Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lietuvio ateitis Australijoj PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. A. V. STEPANAS   
Jaunimo žodis iš Australijos

Individualaus lietuvio ateitis svetur priklauso grynai nuo jo subjektyvaus, asmeniško apsisprendimo "būti ar nebūti lietuviu?" Apsisprendęs teigiamai, jis stengsis išlaikyti lietuvybę savyje, savo vaikuose, savo aplinkoj. Jis bus "aktyvistas". Apsisprendęs neigiamai, jis be jokių sąžinės skrupulų leis lietuviškai dvasiai nejučiomis išnykti iš savęs ir savo aplinkos. Jis taps "pasyvistu", arba "tautiniu nihilistu". Tai yra faktas: asmuo pats apsisprendžia tautai.

Jei tautiškumo klausimas toks aiškus, kodėl jis taip dažnai keliamas? Tai daroma ne dėl to, kad dalykas būtų neaiškus. Rimtą rūpestį kelia aiškiai matomas lietuvio svetur nutautimas (tiek seno, tiek jauno). Jo ateitis svetur kaip lietuvio yra labai tamsi, jei ne beviltiška. Tai problema, tiesiog — krizė!
Nesu visuomeninių mokslų žmogus. Bet ta problema man giliai rūpi: kaip lietuvis idealistas noriu panagrinėti šios problemos priežastis (labai aiškias, net paprastas) ir pateikti keletą pasiūlymų ateičiai.

Daugumą lietuvių Australijoj sudaro minėti pa-syvistai. Jiems trūksta pozityvaus tautinio apsisprendimo. Asmeninis pasišventimas remti lietuvišką bendruomeninę veiklą savo darbu (ir net savo pinigu) jiems per sunkus. Ne jiems tai rūpi! Ne jiems šventa tėvų pareiga auklėti savo vaikus lietuviškai. Dr. Spock ir kiti laisvę skelbiantys pedagogai, atrodo, davė jiems "išrišimą" nuo savo pareigų. Su žodžiu "neįmanoma!" jie nuramina savo sąžines ir plačiąja prasme dingsta lietuviškoms kolonijoms. Kartu dingsta jų vaikai. Dingsta ir aktyvistų nuotaika dirbti didėjantį nedėkingą darbą.

Tuo dar nesibaigia mūsų problema. Patys aktyvistai iš dalies irgi kalti. Dažnai jie nukreipia savo jėgas į klaidingas kryptis, ir jų "geros intencijos" atneša kenksmingų rezultatų. Būdami paprasti žmonės su žmogiška natūra, jie dažnai savanaudiškai pirmon eilėn stato save, o tautinę gerovę nustumia į antrą vietą. Jų veiklos po 20 metų Australijoj rezultatai aiškūs: senos, atsivežtos politinės pažiūros, vienašališkos ideologijos, religiniai nesutarimai ir aplamai kompromisų nepripažinimas suskaldė mūsų kolonijas nuo pat pradžių. Tas skilimas tebeegzistuoja, nors dabar pasyvus antagonizmas atstoja "karšto kraujo" liejimą. O aiškiai matosi, kad kompromisų reikia. Kur yra dveji lietuvių veiklos centrai, Parapijos namai ir Bendruomenės namai, ir vieni į kitus su tam tikra panieka žiūri kaip į "tuos kitus",
---------
Straipsnio autorius (gimęs 1943, medicinos studijas baigęs 1968) yra iš Australijos lietuvių jaunosios kartos visuomenininkų, pirmininkavęs Lietuvių studentų s-gai, Australijos LB tarybos narys.
--------
vengia dalyvauti vieni kitų parengimuose, — ten kompromisų reikia. Kur suskaldytos mokytojų jėgos į dvi šeštadienines mokyklas, taip pat kompromisų reikia. Jų reikia ir lietuviškos spaudos aštriuose puslapiuose. Taip pažvelgus — kur ir pačių aktyvistų sąmonė?

Kalbant apie lietuvį individą, neišvengiamai reikia kalbėti ir apie tautos kolektyvinę svarbą. Prieš tautą individas turi stoti su nuolankiu kuklumu ir karštu pasiryžimu. Bet lietuviui individui to trūksta, dėl to lietuviai Australijoj iš vidaus dėl asmeniškų puikybių silpnėja ir nyksta. Iš kitos pusės, kovodama už materialinę gerovę ir gyvenimo patogumus, vyresnioji karta viską paaukoja ant Australijos ekonominio altoriaus: nebeliko lietuviškų dovanų įteikti savo vaikams į rankas. O lietuvybės tęstinumas priklausys nuo jaunųjų kartų.

Racionaliai kalbėti apie lietuvybės ateitį svetur reikia suprasti tautos dinamiškus pagrindus. J. Girnius nurodė, kad tautos pagrindai yra du: 1. kultūra — objektyvusis pagrindas, ir 2. tautinė sąmonė arba žmogaus asmeninis apsisprendimas tautai — subjektyvusis pagrindas. Abu šitie pagrindai nepriklauso būtinai nuo geografinės realybės. Juodu veikia lygiai tobulai ir svetur. Girniaus žodžiai: "Palikti kraštą tai nereiškia palikti pačią tautą. Iš ko gimta yra esmingiau negu kur gimta!".

Aišku, svetur kyla specifiniai sunkumai. Savame krašte valstybinė apsauga užtikrina laisvę tautinei kultūrai klestėti. Svetur tokių protekcijų trūksta. Antras sunkumas: vaikai lengviau "apsisprendžia" už gyvenamąjį kraštą ir priima aplinkos kultūrą kaip savą. Tai užtikrina draugų, mokyklų ir visuomeninių ryšių įtaka; tam padeda vaiko mažavertiškumo jausmas savajai kultūrai. Vaikas pasyviai nutausta. Dar blogiau, kad įsivelia vaikų tėvų amžinoji "kartų" kova. Rodydamas savo nepriklausomumą, kovodamas už savo individuališkumą, vaikas puola ir neigia, kas tėvams brangu. Patriotizmą ypatingai sunku netikinčiam paaiškinti, tuo labiau apginti. Vaikas ir aktyviai nutausta.
Bet jaunimo problema nesiriboja nutautimu, kuris neišvengiamai vyksta. Reikšmingesnis veiksnys yra jo "at-lietuvėjimas", ir į tą pozityvią akciją turime atkreipti savo dėmesį ir jėgas.

Konkretus uždavinys (pagal Girnių): perduoti jaunosioms kartoms lietuvišką kultūrą, įugdyti jaunimą į ją, padaryti ją savą, tuo pačiu ir mielą. Kultūra duoda asmeniui gyvenimo perspektyvą. Pagal ją nustatomos asmeninės vertybių skalės. Brangindamas tautinę kultūrą, branginsi ir tautą. Savaime tada išsivystys tautinė sąmonė (tas antrasis — subjektyvusis — tautos pagrindas) ir tautai meilė — patriotizmas. Kas mylima, tas vertinama ir saugojama nuo užpuolimo ar pametimo.

Kultūra plaukia iš kartos į kartą keturiais šaltiniais: 1. išmokyti gimtosios kalbos, kuri atskleidžia komunikacijos galimybes ir literatūros turtą; 2. įdiegti tautinį charakterį — religiją, papročius, tradicijas, gyvenimo būdą; 3. atskleisti tautos istoriją — užtikrinti tęstinumą su tautos praeitimi; 4. perduoti tautos konkrečius kultūrinius laimėjimus, kaip literatūrą, dainas, tautinius šokius, dailę ir t.t.
Kas perduos tai jaunimui?

1. Šeima: tiesiog ant tėvų pečių krinta pagrindinė lietuviško auklėjimo atsakomybė.
2. Lituanistinė mokykla ir kursai savo technišku pažangumu gali plačiau ir giliau perduoti tautinę kultūrą.
3. Jaunimo stovyklos, suvažiavimai, kongresai sukuria jaunimui platesnę lietuvišką aplinką ir gilina jo tautinį susipratimą.
4. Jaunimo organizacijos įveda jaunimą į organizuotą lietuvišką bendruomeninę veiklą.
Kaip šitie pagrindiniai principai veikia mūsų tarpe dabar, kuo jie būdingi ateičiai?
Mūsų tautinės sąmonės stovį jau paliečiau. Kokiame stovy lietuviška kultūra? Lietuvių kalbos, be mažų išimčių, jaunimas Australijoj nemoka ir nesimoko. Literatūros nepaliečia — nė lietuviškų laikraščių, juo mažiau knygų. Lietuviško gyvenimo būdas mažai žinomas, o senoviškos tradicijos sudaro tik šiek tiek gėdos moderniame pasauly. (Tačiau lietuviškos motinos neišsemiamas vaišingumas ir tėvų atsparumas alkoholio svaiginančiam veikimui visiems žinomas). Iš istorijos dauguma atsimena tik kelis vardus: Mindaugas, Vytautas, Žalgirio mūšis ir kt. Vasario 16, Rugsėjo 8, Lietuvos okupacija daugumai yra mįslingos paslaptys, nors šiam šimtmety, ir ypač svetur, jos daug aktualesnės negu kryžiuočių ordinai. Tautiniai šokiai jaunimo tarpe populiarūs, nes jie pagauna jaunimo gyvą dvasią. Dainos taip pat mėgiamos, bet pasigendama naujų dainų. Dar toliau galėtume nagrinėti detales, bet išvada jau matosi: lietuviška kultūra mūsų jaunime yra skurdi.

Jos perdavimo institucijos taip pat skursta. Jas palaiko tik saujelė pasišventusių veikėjų. Tur būt, be išimties visos į lietuvių jaunimą atkreiptos institucijos vargsta, pradedant šeimomis, tęsiant jaunimo organizacijomis, baigiant mokyklomis. Detalizuoti aiškių faktų nė nereikia — visi tai jaučia; dauguma tai žino.

Pagrindinis trūkumas yra tas, kad aplamai lietuviškas jaunimas Australijoj neturi ateičiai gairių. Jo kelias ateičiai neužbrėžtas. Tik paklauskite jaunuolius, ką jie galvoja apie lietuvybės ateitį. Kuris jums teigiamai atsakys? Kuris iš viso bus apie tai pagalvojęs? Iš kurio neišgirsi pesimistiškos defetizmo gaidos? O tiktai senoji karta gali įskiepyti idealus, kurie jaunimo natūralų veiklumą įstatytų į tikslius rėmus. Tas dar nėra padaryta! O mūsų veikėjai vis greitėjančiu tempu miršta. Greitai nebeliks tautiškai įsisąmonijusių inteligentų, kurie sugebėtų duoti jaunimui ateičiai kryptį. Laikas kritikai bėga pro pirštus. Jis labai lengvai gali mus palikti užmirštoj istorijoj.

Kokie veiksniai dabar nustato jaunimo kryptį?' Pirmoj eilėj visos šių dienų mados (muzika, šokiai,, "art nouveau" filmos, psichodelinis menas ir kt.). Jaunimas iš esmės yra mados paukštis. Kartu su kitais studentais ir mūsiškiai protestuoja prieš Biafros, Čekoslovakijos neteisybes, rūpinasi krašto valdžios neteisybėmis ir kitomis konkrečiomis socialinėmis problemomis. Ten nukreiptas jo veiklumas, jo emocijos. Bet juk Lietuvos pavergimas taip pat neteisus kaip Čekoslovakijos! Man vistik atrodo, kad jeigu jaunimas daugiau žinotų apie Lietuvą, tai daugiau ja ir rūpintųsi. Kitaip pasakius, jeigu Lietuva pasidarytų "populiaresnė", galima būtų Lietuvos išlaisvinimo tikslą padaryti jaunimo misija ateičiai.

Iš padarytos sąžinės sąskaitos matosi, kad ateičiai reikia ko nors konstruktyvaus, ko nors naujo ir uždegančio, kas išjudintų pasyvistus, sujungtų bendras jėgas idealizmo ryžtu ir užtikrintų mūsų jaunų kartų tautinę ateitį Australijoj. Eidami, kaip iki šiolei, stagnacijos smaugiami, nesantaikos skaldomi, neveiklumo paraližuoti, paskendę asmeniškuose patogumuose, visi kartu palaidosime lietuvybę. Dabartinio pobūdžio "veikla" gali užtikrinti gyvybę daugiausia dviem generacijom. Reikalingas aiškus planas ateičiai.

Tokiam planui norėčiau pasiūlyti pavadinimą: nauja tremties ideologija! Tai turi būti nauja ideologija arba samprata, nes senomis politikomis ir ideologijomis per 25 m. nepadarėm didelės pažangos ir net smukome atgal. Aš drįstu pasiūlyti, kad kai kurios organizacijos jau gali būti atgyvenusios savo naudą, bent dabartine forma. Gal būt, reikia naujų organizacijų, ypač jaunimui, su skirtinga struktūra nuo tos, kuri buvo Lietuvoj? Mes, atrodo, nepagalvojam, kad kas tobulai veikė Lietuvoj, gali čia visai netikti. Gal, kaip senam, nevaisingam medžiui, jau reikia iškirst senas, išdžiūvusias šakas, skiepyt naujus daigus?

Tos naujos ideologijos tikslas — išlaikyt lietuvybę per ateinančias generacijas, kol atgausime nepriklausomybę. Užtat ji turi kiek galima sutelkti visas lietuviškas jėgas Australijoj į vieningą darbą perduot jaunimui lietuvišką kultūrą, tiesiog sukurt kultūrinį klimatą — šeimose, mokykloj, organizacijose ir bendruomenėj. Šios ideologijos kūrėjais turi būti mūsų geriausios, sąmoningiausios galvos, kurios nustatytų gaires tam tikslui siekti, pasinaudojant anksčiau minėtais Girniaus principais. Aišku, tam reikalinga kompromisų ir asmeninio kuklumo. Puikybėms nėra vietos šiandienos krizėj ir rytojaus plane. Pabrėžtina, kad tokia nauja tautinė samprata privalo žiūrėti toli j ateitį — ne į rytojų, ne į sekančias Lietuvių meno dienas, bet 10, 20, net 40 metų į ateitį. Vilties pagrindą duoda pasitikėjimas, kad šaltasis karas tarp Vakarų ir Rytų atšils per kelis dešimtmečius ir atgausime laisvą kraštą. Istorija rodo, kad politinės pažiūros ir okupuojančios valdžios keičiasi per dešimtmečius. Panašaus toliaregio masto privalo būti ir mūsų perspektyva.

Viso šito rūpesčio fokusas turi būti jaunimas — įtraukt jį į aktyvų lietuvišką bendruomeninį darbą
ir kūrybingą kultūrinį gyvenimą su reikšminga misija ateičiai.

Gal visa tai skamba kaip utopija, kaip nerealus sapnas? Prileidžiu, kad keliamosios mintys nėra galutinis atsakymas, bet vėl teigiu: plano ateičiai reikia. Aš savo planą čia pateikiu svarstymui. Kviečiu, tiesiog raginu visus sąžiningai pagalvoti: ar po 25 m. neplaningoj stagnacijoj nereikia mūsų tautinei sampratai esminio pertvarkymo, persiorientavimo? Man rūpi, kad dar vis žiūrime dažniau 25 m. į praeitį, negu 25 m. į ateitį, Tautinius principus reikia pritaikyti prie naujų sąlygų.

šalia kultūrinių motyvų, ši nauja ideologija turi būti pagrįsta ir politiniais principais. Ji turėtų duoti nurodymus, kaip mums santykiaut su svetimtaučiais. Svarbiausia, ji turi nurodyt, kokius ryšius turime palaikyt su Lietuva. Ten mūsų gimtinė!

Siūlomosios naujos tremties ideologijos vykdomasis organas turi būti Lietuvių Bendruomenė, nes svetur Lietuvių Bendruomenė savo organizacine struktūra ir socialiniu vaidmeniu mums atstoja Lietuvą.

Deja, praeitis rodo, kad ir LB yra sunku tobulai atlikti savo pareigas. Pirmiausia, jinai praktiškai reprezentuoja tik dalį lietuvių. Antras trūkumas tas, kad gana dažnai pajėgūs lietuviai vengia eiti jos valdybos pareigas, ir išrenkami jau nebe patys tinkamiausi asmenys. LB tuo lieka nuvertinta ir silpnesnė. Tai tragiškas tokios svarbios institucijos apleidimas. Taip pat Australijoj ją nuvertina nesutikimas su katalikiškomis organizacijomis — o religija mūsų tautos struktūroj užima pagrindinę vietą greta patriotizmo. Pagaliau, ką Lietuvių Bendruomenė reiškia jaunimui? Paklausus jų, girdisi: "kažkokia lietuviška organizacija", bet jos esmė neaiški.

Dar noriu pabrėžti, kad bet kokio ateitį reginčio plano struktūron turi būti įskaičiuoti čia universitetą baigusieji filisteriai. Jie, gimę Lietuvoj, sudaro labai svarbią istorinio tęstinumo grandį tarp senosios kartos ir čia gimusios jaunosios. Dabar jie neproporcingai mažai reiškiasi lietuviškoj veikloj. Gal dėl to, kad lietuviai atitinkamai neįvertina jų pasiekimus, nepripažįsta jiems atitinkamo statuso. O gal dėl to, kad jie subrendę ideologinių kovų pačiam įkaršty, 1950 dešimtmečio pradžioj, nusivylė lietuvišku bendruomeniniu gyvenimu ir, patyrę jo moralinį tuštumą tais laikais, nusigręžė nuo jo. Dabar jie būtų nepaprastai reikalingi duoti įkvėpimo tai veiklai ir užtikrinti jos ateitį.

"Nauja tremties ideologija", apimanti kultūrinius, sociologinius bei politinius elementus, bet, svarbiausia, giliu žvilgsniu į tolimą ateitį... Konkretus planas, kaip sujungti jėgas efektyviai perduot ateinančioms kartoms lietuvišką kultūrą ir iš jos plaukiančią tautinę sąmonę... Stipri, vieninga, garbinga, visiems atstovaujanti Lietuvių Bendruomenė ir reikalingi kompromisai tam vieningumui pasiekt... Jaunimo mobilizacija Lietuvos išlaisvinimo misijos vardu; jaunimo auklėjimas ir įsąmoninimas į mūsų kultūros garbę ir vertybę. •. Filisterių pozityvus įtraukimas į bendruomeninę veiklą... šitie, mano manymu, yra pagrindiniai lietuvio ateities Australijoj elementai. Mūsų pastangas įprasmina viltis, kad dabartinio politinio "suminkštėjimo" eigoje gal ir atsileis pančiai nuo mūsų tėvynės, jei ne rytoj, tai bent už 20 ar 40 metų. Toliaregiškai žiūrėkime į mūsų ateitį!


Bronė Jameikienė                              Pavasaris (vitražas)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai