Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MODERNUS VOKIEČIŲ DRAMOS TEATRAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. C. Matulis   
Pradedant apžvelgt šių dienų vokiečių teatrą, turime sutikti su nuomone, kad geram jo supratimui nėra reikalingas intensyvus viso repertuaro nagrinėjimas, bet pakanka pažvelgti tik į tuos dramos veikalus, kurie sujudino teatro lankytojus ir kritikus ne tik Vokietijoje, bet ir užsienyje. Šitie veikalai dažniausiai ir būna tie, kurie liudija teatro stovį, jo vystymąsi ir kryptį. Tas tinka ir Vakarų Europos ir Amerikos dramos pasauliui: prisiminkime eilę prancūzų autorių, kaip Giraudoux, Beckett, Ge-net, Ionesco, Sartre ir Camus, ar amerikiečius T. Williams, Miller ir Albee. Kiekvieno dramaturgo asmeniška filosofija buvo stipriai paveikta periodo intelektualinės atmosferos, kuri vystėsi, keitėsi, ir tas neramumas, sąmoningai ar pa-sąmoniškai, atsispindėjo veikalo turiny. Tuo būdu sekdami autoriaus kūrybinius judesius, galime stebėti ir patį modernaus teatro kelią. Su ta mintimi ši apžvalga bandys atskleisti vokiečių modernaus teatro dvasinę kelionę, kuri prasidėjo 1961 ir tęsėsi ligi šių dienų.

1961 metai nebuvo per daug vaisingi vokiečių dramos teatrui. Atrodytų, kad vokiečių publika daugiau kreipė dėmesio ar į savo teatrinę praeitį, pradedant su Ber-tolt Brechtu ir grįžtant net ligi VVedekindo, Būchnerio ir Kleisto, ar į svetimuosius dramaturgus, kaip Ostrovskį, Čechovą, Ionesco, Sternheimą, dar pridedant artimus kaimynus šveicarus M. Fri-schą ir F. Dūrrenmattą. Bet nors šis susidomėjimas pasauliniu teatru dominavo vokiečių sceną, jaunoji karta pamažu pradėjo kelti savo balsą. 1961 Gustaf Grūndgens Hamburge pastato Siegfried Lenzo dramą Zeit der Schuldlosen. "Nekaltųjų metais" Lenzas laiko tuos metus, kuriais visi žmonės būdami kalti nenori kaltais prisipažinti. Tai pokarinis laikotarpis, artimai susietas su psichopolitine ir socialine dilema, kuri persekios daugumą jaunesnių vokiečių rašytojų. Šitą dviejų veiksmų veikalą galime laikyti "periodo drama" (drama atspindinti įvykius iš dabarties ar netolimos praeities ir paremta dokumentų tyrinėjimu), bet tiksliau ją galima būtų vadinti politinio dialogo drama. Revoliucionierių kalinį Sasoną pasmaugė kiti kaliniai, bet nežinia, kas yra kaltininkas.

Po metų revoliucionieriai perima valdžią ir teisia kalinius, buvusius su Sasonu. Vienas bando prisiimti sau kaltę, kitas nusišauna, tuo išpirkdamas Sasono mirtį, bet visi išsiskirsto užsidėję ant savo sąžinės bendrą kaltę. Lenzo drama, atrodo, yra modeliuota pagal J. P. Sartre'o Morts sans sepulture ar Camus Les justes, bet nepasiekia jų draminio universalumo. Autorius dar bando išvystyti metafizinės kaltės teoriją, kuria pasižymėjo Dostojevskis ir Franz Kafka, bet ir šitas užsimojimas nepasiekia užsibrėžto tikslo.

1961 dar pasirodė VVofgang Hil-desheimerio Die Verspatung ir Gūnter Grasso Hoch\vasser. Bet abiejuose kūriniuose autoriai yra arba pasirengę imituoti Eugene Ionesco arba dar neišauginę pakankamo gabumo sukurti tikrą draminį veikalą, kuris būtų artimai ir efektyviai susietas su žmogaus gyvenimo teatru. Du kiti dramaturgai, atrodo, artėja prie šios truputį diletantiškos ribos peržengimo. Tai Tankred Dorst su savo veikalu Grosse Schmahrede an der Stadt-mauer ir Martin Walseris (autorius jau žinomo romano Halb-zeit) su Der Abstecher. Nors pirmoji drama ir primena mums Brechto užsiėmimą su proletarine Kinija, bet apskritai abu veikalai su panašia tema — vyro ir moteries psichologija — jau žengia į pasaulinio teatro kryptį. Kartu su Dorstu ir Walseriu atsiranda nemažas skaičius kitų jaunų teatro rašytojų, kaip Richard Hey (Weh dem, der nicht liigt!), Die-ter Waldmann (Von Bergamo bis morgen friih), Claus Hubalek; visi jie pradeda užimti tvirtą ir respektuojamą vietą vokiečių moderniame teatre. Pagrindinė tema, vienu ar kitu pavidalu iškylanti maždaug visų suminėtų autorių teatrinėje kūryboje, tai politinis -sociologinis ir psichologinis Vakarų Vokietijos kompleksas.

1963 vokiečių moderni "periodo drama" išeina iš savo tautinių ribų ir patraukia į save pasaulio dėmesį. Rolf Hochhuth, pasiruošęs su poros metų istorinių dokumentų studijavimu, pristato publikai veikalą Der Stellvertreter. Dramos tezė yra rimta ir kontraversali. Pagal ją, popiežius Pijus XII turėjo galimybę savo ir Bažnyčios įtaka.

garsiu protestu sustabdyti masines žudynes Europoje, bet dėl politinių - pragmatinių priežasčių nusprendė palikti diplomatinėje tylumoje. Hochhuthas aštriai ir pakartotinai pabrėžia kardinolą Galen, kuriam savo protestu pavyko sulaikyti psichiškai nesveikų žmonių žudynes. Palikus istorijos polemiką ir nepaleidžiant iš akių pačios dramos, turime sutikti, kad Hochhuthas su savo Stellvertreter parašė įdomų prieštaraujančių idėjų veikalą. Nesinori manyti, kad šitas veikalas yra skirtas tik Pijaus XII asmenybės užpuolimui. Tik truputį gaila, kad šio jauno dramaturgo aistra surasti šiame pasauly teisybę pralenkia draminio meno kanoną. Jam nepavyksta pasiekti savo užsibrėžtą Schillerio draminį idealą, kuriame teisybė ir menas, realybė ir idealizmas žiba harmoniš-kame meno kūrinyje. Įtraukdamas istorinius faktus, Hochhuthas jų nepergalvoja, bet skubina naudoti išreiškimui savo dabartinės draminės idėjos, tuo būdu praleisdamas tą vieną progą, kuri būtų padariusi jo kūrinį tikra universalinių idėjų arena.

1964 vokiečių teatras priima naują ateivį, nors jis jau bandė savo ranką su veikalu Nacht mit Gas-ten. Tai dar mažai žinomas rašytojas, dailininkas, filmų režisierius Peter Weiss. Jis randa savo literatūrinį pasisekimą ne pasirinktame krašte Švedijoje, bet savo gimtinėje Vokietijoje. 1964 pasirodo jo neužmirštama drama, kurios barokinis pavadinimas yra toks: Die Verfolgung und Ermordung des Jean Paul Marat, dargestellt durch die Schauspielgruppe des Hospizes zu Charenton unter Anleitung des Herrn de Sade. Pirmiausia teatro lankytojui ar skaitytojui kyla vienas pagrindinių klausimų: ar galima šį veikalą laikyti drama tradiciniu supratimu, ar ne. Gal būtų tiksliau, jeigu į MaTat-Sade žiūrėtume kaip į teatrinę "pozicijų konfrontaciją" (confrontation of posi-tions), vis vien politikoje, filosofijoje ar sociopsichologijoje. Bepročių ligoninėje mums reiškiamos nuomonės apie radikalų individualizmą ir politinę, socialinę revoliuciją, Markso ideologiją ir žmogaus jausmų liberalumą. Bet daugiausia scenos dekoracija ir kartais beprotiška veikalo atmosfera primena žiūrovui žmogaus gyvenimą, kurio absurdiška procesija yra vedama ne kurio kito, kaip mirties-Napoleono pavidalu, šios vaivorykštinės idėjos sukuria iš Marat-Sade ne tiek mums įprastą dramą, kiek žmonijos protinį ir jausminį koncertą, pilną filosofinių žodžių, revoliucinių šūkių ir pabalusių kūnų šauksmų, ieškančių pasitenkinimo.

1964 dar sutinkame teatre Martin Walserio Der schwarze Schwan ir Heinar Kipphardto In der Šache J. Robert Oppenheimer. Pirmasis veikalas, primenantis J. P. Sartre'o Les Sėąucstrės d'Altona, yra vokiečių tautinės kaltės psichologinė analizė, o antras veikalas yra jau mums Amerikoje gerai žinomas žmogaus sąžinės konfliktų portretavimas. Įdomu, kad Kipphardto drama ilgokai išsilaikė Broadvvay scenoj ir tik neseniai dingo iš repertuaro, žvelgiant nuodugniau į abudu veikalus, randame, kad autorių gabumai glūdi draminių problemų pastatyme, bet ne jų išsprendime.

1965 vokiečių teatras pastatė H. G. Michelseno Helm ir minėto P. Weisso Die Ermittlung. Helm, Michelseno vieno veiksmo veikalas, pabudina teatro publiką savo šūvių pirotechnika. Yra paleisti septyni šūviai, taikomi vokiečių tautai: jos praeičiai, dabarčiai ir ateičiai, šie šūviai tenka ir buvusiems vokiečių kariams, nacių partijos nariams, vokiečių piliečiams, kurie pasyviai žiūrėjo į masinius valstybės nusikaltimus ir tylėjo, bet daugiausia šie šūviai yra nukreipti į vokiečių jaunimą, jo pabudinimui, kad visados budėtų vokiečių demokratinės ateities sargyboje. Tik gaila, kad šitie šaudymai, nors ir nugąsdina teatro lankytoją, bet kritikui padaro labai mažai įspūdžio. P. Weissas dramoje Die Ermittlung toliau nagrinėja vokiečių tautos kaltės klausimą. Jis naudojasi Bernd Naumanno straipsniais, parašytais "Frankfurter Allgemeine Zeitung" (vėliau išleistais ir knyga), kuriuose Naumannas aprašė Frankfurto teismo procedūrą, liečiančią Auschwitzo koncentracijos stovyklos nusikaltimus. Vėl dramaturgas pasistato sau ir publikai "psichoterapeutinę" teatrinę sofą ir bando spręsti bendros kaltės problemą, šioje dramoje kiekvienas teatro lankytojas ras daug neramių minčių, bet neras veikalo pabaigos; ši drama, kaip ir Marat-Sade, lieka "atdara drama".

1966 atrodė, kad vokiečių jaunieji teatralai pradės kurti daugiau universalinius veikalus, išsimušan-čius tik iš savo tautinių problemų. Tas žingsnis, nors ir ne toks "universalus", 1966 pradėtas Gūnter Grasso drama Die Plebejer proben den Aufstand. Dramos turinys neturi nieko bendro su prieškariniu periodu, tuo būdu jau nutolstama nuo Weisso, Walserio ir Hochhu-tho. Autorius pasirenka savo veikalui įvykį iš ne per senos praeities — darbininkų sukilimą Rytų Berlyne 1953 birželio 16-17. Pasaulis per daug negirdėjo apie šį sukilimą, bet šią vieną birželio dieną sudrebėjo Ulbrichto valdžia, ir galima tik spekuliuoti, kokį svarbų posūkį galėjo visa centrinė Europa padaryti. Gūnter Grassas savo straipsniuose ir paskaitose bandė įrodyti, kad ta miniatūrinė revoliucija parodė socialdemokratų įtaką. Ir būtent ne inteligentai, ne kaimiečiai, ne valstybės tarnautojai, bet paprasti darbininkai iš Hen-ningsdorfo, Hallės ir Merseburgo nešė sukilimo vėliavą. Pirma Grasso problema buvo, kaip teatriškai ir efektyviai pavaizduoti šitą sukilimą, kuris buvo toks trumpas, mažai žinomas pasauliui, bet kartu pasižymėjo savo eksplozyvumu ir politinėmis implikacijomis. Buvo tai sukilimas, kuris galėjo pakeisti politinį Vokietijos stovį, bet nepavyko dėl organizacijos ir bet kokio idealizmo stokos. Autorius problemą meniškai ir vaizdingai išsprendė, suvesdamas sukilėlius į teatro sceną tuo momentu, kai Chefas-dramaturgas režisuoja Shakespea-re Coriolanus, su artima plebėjų sukilimo atmosfera, ši sukilėlių grupė prašo dramaturgą sukurti jierm kovos šūkį. Tuo būdu Grassas atskleidžia sukilimo stovį pačiame silpniausiame taške — be šūkio, be vado, be jokios siejančios ideologijos ir be tikslo. Yra aišku, kad sukilimas pasmerktas nuo pat pradžios. Grassas aštriai ir net kiek piktai priveda šitą nesėkmingą sukilimą prie Chefo-dramaturgo, kuris kartu simbolizuoja intelektualą, rašytoją ir net visą šviesuomenės inteligentiją. Atrodytų, kad dvi pagrindinės priežastys neleidžia Che-fui-dramaturgui prisidėti prie sukilimo. Pirma, jis laiko šiuos dra-bininkus revoliucijos diletantais, o ne profesionaliniais radikalais su gerai pergalvotais planais, organizacija ir vadovybe (čia jau skamba Lenino teorija, kad revoliucija yra meno forma, ir ji turi būti taip vartojama). Antra, objektyvumas, nutolimas rašytojo nuo gyvenimo realybės, yra vienas iš pagrindinių reikalavimų, jeigu autorius nori sukurti tikrą meno veikalą. Paskutinioji priežastis, kuria Grassas nori greičiausiai pats save Įtikinti ir kuri liudija Th. Man-no idėjų charakterį, neįtikina teatro kritiko savo estetiniu užsimojimu. Dar turime paminėti Gras-so idėją įtraukti Bertolt Brechtą į Chefo-dramaturgo vietą. Kodėl jis tai nusprendė, atrodo, nėra taip svarbu, kaip tai, ką jis tuo pasiekė. Pažindami Brechto asmenybę ir jo kūrybą, turime sutikti, kad dramaturgas turėjo gerą idėją, bet jos pilnai neišnaudojo. Grasso Brechtas yra per lėtas ir veiksmuose, ir žodžiuose. Nesimato niekur Brechto charakterio gerųjų bruožų, jo dialektinio protavimo formų. Svarbiausia, dingo Brechto marksistinė orientacija. Tikras gyvenimo Brechtas turėjo daug įdomesnę ir ryškesnę asmenybę ir buvo garsesnis, kontraversalesnis politikas, dramaturgas ir filosofas. Su jo žodžiais Grassas baigia savo veikalą, bet be tikros jo dvasios.

Baigdamas trumpą žvilgsnį į dabartinį vokiečių teatro repertuarą, nenoriu palikti įspūdžio, kad tik paminėti dramaturgai užima visą dramatinį dėmesį. Tai būtų toli nuo teisybės. Neminėjome daug naujų veikalų; neminėjome ne tik šveicarų Max Frischo ar Friedrich Dūrrenmatto su Die Physiker ir Meteor, bet ir vokiečių klasikinio repertuaro iš Goethės - Schillerio laikų (Faust, Don Carlos, William Tell), o taip pat Hauptmanno ir Wedekindo teatrinių testamentų. Modernioji pasaulinė literatūra irgi turi savo vietą vokiečių teatre. Sutinkame veikalus Harold Pinte-rio, Eugene Ionesco, Edward Albee ir Slawomir Mrozek. Lessingo pranašavimas, kad Shakespeare niekuomet nemirs vokiečių teatre, tinka ir šiam moderniam šimtmečiui. Nėra teatro Vokietijoje, kuris kasmet nepastato Richard III, Twelfth Night ar Macbeth. Kuria kryptimi vadovausis vokiečių modernus teatras ateityje, nėra per sunku spręsti. Iš dabartinių politikos, sociologijos, psichologijos simptomų galima galvoti, kad ir toliau jaunieji vokiečių dramaturgai bandys rasti dvasinę pusiausvyrą tarp savo tautos praeities ir dabarties. Egzistencializmas paliks valdanti "Weltanschauung", su netoli stovinčiu Spenglerio pesimizmu. Religija neduos daug pagalbos žmonijos ir vokiečių tautos problemų sprendimui. Bet nors ir nepripažindami religijos, dramaturgai pasistato ją humanistiškų idealų pavidalu — tik prisiminkime Camus "artimo žmogaus meilės" filosofiją. Tai gal yra viltis, kas išgelbės ne tik vokiečių tautą iš jos kaltės komplekso, bet ir visai žmonijai duos tikslą gyventi.
Dr. A. C. Matulis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai