra ne tik biografinė santrauka, bet ir poeto kalba apie lyrišką tapybą, kuri visados jam buvo labai artima. Galop Galdikas ir Andriekus yra savo rūšies poetai, giliai susiję su gamta — jos spalvomis ir jos ritmu. Be abejo tas lyriškumas jungė juos, nors šiaip yra labai skirtingi asmenys. Teisingai jam po 18 metų draugystės prieš pat mirtį pasakė Galdikas: "Tik menas mus terišo"; ir taip pat teisingai jam atsakė poetas: "Menas yra galingas ryšys gyvenime".
Abu straipsniai padeda pažinti dailininko asmenybę ir kūrybinį gaivališkumą, kurio buvo pilnas šis mūsų meno maištautojas. Svarbiausią monografijos dalį užima visapusiškas pomirtinis dailininko įvertinimas, jo palikimas tautai, padaryta įtaka jauniesiems dailininkams ir jo vieta mūsų kultūros istorijoje. Šį darbą, labai pavyzdingai ir kruopščiai atliko kitas mūsų meno veteranas — dail. V. Vizgirda. Vizgirda priskiria Galdikui du įkvėpimo šaltinius: lietuvišką liaudies meną, kurį jis vadina "tautiniu menu", ir Vakarų Europos avangardinę įtaką, kuri lengvai pastebima, bet sunkiai išaiškinama, nes Galdikas buvo smalsus muziejų bei parodų lankytojas, visada ieškąs naujų formų ir technikos priemonių, bet, kai prieidavo prie savo drobės, jis, viską pamiršęs, kurdavo taip, kaip jo meniškas instinktas diktuodavo. Tad nors ir galima kalbėti apie Galdiko abstraktiškumą, bet jame visuomet lieka atpažįstami gamtos elementai. Vizgirda įtaigauja, kad dar Berlyne Galdikas susipažino su "Der Blaue Reiter" (reikia neužmiršti, kad tai Kandinskio grupė), bet vargu ar kas gali įžvelgti tos Berlyno įtakos mūsų dailininko kūryboje. Tai pastebi ir pats Vizgirda, kai rašo: "Galdiko įvairialytėje kūryboje yra bruožų, kurie ją visą sujungia į vieną gal-dikišką stilių. Kartais, kaip tolimas aidas, jo kūryboje prasiverždavo svetimos įtakos iš Vakarų moderniosios dailės srovių. Bet Galdikas viską už-grozdavo savo braižu, savo temperamentu, savo skoniu". (58 psl.). Taigi, nežiūrint visų blaškymusi, visų įtakų ir gyvenimo sūkurių, Galdikas ėjo vienas, savo keliu, palikdamas porą tūkstančių kūrinių, kurie, žinoma, nėra vienodai vertingi bei tobuli, bet visi parodo tą kančią bei džiaugsmą, su kuriais Galdikas ėjo per gyvenimą.
Vizgirda teisingai pastebi, kad Galdiko pirmasis įnašas buvo ne į tapybą, bet į grafiką. Iš pradžios gi jis grafikoje reiškėsi tarp nedaugelio savo laiko menininkų. Vizgirdos bendras viso dailininko aptarimas yra taiklus, nuoširdus ir objektyvus.
Taip pat vertingas ir žymaus prancūzų meno kritiko Waldemar George straipsnis, rašytas 1931 m. jo monografijai prancūzų kalba ir į lietuvių kalbą puikiai išverstas Alfonso Nykos - Niliūno. Tai kitataučio žvilgsnis į Adomo Galdiko kūrybą. Šis prancūzų meno kritikas palyginti labai anksti teisingai ją suvokė. Jo nuoširdus ir labai palankus Galdiko meno vertinimas praturtina monografiją.
Šios rūšies monografijose neįprasta kritikuoti dailininko, ieškoti jo nesėkmių ir trūkumų. Tokios linijos laikosi ir visi šios monografijos rašytojai. Stasys Goštautas
|
|
|
|