Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
M. Krupavičius ir žemės reforma Lietuvoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MALDEIKIS PETRAS   
Iš spausdinamos knygos "Mykolas Krupavičius".
1. Tai buvo prieš penkiasdešimt metų Žemės reforma buvo epochinis įvykis nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Neskaitant nepriklausomybės atgavimo ir vėliau jos praradimo, jokie kiti įvykiai tiek nepakeitė Lietuvos ūkinės struktūros ir socialinių santykių ir tiek nesustiprino tautos atsparumo prieš bolševikines ir lenkiškąsias įtakas, kaip įvykdyta žemės reforma. Ji eliminavo ekonomiškai nusigyvenusį ir sulenkėjusį dvarininkų luomą, o kumečius, bežemius ir mažažemius pavertė savarankiškais ūkininkais ir tuo būdu ilgiems laikams pašalino bolševizmo pavojų Lietuvai iš vidaus.

Dabar, po penkiasdešimt metų, kada visi tos reformos padariniai buvo Lietuvą pavergusio bolševizmo iš pagrindų sunaikinti, kitados toji Lietuvoje pravesta ekonominė ir socialinė reforma vis dar atrodo kaip mūsų tautos genijaus mostas pakeisti Lietuvos vaizdą, kaip šviesi mūsų tautos pastanga pakilti iš ekonominės ir socialinės nelygybės į šviesesnį demokratinį gyvenimą.

Kada po daugelio metų nebeliko nei anos reformos žymių, nei ją įvykdžiusio prelato Mykolo Krupavičiaus, ji, kaip istorinis įvykis, vis dar jungiama su Krupavičiaus vardu. Daugelio dabar gyvenančių lietuvių supratimu, visa žemės reforma — tai tik Krupavičius. Iš visų Krupavičiaus atliktų darbų svarbiausiu laikoma, tiesiog išskiriama, žemės reforma. Iš Krupavičiaus ir jo žemės reformos dabar jau daroma savotiška legenda.

Penkiasdešimt metų dar nėra didelis laiko tarpas, nėra tolima praeitis. Tiesa, nuo ano meto jau susidarė reikalinga laiko perspektyva, leidžianti tą reformą kritiškai įvertinti. Bet, antra vertus, ta reforma įvykdyta taip netolimoje praeityje, kad vyresnieji dar gerai atsimename tuos laikus ir galime apie ją pasisakyti, remdamiesi savo tiesiogine patirtimi.

2. Žemės reformos idėjos raida Atgimstančioje lietuvių tautoje daug kas,piktinosi neteisingu žemės paskirstymu. Vieni, patys žemės nedirbdami, jos turėjo daug, o kiti, kurie ją dirbo, jos neturėjo ir gyveno skurde. Tokia padėtis jau seniai buvo laikoma nenormalia. Reikalas bežemius aprūpinti žeme Lietuvoje buvo dažnai pasvarstomas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuo klausimu buvo rašoma visų srovių spaudoje. Katalikų ir pažangiečių (tautininkų) spaudoje buvo svarstoma, kaip nusigyvenusius dvarus išpirkti ir išdalyti juos bežemiams ir mažažemiams prieinamomis sąlygomis išsimokėtinai. Buvo ir tokių bandymų, kaip dr. Jono Rugio Žemaitijoje ir kun. Jono Vailokaičio Seinų apylinkėje, supirkti dvarus ir iš jų kurti ūkius ir juos perleisti žemės neturintiems. 1904 metų Krikščionių demokratų susivienijimo programa numatė tokį dvarų supirkimą ir jų žemių išdalijimą jų reikalingiesiems. Albinas Rimka 1912 metais buvo paruošęs ir savo partijos (Lietuvių demokratų partijos) būsimos žemės reformos projektą.

Krupavičius žemės reformos idėją pradėjo skelbti drauge su Lietuvos valstybės atstatymo viltimis Rusijoje. Bet žemės paskirstymo pertvarkymo idėja jame brendo jau ilgą laiką. Socialmr ir ekonominę nelygybę jam teko pergyventi nuo pat ankstyvosios vaikystės. Matant žemės paskirstymo nelygybę, jame formavosi įsitikinimas, kad tą paskirstymą reikia pertvarkyti. Ir psichologiškai jis nuo vaikystės laikų pergyveno buvusi< s nelygybės neteisingumą. Iš tėvų ir ypač iš savo senelio jis buvo daug girdėjęs apie sunkius, dar jo tėvų patirtus baudžiavos laikus ir apie poir neteisingumą. Su tokiu ponų - dvarininkų supratimu jis augo ir jų visada nemėgo. Žemės paskirstymo nelygybė ir jo matytas kumečių ir mažažemių skurdas visada jo buvo jaučiamas kaip neteisybė, kurią reikia atitaisyti. Jis augo ir brendo su mintimi, kad Lietuvoje reikia pertvarkyti žemė* paskirstymą ir kad ta reforma bus galima įvykdyti, tik lietuviams išsilaisvinus iš rusų valdžios. Be abejo, jis buvo girdėjęs ir skaitęs apie kairiųjų ir dešiniųjų partijų siūlomus žemei pertvarkyti projektus ir jų vieniems ar kitiems pritaręs. O 1907 - 08 metais, būdamas mokytoju Papilėje, jis ir pats žmonėms įrodinėjo, kad jų žemės naudojimą reikia pertvarkyti — iš kaimų keltis į viensėdžius.

Kada Krupavičius vėliau susipažino su krikščionių demokratų sąjūdžiu ir vėliau pats į jį Įsijungė, tarp kitų motyvų, vedusių jį į tą partiją, buvo ir jos nusistatymas pagerinti žemės paskirstymą, panaikinant žemės darbininkų skurdą ir socialinę nelygybę. Krupavičiui ypač artimas buvo kunigo V. Aleksandravičiaus 1905 metų Vilniaus seime krikščionių demokratų vardu pasiūlytas žemės reformos principas, kad žemė priklauso tiems, kurie ją dirba. Žemės reformos reikalu Krupavičius buvo užangažuotas, 1917 m. priimant Petrapilio konferencijoje partijos programą. Ši programa turėjo ir žemės reformos planą, kuris atitiko vėliau Lietuvoje vykdomos žemės reformos turinį ir kryptį. Išrinktas partijos centro komiteto pirmininku, jis, tą planą smulkiau aptaręs, 1918 m. išspausdino knygelėje "Kas yra krikščionys demokratai ir ko jie nori". Nuo to meto Krupavičius Lietuvos valstybės atstatymą visur siejo su reikalinga Lietuvoje pravesti žemės reforma, kaip viena Lietuvos atstatymo dalių. Kada jis, Valstybės tarybos įgaliotas, važinėdamas po Lietuvą, skelbė žmonėms Lietuvos valstybės atstatymą, jis savo kalbose vaizdavo jiems nepriklausomą Lietuvą su joje įvykdyta žemės reforma ir panaikinta socialine nelygybe.

Krupavičiaus radikalios žemės reformos reikalavimas pradžioje atrodė nepriimtinas ir daliai krikščionių demokratų. Ypač jis atrodė radikalus vokiečių okupaciją Lietuvoje praleidusiems partijos nariams. Lietuvoje tada buvo kalbama apie daug švelnesnę žemės reformą. Krupavičiaus projektas atrodė daug kam svetimas ir iš pagrindų neteisingas, turėjęs sugriauti Lietuvoje žemės ūkį. Dvarų nusavinimo reikalavimas, paliekant jų savininkams tik 80 hektarų, atrodė per daug radikalus Rusijos revoliucijos išauklėtų žmonių nusiteikimas. Krupavičius atmetė tokius priekaištus, nes jį ne revoliucija, bet Lietuva išauklėjusi, ir jis pasiryžęs dirbti ir toliau, kaip ir ligi tol, vardan katalikybės ir demokratybės idealų dėl tautos laisvės.

Krupavičius buvo matęs Rusijos revoliuciją ir geriau suprato, kad ir Lietuvoje pramonės ir žemės ūkio darbininkų padėtis buvo reikalinga skubaus ir radikalaus pagerinimo ir kad žemės reforma buvo neatidėliojama.

Bolševikams Lietuvą puolant, Krupavičiaus pirmininkaujamas Krikščionių demokratų partijos centro komitetas 1919 sausio 1 nutarė, kad, nelaukiant nė Steigiamojo seimo susirinkimo, Lietuvos dvarų žemė turi būti tuojau skirstoma bežemiams ir mažažemiams ir atiduodama jiems nuosavybėn. Tokį pat pasiūlymą Krikščionių demokratų partijos vardu, jos pirmininko Krupavičiaus pavestas, padarė Juozas Petronis Antroje valstybės konferencijoje Kaune 1919 vasario 21, kur tas siūlymas buvo priimtas, niekam prieš jį nebalsuojant. Žemės klausimas ir ypač jos padalijimo reforma buvo ano meto krikščionių demokratų veikloje vyraujantis motyvas.

Dvarų žemės nusavinimą ir žemės reformos pravedimą lengvino dvi to meto aplinkybės. Pirma, per karą dauguma dvarų savininkų buvo pasitraukę nuo artėjančios vokiečių okupacijos į Rusiją, ir jų palikti dvarai buvo labai apleisti, apnaikinti ir apiplėšti; po karo jie neturėjo reikalingų gyvulių, trūko inventoriaus, ir jų savininkai sunkiai vertėsi. Antra, dalis sulenkėjusių dvarininkų priešinosi nepriklausomos Lietuvos atkūrimui, iš Rusijos pasitraukė į Lenkiją ir ten veikė prieš Lietuvą, agituodami už jos įjungimą į Lenkiją ir tuo pasidarydami Lietuvos priešais.
Visos partijos sutiko, kad Lietuvoje žemės valdymo sutvarkymas buvo nepakenčiamas ir kad reikia aprūpinti žeme jos norinčius arba jos turinčius nepakankamai, kad jie galėtų iš jos pragyventi, patys ją apdirbdami. Taip pat visi sutiko, kad tam tikslui turi būti priverstinai paimtos žemės dvarų, valstybės ir kitų, kas ne iš jos minta. Bet įvairių srovių projektai skyrėsi keliais požiūriais, būtent: kiek žemės turi būti palikta jos buvusiems savininkams, kaip jiems atlyginama už nusavintą jų žemę, kiek ir kokiomis sąlygomis jos duodama jos neturintiems. Visais tais klausimais skirtumai tarp dešiniųjų ir kairiųjų partijų buvo dideli ir nesuderinami. Krikščionys demokratai, tautininkai ir Valstiečių sąjunga sutiko, kad, vykdant žemės reformą, žemė turi būti duodama nuosavybėn. Socialistai liaudininkai demokratai ir socialdemokratai reikalavo, kad žemės savininku būtų valstybė, kitaip tariant, jie buvo priešingi principui, kad žemės savininkais pasiliktų tie, kurie ją dirba ir iš jos pragyvena. Todėl jie nenorėjo žemės duoti bežemiams ir mažažemiams nuosavybėn, o tik leisti jiems ją nuomoti.

Partijos, kurios norėjo žemę duoti nuosavybėn, numatė reikalauti už ją išsimokėti prieinamomis sąlygomis. Krikščionys demokratai ir tautininkai reikalavo, kad už žemę jos buvusiems savininkams būtų atlyginama valstybės nustatyta kaina. Socialistai norėjo visas žemes paimti be jokio atlyginimo. Dėl duodamos žemės kiekio visi sutiko, kad reikia jos duoti tiek, kad jos gavusioji šeima galėtų iš jos pragyventi. Bet dėl paliekamos normos jau nebuvo sutarimo. Tautininkai siūlė palikti 300 ha, krikščionys demokratai apie 80 ha, Valstiečių sąjunga 40 ha, o socialistai liaudininkai — 20 ha.

Lygindamas įvairių politinių srovių nusistatymus žemės reformos atžvilgiu, Krupavičius pamatė, kad jo žemės reformos projektas visiškai nebuvo toks radikalus, kaip kai kam atrodė. Jis buvo artimesnis konservatyviai tautininkų pažiūrai, negu socialistų reikalavimams. Jei jo projektas ir buvo radikalus, tai jis matė, kad jis buvo nuosaikiai redikalus.

Dirbdamas su Rimka Žemės reformos valdyboje, su juo nesutarimų neturėjo. Skyrėsi nuomonės tik klausimais, kiek reikia žemės palikti buvusiems dvarų savininkams ir ypač kokiu tempu ta reforma turėtų būti vykdoma. Rimka siūlė ją įvykdyti per keliolika metų, o Krupavičius reikalavo ją baigti per keletą metu. Žemės reformos klausimui populiarinti ir visuomenei apie jos ruošimą informuoti jie abu parašė knygelę "Žemės reformos sumanymas". Krupavičius, informuodamas visuomenę apie ruošiamą žemės reformą, išleido dar tris brošiūras: "Žemės klausimas Lietuvos politinių partijų programose", "Žemės klausimas Lietuvoje" ir "Kova už žemę ir laisvę".

3. Žemės reformos projektas Steigiamajame seime
Krupavičiaus ir Rimkos bendrai paruoštas ir Rimkos galutinai suredaguotas Žemės reformos įstatymo projektas buvo įteiktas Steigiamajam seimui. Žemės reformos komisijos seime pirmininkas buvo Krupavičius, sekretorius Rimka. Dar prieš pagrindinio Žemės reformos įstatymo svarstymą 1921 m. Rimka pasitraukė iš komisijos sekretoriaus pareigų.

Visa Steigiamojo seimo pravesta žemės reforma nebuvo vien tik dvarų žemių išdalijimas bežemiams ir mažažemiams, o apėmė visą žemės tvarkymo, valdymo ir naudojimo klausimų junginį. Atskiriems klausimams sutvarkyti buvo išleista dar visa eilė įstatymų. Atskirais įstatymais buvo sutvarkytas žemės įgijimas, perleidimas ir keitimas, privatinių ūkių nuomojimo teisė, karių žeme aprūpinimas, miškų ir vandenų nusavinimas, privatinių savininkų žemių naudojimas ir kiti žemės tvarkymą liečiantieji įstatymai.

Dėl žemės reformos Steigiamajame seime vyko ilga ir kieta kova. Kiekvieną tų įstatymų svarstant, vis atsirasdavo jiems nepritariančių atstovų su skirtingomis pažiūromis apie nuosavybę ir jos tvarkymą. Kiekviena partija bandydavo kiekviena proga apginti savo programų principus ir sukritikuoti komisijos pateiktą projektą. Krupavičiui tekdavo atremti kitų partijų atstovų svarstomam projektui daromus priekaištus, sukritikuoti jų siūlomas pataisas. Jam tekdavo dažnai kalbėti ir keletą kartų pasakyti ilgesnes kalbas. Kartą jam net leista kalbėti laiko norma išsibaigė, ir tą pačią kalbą teko tęsti kitame posėdyje. Reikėdavo jam apginti ne tik tą ar kitą projekto paragrafą, bet ir tuos principus, kuriais jie pagrįsti. Gindamas savo pažiūras, jis rėmėsi krikščioniškosios socialinės doktrinos autoriais.

Žemės reformos įstatymui pravesti buvo labai daug dirbta ir kovota. Kiekviena srovė norėjo jam padaryti įtakos, kad jis labiau atitiktų jos politinę programą ir socialinius principus. Vadovaudamas krikščioniškojo bloko daugumai, Krupavičius rūpestingai žiūrėjo, kad jis neprieštarautų krikščioniškos pasaulėžiūros dėsniams ir sukurtų sąlygas žmonėms sau siekti gerovės. Įstatymas buvo priimtas tik krikščioniškojo bloko ir vieno nepartinio atstovo balsais. Valstiečių liaudininkų ir žydų atstovai susilaikė nuo balsavimo, o socialdemokratai balsavo prieš jį.
Žemės reformos įstatymas buvo svarstytas Steigiamojo seimo 27 posėdžiuose. Jis buvo ruoštas bei svarstytas Žemės reformos komisijos 81 posėdyje, Teisių komisijos 13 posėdžių ir Redakcijos komisijos 16 posėdžių. Jo projektas, daug kartų svarstomas, buvo kiek papildytas, taisomas bei keičiamas ir tuo būdu išėjo skirtingas nuo pirmojo Steigiamajam seimui įteikto projekto.

4. Jis pelnė tautos dėkingumą Žemės reformos Lietuvoje norėjo visos politinės partijos bei srovės. Žemės paskirstymo nenormalumą jautė visi. Išskyrus dvarininkus ir iš jų tarpo kilusius valdininkus, kurie žemės reformai prieštaravo, dauguma visų pasaulėžiūrų bei krypčių veikėjų ją laikė būtina. Būdingas ano meto nusiteikimui buvo prel. A. Dambrausko - A. Jakšto pasisakymas. Susirinkus Steigiamajam seimui, jis parašė "Draugijoje" straipsnį, primindamas, kad pirmoji Steigiamojo seimo pareiga yra pravesti žemės reformą. Gerai suprasdamas negerą žemės paskirstymą, kur didžiausi žemės plotai tebeval-domi nedaugelio dvarininkų — lenkų, o šimtai tūkstančių lietuvių neturi nė kvadratinės pėdos, jis rašė, kad visuomenės gerovė ir teisybė reikalauja greitos ir radikalios reformos, kurią seimas privalo įvykdyti.

Pradėjus svarstyti žemės reformos reikalą, Krupavičiui teko ją ginti ne tik seime, bet ir visuomenėje iš dešinės ir iš kairės. Nežiūrint to, kad ta reforma iš esmės buvo ekonominis reikalas, jos svarstymą buvo stengiamasi paveikti ne ekonominiais motyvais, o daugiau remiantis pasaulėžiūriniais bei moraliniais principais. Lyginant tada Krupavičiaus ginamą žemės reformos projektą su kitų srovių bei partijų pasisakymais šiuo klausimu, jo reforma nebuvo nei labai radikali, kaip ji atrodė konservatyviesiems visuomenės sluoksniams, nei konservatyvi, kokia ją norėjo laikyti radikalieji sluoksniai. Tautininkų ir konservatyvių katalikų pažiūros tos reformos atžvilgiu buvo, palyginti, daug konservatyvesnės, o kairiųjų partijų radikalesnės. Tautininkų laikraščiai, seimui svarstant tos reformos įstatymo projektą, visą laiką jį kritikavo, numatydami, kad dvarų išdalijimas bežemiams ir mažažemiams liūdnai baigsis ūkine katastrofa. Tuo pat metu socialistai kritikavo dvarų išdalijimą, siūlydami juos tvarkyti taip, kad jie palaipsniui pavirstų kolektyviniais ūkiais.

Tokios tautininkų ir socialistų pažiūros Krupavičiui daug rūpesčių nesukėlė: tai buvo du kraštutinumai, kurie iš dalies kits kitą atsvėrė ir kurie seime neturėjo pakankamai balsų sutrukdyti jo projektui. Daugiau jam rūpesčių sukėlė skirtingos tuo klausimu pažiūros pačių katalikų tarpe. Katalikų teologijos pripažįstamas ir ginamas nuosavybės principas daug kam atrodė sunkiai suderinamas su Krupavičiaus reformos dvarų nusavinimu. Buvo daug kur abejojama, ar bežemiai ir mažažemiai, gavę žemės, sugebės ją įvertinti ir reikiamai panaudoti. Ir prel. A. Dambrauskas, kuris skatino seimą pravesti greitą ir radikalią žemės reformą, kartu įspėjo, kad, ją vykdant, reikia vengti dviejų kraštutinumų: neskriausti be reikalo didžia-žemių ir nežadinti per didelių apetitų mažažemiuose ir bežemiuose. Ir kada iš seimo darbų paaiškėjo, kad dvarų žemių dalijimas bus daugiau, negu jų išpirkimas rinkos kaina, daugeliui konservatyviųjų katalikų atrodė, kad čia jau iš via nebepaisoma nuosavybės principo. Apie tokį pavojų jau anksčiau pro f. P. Bučio redaguojamame "Drauge" redakcijos vardu buvo rašyta, kad toks tada Krupavičiaus numatomas dvarų atėmimas iš dvarininkų yra nuosavybės principo ir civilizacijos dėsnių laužymas, kuris galįs nesibaigti vien žemės konfiskavimu, o eiti ir toliau.

Dvarų nusavinimas buvo toks naujas ir kartu toks didelis dalykas, kad nuosaikesnių pažiūrų žmonės negalėjo nė įsivaizduoti, į ką jis nuves. Daug kas kalbėjo, kad tai revoliucija, nuosavybės principo sutrempimas, apiplėšimas. Tačiau kiti teologai, palaikydami Krupavičiaus užsimotą įvykdyti reformą, įrodinėjo, kad nuosavybės principas nėra absoliučiai neliečiamas. Kun. dr. S. Šultė nurodė, kad pagal Tomą Akvinietį nuosavybė yra socialinė funkcija, kuri tiek tepateisinama, kiek to reikalauja visuomeninė gerovė. Tuo remdamasis, jis įrodinėjo, kad miškų, dvarų, fabrikų ir kitokių įmonių nacionalizacija, kur to reikalauja visuomenes gerovė, nesipriešina krikščioniškajai dorai ir Tomo Akviniečio nuosavybės supratimui.

Krupavičius buvo išstudijavęs teologų pažiūras nuosavybės klausimu ir buvo nusistatęs eiti tiesiai į jo išsvajotą žemės reformą, kaip būtiną įvykdyti ir neatidedamą reikalą ir jam tenkančią pareigą.
Kartą kan. M. Vaitkus, susitikęs Krupavičių gatvėje ir jam papasakojęs apie jo girdėtą iš paties vyskupo Pr. Karevičiaus palankų apie jo darbų atsiliepimą, pusiau juokais, pusiau rimtai jam sako: — Įdomu, kaip Tamsta jausiesi mirties valandoje? Ar nebijai, kad ten Anapus, anot to Pliuš-lrino, paspirgins?

Ir žiūriu, rašo jis toliau, į tą juodabarzdį drąsų kovotojo bei vado veidą. Švystelėjo jame toks širdingas, vienkart vyriškai platus šypsnis, jog pa5irdžiuose šilta pasidarė.
— O ką gir' — sako: — Rizikuoju.
Ir tuoj perbėgo per tą veidą susimąstymo šešėlis:
— Taip, tenka rizikuoti, žūt būt reikia reformos. Gyvenimas neleidžia delsti. Svarstymams bei svyravimams per maža laiko duota. Žinau, mūsų reforma bus ne be klaidų. Klyst — bendras žmonių likimas. Pats gyvenimas atitaisys klaidas.
Daugelio supratimu, Krupavičius rizikavo. vienas jo artimųjų bendradarbių, finansininkas J. Matulionis, po daugelio metų rašė: "Dvarų žemių dalinimas ano meto jaunutėje, neturtingoje valstybėje buvo labai rizikingas ir galėjo baigtis katastrofa. Jis varė aiškiai neūkišką darbą. Krupavičius, be žemės, naujakuriams nieko daugiau duoti ir negalėjo. Ir visi Lietuvos ekonomistai ir ūkio žinovai sakė, kad Krupavičius galutinai sugriaus ir taip po karo nualintą Lietuvos žemės ūkį. Bet jauno ministerio ryžtas, pasitikėjimas savo lutos vaikais, jų išmintimi ir jų darbštumu ir net jo skubėjimas tą reformą vykdyti tokiais netikrais laikais apvylė visus ūkiškos katastrofos pranašus ir žinovus. Naujakuriai, kaip vėliau pasirodė, darė stebuklus; labai mažas jų procentas nepajėgė įsikurti.

Visuomenėje netikrumą dėl Krupavičiaus vykdomos reformos sėjo ir dvarininkų keliamas triukšmas dėl jų dvarų nusavinimo. Lenkijos užtariami ir padedami, jie skundėsi Tautų sąjungoje. Ir Vatikane jie skundė kunigą Krupavičių ir vyskupą Karevičių. Nieko nelaimėjo. Tačiau grasinimai pasiliko. Lenkams palankus apaštališkas vizitatorius arkivyskupas A. Zecchini, kartą atvykęs į Lietuvos episkopato konferenciją, pareikalavo svarstyti Lietuvos žemės reformos projekte numatytą žemės nusavinimą — patikrinti, ar tai sutinka su krikščioniškos dorovės dėsniais. Į tai atsakydamas, vyskupas Karevičius pacitavo jam iš tais laikais plačiai žinomo moralinės teologijos autoriteto jėzuito A. Lehmkuhlio veikalo atitinkamą pastraipą, kuria parėmė savo atsakymą, kad Lietuvos žemės reformos projektas moraliniu atžvilgiu nėra nutolęs nuo Bažnyčios nuosavybės sampratos.

Susidurdamas su daugeliu priekaištų jo žemės nusavinimo projektui, Krupavičius Steigiamajame seime gynė visas Žemės reformos įstatymo projekto svarstymo fazes, apsižiūrėdamas, kad jis nesueitų į konfliktą su bažnyčios mokymu. Jis tvirtai gynė nusavinimą su atlyginimu, dvarų savininkams paliekamą normą, mokėjimą už gautą žemę ir žemės palikimą parapijoms. Tai buvo principai, kurių pažeidimo bijojo konservatyvieji reformos kritikai. Bet Krupavičius, remdamasis teologijos autoritetais, ypač arkivyskupo J. Matulaičio studija "Apie krikščioniškąją nuosavybės teisės teoriją", buvo tikras, kad "visa buvo suderinta su krikščioniškąja morale ir įstatymais". Remdamasis kalbama arkivyskupo Matulaičio studija, jis nutildė savo kritikus katalikus, kurie bent liovėsi kaltinę krikščionis demokratus nesilaikant katalikiškos moralės. Be to, savo motyvus, kad jo planuojama ir svarstoma žemės reforma nesipriešina Bažnyčios mokymui, jis išdėstė knygelėje "Kova už žemę ir laisvę".

Iš vyskupų jis jokių kliūčių nepatyrė. Vėliau Krupavičius rašė, kad vyskupas A. Karosas, labai pažangus žmogus ir radikalus socialiniais klausimais, jam vedant žemės reformą, jį laiškais drąsindavo ir jo darbus laimindavo. Vyskupas Karevičius labiau pasiduodavo kitų įkalbinėjamas. Dėl to jis kartais buvęs žemės reformos "agitatorius' net savo vizitacijų metu, kartais atvėsdavo. Bet apskritai, kaip Krupavičius yra rašęs, vyskupas Karevičius "niekada nemėgino ne tik veiksmu, bet ir žodžiu tramdyti mano darbo". Vyskupų pritarimas taip pat Krupavičiui rodė, kad jis neprasilenkia su krikščioniškąja morale. Tam pritarimui oficialiai patikrinti ir Kauno episkopato formaliai nuomonei išgauti, kada Žemės reformos įstatymo projektas buvo Steigiamajame seime priimtas dviem skaitymais, Krupavičius pasiuntė jo nuorašą vysk. Karevičiui, klausdamas, ar jis neprieštarauja krikščioniškajai moralei. Po kiek laiko jis gavo vyskupo teigiamą atsakymą.
Kada Žemes reformos įstatymas buvo priimtas trečiuoju skaitymu, pats vyskupas, atėjęs i Krikščionių demokratų partijos centro komiteto raštinę Ožeškienės gatvėje 3, padėkojo Krupavičiui už atliktą Lietuvai naudingą darbą ir palinkėjo laimingai ir greitai jį įgyvendinti — pravesti žemės reformą, pažymėdamas, kad krikščionys demokratai pasistatydino amžiams nesugriaunamą paminklą ir pelnė tautos dėkingumą.

Kaip naujakuriai vertino gautas žemes, pats Krupavičius greitai įsitikino, lankydamas išdalytų dvarų vietoves. Dauguma naujakurių į gautą žemę žiūrėjo kaip į šviesesnės ateities pagrindą. Jie ėmėsi ją rūpestingai apdirbti, tuojau bandė joje kurtis, statydami kaip kas pajėgė ūkiui ir sau gyventi reikalingus trobesius, augindami ar kitaip įsigydami reikalingus gyvulius, įsigydami kitokį ūkio inventorių. Ir Krupavičiui kartais net graudu darėsiVytauto D. universiteto senatas 1939-1940 m. su rektoriumi St. Šalkauskiu priešakyje. Pirmoj eilėj (iš kairės): K. Vasiliauskas (technikos fak. dekanas), P. Malakauskis (teol.-filosofijos fak. dekanas), St. Šalkauskis (rektorius), P. Šalčius (universiteto sekretorius), A. Purenąs (prorektorius) ir A. Janulaitis (teisių fak. dekanas); antroj eilėj — V. Mykolaitis (humanitarinių mokslų fak. prodekanas), V. Mošinskis (technikos fak. prodekanas), V. Biržiška (bibliotekos direktorius), Z. Žemaitis (matematikos-gamtos fak. dekanas), VI. Lašas (medicinos fak. dekanas), Z. Ivinskis (teol.-filosofijos fak. prodekanas) ir S. Žakevičius (teisių fak. prodekanas)

matant, kaip buvusių dvarų vietoje kūrėsi darbštūs naujakuriai ūkininkai, kruopščiai išdirbdami žemę ir skubiai statydamiesi sau trobesius — kaip buvę beturčiai ir bežemiai su šviesesne ateities viltimi pureno ir apsėjo savo naują nuosavybę, su dėkingumu prisimindami tuos, kurie juos iš kumečių psadarė savarankiškais ūkininkais. Net ir anksčiau nedaug ko gera iš dvarų skaldymo tikėjęsis respublikos prezidentas A. Stulginskis, pamatęs naujakurių darbus laukuose, pakeitė apie juos savo nuo-monę. Ir kada lenkai vienu metu buvo pradėję grasinti Lietuvai, jis įtaigojo Krupavičių dar sparčiau vykdyti dvarų dalijimą.

Vertindamas žemės reformą, dr. J. Krikščiūnas po keliolikos metų rašė, kad, apskritai imant, gavę sklypus naujakuriai kūrėsi gerai ir per palyginti :rumpą laiką sugebėdavo pasistatyti reikalingus trobesius, įsigyti inventorių ir pradėti normaliai ūkininkauti. Pasak jo, labai dažnas reiškinys, kad seniau sklypus gavę naujakuriai vėliau ūkininkavo geriau, kaip senieji ūkininkai. Naujai įkurtas ūkis pasirodė gajus ir pagamino įvairių produktų ne mažiau, kaip anksčiau gamindavo jų vietoje buvęs stambus ūkis.

Socialinę žemės reformos reikšmę J. Kuprionis taip nusakė: "Užguitas lietuvis pasijuto bestovįs nuosavoje dirvoje, turįs nuosavą pastogę. Reikia tik įsivaizduoti, kas šiandien bebūtų iš lietuvių tautos, jei rusiška komunistinė santvarka Lietuvoje būtų radusi tik dvaro kumetį, o ne savarankišką savo vertės ir savo teisių pajutimą įgijusį lietuvį. Jau to vieno pakaktų suprasti žemės reformos vertę" (Draugas, 1962X2).
Didelę žemės reformos reikšmę pripažino net ir Lietuvą užgrobę bolševikai. Bolševikinio saugumo komisaras Lietuvoje Guzevičius vyskupui V. Brizgiui išsitaręs, kad kunigas Krupavičius pastatė prieš komunizmą tokią sieną, kurios niekas, be raudonosios armijos tankų, negalėjo nei sugriauti, nei apeiti. 5. Žemės reformos autorius Kalbant apie žemės reformos paruošimą, paprastai iškeliamas Albino Rimkos vaidmuo. Jis dar 1918 metų gale buvo paskirtas žemės reformai ruošti komisijos pirmininku, vėliau buvo Žemės reformos valdybos sekretorium, ir jo suredaguotas reformos projektas buvo įteiktas Steigiamajam seimui. Seime jis, kaip komisijos sekretorius, gynė to projekto įvadinę dalį, kol pasitraukė iš tų pareigų. Bet tas projektas seime neišsilaikė. Jam atsidūrus seime, jame galėjo išlikti ne Rimkos atstovaujami Lietuvos valstiečių sąjungos nusistatyti žemės reformos pagrindai bei principai, o Krupavičiaus atstovaujamo daugumos bloko nusistatymas tos reformos atžvilgiu. Pirmasis seimui įteiktas projektas, perėjęs per daugybę komisijų ir seimo visumos posėdžių liko nebe toks, koks jis pasiekė seimo raštinę. Jis galėjo išlikti toks, kokį jį gynė seimo daugumos vadas ir kokį jį palaikė daugumos blokas. Jį daugiausia gynė Krupavičius, ir jis turėjo atitikti jo atstovaujamus žemės reformos principus.

Pats Krupavičius nesisavino žemės reformos autorystės, nepalikdamas jos nė Rimkai: . . . "turiu pabrėžti ir priminti tai, ką ne kartą esu sakęs, būtent, kad žemės reformos autorius buvo ne asmuo, ne Rimka, ne Krupavičius, bet kolektyvas. O tas kolektyvas visa Lietuva, ne tik ta, kuri mito iš žemės darbo, bet ir lietuviai inteligentai bei amatininkai, visi tie, kas norėjo Lietuvą padaryti lietuvišką, sumažinti lietuvių skurdą ir pakeisti Lietuvos veidą. Žemės reforma — tai Vox populi, tautos reikalavimo padaras. Man teko tik didžioji garbė jį įgyvendinti. Joks tikras patriotas lietuvis negalėjo to balso nepaklausyti, nenusikalsdamas savo tautai ir tėvynei. Steigiamasis seimas, leisdamas Žemės reformos įstatymą, prabilo tais žodžiais, kurie gal šimtmečiais susitelkė tautos sąmonėje, o aš, kaip žemės ūkio ministeris, įvykdžiau tautos troškimą ir tautos valios nutarimą" (Tėvynės Sargas, 1954, p. 51).

Tačiau J. Kuprionis nesutiko su tokiu Krupavičiaus kukliu savo vaidmens vertinimu. Jis mano, kad, jei nebūtų buvę Krupavičiaus, krikščioniškasis blokas nebūtų pravedęs to žemės reformos įstatymo. "Tik jam vadovaujant, pavyko pasiekti vieningumą viso to bloko žmonių, kurie gal labiausiai respektuoja nuosavybės principą, ir vieningai jį priimti. Ir tik su žemės reformos klausimais išėjus kunigui, jau per keletą metų ruošusiam Krikščionių demokratų partiją žemės reformai, giliai išstudijavusiam socialinius ir nuosavybės klausimus, suradusiam bazę popiežių enciklikose, išaiškinusiam, kad žemės reforma sutinka su Bažnyčios mokslu ir popiežių nurodymais ir kad ji Lietuvai yra būtinai reikalinga, — ji galėjo būti priimta. Taip tik Krupavičiaus dėka krikščioniškasis blokas tą žemės reformos įstatymą parėmė ir priėmė" (Draugas, 1962.X.20).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai