Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Karalija pavojuje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIRDAS LANDSBERGIS   
Ištrauka iš dramos "Gluosniai vėjuje"

Šešioliktame šimtmetyje, buvęs karalaitis Kazimieras su nepatyrusiu Angelu nusileidžia žemėn padaryti stebuklo ir tuo padėti lietuvių-lenkų kariuomenei mūšyje prieš rusus. Jie randa jau mirštančią karaliją. Naktį prieš stebuklą Kazimieras įsivelia į religinius debatus, Angelas pradeda reformuoti karaliją, ir abu atsiduria už grotų, įtariami šnipinėjimu. Tuo pat metu magija ir iliuzijomis besiverčiantis Plikbajoris, su virėjos Kunigundos ir tarnaitės Paulytės pagalba, pažada Karaliui iššaukti Barboros Radvilaitės dvasią. Taip prasideda Antrasis Veiksmas:

Scenos dešinėje stovi KAREIVIS. PONIA snaudžia ant kėdės. Viduryje, už grotų, sėdomis snaudžia KAZIMIERAS ir ANGELAS. Scenos kairėje, pilaitės kambarėlyje, PLIKBAJORIS baigia grimuoti PAULYTĖS veidą, o KUNIGUNDA priderina jos karūną - nuometą. PAULY-TĖ dabar labai panaši į BARBOROS RADVILAITĖS portretus.
Suuokia pelėda. PONIA pabunda. KAZIMIERAS kumšteli ANGELĄ, kuris staigiai pakelia galvą. PAULYTĖ krūpteli ir staigiai persižegnoja. PONIA pakyla, grakščiai nusižiovauja, žvalgosi baliaus minios, šokių partnerių, grakščiai išreiškia savo nusivylimą, pamažu išbando pora šokio žingsnių, įsismagina, šokdama priartėja prie KAREIVIO, pasiūlo jam šokti. KAREIVIS papurto galvą, mostais parodo, kad jis sargyboje ir kad jo pareigos draudžia jam šokti. PONIA, nusivylusi ir pasipiktinusi jo kurtuazijos stoka, numoja jį ranka ir tebešokdama išnyksta iš scenos.


KAZIMIERAS. Dabar aš suprantu, kodėl tave išmetė iš angelų mokyklos. Tu viską darai atvirkščiai. Kai mums reikės grįžti dangun, tu pasuksi pragaran.
ANGELAS. Mano kaltė, aš nemoku skraidyt, mano kaltė, aš nenusėdžiu vietoj, bet. . .
KAZIMIERAS. Jokio "bet"!
ANGELAS. Aš nemoku skraidyt danguje, bet tau nelabai sekasi žemėje.
KAZIMIERAS. Teisybė . .. Mano kaltė. Aš maniau, kad man grįžus žemė bus paprasta ir aiški — kūdikio delnas. Keletas valandų žemėje, ir mano kūnas kalėjime, mano mintys klausimų tankumyne.
ANGELAS. Klausykis dainos ir atrasi kelią.
KAZIMIERAS f nekreipdamas į jį dėmesio). Kas pastūmė mane įsikišt į jų debatus? Kodėl Barboros Radvilaitės paveikslas karaliui viską užstoja? Aš nesuprantu.
PILKBAJORIS ir KUNIGUNDA baigia tvarkyti PAULYTĘ, atsitraukia pora žingsnių, apžiūri ją, patenkinti savo pastangomis. Jos veidas nušvinta nauja šviesa.
ANGELAS (žiūrėdamas scenos kairėn). Aš suprantu. Aš puikiai suprantu.
KAZIMIERAS. Tartum aš verčiau šydus, atidenginėčiau užuolaidas ir už jų terasčiau naujus šydus, vis kitas užuolaidas.
ANGELAS. Man viskas nuostabiai aišku, nors žemėje aš težinau naktį.
KAZIMIERAS. Aušra — stebuklas ir grįžimas. Prieš aušrą, dar keliom valandom, mano rankose masinanti galimybė — įsikišt, pakeist, išgelbėt.
ANGELAS. Mūšis?
KAZIMIERAS. Mūšis nublanksta. Visa karalija, jos kūnas bepasvyrantis skersai žemėlapio, įstrižai istorijos. Ar man lemta sulaikyt jos kritimą? Kaip?
ANGELAS. Karaliją? Ją reikia pakeist. Ar gali būt kas aiškesnio?
PLIKBAJORIS prieina prie durų, žvilgteri koridoriun, vėl žengia prie PAULYTĖS.
PLIKBAJORIS. Aišku, Sėdėt ramiai ir ne-judėt.
PAULYTĖ. Baimės prakaitas graužiasi dažais. Tartum norėtų atstatyt mano tikrąjį veidą.
PLIKBAJORIS. Tik pagalvok: per visą likusį gyvenimą nebeišliesi nė lašelio prakaito.
PAULYTĖ. Mano pirštai dreba.
PLIKBAJORIS. Jis apsimaustys tieka žiedų, kad nebegalės ir pajudėt. Nežiūrėk jam į akis — pro jį, į tolį.
KUNIGUNDA. Jos akys tebežiūri į tolį, ponaičio belaukdamos. (Paulytei) Ateis į virtuvę ir neberas tavęs.
PLIKBAJORIS. Kol jis išsipagirios už grotų, mes būsim už kalnų.
PAULYTĖ. Ponaitis . . . Nakties nutikimai, spalvotos miglos, garuoja iš jo galvos į šiaudus. Išaušus jis nieko nebeprisimins.
PLIKBAJORIS. Miglos šiauduosna, o mudu turtuosna.
KUNIGUNDA. Palaukit su turtais, kol griovį peršoksit. Dar tik šiaudai jūsų rankose.
PLIKBAJORIS. Tavo kalba — šiaudai, moterie. Ramiai, abi! Karaliui netrukus laikas.
KARALIUS išeina iš scenos dešinės, sustoja prie KAZIMIERO ir ANGELO grotų. KAREIVIS atiduoda jam pagarbą.
KARALIUS. Šnipai — ar girti studentai? Padėkit man apsispręst.
KAZIMIERAS. Besipagiriojantys studentai, ištikimi Jūsų Didybės pavaldiniai.
ANGELAS. Kai visi susiima rankom! ...
KAZIMIERAS užmina Angelui ant kojos. Angelas nutyla.
KARALIUS. Ar šnipai stengtųsi atkreipt į save dėmesį?
KARALIUS. Labai gudrūs šnipai atkreiptų į save dėmesį ir tada sakytų — ar šnipai stengtųsi atkreipt į save dėmesį?
KAZIMIERAS. Ką mes besakytumėm, įtarimas pasilieka. Mes ne tik už grotų, bet ir užburtam rate. Mums belieka atsiduot jūsų blaiviam sprendimui ir jūsų malonei.
KARALIUS. Kodėl aš sustojau čia? (KAZIMIERUI) Pakeliui į labai svarbų susitikimą man tebeaidėjo tavo žodžiai: Karaliau, tavo karalija pavojuj! Mes toli nuo Vilniaus, bet aš girdėjau tavo žodžius dūžtant katedros skliautuos. Studentų žodžiai taip neaidi.
ANGELAS. Aš nežinojau, kad karaliai taip jautrūs žemės žodžiams.
KARALIUS. Ar galiu patikėt judviem paslaptį? Karaliai ypač lengvai pažeidžiami priešaušrį. Žodžiais. Žvaigždėmis. Net vėju.
ANGELAS. Vėju gluosniuose?
KARALIUS. Ypač vėju gluosniuose.
KAZIMIERAS. Ne tik karaliai — ir būsimi šventieji.
KARALIUS. Kaip tu žinai?
KAZIMIERAS. Aš girdėjau pasakojimą ;IĮM«> būsimąjį šventąjį. Jo akys, nepakančios žemės netobulumui, buvo nukreiptos į dangų. Jo geismas greitai išsipildė — jis mirė jaunas.
KARALIUS. Amžinai laimei. Šventųjų istorijos labai paprastos.
KAZIMIERAS. Jūs klystat, ši istorija dar nebaigta. Jo nuostabai, danguje jis nerado pilnutinio pasitenkinimo. Ilgesys kreipė jį atgal į žemę
ANGELAS. Aš žinau kodėl.
KARALIUS. Atsargiai, jaunuoli, kunigams nepatiks. Juk šventumas — tai išsipildymas.
KAZIMIERAS. Gal tokia Dievo valia. Visa, kas yra, geidžia savo pilnaties. Tie medžiai ir veidrodžiai, tie saulėtekiai ir lapkričiai, tie žmonės ir jų veidai; vardai, kurių būsimojo šventojo akys niekad nepalietė, ieško jo akių, ir jo akys jų ieško. Per greitai jis laimėjo dangų, per lengvai. Jei jis grįžtų žemėn, jisai stovėtų sumišęs, kaip ilgai klasėje nebuvęs mokinukas, o žemės daiktų, garsų banda grūstųsi aplink jį, lakuodama jo veidan, laižydama jį smalsiais liežuviais. Ir jis nežinotų, ką daryt, taip lengvai pažeidžiamas priešaušryje.
KARALIUS. Kaip karalius. Aš tau atsilyginsiu pasakojimu apie karalių. Jo mylimoji mirė. Viena jos akis užsivėrė ant saulės, kita ant mėnulio. Ir pasaulis tapo nepilnas. Kaip, kaip atrast jos pėdsakus žemėje? Atrast šunis, kuriuos ji glostė, atsekt jos pirštų kelią jų gauruose — valties liekną liniją Vilijoje. Karalius būtų su-šaldęs visą karaliją amžinai žiemai, idant išsaugojus jos pėdsakus sniege — bet jo galia ribota. Karalius dabar vienas pasauly, kuriame niekad nebebus išsipildymo; pasauly, kuris visad išliks nepilnas. Jis ieško užmaršties pas dvaro panas, teranda kaltę ir vėl grįžta ieškoti jos pėdsakų.
KAZIMIERAS. O karalija, karalija?
KARALIUS. Žodis ilgu apsiaustu, irstančiomis siūlėmis, besivingiuoj antis blunkančiais kilimais.
ANGELAS. O kojos purve?
KARALIUS. Purve savo dienas baigia ir purpurinis apsiaustas. Purve arba dulkėse.
KAZIMIERAS. Karalijos vienatinė žvaigždė, jos ateitis!
KARALIUS. Taip, žvaigždė. . Telieka žvaigždė. Man laikas kitur. (KAREIVIUI) Išleisk juos.
KARALIUS išeina. Iš už kolonos išlenda JUODAS SVEČIAS ir seka KARALIŲ, beveik jį liesdamas.
ANGELAS. Koks tirštas jo šešėlis.
KAZIMIERAS. Jo tirštėjančios nevilties rašalas.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai