Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"ČIČINSKAS"—NAUJAS OSRAUSKO DRAMŲ RINKINYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Scrib   
Praėjusį rudenį Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas išleido naują Kosto Ostrausko dramų rinkinį, kuriame glaudžiasi "Čičinskas" ir dvi mikrodramos, "Šaltkalvis" ir "Lozorius".

"Šaltkalvyje" parašytame Vinco Kudirkos 100-ųjų gimimo metinių proga, Ostrauskas dramatizuoja istorinį įvykį: 1903 metais Naumiesčio policijos viršininko pasamdytas šaltkalvis iškirto Kudirkos paminklo įrašą, jo "Tautiškos giesmės" (vėliau Lietuvos himno) žodžius. Ostrausko mikrodramoje šaltkalvis ir jo žmona, du paprasti, tamsūs žmoneliai, tik miglotai prisimena patį Kudirką. Bet iškirstieji būsimojo himno žodžiai įsirėžia šaltkalvio sąmonėje, kuri ir yra dramos centrinė teritorija. Baimės ir kaltės kamuojamas šaltkalvis jaučia bundantį smalsumą — jo sąmonėje rengiasi brėkšti šviesa. Taip į Vincą Kudirką pažvelgiama iš skirtingo taško — "Šaltkalvio" veikėjai simbolizuoja pačios tautinės sąmonės gimimą.

"Lozoriaus" veiksmas apima pusvalandį po Šventraštyje atpasakoto jo prisikėlimo iš numirusiųjų. Jo seserys, Marija ir Morta, atneša jį į kambarį ir paslepia nuo įsiaudrinusios minios. Pagrindinis konfliktas suliepsnoja tarp seserų. Iš pažiūros religinga Marija nori išgirsti "pirmąjį žodį, kurio dar niekas negirdėjo", geidžia, kad Lozorius aprašytų "dangų ir pragarą". Skeptiškoji Morta nori palikti Lozorių ramybėje. Pats Lozorius stengiasi prabilti — "tai tarsi pirmykščio žmogaus pačios pirmosios pastangos prakalbėti" — ir pagaliau išstumia savo pirmąjį žodį: "Ne"! Jis išeina — į gyvenimą, o gal ir atgal į kapą. Tuo tarpu apstulbintos seserys lieka dar didesnėje nežinioje, kaip prieš jo prisikėlimą. Kaip pasakytų Wittgen-steinas, "apie tai, ko neįmanoma išsakyti, reikia tylėti".

"Čičinsko" išoriniam siužetui autorius pasitelkia istorinį epizodą, kai generalgubernatorius Muravjovas 1865 metais atsiuntė pulkininką Sokolovskį patikrinti gandų apie "nepalaidotą lavoną" Upytės bažnyčioje. Pulkininko atrastas Čičinskas yra ne Maironio demoniškasis "Upytės caras" ir ne Adomo Mickevičiaus "tėvynės išdavikas". Bajoras Sicins-kis-Čičinskas, Upytės pavieto pase-niūnis ir seimo atstovas, kaip ir Lozorius, yra pakibęs tarp gyvenimo ir mirties. Jis tragiškas filosofas, apie jį sukurtų legendų auka. Čičinskas cituoja ir Maironį, ir Mickevičių, stengdamasis atstatyti "tikrovę" apie save patį. Jis šaukia:
"Palaidoję Sicinskį bajorėlį, iš kapų Čičinską prikėlėt — nekrikštą, Judošių, paleistuvį — ir patys jo, kaip šmėklos, išsigandot!" Tas legendinis Čičinskas "tai liežuvių ir plunksnagraužių kūrinys — svieto siaubui ir linksmybei".

Ir pačiam Čičinskui nebeaišku, ką jam, legendos belaisviui, daryti. Legendą atmetus, iš jo nieko neliktų: "Kaip sunku net ir tokios šlovės atsisakyti. Praradęs ją, netenki visko". Nevilty jam vaidenasi kosmiško keršto pagunda: "Kartais norėtųsi pavirst pačiu Antikristu ir visą svietą — visus bajorus ir mužikus, visus vyskupus ir gubernatorius — taip nusiaubti". Galų gale, kaip ir apstulbintas Lozorius, jis tenori būti užmirštas, žemės prarytas.

Savo "Čičinske" Ostrauskas gali-nėjasi su stambia filosofine tema — tikrovės ir legendos santykiu. Jis ją sprendžia teatrinėmis priemonėmis ir Čičinsko asmenyje sukuria patį įdomiausią charakterį savo draminėje raštijoje.

Nors "Šaltkalvį" ir "Čičinską" skiria 17 metų, visi trys dramos veikalai giminingi. Iš paviršiaus buitinį "Šaltkalvį" ir "absurdinius", sąlyginius "Lozorių" bei "Čičinską" jungia bendros stilistinės priemonės, ryškioji mirties tema ir moderniajai dramai bei filpsofijai tokia būdinga kalbos ribotumo problema. Iš Lozoriaus, kaip ir iš Didžiojo Oratoriaus Io-nesco "Kėdėse", laukiama nepaprastų žodžių, o iš jų abiejų lūpų te-pasigirsta agoniškas gergždėjimas. Čičinskas su Lozoriumi stovi anapus žmonių kalbos ir atskleidžia jos nepatikimumą.

Ostrausko dialogas primena santūrų vario raižinį — jis vengia spalvų ir puošmenų, stengiasi pasiekti savo tikslą negausiomis linijomis. Jo dramos labai kondensuotos, sutelktos į pagrindinį taikinį, padvelkiančios asketišku šaltumu, ne madingai, o išgyventai pesimistinės. Nors jose jaučiasi stipri flamandų šiuolaikinio dramaturgo Ghelderode ir Ionesco įtaka, jos toli gražu nėra vien sekimai. Naujosiose Kosto Ostrausko dramose ryškus savito, ieškančio modernaus dramaturgo braižas ir balsas.
Scrib


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai