Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAŠKINĖ LĖLĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MELNIKAS PETRAS   
Viengungiui daktarui Vembriui grįžus iš ekskursijos Meksikon, keistos nuotaikos ateina. Pinasi mintys ir žodžiai. Sėdint sode iš matomų medžių kamienų, iš "medžio" ir "dienos" susiklijuoja 'mediena". Gerai, kad jis jau negalvoja daugiau apie dangų ir pragarą. Jis nori tai užmiršti ir dabartinėj stadijoj galvoja apie trapesnius jaunystės dalykus, gyvenimą. Sode jų vaizdai, rodos jam, ateina, atplaukia iš kažkur, bet vėl, kaip kažkokios spyruoklės laikomi ir tempiami atgal, dingsta ir pasirodo kiti. Stengdamasis jų nepaleisti, sodo reginį iškeisdamas vaizduote, vieną reginį lėtai įsileidžia ir, kai jis visas ateina, gulėdamas ant lounge kėdės, stengiasi jį ilgai, kuo ilgiau išlaikyti, bet jam nevisuomet pasiseka.

Vis dėlto, ilgai sėdint, žiedų kvapui svaiginant, akims nuvargus nuo alyvų violetinių žiedų ir jau beveik mindant po kojom baltus Rotušės aikštės medžių lapelius į minkštą žvyrą, jis lyg nudžiunga, kad mintimis pajėgia įeiti gegužės mišparams į kažkokią ten erdvią bažnyčią . . . Rodos jam, kad jis trylikmetis vilki baltais marškiniais, gal mėlynu megztiniu, trumpom kelnėm, baltom, rodos, ornamentuotom kojinėm ir oda kvepiančiais sandalais. Prisimena, kad try-likmetė mergina su drauge klūpojo suole toje bažnyčioje prieš jį, priešaky. Girdėjo jis žmonių kosėjimą ir klausėsi pamaldžiai paslaptingo vargonų ūžimo. Kartais jis stebėjo merginos plaukus, jos profilį, kai ji savo draugei vis kažką šnibždėjo, retkarčiais ir vogčia žvilgterėdama į jį.

Ant gėlėtos merginos suknelės, ant jos siaurų pečių, kaip jo sodo juodos šakos, siūbavo sunkūs kleopatriški plaukai, ir juos vien matydamas, jis jau kažko laukė, žaisdamas įprastą vaikų žaidimą. Jei ji pasisuks ir tiesiai į jį pažiūrės, ji, ne jis susigės . . . Gėda bus tai, kad kažkas nesuprantamo tarp jų vyko. Kažkas įvyks. Ar todėl jis galėjo nežiūrėti ir kartais nerodyti jai jokio savo susidomėjimo? Negi tai buvo tik žaidimas? Išdidumo melas? Neatsigręžti pirmam ir nežiūrėti, lyg į Euridikę, atgalios? . . . Ne, jo atveju tai buvo šiurkštumas, jis galvoja, kai sode iš juodžemio išsikalusios tulpės linguoja raudonom ir blyškiai violetinėm pluoštėm. Jis sėdi sode po to, kai daktarai jam, daktarui Vembriui, pasakė, kad turi saugoti savo sveikatą, ir jis išbalęs juto, kaip tai ironiška — jis kitiems kartais taip pasakydavo. Todėl, metęs darbą, išvažinėjo Meksiką ir Kaliforniją, galvojo apie dangų ir apie pragarą, kaip graži yra šita žemė ir kitus dalykus, bet grįžęs galvojo apie praeitą gyvenimą. Net gėrintis jam savo sodu, dar ateidavo keistos nuotaikos ir padriki vaizdai. Jis sėdi, nežinodamas kas bus, viena tik aišku, dar mėnuo, kitas, ir iš gėlių čia liks tik kotai.

Ant tulpių, mato, meta savo šešėlį dekoratyvus, amžinai žalias krūmas, o virš jo, toliau, sodo gale, stypso kadugio viršūnė. Išsiskleidė žiedai vienur kitur jau byra, nuo pražydusios obels jie lėtai krenta ant alyvų krūmo, kuris išsiskleidęs šviesiom violetinių žiedų piramidėm, šešėlyje tam-sesnėm jų dėmėm, ir, kaip vynuogių kekės, žiedai nuo kylančio vėjo į vieną, kažkurią pusę vis linguoja. Lyg vesdamas ton kryptin savo mintis, jis prisimena kažkodėl, kai jis buvo šešiolikmetis ir su orkestru buvo kažkokia gegužinė. Ir tik taip, jis galvoja, atras ir suseks, ką įspaudė jam "vaškinė lėlė".

Dūzgiant atostogautojų triukšmui garlaivio salėj, rodos, po deniu, apačioj, jis prisimena, save stebėjo atsišvietusį dideliame veidrody. Bet žiūrėjo jis į jį taip, lyg savim gėrėtųsi. Veidrodžio stikle, nėra abejonės, jis gerai atitiko tuo metu buvusius madoj Lermontovo, Turgenevo ir ypač Hamsuno paniškuosius herojus — bent iš paviršiaus. Tikriausiai jo aukštą įdegusią kaktą puošė originalus, dirbtinai netvarkingas susišukavimas, įdegusiame veide į jį žvelgė dvi blyškios, liūdnos akys, ir galėjai iš to suprasti, kad jos žiūrėjo į kažkokias tolumas, lygiai taip, kaip tai darė "vaškinė lėlė". Vienu žodžiu, jis nedalyvavo ten gegužinėje, lyg jo nebūtų garlaivy, jis, kaip dabar, buvo kažkur kitur. Ir taip, savim besigėrint, jį pastebėjo pilno veido, motiniškų akių, riebokų riešų, šešiolikmetė atostogautoja. Jis, gan šaltai ją stebėdamas, tačiau dėjosi jos nematąs, aišku, vaidindamas kiek, kad jis yra "žiaurus". Švelnumo nemėgdamas, jis tikėjo, kad švelnumas silpnina, Vembrys tuomet likdavo bejėgis, gal todėl nevedė ir pasirinko mediciną? Gėdindamasis švelnumo, tyčia buvo abejingas, šiurkštus. Gal ypač dėl vaikystėje netektos motinos ir už patirtus iš "vaškinės lėlės" abejingumo jausmus?
Nuo pakilusio vėjo, kaip nuo keistos minties, sudreba pražydusios obelies šakos. Jos viršūnėje

Jadv. Paukštienė: Darželis (akvarelė, 1974)



taip skaisčiai baltos, lyg ten aukštai į baltus žiedų dažus būtų įpurkštos sidabro dulkės. Ir, lyg neprilipusios, jos byra, byra, vietomis nudažydamos žemutines šakas. Po to apačioje alyvų krūmą, smelkiasi su įkyrumu į akis, į mintis ir sukelia gal tą keistą, jam neįprastą nuotaiką? Atsikratyt slogučiui jis pakreipia akis į kairę.
Ten jis stebi nežinomo vardo, kai dar buvo stiprus, jo paties iš miško išrauto, persodinto medžio kamieną, kuris savo aukščiu dabar rungiasi su baltų žiedų barzda, žiedais kaip dulkėm lyjančia sena obelimi. Šio laukinio medžio žiedai susimetę į baltų "pirštų" formas. Siūbuodami tie "pirštai" kažką rodo, duoda jam kažkokius paslaptingus ženklus, ir jis galvoja, kodėl merginą praminė "vaškine" . . .

Baltu rūbeliu, raudonom pelerinom aprengti ir žvakėm rankose pro zakristijos duris, patraukus varpelį, išeidavo visi į navą ir prie apšviestų stacijų kančių su kunigu kalbėjo maldas ar religinius apmąstymus: juk Dievas įžengė į žmogų, kentėjo, žmonių buvo atstumtas, kad galėtų jiems padėti . . . Stacijose — plakimo scenos — kančios ant kryžiaus — mirtis — buvo liūdnos, gan natūralistiškos. Žmogaus brutalumas žmogui — Dievui buvo žiaurus, nors į akis duriančio natūralizmo jis tada nedaug juto. Kodėl? Lyg visa — Dievo prakaitas, kraujo lašai po erškėčių karūna buvo apgaubta kilnumo migla, — vyko dėl kažko aukščiau, už kažką tikrai kilnaus, ir "vaškinė lėlė", viena vadovė ten, jis galvoja, buvo kažkas tokio labai kilnaus.
Taip, žvakių šviesoje ji atrodė kaip vaškinė, bet gal tik už neatsakytus jo dievinimo jausmus jis ją praminė "vaškine". Ji buvo vaškinė ir dėl to, kad turėjo gelsvo vaško plaukus, ir buvo pikta, nes ji buvo ir vyresnė už jį. Griežta zakristijoj, prie altoriaus, šešių berniukų, kuriuos jis prižiūrėdavo, ir šešių mergaičių pamaldi vadovė. Keista .. . Lyg ji būtų ne iš šios žemės, visi, ne tik jis, ją dievino. Ji buvo ten lyg užsisvajojęs angelas, kuris švelniom rankom ir natūraliais grakščiais judesiais ruošdavo vaikus šventei ar procesijai vienoje didelėje bažnyčioje, prie didžiulės aikštės.

Žvakių šviesoje žiūrint į jos liūdną veidą, veidas niekad nepakeisdavo angeliškos rimties. Vaškinis angelo portretas buvo jam lyg gyvas paveikslas, kurio jis akimis ieškodavo, pamatęs prie jo ilgai sustodavo, gėrėjimosi lyg nutapytu paveikslu jam niekad neužteko. Tačiau jo įsmeigtų akių ji kažkodėl nematė, negi ji apsimesdavo? Gražus paveikslas į savo garbintoją ir žiūrovą nekreipdavo dėmesio; jis piktokai jausdavosi žiūrįs į parodoj iškabintą drobę, kurios negalima paliesti. Po procesijos nuimdavo ji raudonas pelerinas ir baltus rūbelius, bet vaškiniam jos veide išraiška ir tada nepasikeisdavo. Jam atrodė, kad jos veidas visuomet kerštingai jam bus gražus, ir todėl jis nedrįso jos užkalbinti. Ji vis žiūrėjo į kažkokias tolumas, atrodė, jos niekur nebuvo, nei stacijų ėjime, nei procesijoj, nei zakristijoj. Ji visuomet buvo kažkur kitur, gal danguje . . .

Jo akys nusileidžia, trumpai sustoja ant įvairiaspalvių tako plokštelių ir ant šalia stovinčių tuščiu kėdžių svečiams. Prie jų stovi pikniko stalas subuvimams, o ant jo — ruda, nuo vartojimo net pajuodavusi, metalinė, pakūrenta barbe-que krosnelė. Iš jos dar keliasi dūmai, o ant dūmų sninga ir iš karščio raitosi obels žiedai.

Staiga namuose suskamba telefonas, jis pasikelia, pakelia ragelį, bet pasirodo kažkas klaidingai surinko numerį. Grįždamas vėl sodan, jis užveda radiją ir vėl atsisėdęs girdi, kaip namuose radijas groja "Summertime", ir jis galvoja, kad gegužė yra ypatingas, meilės mėnuo. Gegužėj daromos gegužinės, prieš keliasdešimt metų gegužėj net įvažiuota Amerikon, jaunystėje gegužėj pradėtos, dėl per ankstyvo amžiaus neilgai trukusios, pažintys. Liūdnas žiedų byrėjimas prikelia atsiminimus . . . Primena jam įduotus, bet neatsakytus laiškus. Liūdnas, bet reikšmingas buvo tų merginų laiškų turinys. Laiškai liko, primindami jo šiurkštumą, kurį jam įspaudė gal vaškinės lėlės veidas?
Bet kartą jis buvo nubaustas.

Bausmės jis bijodavo. Bijodamas rizikuoti, kartą jis pasuko tokį telefono numerį, kuriuo buvo tikras, kad seniai pažįstama "sportininkė" jo neatstums.
— Alio, — ji atsakė. — Kas kalba?
Jis tada, rodos, buvo jau dvidešimt metų studentas, sėdėjo šeštadienio vakare po skrodimų ligoninėj, už langų dunksojo juodas, karo metu neapšviestas miestas, jis buvo vienišas ir bijojo vienas išeiti; jam reikėjo žmogaus, kad galėtų tamsiu miestu kartu pereiti. — Alio, — jis burbtelėjo. — Čia Vembrys. Neprisimeni gimnazijos?
— Oooo, —ji prisiminė, nusijuokė pasitikinčiu balsu, jis paklausė, ką ji veikia. — Nieko. — Ilga tyla. — Bet niekur ir neinu.
Jis tada supyko, juk ji dar buvo ta pati, iki ausų į jį įsimylėjusi gimnazijos "sportininkė", bet kiek kitokia. Jos sidabriniame balse buvo abejingumo gaida. Išsigandęs jis juto, kad abejingumu ji keršija jam už senus — savim pasitikinčio žmogaus — nemandagius atstūmimus. Ir, kai pakabino ragelį, jis beveik kumščiu trenkė stalan ir išėjęs dar vienišesnis pėdino apmirusiom, neapšviestom gatvėm . . .
Nuo vėjo kairiam šone subraška keliolikos pėdų medelis, kuris savo aukščiu rungiasi su baltais, kylančios audros mėtomais obelies žiedais. Šio laukinio medžio žiedai turi baltų "pirštų" formas, jie atrodo kaip pamestų pirštinių puokštės. Siaučiant vėjui, jis skaičiuoja "pirštus"; pirštinėse, kurios kaip prie operuojamo stalo lengvai juda, išskaičiuoja šešis, kartais septynis guminius "pirštus". Paradoksas, jis galvoja, ir jo mintys tada visai susipainioja, bet atkakliai nori atrasti prasmę to, apie ką sėdėdamas prisigalvoja — bent epiloguose.
Bet epilogai labai panašūs: trylikmetė "mišparų" mergaitė per vieno berniuko "paštą" įteikė standartinį laiškelį su gramatikos klaida, naiviu "myliu", ir tuo visa pasibaigė, jis neatsakė. Tą patį padarė pilno veido, motiniškų akių "gegužinės" šešiolikmetė: po žvaigždėtu dangum (kodėl žvaigždėtu?), jam žiūrint pro garlaivio bortą į taurius, tamsius Nemuno vandenis ir kažkur laive grojant armonikai, "tai jums" ji jam sušnibždėjo, įduodama sulenktą popierio lapelį, bet ir vėl, kaip "mišparų" mergaitei, ir jai jis kažkodėl neatsakė . . . Negi tai buvo jo kerštas joms už "vaškinės lėlės" šaltą, nuo žemės atitrūkusią rimtį, kuri persimetė į jį? Užjos angelišką abejingumą?... Gerai, bet ar savo ruožtu jo nenubaudė "sportininkė", sakydama "nieko neveikiu . . . bet niekur ir neinu"? Ar tai galų gale nebuvo "sportininkės" kerštas už jo abejingumą anom?

Kai jis taip nesusigaudo, plytelių aikštelėj stovinčios trys laisvos kėdės girgžda, ir jam atrodo, kad ant jų susėda trys keistos merginos, apie kurias galvojo; teismui, galvoja, ne, tai juokinga. Lyg gindamasis nuo jų, jis akis įremia į realų objektą — iš pliauskų nukaltą sunkų stalą. Jis mato ant jo rudą, viduj net pajuodavusią metalinę krosnelę. Mato, kaip iš jos dar keliasi dūmai, kaip ant dūmų nuo medžių, nuo obels vis sninga ir sninga gegužės žiedais ir nuo karščio jie raitosi, pleška, sprogsta, tačiau susėdusios merginos nedingsta —jos pradeda šnekėti. Viena iš jų sako: jis buvo šiurkštus, kita: jis buvo atšiaurus, nemokėjo mylėti. . . Jos kalba, kiek kentėjo, laukdamos į įteiktus raštelius atsakymo, ir jis išsigandęs jaučia, kad jos sako teisybę. Ir kai jos pradeda moteriškai karščiuotis, aimanuoti, jų "pirštai" nervingai raitytis siekdami iš arčiau jį pasiekti, jis tada jaučia, kad jam trūksta kvapo, jų "pirštai", tur būt, jau ant jo kaklo, ir jis dūsta; kai atmetęs galvą, lyg be sąmonės, pažiūri į bedugnę dangaus mėlynę, supranta, kad perdaug jaudinasi, nes "vaškinė lėlė", jam atrodo, jį kviečia pro baltus debesis ir pirmą kartą jam nusišypso, lyg atleisdama už jo klaidas.

Kai namuose sučirškia telefonas, baltuose debesyse dingsta "vaškinė lėlė", bet jis dar ilgai žiūri ten, lyg visų klausimų atsakymas turėtų ateiti iš ten. Po to pasikelia, bet kažkas dar slegia. Kalbėdamas su draugu per telefono ragelį dar girdi priekaištus ir tai jį daro kuklesnį ir sukal-bamesnį, o į draugo klausimą "kaip jauties, sveikata?", atsako "šiandien kažką praregėjau — pusę gyvenimo beveik išsianalizavau".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai