Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Laiškai redakcijai PDF Spausdinti El. paštas
Šmulkščio knygos apie Marksą klausimu Autoriaus laiškas redakcijai

Gerb. Aidų Redaktoriau:
Recenzuodamas mano knygą ("Julius Šmulkštys vertina Marksą", Aidai, 1978, Nr. 6), Kęstutis Skrupskelis labai jau vienašališkai interpretavo kai kuriuos jos aspektus, dėl ko norėčiau padaryti šias pastabas.

(1) Skrupskelis rašo: "Šmulkštys kartoja dažnai daromą klaidą ir Hėgelio dialektiką apibūdina tezės, antitezės ir sintezės trijule, nežiūrint to, kad šiuos žodžius Hėgelio raštuose retai kada užtiksi . . . Tačiau Šmulkštys žengia toliau. Jis formuluoja tris dialektikos dėsnius: kiekybinių perėjimų į kokybinius pakitimus dėsnį; priešybių vienybės ir kovos dėsnį; neigimo neigimo dėsnį . . . Ir tuos dėsnius priskiria Hegeliui. Nenuostabu, kad nenurodomas nei veikalas, nei puslapis, nes Hėgelis niekada tų dėsnių neformulavo".

Turiu prisipažinti, jog veikalų ir puslapių nenurodžiau. Atrodė, kad šiais klausimais suinteresuotiems mano tradicinė Hėgelio interpretacija bus arba gerai žinoma, arba lengvai surandama. Deja, klydau. Taigi, minėtos trijulės bei dialektinių dėsnių teorijos yra tiesiogiai išreikštos arba pakartotinai implikuotos šiuose Hėgelio raštuose: The Logic of Hegel, Oxford U. Press (1972), pp. 201-06; Science of Logic, G. Allen and Un-win, Ltd. (1929), I, pp. 106-16, 357, 388-90. Gi mano knygoje minima Hėgelio dialektikos interpretacija yra randama eilėje plačiai žinomų studijų, kaip H. B. Acton, The Illusion of the Epoch, Z. A. Jordan, The Evolution of the Dia-lectical Materialism, W. T. Stace, The Philosophy of Hegel ir daugelyje kitų.

(2) Keista, jog pusė recenzijos yra paskirta Hegeliui, kuris yra mano traktuojamas tik kaip vienas iš įvadų į Marksą. Pagrindinę knygos dalį sudaro paskutiniai keturi skyriai, apie kuriuos recenzentas vos teužsimena.

(3) Skrupskelis pakartotinai spėlioja, kad aš griežčiausiai maišau Markso teorijas su Engelso. Jis tačiau šiam teigimui paremti nepateikia nei specifinių argumentų, nei šaltinių, todėl jo rimtai ir negalima padiskutuoti.

(4) Antroje recenzijos dalyje (t.y. po diskusijų apie teisingą Hėgelio interpretaciją), Skrupskelis apgailestauja, kad nebuvo iškeltas skirtumas tarp Markso teorijų ir dabartinės komunistinės praktikos, ir tą jis apibūdina kaip knygos kritiškumo stoką. Čia tegaliu pasakyti, jog mano tikslas nebuvo kritikuoti Marksą už jo pasekėjų nuodėmes, bet tik kritiškai pažvelgti į Markso kaip literatūros teoretiko, kritiko ir rašytojo pasiekimus.

Su pagarba
Julius Šmulkštys

Recenzento atsakymas autoriui
Visai teisinga Šmulkščio pastaba, kad vienam žmogui (Marksui) negalima kito (Markso pasekėjų) nuodėmių priskirti; peklon eisim kiekvienas už savąsias. Tačiau savo recenzijoje tokio paviršutiniško žvilgio neturėjau omenyje.
Problemą matau visai kitur: kaip, iš marksistinio stebėjimo kampo žvelgdami, suprantame tą marksizmą, kuris mūsų laikais pasireiškia? Jeigu Stalinas, Mao ir Kambodijos patrakę šunys, tikrojo marksizmo akimis žiūrint, tėra tiktai istoriniai atsitiktinumai, kurie Markso neišreiškia ir pasilieka nesuprasti, tai ir pats Marksas atsistoja istorijos užkampyje, be jokio ryšio su dvidešimtuoju amžiumi. Ko verta yra teorija, kuri per šimtą metų nebūtų sugebėjusi sau rasti efektyvių išraiškos formų? Jeigu Šmulkštys taip galvotų, tai jisai pats siųstų Marksą peklon už kitų nuodėmes. Iš kitos pusės, jeigu komunizme randame tikrų marksizmo išraiškų, pasidaro svarbu Markso istorijos supratimą papildyti ir į jo duotus rėmus įvesti šias įvairias komunizmo formas, nurodant, kur jos stovi ant to kelio į istorijos užbaigimą, į pilnutinį komunizmą. Tai būtų tikroji (iš vidaus) Markso kritika.
Svarbu yra klausti, ar šis kelias iš tiesų kur nors veda, ar yra ženklų, kad gimsta naujas, transformuotas žmogus? Ar tikrojo komunizmo atėjimas nėra tiek nukeltas į ateitį, kad jis išeina iš žmonėms suvokiamos istorijos ribų?

Yra keli Marksai: gyvasis mąstytojas, kuris svajojo ir kūrė, kurio vieta mąstymo istorijoje yra užtikrinta, bet taip pat yra ir suvadovėlintų tezių rinkinys. Skirtumas ne tiek turinio, kiek formos. Ar klydau, spėdamas, kad jau Engelsas pradėjo Marksą "mokykloms pritaikyti"? Gal, tačiau pasilieku prie nuomonės, kad Šmulkščio veikale atsispindi antrasis Marksas.

Cituojamuose Hėgelio logikų puslapiuose trijų dialektikos dėsnių kaip tokių nerasime. Rasime kelis pavyzdžius, kuriais tuos dialektikos dėsnius būtų galima iliustruoti. Deja, "tradicinės interpretacijos ne visada yra teisingos, ypač Hėgelio atveju, nes čia pats paprasčiausias perskaitymas riekalauja didelio pasiruošimo bei pastangų.
Kęstutis Skrupskelis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai